Žymos archyvas: Jotva

Kostas Leončikas. Paroda „Užmiršti jotvingių kariai“ SUVALKUOSE (0)

 

Kalavijai ir jų dalys | K. Leončiko nuotr.

Nuo šių metų birželio 6 d. iki rugsėjo vidurio Suvalkų apygardos muziejuje veikia paroda „Užmiršti jotvingių kariai“ („Jaćwingowie. Zapomniani wojownicy“), kuri anksčiau buvo rodoma Norvegijoje. Šiame muziejuje panaši paroda „Kunigaikščio Šiurpos valdoje“ („We włości księcia Šjurpy“) veikė 2011–2012 m. Apie ją rašiau „Suvalkiečio“ 69 ir 70 nr. Dar anksčiau, tai yra 2000–2001 m., galima buvo apžiūrėti labai didelę parodą „Prūsai. Baltų tautos istorija ir kultūra“. Ją taip pat aprašiau „Suvalkiečio“ žurnale (25, 26 nr.).

Paroda surengta pagal Lenkijos ir Norvegijos inicijuotą bendrą projektą „Jotvos archeologija“ apie šiuolaikinius konservavimo būdus archeologijoje. Projektas įgyvendinamas remiantis programa „Europos kultūros paveldas. Kultūrinio ir meninio įvairumo populiarinimas“. Parodoje eksponuojami archeologinių kasinėjimų radiniai priklauso šiems muziejams: Varšuvos valstybiniam archeologijos, Suvalkų apygardos, taip pat Varmijos ir Mozūrijos Olštine.

Parodą ruošė Varšuvos valstybinio archeologijos muziejaus kuratoriai. Jiems talkino menininkai ir konsultantai. Išleistas parodos katalogas „Užmiršti jotvingių kariai“. Tekstų autoriai: Ana Bitner-Vrublevska  (Anna Bitner-Wróblewska), Marcinas Engelis (Marcin Engel), Cezarijus Sobčakas (Cezary Sobczak).

Vitrinos su archeologiniais radiniais | punskas.pl, K. Leončiko nuotr.

Remiantis archeologų atradimais, parodoje pristatoma galingiausios prūsų genties – jotvingių – trumpa istorijos apžvalga. Ankstyvaisiais viduramžiais jotvingių raiteliai kėlė siaubą savo kaimynams. Apie tai byloja metraščių ir kitų dokumentų puslapiai. Jotvingiams pralaimėjus lemtingas kovas, gyventojams išsisklaidžius, o jų teritorijas pasidalijus, ilgainiui užmiršta ir ši karinga gentis. Paskutiniai archeologų atradimai Šiurpilyje, Skomack Vielki ir kituose svarbiuose ankstyvųjų viduramžių Jotvos centruose patvirtino jotvingių genties karingumą, atgaivino jos atminimą.

Atkurtas ankstyvųjų viduramžių šalmas, rastas Šiurpilio kapavietėje. To paties laikotarpio šarvinių marškinių dalis iš Baitkovo piliakalnio (Elko apskr.) | punskas.pl, K. Leončiko nuotr.

Seniausi, gerai datuoti radiniai siekia ankstyvuosius viduramžius – IX a. Tačiau jotvingių kraštas buvo apgyvendintas žymiai anksčiau. Baltų gentys čia gyveno nuo maždaug VII–VI a. prieš mūsų erą.

Nuostabiai besivystanti tuometinių gyventojų kultūra žlugo VII ir VIII a. sandūroje. Tuo metu ištiko aiški apgyvendinimo krizė, galimai susieta su klimato kaita, nors tikriausiai gyvenvietės visiškai neištuštėjo. Archeologų duomenimis, žmonių apgyvendinimo aktyvumas atgijo jotvingių laikais.

III–IV a. baltų genčių bendruomenėse formuojasi vietinis elitas, kurio buvimą patvirtina, tarp kitko, gausios įkapės. Tokiu pavyzdžiu laikytinas pilkapis Šveicarijos kapavietėje.

Projekto tikslas yra dviejų svarbių ankstyvųjų viduramžių Jotvos apgyvendinimo centrų – Šiurpilio (Jeleniavo valsčius, Suvalkų apskr.) ir Skomack Vielki (netoli Ostruv, Stare Juchy valsčius, Elko apskr.) – rekonstrukcija.

Tai įgyvendinti padeda plataus masto tyrinėjimai su įvairių sričių specialistais, taikant neinvazinius metodus – geofiziką, geomorfologiją, lazerinį skenavimą, planigrafiją; taip pat archeologinius kasinėjimus, gamtos analizę. Abu gyvenviečių centrai buvo naudojami daugelį šimtmečių. Projekto užduotis yra parengti tokių gyvenviečių ir radinių archeologinio konservavimo modernų modelį (pavyzdį).

Projekte dalyvavo Senovės mylėtojų draugija (k3p).

Ką joje galima pamatyti?

Pradžioje televizoriaus ekrane galima apžiūrėti Huberto Stojanovskio (Hubert Stojanowski) paruoštą filmuotą medžiagą apie Skomack Vielki, Dybovo, Poseinele, Šiurpilio, Rudaminos, Kaukų piliakalnius. Parodyta Šiurpilio gynybinės tvirtovės vizualinė rekonstrukcija.

Trijuose stendų komplektuose pateikta apie 30 spalvotų nuotraukų ir daug tekstų lenkų ir anglų kalbomis. Čia galima pamatyti: Jotvos gynybinių tvirtovių žemėlapį, Šiurpilio kapavietės radinius, bronzinius (žalvarinius) papuošalus, rastus Eglinės piliakalnyje, Eglinės piliakalnį, Šiurpilio ankstyvųjų viduramžių gynybinės tvirtovės rekonstrukciją.

Keturiose vitrinose sudėti tokie archeologiniai eksponatai: X–XI a. kalavijai ir jų fragmentai, kardo makšties žemutinis apkaustas, rasti Prūsijos teritorijoje, Cechanove, Šiurpilio piliakalnyje, Noviny Barglovskie (Augustavo apskr.); X–XII a. balno kilpos, pentinai, batų nagai, plokštelinio šarvo plokštelės, diržų sagtys, rasti Skomack Vielki (Elko apskr.), Šiurpilio piliakalnio kapavietėje ir gyvenvietėje, Eglinės piliakalnyje;     X–III a. iečių antgaliai, koviniai kirviai, strėlių antgaliai, kirvukas, rasti Šiurpilio piliakalnyje, Plocične (Suvalkų apskr.), Jalovo (Suvalkų apskr.), Kšyve (Suvalkų apskr.), Eglinės piliakalnyje; ankstyvųjų viduramžių vėrinys, grandinėlės, apyrankės, sąsagos, pakabučiai, kryželiai, skambučiai, rasti Seinuose, Eglinės piliakalnyje, Sapackinėje (Baltarusijoje), Šiurpilio, Eglinės piliakalniuose, Gavrych Ruda (Suvalkų apskr.), Skomack Vielki (Elko apskr.), Ščeberki (Augustavo apskr.).

Po stikliniu gaubtu pristatomi dar du eksponatai:

1. Atkurtas ankstyvųjų viduramžių šalmas, kūgio formos, viršuje su įvore ir plunksna arba karčių kuokštu. Šalmo rozetės apskritos, išsiskleidusios rožės formos (XI a.). Rastas Šiurpilio kapavietėje. Ankstyvųjų viduramžių šarvinių marškinių dalis yra iš Baitkovo piliakalnio (Elko apskr.).

2. XIII–XIV a. prūsų vėrinys, rastas Bartošicuose. Vėrinių dalys, aptiktos Šiurpilio ir Eglinės piliakalniuose (XIII–XIV a.).

Pateikta medžiaga susijusi ne tik su jotvingiais, bet ir su prūsais.

K. Leončikas. Paroda „Užmiršti jotvingių kariai“ (IV) (0)

Parodoje | muzeum.suwalki.pl nuotr.

Pirma dalis ČIA, antra dalis ČIA, trečia dalis ČIA.

Jotvingių kariniai veiksmai

Į istorijos puslapius jotvingiai pirmiausiai įsirašė kaip negailestingi raiti kariai. Puldami jie neretai įveikdavo kelis šimtus kilometrų nuo savo krašto, paimdavo grobį – vergus, brangenybes, net visas gyvulių bandas ir arklius. Jų reidai suintensyvėjo XII a. pabaigoje, o XIII a. buvo nukreipti daugiausia į lenkų ir Rusios žemes. Skaityti toliau

K. Leončikas. Paroda „Užmiršti jotvingių kariai“ (III) (15)

Baltų gentys XII a. | punskas.pl nuotrauka

Pirma dalis ČIA, antra dalis ČIA.

Gynybinių tvirtovių fortifikacijos

IX–XI a. (vikingų laikotarpiu) su jotvingių gynybinėmis tvirtovėmis susietos buvo šalia jų esančios gyvenvietės. Jų dydis buvo įvairus, tačiau dažniausiai gyvenvietės būdavo didelės. Dėl lokalizacijos jos buvo fortifikuojamos, bet įtvirtinimų mastas ir kokybė buvo skirtinga.

Ankstyvųjų viduramžių (XII–XIII a.) vėlesniame tarpsnyje jotvingių krašte sustiprintos gynybinės sistemos, o tai turėjo įtakos gyvenviečių kūrimuisi. Įtvirtinimai buvo stiprinami pylimų sistema ir taip buvo Skaityti toliau

K. Leončikas. Paroda ,,Užmiršti jotvingių kariai“ (II) (0)

Taip atrodė pasipuošusi jotvingių moteris | Kosto Leončiko nuotr.

Pirma dalis ČIA.

Kodėl žlugo Jotva ?

Iš vienos pusės, kaimyninės krikščioniškos monarchijos buvo palankios kultūriniams mainams, technologijų perdavimui, ypač karybos srityje, taip pat kitiems tarpusavio ryšiams, o iš kitos pusės – tai viena iš priežasčių, lėmusių jotvingių ir kitų prūsų genčių civilizacijos izoliaciją. Šiaurės kryžių karų, kryžiuočių užkariavimų ir Rusios žygių laikotarpiu izoliacija dar labiau sustiprėjo, kadangi krikščioniški feodaliniai valdovai nebuvo suinteresuoti naujos nepriklausomos monarchijos įsikūrimu šioje Skaityti toliau

Kostas Leončikas. Paroda „Užmiršti jotvingių kariai“ SUVALKUOSE (0)

 

Kalavijai ir jų dalys | K. Leončiko nuotr.

Nuo šių metų birželio 6 d. iki rugsėjo vidurio Suvalkų apygardos muziejuje veikia paroda „Užmiršti jotvingių kariai“ („Jaćwingowie. Zapomniani wojownicy“), kuri anksčiau buvo rodoma Norvegijoje. Šiame muziejuje panaši paroda „Kunigaikščio Šiurpos valdoje“ („We włości księcia Šjurpy“) veikė 2011–2012 m. Apie ją rašiau „Suvalkiečio“ 69 ir 70 nr. Dar anksčiau, tai yra 2000–2001 m., galima buvo apžiūrėti labai didelę parodą „Prūsai. Baltų tautos istorija ir kultūra“. Ją taip pat aprašiau „Suvalkiečio“ žurnale (25, 26 nr.).

Paroda surengta pagal Lenkijos ir Norvegijos inicijuotą bendrą projektą „Jotvos archeologija“ apie šiuolaikinius konservavimo būdus archeologijoje. Projektas įgyvendinamas remiantis programa „Europos kultūros paveldas. Kultūrinio ir meninio įvairumo populiarinimas“. Parodoje eksponuojami archeologinių kasinėjimų radiniai priklauso šiems muziejams: Varšuvos valstybiniam archeologijos, Suvalkų apygardos, taip pat Varmijos ir Mozūrijos Olštine.

Parodą ruošė Varšuvos valstybinio archeologijos muziejaus kuratoriai. Jiems talkino menininkai ir konsultantai. Išleistas parodos katalogas „Užmiršti jotvingių kariai“. Tekstų autoriai: Ana Bitner-Vrublevska  (Anna Bitner-Wróblewska), Marcinas Engelis (Marcin Engel), Cezarijus Sobčakas (Cezary Sobczak).

Vitrinos su archeologiniais radiniais | punskas.pl, K. Leončiko nuotr.

Remiantis archeologų atradimais, parodoje pristatoma galingiausios prūsų genties – jotvingių – trumpa istorijos apžvalga. Ankstyvaisiais viduramžiais jotvingių raiteliai kėlė siaubą savo kaimynams. Apie tai byloja metraščių ir kitų dokumentų puslapiai. Jotvingiams pralaimėjus lemtingas kovas, gyventojams išsisklaidžius, o jų teritorijas pasidalijus, ilgainiui užmiršta ir ši karinga gentis. Paskutiniai archeologų atradimai Šiurpilyje, Skomack Vielki ir kituose svarbiuose ankstyvųjų viduramžių Jotvos centruose patvirtino jotvingių genties karingumą, atgaivino jos atminimą.

Atkurtas ankstyvųjų viduramžių šalmas, rastas Šiurpilio kapavietėje. To paties laikotarpio šarvinių marškinių dalis iš Baitkovo piliakalnio (Elko apskr.) | punskas.pl, K. Leončiko nuotr.

Seniausi, gerai datuoti radiniai siekia ankstyvuosius viduramžius – IX a. Tačiau jotvingių kraštas buvo apgyvendintas žymiai anksčiau. Baltų gentys čia gyveno nuo maždaug VII–VI a. prieš mūsų erą.

Nuostabiai besivystanti tuometinių gyventojų kultūra žlugo VII ir VIII a. sandūroje. Tuo metu ištiko aiški apgyvendinimo krizė, galimai susieta su klimato kaita, nors tikriausiai gyvenvietės visiškai neištuštėjo. Archeologų duomenimis, žmonių apgyvendinimo aktyvumas atgijo jotvingių laikais.

III–IV a. baltų genčių bendruomenėse formuojasi vietinis elitas, kurio buvimą patvirtina, tarp kitko, gausios įkapės. Tokiu pavyzdžiu laikytinas pilkapis Šveicarijos kapavietėje.

Projekto tikslas yra dviejų svarbių ankstyvųjų viduramžių Jotvos apgyvendinimo centrų – Šiurpilio (Jeleniavo valsčius, Suvalkų apskr.) ir Skomack Vielki (netoli Ostruv, Stare Juchy valsčius, Elko apskr.) – rekonstrukcija.

Tai įgyvendinti padeda plataus masto tyrinėjimai su įvairių sričių specialistais, taikant neinvazinius metodus – geofiziką, geomorfologiją, lazerinį skenavimą, planigrafiją; taip pat archeologinius kasinėjimus, gamtos analizę. Abu gyvenviečių centrai buvo naudojami daugelį šimtmečių. Projekto užduotis yra parengti tokių gyvenviečių ir radinių archeologinio konservavimo modernų modelį (pavyzdį).

Projekte dalyvavo Senovės mylėtojų draugija (k3p).

Ką joje galima pamatyti?

Pradžioje televizoriaus ekrane galima apžiūrėti Huberto Stojanovskio (Hubert Stojanowski) paruoštą filmuotą medžiagą apie Skomack Vielki, Dybovo, Poseinele, Šiurpilio, Rudaminos, Kaukų piliakalnius. Parodyta Šiurpilio gynybinės tvirtovės vizualinė rekonstrukcija.

Trijuose stendų komplektuose pateikta apie 30 spalvotų nuotraukų ir daug tekstų lenkų ir anglų kalbomis. Čia galima pamatyti: Jotvos gynybinių tvirtovių žemėlapį, Šiurpilio kapavietės radinius, bronzinius (žalvarinius) papuošalus, rastus Eglinės piliakalnyje, Eglinės piliakalnį, Šiurpilio ankstyvųjų viduramžių gynybinės tvirtovės rekonstrukciją.

Keturiose vitrinose sudėti tokie archeologiniai eksponatai: X–XI a. kalavijai ir jų fragmentai, kardo makšties žemutinis apkaustas, rasti Prūsijos teritorijoje, Cechanove, Šiurpilio piliakalnyje, Noviny Barglovskie (Augustavo apskr.); X–XII a. balno kilpos, pentinai, batų nagai, plokštelinio šarvo plokštelės, diržų sagtys, rasti Skomack Vielki (Elko apskr.), Šiurpilio piliakalnio kapavietėje ir gyvenvietėje, Eglinės piliakalnyje;     X–III a. iečių antgaliai, koviniai kirviai, strėlių antgaliai, kirvukas, rasti Šiurpilio piliakalnyje, Plocične (Suvalkų apskr.), Jalovo (Suvalkų apskr.), Kšyve (Suvalkų apskr.), Eglinės piliakalnyje; ankstyvųjų viduramžių vėrinys, grandinėlės, apyrankės, sąsagos, pakabučiai, kryželiai, skambučiai, rasti Seinuose, Eglinės piliakalnyje, Sapackinėje (Baltarusijoje), Šiurpilio, Eglinės piliakalniuose, Gavrych Ruda (Suvalkų apskr.), Skomack Vielki (Elko apskr.), Ščeberki (Augustavo apskr.).

Po stikliniu gaubtu pristatomi dar du eksponatai:

1. Atkurtas ankstyvųjų viduramžių šalmas, kūgio formos, viršuje su įvore ir plunksna arba karčių kuokštu. Šalmo rozetės apskritos, išsiskleidusios rožės formos (XI a.). Rastas Šiurpilio kapavietėje. Ankstyvųjų viduramžių šarvinių marškinių dalis yra iš Baitkovo piliakalnio (Elko apskr.).

2. XIII–XIV a. prūsų vėrinys, rastas Bartošicuose. Vėrinių dalys, aptiktos Šiurpilio ir Eglinės piliakalniuose (XIII–XIV a.).

Pateikta medžiaga susijusi ne tik su jotvingiais, bet ir su prūsais.

V. Deniušas. Sūduvių, dainavių ir jotvingių netapatumas (22)

Baltų gentys XII a. | Wikipedia.org nuotr.

Šiuo metu sūduvių, dainavių ir jotvingių tapatumas nekelia niekam net klausimo. Bet kuris su savo krašto istorija susipažinęs Suvalkijos ar Dzūkijos krašto gyventojas šių Lietuvos regionų viduramžišką kilmę sieja su karingųjų jotvingių genties palikimu, o tiksliau tariant, su jų likučiais nusėdusiais pietinėje Lietuvos valstybės dalyje. Net garbingoji „Wikipedia“, įvedus žodį sūduviai, akimirksniu nukreips į straipsnį su išdidžiu pavadinimu Jotvingiai. Taip pat ir seseriškoji mūsų kaimynė Baltarusija, kurios valstybingumo šaknys su Lietuva yra bendros, Gardino srities Polesės Ятвязь (Jotvą), taip pat mielai tapatina su Skaityti toliau

Punsko dienos – Žolinės 2016 (0)

2016 08 14 punsko dienos zoline

Atviras laiškas kilusiems iš Seinų-Punsko krašto bei jo ir Lietuvos rėmėjams (5)

Algis Uzdila, Lenkijos lietuvių visuomenininkas, švietėjas ir kultūros skleidėjas

Gerbiamieji!

Šį laišką adresuoju plačiai ir neribotai auditorijai. Kreipiuosi reikšmingu kultūros reikalu į visus, kas nėra abejingas Seinų-Punsko krašto, Lietuvos ir Baltarusijos lietuvių bei lietuviškosios išeivijos likimui. Esu parašęs platų romaną apie senosios Jotvos veldonių – punskiečių ir seiniškių – gyvenimą. Romanas įvardintas „LAIKO SPALVOS“ ir kalba apie 1963–1999 metus.Bandoma atskleisti žmonių pastangas sudėtingomis politinėmis sąlygomis išlaikyti padorų veidą ir neprarasti gyvenimo prasmės. Veiksmo bazė yra Punsko lietuvių dėstomąja kalba Skaityti toliau

Baltų žemėse – Baltų vienybės dienos Ugnies sąšauka (0)

Baltų gentys XII a.

Rugsėjo 22 d. (pirmadienį), minint Baltų vienybės dieną, kviečiame visus baltų genčių palikuonis Lietuvoje, Latvijoje, Jotvoje, Prūsoje ir visame pasaulyje įsijungti į Baltų vienybės ugnies sąšauką ir uždegti ugnis ant kalnų, piliakalnių, kitose su baltų istorija susijusiose vietose.

Baltų vienybės šventė prasidės Jotvingių ir prūsų gyvenvietėje Ožkiniuose (Ožkiniai 42, Punsko valsčius). Skaityti toliau

„Kukumbalis“ skleidė poetinę dvasią (0)

Vakaro dalyviai | V. Černiausko nuotr.

Kaip ir kasmet Merkinės jaunimo etnokultūros klubas„Kukumbalis“ dalyvavo didžiausiame tarptautiniame dainuojamosios poezijos festivalyje „Tai – aš”, aprėpiančiame ir Lietuvą, ir kaimynines šalis. Turėjome malonumą groti dviejuose koncertuose Vilniuje: spalio 15 d. „Aulos“ muzikos klube įvyko solinis mūsų koncertas, o spalio 20 d., grojome Vilniaus mokytojų namuose, festivalio renginy – „Naktinėjimų žvaigždės“.

Reikėtų pridurti, kad į dainuojamosios poezijos tėkmę „Kukumbalis“ įsiliejo dar 2008 m., norėdamas paįvairinti jau vykdomą – etnokultūrinę kryptį. Taip, pamažėle susiformavo naujas ir savitas „Kukumbalio“ veidas. Skaityti toliau

A.Patackas. Jotva – teriota, bet neprarasta (32)

Baltų gentys XII a. | wikipedia.org pav.

įkirsk kaip kardą
į kirsną žemę 
į seirą dangų    
į pelkių neviltį  
 jotvingio įniršį –  
– kad tu paspringtum
kad tu, gude, nesulauktum
manęs parklumpant… Skaityti toliau