Žymos archyvas: Jordanas

V. Deniušas. Dyvano kelionė (2)

Prūsija

Kalbėdami apie rytinės Baltijos jūros pakrantės praeitį, mes tradiciškai susiduriame su palygintinai vėlyvu šio regiono įamžinimu rašytiniuose šaltiniuose. Negana to, šiuose tekstuose, kraštas ir jame gyvenę žmonės, buvo aprašomi labai lakoniškai bei itin paviršutiniškai. Ir nors pirmasis mūsų pamario gyventojų paminėjimas (Ostiaioi [1]) yra siejamas su 325 m. pr. e. Pitėjo Marseliečio kelionės aprašymu, tačiau po to tęsėsi gan ilga pauzė ir tik I a. apie  šias žemes labai neapibrėžtai rašo Romos istorikai: Titas Pomponijus Mela [2], Skaityti toliau

„Aktualioji istorija“: Ar tikrai 476 m. žlugo Romos imperija ir prasidėjo viduramžiai? (video) (8)

Tomas Baranauskas, Darius Alekna | Alkas.lt, nuotr.

Esame pripratę prie vadovėlinio fakto: 476 m. Odoakrui nuvertus paskutinį Vakarų Romos imperatorių Romulą Augustulą, žlugo Romos imperija ir prasidėjo viduramžių epocha. Vadovėliuose būna surašyti tik svarbiausi ir akivaizdžiausi faktai, juo labiau šito galima tikėtis iš tokios svarbios „lūžinės“ datos. Bet ar tikrai tai – faktas? „Aktualiosios istorijos“ laidoje istorikas Darius Alekna argumentuoja, kodėl šis „faktas“ laikytinas istoriografine fikcija.

Kas gi įvyko 476-aisiais metais? Kas nusprendė, kad tai – lūžio momentas? Kokios dar datos laikomos Viduramžių pradžia? Koks 476 m. sureikšminime yra VI a. istorikų Marcelino Komito (Marcellinus Comes) ir Jordano vaidmuo? Skaityti toliau

„Aktualioji istorija“: Jordanas, gotai ir aisčiai (video) (7)

Tomas Baranauskas, Darius Alekna | Alkas.lt, nuotr.

Ši „Aktualiosios istorijos“ laida skiriama seniausiems mūsų protėvių aisčių tarptautiniams ryšiams – ryšiams su gotais. Laidos vedėjas Tomas Baranauskas kalbasi su Jordano VI a. viduryje parašytos gotų istorijos lietuvišką leidimą rengiančiu Lietuvos edukologijos universiteto dėstytoju istoriku Dariumi Alekna. Ką jam pavyko sužinoti apie gotus ir jų ryšius su aisčiais IV–VI a., rengiant išsamius Jordano veikalo komentarus?

Kokie buvo aisčių ryšiai su Hermanariko gotų karalyste (IV a. II pusė)? Kodėl Jordanas aisčius vadina taikiais žmonėmis? Skaityti toliau

Europos Parlamentas pritarė prievartinėms migrantų kvotoms (6)

Migrantai perpildytame laive | youtube.com sustapdyta akimirka

Šiandien Europos Parlamentas (EP) skubos tvarka pritarė Italijoje, Graikijoje ir Vengrijoje esančių 120 tūkst. prieglobsčio prašytojų paskirstymui po kitas Europos Sąjungos šalis. Į Lietuvą siūloma papildomai perkelti 780 asmenų.

Rezoliucijai šiuo klausimu pritarė 372 EP nariai, nepritarė 124, o susilaikė 54. Tarp pritarusiųjų buvo ir pusė Lietuvą atstovaujančių parlamentarų – socialdemokratai Zigmantas Balčytis ir Vilija Blinkevičiūtė, liberalai Petras Auštrevičius ir Antanas Guoga, konservatorius Algirdas Saudargas. Skaityti toliau

L.Veličkaitė. Pasišventusi senajai protėvių istorijai ir Lietuvai (18)

Kairėje sėdi Jūratė Statkutė de Rosalis, dešinėje - dokumentinio filmo apie ją autorius ir režisierius Stasys Petkus | Aidas.lt, Ž.Petkaus nuotr.

Viskas prasidėjo Venesueloje, atsitiktinai. Mišrioje šeimoje su vaikais visada kalbėjau lietuviškai.

„Mama, kodėl, kai tėtis tau kalba ispaniškai, tu supranti, o kai aš taip kalbu, tu sakai, kad nesupranti?“

Aiškindavau, kad kiekviena mama su savo vaikais turi kalbėtis savo gimtąja kalba. Jų buvo penki berniokai – Luisas, Jonas, Šarūnas, Rimas ir Saulius. Ispanų ir lietuvių kalbų sandarą namuose vaikai išsprendė sujungdami panašumus, kas dažnai mane prajuokindavo, kol pastebėjau, kad kai kurių panašumų nebuvo galima paaiškinti bendrais indoeuropiečių kalbų duomenimis,“ – rašo savo knygoje „Europos šaknys ir mes, lietuviai“ Skaityti toliau

Pribrendo metas tyrinėti aisčių mįslę, vakarų baltų pasaulį (I) (54)

E.Jovaišos trilogijos „Aisčiai“ pirmoji knyga „Kilmė“

Eugenijaus Jovaišos trilogijos „Aisčiai“ pirmoji knyga „Kilmė“(1) pasirodė 2012 m. pabaigoje, o gruodžio 14 d. jau spėta pristatyti visuomenei Lietuvos mokslų akademijoje. Monografijoje autorius nagrinėja I–V a. vakarų baltų – aisčių – archeologijos, kalbos ir istorijos šaltinius, analizuoja įvairių šalių tyrinėtojų pateiktus duomenis ir jų išvadas, kurios labai prieštaringos ir įneša didelę sumaištį į tyrinėjamo objekto mokslinį supratimą.

Atrodo, kad I a. gyvenusio Romos istoriko Publijaus Kornelijaus Tacito (56–117) veikale „Germanija“ (98 m.) pirmą kartą istorijoje paminėtos ir aptartos „Aestiorum gentes“ – aisčių gentys Skaityti toliau

T. Baranauskas. Naujai prakalbinta aisčių istorija (25)

Tomas Baranauskas | DELFI, T.Vinicko nuotr.

Gruodžio 14-ąją Lietuvos mokslų akademijos Didžiojoje salėje pristatyta išskirtinę reikšmę mūsų praeities pažinimui turinti knyga – Lietuvos mokslų akademijos tikrojo nario, Lietuvos edukologijos universiteto Istorijos fakulteto dekano prof. dr. Eugenijaus Jovaišos monografija „Aisčiai. Kilmė“.

Joje pateikta aisčių istorijos vizija tarsi iš pabirusių mozaikos šukių prieš skaitytojo akis sudėliota pirmą kartą. Daugelio svarbių šios knygos tezių nerasime net ankstesniuose paties E. Jovaišos darbuose. Iš archeologijos, istorijos ir lingvistikos duomenų, poleminių ekskursų, neretai tikslių citatų pavidalu pateiktų kitų autorių tyrimų fragmentų sudėliota tokia aisčių istorijos panorama, kokią vargu ar kas nors tikėjosi išvysti. Skaityti toliau

M.Kundrotas. Baltų sklaidos teorijos istoriosofijos šviesoje (V) (27)

7. Kas liko nepasakyta

Žymus britų archeologas ir istorikas Tomas Pauelis savo knygoje „Keltai“ šiai tautų grupei priskiria dvi tautas, kurios paprastai priskiriamos germanams – kimbrus ir teutonus (T. G. E. Powell. Keltai. Vilnius, 2002, p. 189–190). Skaityti toliau

M.Kundrotas. Baltų sklaidos teorijos istoriosofijos šviesoje (I) (39)

Marius Kundrotas | asmeninė nuotr.

Skaitant garbės daktarės Jūratės Statkutės de Rosales, profesoriaus Alvydo Butkaus ir daktaro Stefano Lancos disputą apie gotus, jų kilmę ir spėjamą protėvynę – Skandzą – kyla keletas klausimų.

Pirmiausia – žanro klausimas. Ar šie trys garbingi autoriai diskutuoja istorijos, ar istoriosofijos, o gal net kalbotyros plotmėje? Kalbantis skirtingomis kalbomis, kiekvienas gali būti savaip ir iš dalies teisus, bet susikalbėjimas – sunkiai įmanomas.

Antras – objekto klausimas. Ką šie autoriai siekia įvardinti ir apibrėžti – Skandzos vietovę ar gotų tautinį tapatumą? Skaityti toliau

A.Patackas. Paslaptingoji Skandija, arba visada ieškok atsakymo LKŽ (87)

Algirdas Patackas | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Vietoj įvado

Šaltajame kare tarp skaitančiosios visuomenės ir istorikų įvyko proveržis. Turima omeny, kad vienu metu pasirodė pora rimtų tekstų, skirtų Jūratės Statkutės-Rozales knygoms aptarti, kuriuos parašė akademinės visuomenės atstovai. Kaip žinia, iki šiol galiojo kolektyvinė akademikų nuostata juos ignoruoti, tačiau Jūratės Statkutės-Rozales triumfališkas vizitas 2011m. vasarą ir ypač Vilniaus pedagoginio universiteto jai suteiktas honoris causa bei visuomenės spaudimas berods įtikino akademikus tokios pozicijos bergždumu.

Taigi, du straipsniai. Pirmasis – istoriko Dariaus Barono „Mokslas ir mes, lietuviai“ [1] ir antrasis – kalbininkų Alvydo Butkaus ir Stefano M. Lanzos (Stefano M. Lanza) Skaityti toliau

A.Butkus, S.M.Lanza. Patriotizmas pseudomokslo pakuotėje (68)

Gotų karys

Nesitikėjome, kad taip audringai ir netgi arogantiškai bus reaguota į mūsų populiariai parašytą straipsnį Kaip baltai tampa gotais, publikuotą Vorutoje 2011-2012 m. slenkstyje. Straipsnyje mes atkreipėm dėmesį į Venesuelos lietuvės žurnalistės Jūratės Statkutės de Rosales mėginimus pagrįsti Aistmarių nerijos ir senuosiuose raštuose minimos Skandzos salos tapatumą, paremtą daugiausia istoriko Jordano (VI a.) šios salos aprašymu. Šis tapatumas drauge su gotų baltiškumu yra įrodinėjamas J. Statkutės knygoje Europos šaknys ir mes, baltai (Vilnius, 2011). Mūsų patikrintieji Jordano, Pretorijaus ir kitų autorių tekstai, mūsų manymu, neįrodo nei minėtojo salos tapatumo, nei gotų baltiškumo, nei pangermanistų sąmokslo.

Atsakymą į straipsnį J. Statkutė paskelbė Vorutos vasario 18 d. numeryje bei internete. Skaityti toliau

R.Grigas. Už ir prieš dr. Jūratę Statkutę de Rosales (61)

Romualdas Grigas | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Visai neseniai pasiekė žinia: mūsų iškiliosios tautietės, Vilniaus pedagoginio (dabar Lietuvos edukologijos) universiteto garbės daktarės Jūratės Statkutės de Rosales veikalas „Europos šaknys ir mes, lietuviai“ pradėtas publikuoti Ispanijos prestižiniame Valensijos universiteto tęstiniame leidinyje, pirmoje pozicijoje. Ši, praėjusią vasarą Lietuvoje išleista knyga, tapo bestseleriu – buvo viena skaitomiausių. Dėl neslūgstančio skaitytojų susidomėjimo knyga buvo  išleista net keturiomis pakartotinėmis laidomis.

Negaišinsiu skaitytojų perpasakodamas knygos autorės biografiją. Bet kai ką manau pravartu priminti. Pabėgusi nuo sovietų okupacijos, nuo 1950 m. gyvena ir dirba Karakase. Apdovanota ne tik Venesuelos ordinais, bet ir Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino Riterio Kryžiumi. Skaityti toliau

J. de Rosales. Kaip tėvynė tampa svetima. Atsakant „Kaip baltai tampa gotais“ autoriams (166)

Jūratė de Rosales

Visų pirma tenka nustebti, kad profesoriaus Alvydo Butkaus ir daktaro Stefano M. Lanzos straipsnis, paskelbtas 2011 m. gruodžio 23 d. laikraštyje „Voruta“ ir 2012 m. sausio 28 d. pakartotas portale Alkas.lt, yra pavadintas su moksliniam straipsniui nepritinkančia ironija „Kaip baltai tampa gotais“. Kursyviu raštu išskyrus žodį „autorė“, ji yra pristatoma skaitytojui su iš anksto išreikšta nuomone ne apie gvildenamą temą, o apie autorės asmenį:

„Garbingo amžiaus autorė be didesnės mokslinės atodairos gudais paverčia tautą, tradiciškai žinomą kaip gotai, ir vienus ir kitus priskirdama baltams. Skaityti toliau

A.Butkus, S.M.Lanza. Kaip baltai tampa gotais (134)

Pasak prof. Z. Zinkevičiaus, kai kurių mūsų istorikų pasigautas Lietuvos istorijos tendencingas menkinimas, tęsiant sovietinę ar lenkiškąją tradiciją, duoda priešingą rezultatą – žmonės iš viso nustoja pasitikėti profesionaliais istorikais, ima graibstyti pseudoistorikų knygas ir aklai tikėti jose surašytais pasakojimais apie lietuvius ir apskritai baltus. Teigiamas tokių autorių nuopelnas yra nebent tai, kad jie mėgina sutaurinti mūsų istoriją, kelti pasididžiavimą ja, gilintis į ją. Tačiau daug kur jie pritemptai interpretuoja istorinius faktus, neretai nutylėdami tas kronikų vietas, kurios neigia jų iškeltąsias hipotezes. Be to, jie mėgėjiškai traktuoja bei pritempia kalbos duomenis.

Č. Gedgaudo, Ch. Pichelio bei kitų romantikų knygų biblioteką neseniai papildė ir J. Statkutės de Rosales panašaus turinio knyga Europos šaknys ir mes, lietuviai (Vilnius: Knygų kelias 2011). Skaityti toliau

M.Peleckis. Velniava (26)

Pamastymai apie knygą – Statkutė de Rosales J. EUROPOS ŠAKNYS IR MES, LIETUVIAI.
– Vilnius: Knygų kelias, 2011.

„Tolimosios baltų praeities tyrėja“ (taip ji pristatoma lietuviškojoje „vikipedijoje“) Jūratė Statkutė de Rosales (g. 1929) grįžo. Ir ne šiaip, o su didžiuliu trenksmu, į 184 puslapių knygutę sutalpinusi du savo veikalus, gavusi Vilniaus pedagoginio universiteto garbės daktaro vardą ir sulaukusi nemenko būrio gerbėjų, pasitikusių ją (kaip tiesos skelbėją?..) oro uoste. Skaityti toliau