Žymos archyvas: Jonas Lasickis

R. Sinkevičius. Žalčių užkalbėjimas (12)

Mitinis žaltys ant koklio | valdovurumai.lt, V. Abramausko nuotr.

Žalčių laikymas namuose, jų religinis ir apeiginis vaid-muo pažymimi daugelyje senųjų baltų religijos šaltinių. Nenuostabu, kad temai dėmesio yra skyrę žymiausi tautosakos rinkėjai ir mitologai, tokie kaip Jonas Basanavičius, Jurgis Elisonas, Algirdas Julius Greimas, Pranė Dundulienė, Nijolė Laurinkienė ir kiti.

2009 m. studentų humanitarų konferencijoje teko skaityti pranešimą, skirtą apeigų su žalčiais kalendorinio laiko nustatymo klausimui. Jono Lasickio paminėtą tariamą teonimą Smik Smik Perleunu siūliau gretinti su Mato Pretorijaus užrašytomis panašiomis formulėmis (Szmikszt per Esze, Szmikszt per arruda, Szmikszt per Twartus) ir skaityti „Šmik(št) šmik(št) per velėną“. Tokiai minčiai kelią jau buvo nutiesęs Jurgio Dovydaičio užrašytas burtažodis „Šmikšt per velėną“ („Vieno J. Lasickio teiginio aiškinimo Skaityti toliau

Vėlinių žvakės šviesa (3)

tiszakecske.hu nuotr.

Beveik kasmet Vėlinės būna vėjuotos. Pasak, tautosakos, taip nutinka todėl, kad atėjusioms iš anapusinio pasaulio vėlėms padeda judėti vėjas: visa gamta sutelkia jėgas, kad padėtų mirusiesiems susitikti su gyvaisiais.

Raseinių rajone yra virš šimto neveikiančių, riboto laidojimo ir  veikiančių kapinių. Nors gyvename skirtingose erdvėse, mirusiųjų ir gyvųjų ryšys glūdi mumyse. Mūsų senoliai mokėjo paaiškinti kiekvieno gamtos objekto paskirtį ir nebijojo mirusiųjų, nes jų pagerbimo apeigos buvo pagrįstos tikėjimu, kad mirusių artimųjų vėlės ir toliau gyvena tarp gyvųjų, todėl jomis reikia rūpintis ir jų neapleisti. Skaityti toliau

N. Laurinkienė. Vėlių deivė Veliona (32)

Deivė Veliuona, Veliuonoje, Jurbarko r. (skulptorius Erikas Daugulis) | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Senovės lietuvių deivė Veliona (Vielona) – viena iš mitinių vėlių globėjų. Ji buvo paminėta apie 1582 m. Jono Lasickio, kuris ją pristatė kaip vėlių dievą: Vielona Deus animarum (BRMŠ II:582, 595). Šis „dievas“ istoriko buvo siejamas su mirusiųjų maitinimo papročiu: „Veliona – vėlių dievas“ (Vielona), kuriam aukojamos aukos, kai maitinami mirusieji. Jiems paprastai duodama kepintų paplotėlių, patrupinus keturiose vietose, priešpriešiais. Tie paplotėliai vadinami Sikies Vielonia pemixlos (BRMŠ II: 582, 595). Matyt, XVI a. Žemaitijoje dar galėjo būti praktikuojamas šitoks ritualas. Skaityti toliau

V.Galindas. Gal lietuviška erotikos deivė atgijo? (18)

Pizza | tumblr.com nuotr.

Įvedus Lietuvoje  krikščionybę, lietuvių erotikos deivė PIZA* buvo uždrausta, tapo tabu, o vėliau ir vadinamu „keiksmažodžiu“.

Anąkart einu pagonybės centre Vilniuje, senąja Vilnios gatve, žiūriu, mūsų erotikos deivės vardas PIZA užrašytas ant namo ir dar paaiškinta, kad šį vardą priėmė net italai, tik kažkodėl garsą „Z“ pailgino: „PIZZA ITALIANA“. Nudžiugau, kad mums, lietuviams „einant į Europą“ net buvę lotynai perima mūsų senąją kultūrą. Juk mes dėkingi jiems, kad viduramžiais į mūsų kraštą atėjo lotynų kalba ir mokslas su ja, net mūsų poetai Sarbievijus ir kiti eiles rašė lotyniškai ir taip mums paliko lotyniškų žodžių rašymo tradiciją. Skaityti toliau

A. Patackas. Auxtheias Vissagistis (65)

Algirdas Patackas | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Viename išsamiausių senosios baltų religijos šaltinių – XVI a. Jono Lasickio „Apie Žemaičių dievus“ (1) yra aprašyta dievybė AUXTHEIAS VISSAGISTIS, kurią Jonas Lasickis interpretuoja kaip Deus omnipotens (Dievas Visagalis), t.y. kaip ikikrikščioniškosios religijos monoteistinį Dievą, kas atitinka idealistinės krypties religijotyrininkų nuomonei, jog seniausia, archainė religijos forma buvo monoteizmas (t. v. pirminis monoteizmas, skiriant jį nuo vėlesnio monoteizmo, atnešto pranašų bei religinių didvyrių, tokių kaip Mahometas ir kt.).

Šis vienintelis rašytiniuose šaltiniuose fiksuotas baltų religijos Dievo teonimas iki šiol nėra įtikinamai išaiškintas. Jis yra tuo svarbesnis, kad paremia nuomonę apie baltų religijos Skaityti toliau