Žymos archyvas: jedinstveninkai

Č. Iškauskas. Michailas ir Raisa Gorbačiovai – neįveikę lietuviškos sienos (5)

Michailas Gorbačiovas Lietuvoje, 1990 m. sausyje | RIA/Scanpix nuotr.

Jis atrodo nekaip: per didelio svorio, išpurtęs veidas. Visus pastaruosius pusantrų metų jis praleido ligoninėse. Keturios operacijos per penkerius metus, sunki diabeto forma. Pernai gegužę „Twitter“ tinklas netyčia jį jau palaidojo. Žinoma, be pėdsakų tai nepraeina.

Tas žmogus – Michailas Gorbačiovas, kuriam kovo 2 d. sukanka 82-ji. Pirmasis ir paskutinis SSRS prezidentas, prieš 21-erius metus nužengęs nuo politinės scenos. Parašė 5 knygas, pirmoji išėjo dar 1987 m. ir buvo pašvęsta „perestrojkai“. Antroji buvo apie Vokietijos susijungimą. 1995 m. išėjo jo atsiminimų knyga. Paskui M. Gorbačiovas puolė į melancholiją, ir pernai lapkritį pristatė naują 600 puslapių knygą, pavadintą „Vienui vienas“ Skaityti toliau

J.Užurka. Nepatogi tiesa, bet šventa… (19)

Jonas Užurka

Kuo toliau tuo vis garsiau girdisi, kaip ar ne tik pagal vieną signalą, vis garsiau falsifikuojami istoriniai įvykiai ir tiesos. Vis dar nenutylant maskvėnų balsams apie prūsų žemes kaip apie „russkyje iskonnyje zemli“, jau vis garsiau pasigirsta [ar ne tik labai gabių maskvėnų mokinių] Vilnijos krašto gyventojų  pritariantys balseliai: „Vilno – istorinės mūsų žemės, Vilno – naše“. Jeigu Valdemaras Tomaševskio ir jo akcijos narių istorijos pažinimas prasideda gėdinga, kruvinai purvina Vilniaus krašto okupacija 1919 metais, laikau pareiga nors trumpai priminti kur kas didingesnius ir gilesnius istorinius laikus. Skaityti toliau