Žymos archyvas: Janina Zvonkuvienė

J. Zvonkuvienė. Vilniaus grafičiai (nuotraukos) (0)

Vilniaus grafičiai. Išterlioti buvę Respublikiniai profsąjungų kultūros rūmai. | J. Zvonkuvienės nuotr.

Senelis Vilnius verkia. …Ir nepasiekiu jam bent vienos ašarėlės nušluostyti. O Vilnius juk nėra vien vilniečių – Vilnius yra visų mūsų, visos Lietuvos. Jis yra kiekvieno iš mūsų – brangus, mylimas, gerbiamas miestas. Su garbingiausia seniausia istorija. Su lūžiais, pertvarkom, permainom. Su tautų, kalbų ir religijų santaika. Ir niekada jis nebuvo taip skriaudžiamas, taip sumaitotas, taip paniekintas, net pasmerktas, kaip dabar.

Žinau, kad nieko net nekrustels šis mano menkas tekstelis kažkokiam Skaityti toliau

J. Zvonkuvienė. Papilė (nuotraukos) (0)

Venta prie Papilės | J. Zvonkuvienės nuotr.

Papilė besanti daug gražesnė, daug įdomesnė, nei kaži kada seniai seniai įteigtas siauras vaizdas ir įspūdis. Žmonių šviesumas ten besąs neeilinis. Vien Danutė Jadvyga Veisienė ką reiškia!

Kiek tradicijų, švenčių, atradimų ir paveldėjimų per jos mintį ir pastangas čia jau įsigyveno… Būtent iš jos ir išgirdau kadais, kad kažkokiam Lakštingalų slėnyje vyksta lakštingalų naktys… Kasmet, gegužės pabaigoje. O dabar žmonės patikino, kad būtent ji, Mokytoja Veisienė, tai ir sumanė, įgyvendino. Renginys Skaityti toliau

J. Zvonkuvienė. Ant Kalnalio kalvos (nuotraukos) (0)

Kalnalis, Kretingos r. Šv. Jurgio bažnyčios varpinė | J. Zvonkuvienės nuotr.

Ir kas bepasakys, kaip tie ledynai, riedulynai čia kadaise slinko, stumdėsi, grumdėsi, tirpo, liejosi, kad paliko lomas plačias ir išsikišusią aukštą kalvą. Toji kalva staigiai krenta žemyn – Kalnalis ant jos viršaus įsitaisė, žmones priėmė gyventi. Bažnytkaimio pavadinimas atitinka pačią vietovę, jos „padėjimą“ ant žemės. Pro čia eina kelias Kretinga–Salantai.

Tolimais laikais Kalnalio nuokalnė Salantų link buvo daug statesnė. Labai stati! Kaip ten ratais važiuodavo. – neaišku. Aukštyn tai suprantama kaip – arkliai tempia Skaityti toliau

J. Zvonkuvienė. Pikelių pievelės žalios… (nuotraukos) (2)

Pikelių Pikelių (Mažeikių r.) Švč. Trejybės bažnyčia. XVIII a. | J. Zvonkuvienės nuotr.

Pikelių pievelės žalios…

Miestelyje tos pievelės. Visos švarios, gražios, tikros. Vos įkeli koją į Pikelius, toji rami tyli žaluma ir apgaubia, žalius švarius gamtos kilimus po kojomis pakloja. Matau – tvirtas, dailus, tiesus ąžuolaitis jaunas savo jau gan stiprias šakas Pikeliams atiduoda, pačias sveikiausias giles žemėn žeria. Gal tai pasiūlymas gilių kavos? Kitur verkia Skaityti toliau

J. Zvonkuvienė. Sąjūdžio metų kryžius – ant šono (5)

Kritęs Sajūdžio kryžius Melnragėje | J. Zvonkuvienės nuotr.

Prieš kurį laiką po didesnės audros ant šono krito vienas iš trijų kryžių, stovėjusių Klaipėdoje, Melnragės kopose. Krito didysis. Krito „tvarkingai“ – išilgai kopų. Vienu kryžmos galu įsikirto į kopų smėlį, o kitą vis tiek laiko iškeltą priešais jūrą – tarsi parodydamas, kad ir kritęs nepasiduoda.

Kiti du kryžiai mažesni, paprastesni. Jie buvo už didžiojo nugaros, tarp pušelių. Šie tebestovi. O pušelės auga ir vis labiau juos paslepia. Vaikštant pajūriu gerai matėsi tik didysis. Kažkada buvo pasviręs, Skaityti toliau

J. Zvonkuvienė. Klevai (nuotraukos) (1)

Senas klevas Balandinės sodyboje. Tučiai, Telšių r. /J. Zvonkuvienės nuotr.

Pareikit, kleveliai! Tikrieji, pareikit!

Malonu per kaitrą atsistoti po žaliu lapoto klevo skėčiu. Net nuo menko vėjelio plazda žali platūs klevo lapai, – lyg labiau pravėsinti orą norėtų. Gražu matyti, kai ant plonų kotelių juda gausybė žalių vėduoklių. Pastovėti po šiomis vėduoklėmis atbėga kiekvienas, kam bent minutę kitą autobuso palaukti reikia. Tai mieste, Klaipėdoje, vienoje miesto autobusų stotelėje. Na, stotelės beveik visur dabar įrengtos su stogeliais, priedanga nuo lietaus lyg ir yra. Bet štai nuo saulės – ne. Nes vienas geras stoteles keitė į kitas, būk tai į dar geresnes – su stikliniais stogeliais. Keistai dabar atrodo toks sumanymas. Taigi per kaitrą saulė tą stiklą Skaityti toliau

J. Zvonkuvienė. Durbės diena (nuotraukos) (9)

J. Zvonkuvienės nuotr.

Kai tik vos vos buvome pradėję kvėpuoti Nepriklausomybės oru, norėjome bėgti ir džiaugsmingai rėkti – kaip mylime savo Tėvynę, protėvius, jų narsius karžygius, jų pergales! Bet labai trūkome žinių, išmanymo, paprasčiausio supratimo. Juk buvo negalima tuo domėtis, kaip nori ir kada nori. Tačiau buvo asmenų ir Asmenybių, kurios žinojo, suprato daug daugiau, nei skurdūs to meto vadovėliai. Tiesa, sudariusiųjų, redagavusiųjų ir tikrinusiųjų garbei tenka pripažinti, kad „raudonojoje enciklopedijoje“ buvo žinių daugiau ir tikresnių, nei tikėtasi ten rasti. Dėl išankstinio „nieko nesitikėjimo“ net nevartėme tais klausimais jos. Skaityti toliau

J. Zvonkuvienė. Turgus visada iškalbingas (nuotraukos) (0)

Turgus / J. Zvonkuvienės nuotr.

Turgus visada iškalbingas. Turguje visais amžiais ir prie kiekvienos valdžios daug suprasi ir daug pamatysi. Tai esamo laikmečio nepagražintas veidas, jo atspindys.

Telšiai. Jie – ne tik žemaičių sostinė, bet ir mano gimtinės didmiestis. Todėl tai man svarbi vieta, viskas rūpi, viskuo džiaugiuosi. Miestas puikus. Išgražėjo neatpažįstamai, ypač Masčio ežero pakrantė – Europa tuo gali didžiuotis! Telšių kalvos, gatvės aikštės, takai ir tilteliai praturtėjo puikiais, sąmojingais meniniais akcentais. Skaityti toliau

Kukuliškių piliakalnis prie pat jūros (0)

Kukuliškių piliakalnis. Griovos | J. Zvonkuvienės nuotr.

Pasimatymas ne pirmas, pažintis – pirma! Tai apie atrastą piliakalnį, esantį arčiausiai jūros. Ir susiruošiau į šį pasimatymą ankstyvą giedrą kovo rytą. Saulelė dar ne virš medžių, o tik už medžių tebebuvo, vis surasdama, pro kur prasiskverbti, kad stovinčio ar jau parkritusio ąžuolo stuomenį pasiektų. Šešėliai ilgi. Tai ir gražu, ir šiek tiek ne kas: akelės nebe jaunos, nematau, ką fotografuoju. Norėjau, kad fotkelėse liktų to gaivaus oro, tos grynumos, tos šalstelėjusios tylos ir kovo aukšto dangaus. Dar tų gilių įgriovų žavesio – jos piliakalnio apsauga buvo. Kai kurios labai gilios, ten beveik bugštu žvelgti… Fotkelėmis nepasėmiau viso to, bet širdimi – taip!

Skaityti toliau

Dar nepamiršta Vasario 16-oji: Brėvikiai (2)

Vasario 16-osios minėjimas Brėvikiuose | J. Zvonkuvienės nuotr.

Brėvikiai yra Nepriklausomybės Akto signataro Stanislovo Narutavičiaus tėvonija ar net gimtinė. Tai kaimas ir buvęs dvaras dabartiniame Telšių rajone, ant rubežiaus su Plungės rajonu. Nuo kaimo kalvelės Alsėdžiai matyti, kur Signataras yra daug ką įsidėmėtino nuveikęs. Dar neseniai atsitiktinai sutikau žmogų, kurio bočius Alsėdžiuose malūną turėjęs. Tai žmogus vien apie Narutavičių iki amžiaus galo kalbėjęs… Vis kaip apie nepaprastą, įžvalgų, didelių sugebėjimų ir išskirtinio išsilavinimo žmogų. Vis labai gailėdavęs nepaaiškinamos jo mirties…

Skaityti toliau

Kaimo siuvėjoms – po garbės vainiką (nuotraukos) (2)

Pokario Žemaitijos merginos. Margos suknelės, balti bateliai... | Asmeninė nuotr.

Šis trumpas Janinos  Zvonkuvienės pasakojimas –   iš 2016 metų. Pasirodo, klaipėdietės neužsidaro namuose, o buriasi į klubus, susitinka, šnekasi, prisimena… Kuo ne pateikėjos? Ir pats tokių klubų buvimo faktas mums labai prie širdies… Paskaitykime ir pažiūrėkime. Žmogui rūbas – nelyg antra oda. Įdomu ir jaunam, ir senam.   Ir vadinamasis vintažas dabar madingas. Ne kiekvienas jauniklis žino bent ką apie pokario laikų siuvėjas, madas, audinius, kurie, beje, buvo daug geresnės kokybės negu dabartiniai. Iš krepdešino net vaikams pasiūdavo sukneles, iš vilnos taip pat – atrodė, kad tai yra norma. Tik kasdienai iš perkelio siūdavo, iš flanelės. Ir vis tiek viskas natūralu. Yra ką apgailėti, kai net viskozinis audinys dabar jau atrodo besąs geras…  Ar dabar mes nesame skurdesni, kai gerai pagalvoji? Skaityti toliau

Atmintys: turėjo ir turės Lietuva Paulių Normantą (1)

Vienas iš mūsų susitikimų su Pauliumi Normantu ir jo sūnumi (kurį leido vadinti paprastai – lyg tai Pranuku) „Klaipėdos“ laikraščio redakcijoje 1998 m. rugpjūčio 15 d.| A. Juškevičiaus nuotrauka.

Profesionalus valkata – taip dažnai pats save vadindavo šis pasaulinio garso keliautojas, fotomenininkas. Na, pats pridėdavo, kad… pasaulio valkata. Suprantu puikiai tokį jo savęs įvardijimą. Norint čia ką nors aiškiau paaiškinti, būtų ištisa filosofija, nelengvai tepasiduodanti išrutulioti žodžiais. Reikia būti pačiam mačiusiam, jautusiam Pauliaus darytas fotografijas, skaičiusiam jo poezijos, būti bendravus su juo, būti išgirdusiam jo paprastumu nepaprastą meninę maištingą sielą…

Jis buvo kitoks nei visi mes. Himalajų vėjuose, Tibeto veiduose, kalnų kalbėjime, gimtinės ilgesy, draugų šilumos ieškojime tebegyvena nemari jo dvasia. Paulius visada Skaityti toliau

Degaičių parkas – lyg tolimas nežinomas kraštas (nuotraukos) (1)

Degaičių parkas | J. Zvonkuvienės nuotr.

Tokį grožį nejučiomis visi su atsidūsėjimu pavadiname vienu paprastu žodžiu – pasaka! Tikrų tikriausia pasaka! Ji šalia mūsų. Ji aplink mus. Ji – prie Telšių, prie mano gimtinės. (Pajūriuose visada daugiau žliaugiančio rudens, o Žemaitijos kalneliuose ir gojeliuose – bent žiemą būna ir žiemos…)

Antrą kartą čia buvau taip giliai įspūdingo grožio sukrėsta. Pirmą kartą, kai visas Degaičių parkas, kiek tik jo plotų matyti, buvo užlietas žydinčių neužmirštuolių. Tai buvo Pavasario ir Meilės pasaka. Nes gegužę būna Mildos diena. Dabar, gruodį, – žiemos pasaka. Skaityti toliau

Nasrėnai gyvuoja (nuotraukos) (0)

Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtoji sodyba muziejus | J. Zvonkuvienės nuotr.

Pro atkeltus plačius vartus įžengėme į senovišką sodybą. Jau antri metai, kai vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejaus direktorius Algis Čėsna žvelgia į mus iš Ten. Itin sudėtingos ligos kaustomas, nė dienai, nė valandai neatsisakė savo darbo, savo veiklos, savo meilės M. Valančiaus atminimui, žemaitiškiems papročiams, kalbai, visiems žmonėms. Lankytojai jau buvo apsipratę, kad vos sustojus prie muziejaus sodybos vartų, juos iš tolo pasitikdavo vežimėlyje sėdintis direktorius. Ir prabildavo į visus sveikinančia, juokaujančia švelnia žemaitiška kalba. Direktorius Algis Čėsna šį muziejų prikėlė, iškėlė, įtvirtino kiekvienais metais vykstančių įvairių švenčių tradicijas. Susirgo neįveikiama liga – išsėtine skleroze. Iškentė didžias Skaityti toliau

Lyg savi namai: folkloro ansamblio „Šukupis“ 25-metis (nuotraukos) (0)

Šukupietė | J. Zvonkuvienės nuotr.

LYG SAVI NAMAI IR DAUG NEMATYTŲ SVEČIŲ. Kai netyčia atsiduriu savo tikrosios kalbos aplinkoje, ištinka toks geras jausmas – atrodo, kad namo parėjau! Prigimtinė kalba yra namai. O vieną tamsų vakarą, nelabai tesuprasdama, kur veža, atsidūriau Kretingos rajono Šukės kultūros namuose. Ten gražus subruzdimas buvo. Parodė, kur burnosą pasikabinti… Durys praviros.. Girdžiu ramiai šnekantis: „A jau ir atneše?“ „Atnešiau!“ „No ta nešk už karta i padiek tėn. Durys atdaras y. Aš daba da leko biški papruosavuotė.“ „A saka daba jau padietė? Vuo rasietas tik paskou reikiejė?..“

Skaityti toliau

Dabikinė: grafų langai ir senas parkas (nuotraukos) (1)

Dabikinės dvaras. Akmenės r. | J. Zvonkuvienės nuotr.

Dabikinės dvaras. Jau turėjau laimės savo akimis paliesti ir šį Žemaitijos taškelį. Tiesa, svarbesni man yra Brėvikiai, priklausę bajorams Narutavičiams. Tai nuošalus medinis dvarelis šalia Alsėdžių, bet jau Telšių rajone. Ten 1891 m. gimė, paaugo mano Babūnelė Domicelė Kybartaitė-Ginčauskienė. Ji vis minėdavo Brėvikius, nuolat kartodavo ir Dabikinės pavadinimą. Deja, per maža buvau suprasti, kokia tarp jų sąsaja, apie ką visa tai… Tiek tesupratau, kad apie ponus, kurie važiuodavo, išvažiuodavo, nuvažiuodavo, parvažiuodavo… su kažkokiomis naujienomis. Vėliau neužteko supratingumo ko nors paklausinėti. Dabar jau seniai seniai nebėra ko bepaklausti. Brėvikių dvarelį žinau gerai ir netuščiai, o Dabikinė vis tebebuvo paslaptis. Svajojau surasti ją, nors ilgai nežinojau, nė kurioje ji pusėje. Skaityti toliau

Šventuolėlį mačiau (2)

Bronius Pašakarnis | J. Zvonkuvienės nuotr.

Žemele žemaičių, brangiausioji tu, ne tuščia dar esi, ne tuščia! Yra dar tikrų tavo žmonių, dalgelį skambiai plakusių, margas pieveles pjovusių. Yra dar jų! Yra arklelį pavasario rytą kinkiusių, plūgu savo dirveles lyg duoną raikiusių. Rudenį rugelį sėjusių ir savo duonelę valgiusių. Yra dar jų! Yra! Su gražia dūšia, su rūpestinga meile per savo kiemelį einančių. Kokia dovana, kokia laimė šventą žemės žmogų susitikti, bent minutėlę trumpą jo tvirtumo globoje pabūti. Plieninio tvirtumo, angeliškos sielos žmogus! Ir nereikia net nieko daugiau žinoti – gražu tai, ką matai.
*
Skaityti toliau

Juozapavas. Keli tiesos paveikslėliai (nuotraukos) (1)

Juozapavo cerkvė, statyta apie 1924 m. Dar prižiūrima. Telšių rajonas, Nevarėnų seniūnija, 2017 m. J. Zvonkuvienės nuotr.

Tik tiesos paveikslėliai. Labai skuboti. Bet džiaugiausi ir tuo, nes buvau pažadėjus… O tiesa paveikslėliuose – tai tik noras parodyti, kaip kas atrodė tą dieną tame pasirinktame taškelyje, kai lankiausi, žvalgiausi.

Kartais žmonės žiūri tik ieškodami „geros nuotraukos“.  „Gera“ man pasitaiko tik iš netyčių. Man rūpi tik tiesa žemelės, ant kurios buvau. Miesto tiesa, kokio daiktelio tiesa. Daryti gražias nuotraukas – kita užduotis. Čia ir sugebėjimų reikia, ir laiko neskubaus. Sugebančiųjų šioje srityje tikrai netrūksta.

Taigi brendu per bet kokią žolę, per lauką bet kokį, kopiu į kalnelį… Krūmas tegu Skaityti toliau

J. Zvonkuvienė. Meniška siela nenusigyvena… (nuotraukos) (1)

Paragių dvaro savininkas dailininkas Nikodemas Erazmas Ivanauskas | Autoportretas.

Taigi, tos mintys lyg rudenio ūkana vis tvyro ir tvyro ties Paragiais. Plauko ten palaukėmis, pakelėmis, paplentėmis… Kiekviena vietovė juk, be akivaizdžių dalykų, kuriuos nesunku prisiminti, perprasti, palyginti, palieka dar ir savo paslapties dvelksmą – lyg mįslę kokią… Lankiausi čia vasaros pabaigoje – dėl renginio. Bruzdesys. Daug žmonių, daug mašinų. Ir, žinoma, tas šiemetinis lietus… Lietus ir lietus. Kai nustodavo lyti, galima buvo šiek tiek pasižvalgyti po aplinką. Vidus liko „neišskaitytas“. Tad vyliausi pargrįžti. Be jokių pareigų – tik pabūti čia. Pabūti…

Pabūti… Kad eidama sena alėja iki to mažo prūdelio, pažiūrėjusi į jo spindesį, į lygius Skaityti toliau

Be išeities… (4)

J. Zvonkuvienės nuotr.

Deja, tikrai be išeities. Ir kai buvo nelaisvė, buvo tokių. Ir kai laisvė, yra tokių. Dar beviltiškiau. Miega. Jeigu tai miegas. Dulkė smulkus lietus. Bet ant jo nelyja. Yra stogelis. Stotelė jam namai. Aprūpinti namai. Nes šalia stovi tik pradėtas gerti butelis. Tik pradėtas. Nubus, pasuks galvą – yra! Keletas gurkšnių, ir toliau – gyvenimas po stogeliu… Visa stotelė jo. Tiktai jo. Kad ir dulkia lietutis, niekas iš keleivių neina į ją atsisėsti ar bent atsistoti šalia. Užimta! Tai ir stovi šalia stotelės.
Stovi mokytoja. Ji dirba mieste, o gyvena miestelyje – autobusu važinėja. Ji gerai supranta, koks likimas, koks gyvenimas to miegančiojo… Skaityti toliau

Vakaras Degaičių parke (nuotraukos) (1)

Degaičių parke | J. Zvonkuvienės nuotr.

Dar kartelį „užvesiu“ jus į Degaičių parką. Pavaikščiokite čia, kai saulelė vos medžių viršūnes besiekia – ji jau arti laidos. Spindi gamtos grožis, kurį kelis dešimtmečius formavo išmintingos menininko Adolfo Kišono rankos. Atraskite šį parką, ir jis jūsų nenuvils. Tai greta Telšių.

Degaičiai, 2017 m. rugsėjis.

Skaityti toliau

Paukšteliu – virš piliakalnių: Sauliaus Gudo parodoje (nuotraukos) (0)

Fotografas Saulius Gudas | J. Zvonkuvienės nuotr.

Vienur medžiai lyg įsibėgėję puola į pilies kalną, kitur nežinomo vardo upelė lyg raizgyta virvelė apsivijusi kalvą. Dar kitur pati kalva lyg didžiulis dubuo… Lyg nematyta, lyg neatpažįstama, kol pavadinimo neperskaitai. O kai perskaitai – taigi ne kartą ten kojos užnešusios buvo. Beveik ant visų vaikščiota, ir ne po kartą. O čia jie visai kitokie, lyg visai kiti, lyg žemėj kitoj…

Taigi su tokiu paslapukavimu Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje Klaipėdoje atidaryta Sauliaus Gudo fotografijų paroda „Pagoniška Lietuva: kuršių ir žemaičių piliakalniai“. Skaityti toliau

2017-ųjų Jūros šventė Klaipėdoje (nuotraukos) (0)

2017-ųjų Jūros šventėje Klaipėdoje | J. Zvonkuvienės nuotr.

LAIVŲ PAMATYTI. Su anūke Elena ėjome laivų pažiūrėti. Klaipėdos širdis per šią Jūros šventę – laivų stiebų parkas. Puikiausi įvairių kraštų burlaiviai prigludę krantinėse. Dangus giedras, vėjelis šiltas, žmonės vasariškai nuotaikingi, sukasi ir griaudžia ryškiaspalvės karuselės, gardėsių ir menų pilna didžiausia Lietuvos mugė… Visi tik ir fotografuoja. Ir mudvi su Elena. Pažiūrėkite, kas išėjo.

Klaipėda, 2017- 07- 30 popietė. Skaityti toliau

Kerta mūsų miškus. O mes tylime? (nuotraukos) (9)

Kerta Pasvaigės mišką, Telšių r. 2016 | Autorės nuotr.

IR ŽEMĖ TURI ŠIRDĮ… Lyg aimana ištinka… Lyg žemė dejuotų… Lyg paskutinis tvinksnis plakančios širdies… Žemės širdies. Tokią valandą imi neabejoti, kad žemė tikrai turi širdį, ir jai sopa ją skaudžiausiais sopuliais… Ta žemė, kuri augina mums viską – ir mus pačius.

Sunku rasti palyginimą, kai per lapotas skarotas vasaros saulės nutviekstas medžių-brolių šakas su ūžesiu traškesiu, su dusliu bildesiu lauždamas braukdamas viską, kas pasitaikė, krinta žemėn ką tik šaižiomis zirzynėmis nupjautas žalias galiūnas medis… Atrodo, kad tavo paties, žmogau, širdis tuoj tuoj sustos, ir krisi negyvas greta šalia medžio – lyg tėvo savo.

Skaityti toliau

„B`AVARAI“ prieš 20 metų (1)

B'AVARAI. 1977 m.

Visi jie šiek tiek mano vaikai. Tas jų jaunatviškai valiūkiškas pamuzikavimas prasidėjo… mano vaikų kambaryje. Nebūčiau nei atsiminusi, nei ką apie tai sakiusi. Bet… Kai staigiai patraukiau retai betraukomą komodos stalčių, sprigtelėjo viena užkliuvusi fotkelė ir nusklendė ant žemės. (Stalčius perkimštas senų nuotraukų.) Pakėliau, žiūriu – ogi puikiai pažįstamas jaunuolynas! Kitoje pusėje mano pačios užrašyta – „Bavariukai“, 1997 m. birželis“.

Šis užrašas, data lyg ir sugraudino šiek tiek… Praėjo jau dvidešimt metų, kai jie visi penki Skaityti toliau

Ak tai šiandien tas vakaras, ak tai šiandien ta naktis!.. (0)

AK TAI ŠIANDIEN TAS VAKARAS, AK TAI ŠIANDIEN TA NAKTIS!.. Išgirdau per radiją, kad šią naktį bus sutelktos policijos pajėgos, visaip suaktyvintas pareigūnų budrumas. (Gal net ligoninių priimamieji labiau pasirengę – tą jau pridedu nuo savęs…) Klausite, iš kur ta padidintos grėsmės situacija? Atsakymas: PASKUTINIS SKAMBUTIS! Esą, abiturientai blūdys per naktį, ir visko gali įvykti…

Kad ir kiek praeina metų, kiekvienas prisimename mokyklinius metus, prisimename savo mokytojus. Žinoma, ir paskutinį Skaityti toliau