Žymos archyvas: Imanuelis Kantas

K. Stoškus. Tarp embriono ir Fausto (2)

Spektaklis „Faustas arba embriono poza“ | Rengėjų nuotr.

Situacija. Jau esu ne sykį prasitaręs, kad pačių įspūdingiausių, originaliausių ir reikšmingiausių kultūros įvykių šiandien reikia ieškoti ne ten, kur savo galią demonstruoja oficialioji kultūros politika ir populiarioji žiniasklaida. Didžiąja dalimi jie randasi už šio, kaip dabar pradėta sakyti, oligarchinio pasaulio ribų, kur kursuoja pagrindiniai pinigų srautai, politinės galios su  trafaretine politinio korektiškumo ideologija, kur vyksta ciniški korupciniai suokalbiai ir ką Šventasis Raštas yra pavadinęs „tuštybių tuštybe“. Skaityti toliau

L. Čepienė. Ko nenorėjo girdėti Renata Mikutajcis-Cytacka… (63)

Renata Cytacka, 2011 m. rugsėjo 27 d. | V. Kiero nuotr.

Iš tikrųjų, jokia kita pasaulio kalba nėra gavusi tiek aukštų pagyrų kaip lietuvių kalba. Lietuvių tautai buvo priskirta didelė garbė už sukūrimą, detalių išdailinimą ir vartojimą aukščiausiai išvystytos žmogiškos kalbos su savita gražia ir aiškia fonologija. Be to, pagal lyginamąją kalbotyrą lietuvių kalba yra labiausiai kvalifikuota atstovauti pirmykštei arijų civilizacijai ir kultūrai.

Imanuelis Kantas (1724–1804) Skaityti toliau

V. Turčinavičius. Tapatybės kaita (II) (17)

Vytis – LDK herbas. Pieštas apie 1555 m. Vilniaus kapitulos aplinkoje. Saugomas Paryžiuje Arsenalo b-koje.

Tęsinys. Pradžia ČIA.

Istoriniai, literatūriniai ir religiniai tekstai, autorių skelbti šimtmetiniais LDK laikais, senąja religine slavų, ar lotynų, ar lenkų kalbomis yra Lietuvos kūryba, nes dauguma Europos tautų, valstybių tais laikais kūrė ne savo kalba, bet skelbiamos religijos kalba. Todėl daugelio Europos tautų kalbos tapo lotynizuotos ar slavizuotos ir išnyko, tačiau iš baltų kalbų išliko tik lietuvių ir latvių kalbos, o tai rodo mūsų kultūros gilumą ir stiprumą. Tad pažvelkime istoriniu žvilgsniu į dabarties oficialius įvykius ir jų traktavimą.

Dar į Europos informacijos erdvę neįvedėme savo didingos istorijos, kultūros paminklų, o jau stengiamasi minėti 1791 metų gegužės 3-iosios Konstitucjos dieną, Skaityti toliau

Karaliaučiaus krašte niokojamas Kanto namas: anot vietinių vandalų, „Kantas – lochas“ (8)

Griūvantys Kanto namai Jučiuose | Wikipedia.org nuotrauka

Kaip pranešė naujienų svetainė Newkaliningrad.ru, Jučiuose (Vesiolovkoje), Karaliaučiaus krašto Įsručio (Černiachovsko) rajone, esantį pasaulinio garso filosofo Imanuelio Kanto (1724–1804) namą nusiaubė vandalai, kurie iš išorės ir vidaus aprašinėjo namo sienas. Ant fasado šiuolaikinės Rusijos „išminčiai“ užrašė: „Kantas lochas“ („Кант лох“). Be to, už 200 metrų nuo namo degė žolė, keldama grėsmę namui.

Per stebuklą ekstremaliomis pokarinio „Kaliningrado“ sąlygomis išlikęs Kanto namas niokojamas jau seniai. Niokojimas nesibaigė ir po to, kai 2014 m. liepos mėnesį, Skaityti toliau

Agluonėnai pagerbė savo kraštietį Richardą Kantą – filosofo Imanuelio Kanto prosenelį (0)

Nuotraukoje iš kairės: kaimo turizmo sodybos šeimininkas Jonas Čepas, Agluonėnų seniūnijos seniūnė Laima Tučienė, docentė Nerija Putinaitė, profesorius Alvydas Jokubaitis | Klaipėdos raj. savivaldybės nuotr.

Gegužės 16 d. Agluonėnuose, Lietuvininkų ąžuolyne, atidengtas naujas krikštas, skirtas vieno iš žymiausių visų laikų filosofo Imanuelio Kanto proseneliui Richardui Kantui, kuris gyveno gretimame Kantvainų kaime. Ta proga pasodinti keturi ąžuoliukai: Imanueliui Kantui, kurio 290-ąsias gimimo metines šiemet minime, Kristijonui Donelaičiui – jo 300-osioms gimimo metinėms, Spaudos atgavimo 110-osioms metinėms ir ketvirtas – visiems, susirinkusiems į šventę.

Jono Čepo kaimo turizmo sodyboje vyko konferencija „XVIII a. šviesuoliai: Imanuelis Kantas ir Kristijonas Donelaitis“. Pranešimus skaitė profesorius Alvydas Jokubaitis, docentės Nerija Putinaitė ir Silva Pocytė. Skaityti toliau

Mindaugas Nefas: Moksleiviai veržiasi studijuoti į užsienį, neišsiaiškinę galimybių Lietuvoje (0)

Mindaugas Nefas | asmeninio archyvo nuotr.

Vilniaus Radvilų gimnazijos mokytojas ir Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) dėstytojas Mindaugas Nefas tvirtina turintis misiją – įtikinti jaunimą, kad Lietuvos aukštojo mokslo studijos yra labai geros kokybės. „Mes to nesuprasdami sakome, kad studijuoti reikia vykti kažkur kitur“, – teigia M. Nefas. Dirbdamas mokytoju gimnazijoje jis kasmet susiduriantis su šia problema.

Daug dvyliktokų pas jį ateina prašydami rekomendacijų, norėdami stoti į užsienio universitetus. Pedagogą stebina, kad moksleiviai susiruošia vykti studijuoti į užsienį tik todėl, kad kažkas sakė, jog ten yra geriau. „Mes mėgstame vadovautis ne savo protu, o tuo ką kalba kiti“, Skaityti toliau

R. Ozolas. Nacionalizmas – tai šiuolaikinis humanizmas (39)

Romualdas Ozolas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Pranešimas skaitytas apskritojo stalo diskusijoje „Tautiškumas ir ultranacionalizmas demokratinėje Lietuvoje“ Lietuvos mokslų akademijos mažojoje konferencijų salėje 2013 m. gegužės 28 d.

Pasaulis kalba apie krizę. Šalių krizę, kapitalizmo krizę, humanizmo krizę.

Tiesą sakant, tai daugiau negu krizė. Žmonija tiesiog priėjo ribas. Pasaulis visur pasiekė plėtros ribas. Kalbos apie krizę yra reakcija į tas ribas.

Šiandieniniais tempais vykstanti demografinė plėtra katastrofa gali baigtis dar šiame šimtmetyje. Skaityti toliau

T. Dirgėla. Lietuvininkas Liudvikas Rėza – lietuvių kultūros pagrindų kūrėjas (7)

Liudvikas Gediminas Rėza, Karaliaučiaus universiteto profesorius

Prūsų lietuvių visuomenės veikėjas, lituanistas, teologas, tautosakininkas, Karaliaučiaus universiteto profesorius Liudvikas Rėza, išleidęs pirmąjį lietuvių liaudies dainų rinkinį, sakė: Lietuvių liaudies dainos, kaip šis rinkinys rodo, daugiausia yra meilės dainos: jose apdainuojami meilės ir džiaugsmo jausmai, piešiama šeimos gyvenimo laimė ir paprasčiausiu būdu parodomi švelnūs šeimos narių ir giminių santykiai…

Našlaitis, nuvertęs kalnus

Liudvikas Gediminas Rėza pasaulį išvydo 1776 metų sausio 9 dieną Karvaičių kaime, buvusiame Kuršių nerijoje. Rėzai sulaukus vos dviejų metų, mirė jo motina, o dar po dviejų – ir tėvas. Skaityti toliau

J.Almonaitienė. Kurio pasaulio dimensija yra verslo etika? (6)

 doc. dr. Junona Almonaitienė

Kaip turbūt jūs jau supratote, rašyti apie tai paskatino Lietuvos banko valdybos pirmininko Vito Vasiliausko ne per seniausiai pasakyti žodžiai, esą etika ir moralė – ne finansų pasaulio dimensijos. Gal ir teisus vienas iš komentatorių sakydamas, kad tai pavargusio žmogaus samprotavimai. Bet, kaip žinia, kas galvoje, tas girtam, supykusiam, o galbūt ir pavargusiam – ant liežuvio. Ta frazė, prasprūdusi stovint priešais žurnalistų kameras, manau, yra gera dingstis atidžiau žvilgtelėti į verslo etiką, „etiką“ bei atsigręžti į save pačius – kiek esame akli ir šališki, tą „etiką“ matydami.

Reakcija į minėtą pasisakymą kilo, ir gana žymi. Tiesa, ji iš esmės – tiktai emocinė. Gera proga interneto komentaruose išsilieti su kandžia ironija, ilgainiui gęstančia iki kasdienio pabambėjimo: juk ir finansų, ir kitokiame versle taip buvo, taip ir bus, ir nieko čia nepadarysi. Skaityti toliau

J.Statkutė de Rosales. Apie lietuviškas Vakarų filosofų Kanto ir Lėvino šaknis (8)

Jūratė de Rosales bibliotekoje 2012 m. | S.Petkaus nuotr.

Yra du filosofai, kurių kiekvienas atvėrė naują erą žmonijos galvosenoje, ir kuriuos tyrėjai yra pratę gretinti, nors jų gyvenimus skiria ilgokas laiko tarpas. Tai — Imanuelis Kantas ir Emanuelis Lėvinas. Jiems abiems teko ne tiktai tas pats vardas — bendra ir tai, kad abu aiškino, kokiu būdu žmogus atpažįsta erdvės ir laiko santykį. Panaši ir jų etikos samprata, teigiant, kad žmogus yra doroviškai atsakingas už visus kitus žmones (Kantas), arba doroviškai atsakingas už kitą žmogų (Lėvinas).

Kantas ir Lėvinas. Nuo pat vaikystės abu mokėsi vienos seniausių judėjų – krikščionybės kultūros kalbų: biblinės hebrajų kalbos. Abu augo ir susiformavo seniausios indoeuropiečių gyvos kalbos aplinkoje: lietuvių. Skaityti toliau