Žymos archyvas: girios

D. Vaitkevičienė. Medžiai senoliai (1)

Ašašninkų pušis (Varėnos r.) | D. Vaitkevičienės nuotr., 2008.

Atsimenu, vieną sykį aš, pirmos klasės gimnazistas, važiuodamas iš miesto namo ir išsiilgęs gamtos grožybių, iššokau iš vežimo, ir, apsidairęs, ar kas manęs nemato, pabučiavau vieną aukštą pušį su tokia gilia pagarba, kaip kad bučiuodavau savo senelės raukšlėtą, suvytusią ranką. Tadas Ivanauskas

Medžiai senoliai – kaip žmonės senoliai: didingi ir sykiu trapūs. Jų kamienuose ir šakose, kaip žmonių veiduose ir rankose, įsirėžia metų ir gyvenimo patirties ženklai. Kartais senoliai medžiai stebuklingai ilgai išlieka naujos kartos miške. Skaityti toliau

D. Žuromskienė. Atvėrus širdį šerdžiai (0)

Pixabay.com nuotr.

Čia nemirtingos žvaigždės ir kregždės nemirtingos,
Dangus čia nemirtingas ir ąžuolo šerdis.
Čia savo šviesią galvą guldau vaizduos didinguos,
O tu girdi, kaip plaka aukojama širdis.

Tai Sigito Gedos eilutės iš eilėraščio „Giesmė apie pasaulio medį“, kuriomis poetas tarsi nukelia mus į paslaptingą ir didingą protėvių pasaulį. Nuo seniausių laikų medis buvo ypatingas mūsų kultūroje ir pasaulėžiūroje. Skaityti toliau

V.Valiušaitis. Miškas ir lietuvis: ar ne giria labiausiai formavo, grūdino ir padėjo mums išlikti? (4)

Raštai, sakoma, labiausiai parodo kiekvienos tautos sąmonės laipsnį. Lietuvių tauta – ne išimtis. Lietuvių tautinio sąmonėjimo istorija – irgi raštuose. Tik mūsų tautinė tapatybė, kaip ir visa lietuvių tautos formavimosi istorija, galbūt labiau negu kitų tautų susijusi su mišku.

Mitinis prestižas

„Senosios lietuviškos girios įgijo mitinį prestižą, – sako rašytojas Tomas Venclova, neseniai išleistoje savo knygoje „Vilnius, asmeninė istorija“. – Visas miestas kadaise buvo jų apsuptas, atskirtas nuo pasaulio, jos gynė vietos gyventojus nuo užpuolikų. Skaityti toliau