Žymos archyvas: germanai

V. Deniušas. Palemono palikuonys (II) (2)

Kimbrai įsibrauna į Italiją. 1860 m. E. Bendemano graviūra | Berlyno meno ir istorijos archyvo nuotr.

Tęsinys. Pradžia ČIA.

Kimbrai ir jų palemoniados

Kaip jau nekartą minėjome, greičiausiai, būdami keltais, kimbrai VIII a. pabaigoje atsikraustė į aisčių pakrantę, nes skubėjo užimti nusisukusias nuo Aismarių naująsias Krono žiotis. Neišvengiamai pakilus vandens lygiui šiaurinėse aisčių mariose, nuskandintuose pakrantėse žvejų gyvenviečių išties turėjo nebelikti, todėl Ulmiganijos žemė jiems tikrai galėjo pasirodyti menkai gyvenama. Skaityti toliau

V. Navaitis. Kodėl mes išsižadame savos valstybės? (2)

valstybe-diena-mindaugo-mikuleno-pies

Pagrindinį žodžio „valstybė“ aiškinimą rasime Dabartinės lietuvių kalbos žodyne arba akademiniame lietuvių kalbos žodyne. Valstybė – rengta politinė bendruomenė, turinti aukščiausiąją valdžią, tokios bendruomenės valdomas kraštas. Kiti žodynai tik papildo šį aiškinimą ir net gi priskiria kredito ir finansų įstaigai, bet vis vien tai yra politinių, teisinių ir ekonominių institucijų visuma, užtikrinanti tam tikros teritorijos ir jos gyventojų interesų apsaugą, paprastai pagal su šalies konstitucijoje patvirtintą jos visuomeninę santvarką; jūrų teisėje šalis, esanti tarp valstybės kontinento viduje ir jūros ir Skaityti toliau

L. Balsienė. Vėlinės ar Helovynas? (9)

Moliūgas | wikipedija.org nuotr.

Pastaruoju metu Lietuvoje vis daugiau jaunimo spalio 31 dieną ima švęsti siautulingą ir bauginančią Helovyno šventę. Nieko nuostabaus, nes apie ją sukurta daug kino filmų, intriguojančiai pasakoja užsienio televizijos. Lietuviai panašiai siaučia per Užgavėnes. Gal viskas būtų ir gerai, bet šiuo rudens laikotarpiu lietuviai mini Vėlines, kurios yra susikaupimo, rimties, tylos metas.

Garbinantieji Helovyną patys nežino, ką švenčia; žino tik tiek, kad reikia apsirengti kuo baisesniu padaru, šėlti, gąsdinti aplinkinius, prašyti saldainių. Išties Helovynas ir Vėlinės yra skirtingos šventės, turinčios skirtingą kilmę bei prasmę. Skaityti toliau

A. Radušytė. Tacito aisčiai ir kregždės (4)

ox.pl nuotr.

Parama Lietuvai

…Na, skaitau, skaitau, bet vis tiek mažai žinau: dr. Rolandas Kregždys rašydamas įspūdingą mokslinę monografiją (ji išleista 2012 m.) daug kur rėmėsi Andžėjumi M. Kempinskiu (Andrzej M. Kempiński), tačiau su šiuo lenkų autoriumi iki šiol nebuvau susidūrusi, o internetas tepateikia Kempinskio viešbutį Vilniuje. Bėgte bėgu į Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką.

– Nėra. Mes jo darbų neturime. Skaityti toliau

R. Matulis. Ptolemėjo geografija ir baltų tautos (81)

rimantas-matulis-alkas-j-vaiskuno-nuotr

Eugenijaus Jovaišos knygos Aisčiai – kilmė1 ir Aisčiai – raida2 paskatino parašyti šį straipsnį, kuriame bandysiu ieškoti jungiančių grandžių tarp E. Jovaišos pateiktų archeologijos mokslo duomenų, Algirdo Patacko knygoje Litua3 skelbiamos teorijos, jog baltai vos ne nuo ledynmečio yra mūsų girių vietiniai gyventojai ir Česlovo Gedgaudo4 bei Jūratės Statkutės Rosales5 teorijų, kuriose senovės baltai yra artimai tapatinami su getais – gotais ir apima didesnę Europos ir net Artimųjų rytų dalį. Šiuose tyrinėjimuose labai didelį poslinkį suteikė E. Jovaišos ir kitų artimai dirbusių pagalbininkų naujausi bandymai nustatyti Ptolemėjo geografijoje minimų tautų gyventas vietas. Taigi, kaip galima bandyti suderinti šias iš pažiūros visiškai prieštaraujančias viena kitai teorijas? Skaityti toliau

G. Songaila. Vėluojanti istorija ar pavėlavę istorikai? (I) (80)

vakaru-baltai

Šiame straipsnyje ne šiaip apžvelgsime kokias nors svarbesnes nacionalinės istoriografijos ar istorinės sąmonės raidos temas, bet panagrinėsime opesnius klausimus, kurie susiję daugiausia su mūsų istorijos pradžios problematika. Imdamiesi šių klausimų, nesirengiame pateikti vienintelius teisingus atsakymus ar leistis į abstrakčius išvedžiojimus. Pasiremsime tik paskelbtais moksliniais tyrinėjimais – tiek tais, kurie pateikė daug naujų ir gana esminių duomenų ar mįslių, kažkodėl pasilikusių spengiančioje istorijos mokslo tyloje, tiek tais, kurie, autoriaus nuomone, kaip tik ir sudaro šią „apkurtusią“ aplinką.

Skaityti toliau

V.Michalovskis. Amžinieji simboliai. Galvos kultas, kaukolė (1)

Kaukolės su užrašais Halštato mieste Austrijoje_satenai.lt

LDK laikų epigrama iš laidotuvių kalbos

Kaukolė – tai laikui nepavaldus simbolis. Nebylusis perspėjimas „atsimink, kad mirsi“ ir amžinas filosofinis klausimas „kas aš esu ir kuo aš tapsiu?“ Vieniems tai – grėsmė, mirtis, pabaiga, kitiems – tvirto tikėjimo amžinybe ženklas. Tai ką gi gali papasakoti mums kaukolės – šio be galo archajiško simbolio – atvaizdas, žinomas daugelyje pasaulio kultūrų? Šiame rašinyje apsistokime ties europietiškomis.

Psichologai seniai atkreipė dėmesį į tai, kad nužvelgdamas žmogaus griaučius stebintysis nevalingai ilgėliau stabteli ties kaukole, Skaityti toliau

Prof. Z.Zinkevičius apie Lietuvos praeities didybę ir sunykimą (24)

Akad. prof. habil. dr. Zigmas Zinkevičius

Vorutos“ pokalbis su akad. prof. habil. dr. Zigmu ZINKEVIČIUMI, parengusiu spaudai knygą Lietuviai: praeities didybė ir sunykimas, kurioje  pateikiami svarbiausi istorijos faktai bei žymiausio Lietuvoje kalbos mokslo specialisto išvados

Taigi įvardykime, kas buvo baltai arba kur buvo baltų pasaulis?

Naujausi hidronimijos tyrimo duomenys rodo, kad priešistorinė rytinė baltų gyvenamo ploto riba vestina per Volgos, Maskvos ir Okos aukštupius, Skaityti toliau

M.Kundrotas. Baltų sklaidos teorijos istoriosofijos šviesoje (III) (23)

Marius Kundrotas | asmeninė nuotr.

5. Tautos keičiasi, vardai lieka

Baltų, germanų, slavų, o iš dalies ir ugrofinų santykiai, etnografinės slinktys, vidinė ir tarpusavio apykaita – skirtingai ištirti reiškiniai. Jei vienais atvejais esama istoriografinių šaltinių, tai kitais tenka kliautis archeologija, kalbotyra, kultūrologija.

Ypač mįslingas Vidurio-Rytų Europos žemėlapis per Didįjį tautų kraustymąsi ir pirmaisiais amžiais po jo. Neblogai žinoma, kur čionykštės tautos nukeliavo. Skaityti toliau

M.Kundrotas. Baltų sklaidos teorijos istoriosofijos šviesoje (II) (75)

Marius Kundrotas | asmeninė nuotr.

3. Tautų tapatybių kaita

Jau straipsnio pradžioje užsiminta, jog istorijoje būta tautų, kurių tapatybės keitėsi. Atėjo laikas pateikti bent keletą istorijos pripažįstamų pavyzdžių.

Hetai, dar žinomi hetitų vardu – arijų kilmės tauta, antikiniais laikais sukūrusi galingą imperiją, apėmusią didžiąją dalį Turkijos, Siriją ir šiaurės Mesopotamiją. Neseniai iššifruotas jų raštas ir kalba aiškiai liudija arišką, indoeuropietišką tapatybę. Vis gi pats hetų vardas, atėjęs iš antikinių šaltinių, iš pradžių žymėjo visai kitą tautą. Tai buvo chatai – huritų kilmės tauta. Skaityti toliau

A.Patackas. Paslaptingoji Skandija, arba visada ieškok atsakymo LKŽ (87)

Algirdas Patackas | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Vietoj įvado

Šaltajame kare tarp skaitančiosios visuomenės ir istorikų įvyko proveržis. Turima omeny, kad vienu metu pasirodė pora rimtų tekstų, skirtų Jūratės Statkutės-Rozales knygoms aptarti, kuriuos parašė akademinės visuomenės atstovai. Kaip žinia, iki šiol galiojo kolektyvinė akademikų nuostata juos ignoruoti, tačiau Jūratės Statkutės-Rozales triumfališkas vizitas 2011m. vasarą ir ypač Vilniaus pedagoginio universiteto jai suteiktas honoris causa bei visuomenės spaudimas berods įtikino akademikus tokios pozicijos bergždumu.

Taigi, du straipsniai. Pirmasis – istoriko Dariaus Barono „Mokslas ir mes, lietuviai“ [1] ir antrasis – kalbininkų Alvydo Butkaus ir Stefano M. Lanzos (Stefano M. Lanza) Skaityti toliau

A.Butkus, S.M.Lanza. Patriotizmas pseudomokslo pakuotėje (68)

Gotų karys

Nesitikėjome, kad taip audringai ir netgi arogantiškai bus reaguota į mūsų populiariai parašytą straipsnį Kaip baltai tampa gotais, publikuotą Vorutoje 2011-2012 m. slenkstyje. Straipsnyje mes atkreipėm dėmesį į Venesuelos lietuvės žurnalistės Jūratės Statkutės de Rosales mėginimus pagrįsti Aistmarių nerijos ir senuosiuose raštuose minimos Skandzos salos tapatumą, paremtą daugiausia istoriko Jordano (VI a.) šios salos aprašymu. Šis tapatumas drauge su gotų baltiškumu yra įrodinėjamas J. Statkutės knygoje Europos šaknys ir mes, baltai (Vilnius, 2011). Mūsų patikrintieji Jordano, Pretorijaus ir kitų autorių tekstai, mūsų manymu, neįrodo nei minėtojo salos tapatumo, nei gotų baltiškumo, nei pangermanistų sąmokslo.

Atsakymą į straipsnį J. Statkutė paskelbė Vorutos vasario 18 d. numeryje bei internete. Skaityti toliau

M.Peleckis. Tėvynė (8)

Viktorija Daujotyte-Pakerienė

Daujotytė V., Kvietkauskas M.
LIETUVIŠKIEJI ČESLOVO MILOŠO KONTEKSTAI.

– Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011.

Prigimtis ir legenda

Profesorės Viktorijos Daujotytės tekstai visada džiugina. Šįsyk skaitome kartu su Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktoriumi dr. Mindaugu Kvietkausku parašytą solidžią, dailiai išleistą monografiją apie tai, kas 2011-aisiais svarbu kiekvienam literatūros mėgėjui, – Česlovą Milošą. Ir lenkiškai šįsyk jo pavardės nerašysim, nes knygos tikslas – parodyti Č.Milošo santykį su Lietuva, lietuvybe. Skaityti toliau