Žymos archyvas: Gediminas Martišius

G. Martišius. Modernybės kultas, saviniekos sindromas (16)

Gediminas Martišius | Asmeninė nuotr.

Ne žemės derlumu, ne drabužių įvairumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių stiprumu laikosi tautos, bet daugiausia išlaikydamos savąją kalbą, kuri didina ir palaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Mikalojus Daukša.

Jau turbūt nieko nestebina pastaruoju metu kryžiuojamos ietys, kai kalbama apie Lietuvos istoriją, ypač neseną, pokario kovas su okupantais ir jų kolaborantais. Dabar dar įsiplieskia ir ginčai dėl požiūrio į kalbą, į modernybės ir papročio santykį. Nieko keisto, kad nedidelės tautos savigyna kartais gali peržengti kai kurias ribas (turiu omenyje radikalesnio jaunimo manifestacijas su šūkiais „Lietuva lietuviams“ ir pan.). Skaityti toliau

G. Martišius. Nuojauta. Mintys apie Antropoceną (8)

Pixabay.com nuotr.

(Silpnų nervų skaitytojams gali pakenkti)

Pastaraisiais metais pasaulis, regis, ypač aštriai pajuto apokalipsines nuotaikas. Nors, geriau pagalvojus, šviesiausi žmonijos protai jau ne vieną dešimtmetį skambina pavojaus varpais. Kiek visokių tarptautinių susitarimų ir konvencijų pasirašyta… Nuo Florencijos Europos kraštovaizdžio konvencijos 2000 metais, kurią Lietuva ratifikavo 2002 metais, Jungtinių Tautų Bendrosios klimato kaitos konvencijos Kioto protokolo, priimto 1997 Skaityti toliau

G. Martišius. Atsakomybė (8)

Lietuva | Alkas.lt nuotr.

Šiandien pasaulis būtų daug turtingesnis kultūros atžvilgiu, jei Lietuva būtų nepriklausoma, kadangi lietuvių tauta atstovauja ne tik arijų prokalbės civilizacijai ir kultūrai, bet taip pat turi didžiausią brangenybę pasaulyje – savo senovinę gražią kalbą.
Teodoras S. Turstonas (Theodore S. Thurson). Lietuvių kalba, „The New York Times“.

Nuostabų straipsnį apie mūsų kalbą neseniai paskelbė Arvydas Juozaitis veidaknygėje. Skaityti toliau

G. Martišius. Išpažintis. Rezignacijos aidas (0)

Plyni miško kirtimai | G.Kniūkštos nuotr.

Žmonės, kuriuos pasauly buvau sutikęs, labai aiškiai leido savo šaknis – į dangų ar pragarą. Tiktai tą ne iškart pamatydavai. Buvo ir šiaip sau vėjo nešiojamų sėklų.
Sigitas Geda

Tikintis žmogus žino, ką reiškia išpažintis, į kokius žydrynės tolius pakyla siela po jos. Tada nebaisūs jokie žemiškojo gyvenimo sunkumai, tada gali sklęsti kaip Skaityti toliau

G. Martišius. Tinklas (2)

Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Žemėje egzistuoja dviejų rūšių tinklai. VORAtinkliai ir ŽMOGAtinkliai. Pirmieji turbūt visiems sukelia teigiamus jausmus (išskyrus voratinklius kokiuose nors apleistuose pastatuose ar apleistose buveinėse). Besiplaikstantys voratinkliai rudenėjančiose pievose sukelia ilgesingus jausmus („kokios švelnios jūs esat su rudeniu / mus aplankančios mintys neaiškios / kaip senutė pabėrusi trupinius / kad balandį palesintų aikštėje“ – A. A. Jonynas). Ne veltui liaudies išmintis byloja, kad voras neša laimę. Šiukštu jį skriausti. Skaityti toliau

G. Martišius. Šviesos žmonės tamsoje (2)

Partizanai | LGGRTC Genocido aukų muziejaus fondų nuotr.

Matyt, likimas visada patvarko taip, kad amžinoje gėrio ir blogio kovos istorijoje niekada nesibaigiantys tos kovos atšvaitai nušviečia kiekvieno gyvenimą… Ir žmogus susimąsto – kodėl blogis (unde malum, kaip įvardijo Česlavas Milošas).

Toks jau yra šis pasaulis: diena keičia naktį, rytas – vakarą, gimimas – mirtį, liūdesys – džiaugsmą, pergalė – pralaimėjimą. Likimas taip jau suklostė, kad Lietuvai teko visko su kaupu – ir (bent dabar taip atrodo) sunkiai Skaityti toliau