Žymos archyvas: Frydrichas Nyčė

G. Burneika. Klerikalinis globalizmas (35)

Alkas.lt koliažas

Klerikalinį globalizmą galima apibrėžti kaip siekį primesti tautoms vienos kurios nors religijos viršenybę. Krikščioniškajai ekspansijai apibūdinti orientalistas Audrius Beinorius vartoja sąvoką „kolonialistinis klerikalizmas“ [1], o filosofas Arvydas Šliogeris tai vadina tiesiog banditišku Žemės užkariavimu [2].

Šiai globalizmo rūšiai pakomentuoti pasitelksiu kito filosofo – Vytauto Radžvilo minčių, Skaityti toliau

G. Burneika. Kaip atgaivinti tautos šaknis (II) (35)

Pixabay.com nuotr.

2. Krikščioniškosios doktrinos ontologinis netikrumas

Krikščionybė išvaro žmogų iš jo namų – iškerta iš prigimtinių tautinių šaknų ir pakerta gelminius ryšius su senosios pasaulėjautos archetipais, arba dievais ir jų galiomis (žr. I dalį). Savų papročių, siejančių tautą su jos gamta, gyvenamąja tikrove, išreiškiančių meilę vietai ir teikiančių būties tikrumą, vieton ji bruka svetimus.

Priėmęs krikščionybę žmogus iškrenta iš savo tautos ir tampa Skaityti toliau

V.Petrušonis. Urbanistinė renovacija ir kultūriniai archetipai (0)

kpd.lt nuotr.

Savo paskaitų cikle „Kas yra mąstymas?“ (1951 – 1952 m.), išleistame atskira knyga (Was Heisst Denken?) Martinas Heideggeris dešimtis kartų paminėjo Frydricho Nyčės žodžius „Dykuma plečiasi…“ F. Nyčė turėjo omenyje žmonių susmulkėjimą, negebėjimą susivokti istorijoje, mokslo nekontroliuojamumą.

Šį Nyčės pasakymą Heideggeris sieja su „ekologine“ problematika (kalbant šiandienos žargonu). Jei iki atominės bombos sprogimo žmonija buvo „pasmerkta“ gyventi amžinai, tai dabar iškilo rimta problema, susijusi su žmonijos išlikimu. Skaityti toliau