Žymos archyvas: etninės žemės

Seimo ir PLB komisija aplankė etninių žemių lietuvių bendruomenes Punske, Seinuose ir Suvalkuose (5)

PLB prie A. Baranausko paminklo | J. Šedauskienės nuotr.

Spalio 7 d. Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) komisijos delegacija lankėsi Suvalkų krašte. Komisijos pirmininkas Antanas Vinkus, jo pavaduotojas dr. Stasys Tumėnas ir iš viso pasaulio – Australijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados, Šveicarijos, Vokietijos, Danijos susirinkę komisijos nariai ir Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovai pagerbė Lietuvos savanorių kapus Berznyko kapinėse, padėjo gėlių prie lietuvių poeto ir vyskupo Antano Baranausko paminklo ir kapo Seinų bazilikos koplyčioje, aplankė buvusios Seinų kunigų seminarijos Lietuvišką menę. Skaityti toliau

R. Alaunis. Suvalkų krašto ir rytų Lietuvos etninių žemių aneksijos: kur dingo 22,800 kv. km. Lietuvos etninių žemių? (65)

Lietuvos-teritorijos-turincios-priklausyti-Lietuvai

Jei pažiūrėsime į žemėlapį, pamatysime, kad prieš šimtą metų 1918 vasario 16-ą paskelbus Lietuvos valstybingumo atstatymą, po Lietuvos-Sovietų Rusijos taikos sutarties pasirašymo 1920 metais ir net iki Antrojo Pasaulinio karo pradžios 1940 metais Lietuvos valstybės teritorija buvo kur kas didesnė, nei šiandieninė Lietuvos teritorija. Carinės Rusijos laikais Lietuvos Kauno, Vilniaus, Suvalkų, Gardino ir Kuršo gubernijos buvo istorinės Lietuvos teritorijos administraciniai vienetai. Taigi, kur dingo dalis Lietuvos valstybės teritorijos?

Lietuvos valstybės sienų klausimais yra parašyta ne viena knyga ir ne vienas straipsnis. Skaityti toliau

G. Karosas. Pietryčių Lietuvos restauracija (32)

Gintaras Karosas | Asmeninė nuotr.

Pietryčių Lietuvos raida po Nepriklausomybės atgavimo kelia daug klausimų. Apie Lietuvos etnines žemes ir valstybingumo lopšį diskutuojant neretai tenka išgirsti, neva tai – lenkiškas kraštas. Ar taip yra iš tiesų? Net nesigilinant į mokslinius tyrimus (tarp jų ir ruso VladimiroToporovo – kad nebūtume apkaltinti šališkumu), kurie nekvestionuoja pietryčių Lietuvos lietuviškumo, neapleidžia jausmas, kad ne viskas šioje vietoje yra gerai, tiksliau – prolenkiškos krašto interpretacijos yra neteisingos ir kenksmingos Lietuvai.

Dar prieš keletą metų, renkant krašto istorijos žinias ir bendraujant su vietiniais Vilniaus rajono žmonėmis, ne vienas vietinis gyventojas, dabar vadinamas „lenku“, atvirai Skaityti toliau

Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: K. Garšva. Lietuvių kalbos substratas gretimose valstybėse (10)

Kazimieras Garšva | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Kazimieras Garšva. Lietuvių kalbos substratas gretimose valstybėse, Lituanistika šiuolaikiniame pasaulyje, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, p. 115–125. Ištraukos.

Kompaktiškas baltų (prūsų, jotvingių, lietuvių) plotas X–XII amžiais siekė Vyslą, Narevą, Varšuvą, Minską, XV–XVI amžių sandūroje – Karaliaučiaus, Geldapės, Suvalkų, Knišino, Balstogės, Valkavysko apylinkes, XIX amžiaus viduryje – Juodąją Ančią (po 1867 metų tas vietas sulenkino Vygrių vienuoliai), 1920 metais – Beržininką, Degučius, Seinus, Smalėnus, Šaltėnus, dabar – tik Aradninkus, Žagarius, Klevus, Vilkapėdžius, Raistakiemį, Seivus, Kalinavą. Tame plote apie 4 tūkstantmečius gyveno baltai. Skaityti toliau

Etninėse lietuvių žemėse Lenkijoje puoselėjami lietuviški papročiai (nuotraukos) (2)

Etninėse lietuvių žemėse Lenkijoje puoselėjami lietuviški papročiai | LEKUS nuotr.

Lietuvos etninės kultūros ugdytojų sąjunga (LEKUS) baigė įgyvendinti projektą „Lietuvių etnokultūros puoselėjimo renginiai lietuvių etninėse žemėse Lenkijoje“ skirtą Lietuvos etnokultūros puoselėjimui etninėse lietuvių žemėse Lenkijoje.

Renginiams rengtiems Punsko bei Seinų apylinkėse buvo kruopščiai ruošiamasi. Bendradarbiaujant su Kauno tautinės kultūros centro ansambliu buvo surengta trijų dienų pasiruošimo Rasos šventei vaikų bei jaunimo stovykla. Stovyklos dalyviai buvo mokomi senųjų lietuvių papročių ir skatinami bendrauti lietuvių kalba. O pati Rasos šventė vyko birželio 24 d. Joje dalyvavo ansambliai iš Lietuvos ir Skaityti toliau

A. Butkus, V. Butkienė. Kitaip nei lietuviai, latviai nepatyrė žeminimo ar kalbos ignoravimo (24)

Durbės mūšio minėjimas | kam.lt A. Pliadžio nuotr.

Lietuviai ir latviai – dvi vienintelės likusios baltų tautos su dviem vienintelėmis valstybinėmis baltų kalbomis. Šį statusą kalbos gavo XX a. pradžioje, susikūrus nacionalinėms Lietuvos ir Latvijos respublikoms.

Tačiau lietuviams iki šiol problemiška atrodo jų etninė savivoka – dėl jos atsiradimo laiko ir pačios sąvokos tebevyksta istorikų, kalbininkų ir etnologų diskusijos, kuriose mėginama skaidyti lietuvio savimonę į baltiškąją (lietuviškąją) ir slaviškąją (baltarusiškąją, lenkiškąją). Toks lietuvio savimonės skaidymas ir blaškymasis neigiamai atsiliepia visuomenės konsolidacijai bei santykiams su kaimyninėmis slavų tautomis, kurios lietuvių savimonės silpnumą naudoja savo politiniams tikslams. Skaityti toliau

M. Kundrotas. Lietuvos piliečių bendruomenė (5)

vyties-veliava-ir-piliakalnis-alkas.lt-nuotr

Amerikiečių teologas Timotis Keleris (Timothy Keller), aprašydamas bendruomenės reiškinį, pabrėžė: nėra bendruomenės be ribų. Įsivaizduokime pavyzdį – homoseksualistų organizacijos narys atsiverčia į krikščionybę ir prabyla, kad homoseksualizmas – nuodėmė. Kalba tai diena iš dienos, metai iš metų. Kad ir kokia tolerantiška – ar tokia besiskelbianti – būtų bendruomenė, anksčiau ar vėliau jai teks pasakyti savo nariui: tu privalai pasitraukti iš mūsų gretų, nes tai, ką tu kalbi, prieštarauja bendruomenės pasaulėžiūrai. Skaityti toliau

G. Karosas. Lietuvių kalba yra mūsų valstybės pamatas (15)

GintarasKarosas_asmen.nuotr

Lietuva praėjusio šimtmečio pirmoje pusėje buvo atkurta svarbiausio tautinės valstybės identiteto – kalbos, išskiriančios ją iš kitų tautų, pagrindu. Valstybės pamatas, lietuvių kalba, su visa savo atributika – raidynu, rašybos taisyklėmis, viešosiomis vartojimo normomis, – neturėtų būti nei ekonominių, nei politinių derybų objektu. Juk lygiai taip pat, kam nors panorėjus, nekeistume Lietuvos himno žodžių ar vėliavos spalvų. Ekonomikoje, priešingai, galimi įvairūs raidos variantai ir korekcijos. Silpninant valstybės pamatą, visas valstybės darinys taptų nestabilus ir lengvai pažeidžiamas. Skaityti toliau

A. Liekis. Svetimi lenkai: kada ir kodėl? (IV) (7)

algimantas-liekis

Tęsinys. Pirma dalis ČIA, antra dalis ČIA, trečia dalis ČIA.

Nuo Liublino akto pasirašymo Lietuva, kaip savarankiška valstybė, formaliai nustojo egzistavusi. Ir Europos, ir pasaulio žemėlapiuose ji bežymėta tik kaip Lenkijos dalis, nes pagal Liublino aktą bendra valstybė turėjo būti vadinama tik Lenkijos karalyste.

Liublino unija buvo tarsi repeticija, pavyzdys J. Stalinui, 1940 m. vasarą įjungiant Lietuvą ir kitas Baltijos valstybes į SSRS „tautų šeimą“.

Po Liublino unijos LDK palaipsniui prarado savarankiškumą. Nors dar savo kariuomenę išlaikė, skelbė karus ir taiką rusams, švedams ir kt. Tuo tarpu seimuose, senatuose Lietuvos ir Lenkijos atstovai dažnai gindavo tik savo šalių interesus. Skaityti toliau

P. Urbšys. Kodėl lietuvis turi mažiau galių negu Lietuvos lenkas? (4)

Povilas Urbšys | asmeninė nuotr.

Pastaruoju metu daug diskutuojama apie Tautinių mažumų įstatymą.

Gal nuskambės paradoksaliai: iš principo nesvarbu, koks jis bus, svarbu tai, kad priėmus įstatymą tokiu pavadinimu Lietuvoje gyvenančių kitų tautybių atstovų statusas pasikeistų iš esmės, – mat pagal tarptautinę teisę tautinių mažumų gyvenama teritorija siejama su jai priklausančiomis etninėmis žemėmis.

Lietuvos lenkai, kalbėdami apie būtinybę priimti Tautinių mažumų įstatymą, apeliuoja į lietuvius, gyvenančius Lenkijos teritorijoje. Ir dvikalbiai užrašai, kuriuos galime pamatyti Punsko krašte, Skaityti toliau

Lenkų ir lietuvių ginčas (16)

Berznykas | punskas.pl nuotr.

Nematyta retenybė, kad Berznyko (Berznykas, arba Beržininkai, lenk. Berżniki – lietuviškas kaimas Lenkijos šiaurės rytuose, Seinų valsčiuje, Seinų apskrityje, Palenkės vaivadijoje. – Alkas.lt pastaba)  kapinėse pastatytų paminklų problema taptų lenkams ir lietuviams gyvos, bet ir gana pasvertos, tačiau visų pirma – tiesioginės diskusijos tema, be žiniasklaidos ir svarbiausių institucijų, perteikiančių informaciją. Toks, mūsų manymu, vertingas pokalbis įvyko apskrities tarybos posėdžio metu. Apie ką gi kalbėta?

Šiuo klausimu pasisakė Punsko atstovas, tarėjas Antanas Baudys: Skaityti toliau

M. Kundrotas. Etninių žemių akcentai šiuolaikinėje tautininkystėje (14)

Marius Kundrotas | asmeninė nuotr.

Tautų Pavasario laikais viena pagrindinių tautininkų idėjų buvo išskirtinė kiekvienos tautos teisė gyventi savo etnoistorinėse žemėse ir jose kurti savo suverenią tautinę valstybę. Versalio sistemoje, daugeliui Europos tautų, anksčiau priklausiusių įvairioms imperijoms, sukūrus tautines valstybes, etninių žemių ir tautinių mažumų klausimai daug kur liko problemiški. Lietuvių etninės žemės liko Lenkijos ir Vokietijos sudėtyje, vokiečių etninės žemės atsidūrė Prancūzijos sudėtyje, vengrų žemės – Rumunijos sudėtyje, drauge su šių tautų atstovais.

Ne visas tautines mažumas sudarė vietiniai svetimų etninių žemių senbuviai. Skaityti toliau

L.N.Rasimas. Lenkija neigia istorines ir teisines tiesas (21)

Liudvikas N.Rasimas | asmeninė nuotr.

Bendroji ekonominė ir eurozonos krizė parodė, kad nei centrinės Europos, nei Baltijos valstybės niekuo neprisidėjo prie tų sunkumų atsiradimo. Priešingai – jos parodė gerą organizuotumą, discipliną ir, pagaliau, ryžtą sunkumams įveikti. Tai akivaizdžiai pakeitė Europos Sąjungos senbuvių požiūrį į jas, taip pat ir didžiausią Lietuvos kaimynę – Lenkiją.

Atsirado realios šios šalies galimybės tapti regioniniu lyderiu, juo labiau, kad vengrai, čekai, slovakai, lietuviai pamiršo nuoskaudas ir bendrauja tarpusavyje pagarbiai. Deja, to nepasakysi apie visus. Net viešumoje nesislepiant pabrėžiama, kad lyderystę tarp sąjungininkų norima įtvirtinti kaip „didesnio ir mažesnio“ santykius, Skaityti toliau

Č. Iškauskas. Lietuviškasis parlamentarizmas: vizijos ir realybė (1)

Steigiamojo Seimo rūmai Kaune | wikipedia nuotr.

Per amžių glūdumas sunku nutiesti bent kokias istorines paraleles ir palyginti labai jau skirtingus laikmečius, jų tendencijas, reiškinius, įvykius. Netgi padėtis, o juo labiau geopolitinė, prieš du dešimtmečius ir dabar smarkiai skiriasi, o ką jau kalbėti apie 1922-uosius…

Nuo LDK iki Steigiamojo Seimo

Taip jau Lietuvos parlamentarizmo istorijoje susiklostė, kad rinkimai į įstatymo leidybos institucijas dažniausiai vyksta rudenį, taip sakant, kai nuimamas derlius. Nors žinynuose nepatikslinama, bet reikia manyti, kad ir LDK Seimas – pirmasis Lietuvos valstybės parlamentas, kaip aukščiausias luominis kunigaikštystės Skaityti toliau

P.Maksimavičius. Pasaulio Lietuvių Bendruomenės dabartis ir ateitis (4)

Petras Maksimavičius

Paprasto recepto, kaip pagerinti Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) veiklą, nėra. Tačiau esu įsitikinęs, kad PLB dabartis ir ateitis priklausys nuo Lietuvos valstybės politikos ir jos priimamų sprendimų. Jeigu Lietuvos institucijos manys, kad sprendžiant su užsienio lietuviais susijusius klausimus PLB reikalinga, tai PLB išliks, jeigu ne – tai išnyks. Todėl šiandien, šiek tiek provokuodamas, retoriškai paklausiu: ar PLB dar reikalinga? Vienas iš svarbiausių tikslų, dėl kurių ji buvo įkurta – padėti atgauti Lietuvai nepriklausomybę – jau pasiektas. Belieka kita užduotis – padėti užsienio lietuviams išsaugoti tautinę tapatybę. Tačiau lyginant su pirmąja užduotimi, tai jau ne toks svarbus uždavinys, o jį vykdyti (kas natūralu) vis labiau imasi Lietuvos valstybė. Tai ji, o ne PLB užsienio lietuviams tapo traukos centru. Taip ir turėjo atsitikti. To juk ilgus dešimtmečius siekė PLB. Skaityti toliau

A. Mickūnas, V.Savukynas. Didžiosios Lietuvos projektas (19)

 DELFI (A.Didžgalvio nuotr.)Taip, Lietuva išsivaikščiojanti, nes vos tik trys milijonai gyvena šioje valstybė. Taip, Lietuva išmirštanti, nes gimsta vis mažiau ir mažiau Lietuvos piliečių. Taip, esame maža valstybė – vos šešiasdešimt penki tūkstančiai kvadratinių kilometrų. Tačiau ar tikrai taip?

Lietuva kaip projektas

Kas gi yra Lietuva? Mažas lopinėlis prie Baltijos jūros? Keli milijonai lietuvių? Skaityti toliau