Žymos archyvas: etninė teritorija

Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: P. Kalnius. Vilniaus gubernijos lietuvių XIX a. demografinė depopuliacija: mitas ar realybė? (28)

petras-kalnius_alkas.lt

Ištraukos iš žurnale „Liaudies Kultūra“ 2004, p. 15–26 skelbto straipsnio.

Etniniai lietuviai, XIX a. gyvenę paribyje su slavais, demografiniu gyvybingumu buvo lygiaverčiai slavams, tad lietuvių mažėjimo čia priežastis nebuvo susijusi su natūralaus prieaugio jų bendruomenėje smukimu, o su palaipsniu kitos kalbos (gudų, lenkų) perėmimu, kitos savimonės įgijimu.

Šiuo metu nesiginčijama dėl Mažosios Lietuvos lietuvių (vadinamų lietuvininkais arba mažlietuviais) bendruomenės žūties veiksnių ir priežasčių. Socialiniu ir kultūriniu požiūriu modernesnėje Prūsijos, vėliau Vokietijos, valstybėje tapusi negausia ir nekonkurencinga diaspora, Skaityti toliau

L.V.Medelis. Mykolas Riomeris Lietuvis (II) (1)

J.Pilsudskis Vilniuje | audiovis.nac.gov.pl nuotr.

Svetimi svetimoje sostinėje

Vilnius blaškomas tarp kovojančių pusių tarsi žaisliukas. Išstūmę bolševikus 1919 m. balandžio 19 dieną ir įžengę į Vilnių, lenkai čia išsilaikė kiek daugiau nei metus. 1920 metų liepos viduryje bolševikai išvijo lenkus ir, remdamiesi Rusijos ir Lietuvos taikos sutartimi, palaipsniui, ėmė jį užleisti Lietuvai. Į Vilnių ėmė keltis Lietuvos valdžios įstaigos, tarp jų ir teismai, su jais ir Mykolas Riomeris kaip Lietuvos teisėjas. Tik rugpjūčio pabaigoje miestas jau yra visiškoje Lietuvos valdžioje (ji truko apie du mėn.), o rugsėjo mėnesį bolševikai, po sutriuškinimo prie Varšuvos, ima masiškai trauktis. Lenkai veržiasi Vilniaus pusėn, prasideda pirmieji ginkluoti susidūrimai Skaityti toliau

L.V.Medelis. Mykolas Riomeris Lietuvis (I) (1)

Mykolas Riomeris | mdl.lt nuotr.

Šiame pavadinime skaitytojas, be abejo įžvelgs analogiją su Mykolu Lietuviu, legendiniu šešioliktojo amžiaus vidurio publicistu, lotyniškai parašiusiu traktatą, kuriuo bandyta ne tik kritikuoti, bet aplinkinių kaimynų pavyzdžiais paveikti kunigaikštystės valdovus susirūpinti valstybės likimu. Gal Riomeris (būtent Riomeris – ne Romeris, Römeris arba dar blogiau – Remeris, Rėmeris, reikėtų kartą dėl vartosenos susitarti) ir pats prieštarautų, bet tokio titulo jis tikrai yra nusipelnęs. Nežinia, kaip tą vardą vertintų ir plati, nuo XVII a. Lietuvoje apsistojusi ir išplitusi vokiečių kilmės, bet veikiau lenkiškos, ne lietuviškos, kultūros Riomerių giminė, Skaityti toliau