Naujienų srautas (RSS) Alkas feisbuke

Žymos archyvas: esė

I. Šatkauskas. Paparčio žiedas. Esė (1)

Ar matėte kada bulvarinio žurnalo viršelyje tokį užrašą: „10 būdų, kaip tapti doram“ ar „10 nepadorių klausimų apie dorovę“?

Ar jus mokė mokykloje, ką daryti, kad būtum doras? Ar dorinio ugdymo ar „tikybos“ užsiėmimai suformavo jūsų vertybes? O gal buvo kilęs toks įspūdis, kad, tarkim, chemijai ar matematikai skiriama kur kas daugiau dėmesio? Tai reikštų, kad svarbiau išmokti skaičiuoti nei būti doram? Na, žinoma! Koks būtų vagis, jei nemokėtų skaičiuoti? Skaityti toliau

B. Rastenytė. Laikas ir erdvė. Esė (0)

Beatričė Rastenytė | Asmeninė nuotr.

Aš esu savo laikas ir savo erdvė.
Laikas išbėga kaip smėlys pro pirštus.
Sudyla erdvė.
Laikas ištįsta amžiumi, be namų.
           

Jonas Mekas 

Egzistuoja objektyvus laikas, jo skaičiavimas (dienos, metai, epochos), ir erdvė (miestai – valstybės – žemynai), jų išsidėstymas Žemėje, tačiau tai objektyvu tik Saulės sistemos ribose. Tolimesniame kosmose, visatų ir galaktikų begalybėje Skaityti toliau

Dėmesio centre – diplomatas Eduardas Turauskas (0)

Knyga apie Turauska

Kovo 22 d., trečiadienį, 17 val. Istorinėje Prezidentūroje vyks Joanos Vigos Čiplytės  parengtos dokumentinės monografijos „Eduardas Turauskas (1896-1966). Ateitininkas, teisininkas, žurnalistas, diplomatas, Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys“ pristatymas.

2016 m. minint Eduardo Turausko 120-ąsias gimimo bei 50-ąsiais mirties metines Joana Viga Čiplytė kartu su leidykla „Versus aureus“ parengė solidžią dokumentinę monografiją, kurioje sutilpo ne tik ilgas E. Turausko gyvenimo kelias, bet ir reikšminga politinė bei visuomeninė veikla.

Skaityti toliau

Vilniaus mažajame teatre vyks aktoriaus R. Adomaičio sukaktuvėms skirtas vakaras (video) (0)

Filmas.Jausmai_Regimantas Adomaitis_mazasisteatras.lt

Sausio 31 d. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre vyks renginys – „Smėlio pilys. Vakaras, skirtas aktoriaus Regimanto Adomaičio 80-mečiui“. Šiuo renginiu tęsiamas ciklas – „Susitikimai Vilniaus mažajame teatre“, kurie suteikia žiūrovams galimybę geriau pažinti ryškiausias lietuviško Teatro asmenybes.

Garsaus teatro ir kino aktoriaus, Lietuvos nacionalinės premijos laimėtojo sukaktuvių vakare dalyvaus režisierius Rimas Tuminas, aktoriai: Juozas Budraitis, Inga Burneikaitė, Arvydas Dapšys, Eglė Gabrėnaitė, Vaiva Mainelytė, Sigitas Račkys, Vytautas Rumšas, Arūnas Sakalauskas, Agnė Šataitė ir daug kitų garbių svečių. Skaityti toliau

Seime vyks moksleivių konkurso baigiamasis renginys „Nepriklausoma mūsų šalis“ (1)

Kauno miesto savivaldybės nuotr.

Lapkričio 18 d., trečiadienį, 11 val. Seimo Kovo 11-osios Akto salėje įvyks baigiamasis moksleivių konkurso renginys „Nepriklausoma mūsų šalis“, skirtas Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 25-mečiui.

Konkurso pagrindinis tikslas buvo paskatinti jaunimą labiau domėtis savo šalies istorija, įtraukti visuomenę į jaunimo integracijos procesą, įskiepyti demokratiškumo, pilietiškumo principus mokyklose.

Renginyje moksleiviai iš Trakų r. Lentvario „Versmės“, Trakų r. Lentvario Motiejaus Šimelionio, Trakų r. Lentvario H. Senkevičiaus, Vilniaus r. Pagirių gimnazijų ir Trakų r. Skaityti toliau

Baigėsi trečiasis trumposios prozos konkursas „Mano miesto paslaptis“ (0)

Išrinkti konkurso "Mano miesto paslaptis" nugalėtojai | Rengėjų nuotr.

Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) rengiami moksleivių trumposios prozos konkursai vyksta jau trečius metus. Dar pirmaisiais metais konkursas sulaukė didelio moksleivių ir mokytojų dėmesio iš visos Lietuvos. Konkurso rengėjai kasmet X–XII klasių moksleiviams siūlo kurti tam tikra tema. Konkursų iniciatorė, koordinatorė Aneta Raževaitė-Anra teigia, kad galvodama konkurso temų pavadinimus siekia, jog temos leistų įsivaizduoti, interpretuoti, originaliai Skaityti toliau

Kultūros ministerijos Garbės ženklu apdovanotas austrų rašytojas, vertėjas, lituanistas K. Helis (0)

Kornelijus Helis_lrkm.lt

Kultūros ministerijos Garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“ apdovanotas rašytojas, vertėjas, kritikas, lituanistas Kornelijus Helis (Cornelius Hell). Aukščiausias Kultūros ministerijos apdovanojimas įteiktas už  nuopelnus Lietuvos kultūrai ir menui, bendruomeniškumo stiprinimą, už asmeninę atsakomybę, kuriant kultūrinę ir dvasinę aplinką.

Skaityti toliau

K. Juraitis. Esė – Lietuvai, siuita – Vilniui (VII) (6)

K.Juraitis | asmeninio archyvo nuotr.

Iškovojome nepriklausomybę ir atmerktomis akimis sapnuojame, kad pagaliau mes laisvi. Tikrai laisvi buvo knygnešiai ar Sibiro tremtiniai, kurie visaip ujami ir naikinami, išsaugojo savo laisvą mintį ir meilę Tėvynei bei gimtąjai kalbai. Tikrai laisvi buvo M. Gimbutienė, Č. Gedgaudas, Vaižgantas, Jonas Basanavičius… Laisvi buvo Martynas Mažvydas, Kazimieras Būga, Antanas Baranauskas… Ką jie pasakytų išgirdę, kad reikia supaprastinti mūsų rašybą, „apkarpyti“ balsių nosines, nes užsieniečiams esą per sudėtinga suprasti. O mūsų pačių sukurta seimo komisija, turinti visokiausiais būdais saugoti seniausią pasaulio – lietuvių kalbą, bando ją naikinti! Skaityti toliau

K. Juraitis. Esė – Lietuvai, siuita – Vilniui (VI) (0)

K.Juraitis | asmeninio archyvo nuotr.

Įdomios paslėptos informacijos yra įvairių tautų legendose ir pasakose. Didžiojo rusų poeto Aleksandro Puškino sukurtoje rusų liaudies pasakoje, ąžuolo (galbūt šventame ąžuolyne augusio) šakomis vaikšto mokytas Katinas (ištikimas laumių-raganų palydovas), o tas ąžuolas augęs prie vylingosios (gal būt Baltijos) jūros. Pasakoje apie auksinę žuvelę (galbūt Lietuvą), žuvelė pildo visus žvejo norus, kolei paprašyta išpildyti neįmanomą norą: kad pati žuvelė žvejo žmonai tarnautų, – ši atima viską ir palieka juos vėl prie suskilusios geldos. Kitoje rusų liaudies pasakoje aprašomas didvyrio Sadko žygdarbis, kada jis, padedamas jūrų karaliaus dukters pagauna auksinę žuvį, taip įgyja laivyną, pagauna Laimės paukštę ir atsikrato godžiais ir valdžios ištroškusiais bajorais. Skaityti toliau

K. Juraitis. Esė – Lietuvai, siuita – Vilniui (V) (0)

K.Juraitis | asmeninio archyvo nuotr.

Egipte ir Afrikoje yra vietovardžių, kuriuos skaitant vien tik lietuviškai arba vien slaviškai kartais suprasti negalime, bet lietuviškai-slaviškai jie kuo lengviausiai suprantami. Pavyzdžiui Negados kapinynas, kuriame rasta daugybė archeologinių radinių, priskiriamų 5000–15000 m. pr. m. erą. Negada – Ne+Gadynė, pagada – geras oras, nepagada – blogas oras. Sacharos dykuma – Sa (čia) kara (bausmė – slav.), Šivos oazė – šyva spalva lietuviškai, kai kalbame apie arklius. Nilas – N+ill (ne+ill – dumblas slav., t. y. upė – nedumblas). Žodį Nilas perskaičius atbulai, gausime Čia Linas. Administraciniame Egipto valstybės suskirstyme į Nomus yra sąsajos su Namų reikšme lietuviams. Skaityti toliau

K. Juraitis. Esė – Lietuvai, siuita – Vilniui (IV) (0)

K.Juraitis | asmeninio archyvo nuotr.

Lietuvių amžiaus ir kilties vietos paieškas apsunkina senojo pagoniškojo kalendoriaus panaikinimas. Senojo kalendoriaus atgaivinimas turėtų būti vienu iš pagrindinių uždavinių, išsaugant savo, lietuviškąjį tautiškąjį tapatumą pasaulinės globalizacijos metu. Juk kalendoriuje metai skaičiuojami nuo kažkokios visuotinai svarbios datos. Dabar visame pasaulyje vartojamą kalendorių įvedė Romos Imperija. Pagal šį kalendorių laikas prasideda nuo Jėzaus gimimo. Tikėtina, kad pagal pagoniškąjį kalendorių laikas prasideda nuo baltų-aisčių-lietuvių atsiradimo pradžios arba aisčiams itin svarbaus įvykio datos. Svariais įrodymais šiam tikslui galėtų pasitarnauti metaliniai pinigai ir kiti gausūs archeologiniai radiniai, Skaityti toliau

K. Juraitis. Esė – Lietuvai, siuita – Vilniui (III) (0)

K.Juraitis | asmeninio archyvo nuotr.

Pagrindinis kiekvieno musulmono pasisveikinimas: Salem Aleikum. Perskaitykim lietuviškai atbulai ir gauname: Melas Mukiela, Melas Mukela! Mukelė – tarmiškas lietuviškas nukryžiuoto Kristaus medžio drožinys („muki“ – kančios slav.).

Kartais skaitant atbulomis, naujai pateikta žodžių prasmė priverčia susimąstyti. Jei mes tikrai tikime Kūrėju, tada privalome tikėti, kad Tikėjimas ir Žodis materialūs. Vadinasi, materialios ir emocijos bei jausmai. Tada visai nesvarbu, kieno vardu – velnio ar Dievo mes kažką darysime, svarbiausia – šviesios mintys ir gražūs darbai. Skaityti toliau

K. Juraitis. Esė – Lietuvai, siuita – Vilniui (II) (3)

K.Juraitis | asmeninio archyvo nuotr.

Su rusais lietuvius sieja ilgaamžiai ryšiai. Istorikai mini Lietuvos kunigaikščių šeimų giminiavimąsi su rusų kunigaikščių šeimomis, taip pat Lietuvos valstybėje ilgą laiką šnekamoji kalba buvo lietuvių, o diplomatinė kalba – slavų. Mat slavų kalbą supratę ir rusai, ir ukrainiečiai, ir gudai, ir bulgarai. Esą lietuviai savo rašto neturėję, ir kadangi rusai kartu su apsikrištijimu X amžiaus pabaigoje iš bulgarų perėmę ir raštą, lietuviai šiuo raštu ir naudojęsi. Taigi pasak istorikų, tiek lietuviai, tiek rusai raštą perėmė iš svetur. O ką, be bendrų priešų, dvi tautos turėjo bendra? – Bendrą tikėjimą. Jonas Misevičius straipsnyje „Baltų Protėvynė“ cituoja rusų istoriko ir archeologo Boriso Rybakovo 1987 m. išleistos knygos „Senovės Rusios pagonybė“ mintis: Skaityti toliau

K. Juraitis. Esė – Lietuvai, siuita – Vilniui (I) (4)

Kazimieras Juraitis | asmeninė nuotr.

Prieš keletą metų nuoširdžiai šnekučiavomės su vienu senu Sibiro tremtiniu. Gulago lageriuose jis praleido ne vieną dešimtį metų. Ten jis paliko savo jaunystę ir prarado sveikatą. Pasakodamas apie savo potyrius lageriuose, senolis atrodė atjaunėjęs, o akys tiesiog kibirkščiavo kovos dvasia!

Aš jo ir paklausiau: turėtų smagu būti jam dabar, kai mes pagaliau laisvi? Liepsnelės pašnekovo akyse prigeso. Jis nepasakė man nieko, išskyrus „– eet“ ir apmaudžiai numojo ranka. Neiškenčiau nepasiteiravęs, ko gi senasis kovotojas taip ilgisi sibirietiškųjų lagerių? Skaityti toliau

V.V. Landsbergis. Pasaka apie Muliažą (28)

Vytautas V. Landsbergis | alfa.lt nuotr.

Pasaulyje jau dvidešimt su viršum metų egzistuoja savitas geopolitinis darinys, vadinamas Nepriklausoma Lietuvos valstybe. Jis turi mažne visus normalios valstybės požymius – sienas, pinigus, renkamą (neretai perkamą) valdžią, nepriklausomą (neretai perkamą) bulvarinę spaudą ir t.t. Tačiau kažkokio „x“ faktoriaus šiam gražiam dariniui visgi dar trūksta, idant jis taptų realiai egzistuojančia valstybe. O ko gi reikia, ko trūksta, kad minėtasis muliažas pavirstų realiu reiškiniu, kad Lietuvos dvasia prisikeltų bei apvaisintų valstybę kuriančių ir jai tarnaujančių sielas? Galbūt trūksta pačių apvaisinamųjų: valstybę kuriančių ir jai tarnaujančių… O ką daryt, kad jie atsirastų? Skaityti toliau

V.V.Landsbergis. Lietuvos vynas (17)

Vytautas V. Landsbergis | alkas.lt nuotr.

I

Vakar buvo graži žiemos diena. Nusitrenkiau iki Puntuko aplankyti šventųjų ąžuolų. Jie auga kaip augę, tik nūnai jiems padarytas „euroremontas“, t.y. – už Europos pinigus jie sutvarkyti ir papuošti. Aplink medžių šaknis į žemę įleisti bei įmūryti cementiniai pamatai, o ant jų (dviem apskritimais) suguldytos masyvios grindys, idant prie ąžuolo galėtum prieiti kojų nė nesusitepdamas. Tiesa, abu ąžuolai dar apverti geležinėm grotom, kad koks nors nenaudėlis nesugalvotų prie jų prisiglausti, apkabinti. Skaityti toliau

Rašyti – tai kopti į kalno viršūnę (4)

Kristina Sabaliauskaiė | fotodiena.lt nuotr.

Skurdoka šiuolaikinė lietuvių literatūra netikėtai praturtėjo lyg senovės lobį būtų radusi. Tas lobis – jauna rašytoja Kristina Sabaliauskaitė, kurios dviejų dalių istorinis romanas „Silva Rerum“ graibstyte graibstomas ir puikiai vertinamas žinovų – istorikų, menotyrininkų, rašytojų. Gal dar ankstoka Kristiną vadinti gyvąja lietuvių literatūros klasike, juolab kad gyvena ji Londone ir natūraliai gali įsilieti į britų literatūrą… Laikas parodys! O šis apsilankymas Lietuvoje Kristinai buvo ypač prasmingas – leidyklai ji atidavė dar vieną savo knygą.

Trečioji knyga ilgai nelaukė Skaityti toliau

V.V.Landsbergis. Girių žmonės (7)

Vytautas V. Landsbergis

Kalbėdami apie tautų atsiradimo pradžią, mokslininkai išskiria keturias  pirmykščių tautų rūšis – kalnų, girių, stepių bei jūros tautos. Pirmiausia, anot  senosios Europos tyrėjų, atsiradę girių žmonės, o kalnų bei jūrų – truputėlį vėliau. Stepė tuomet dar buvo beveik negyvenama. Tatai nulėmė daugelis  aplinkybių, bet svarbiausioji jų – maistas! Juk net ir paskutiniam dinozaurui  aišku, kad lengviausiai prasimaitinti anais laikais galėdavai tik girioje.

Lietuviai nuo neatmenamų laikų buvo giriniai. Miškas mūsų protėviams buvo ir  tėvas, ir motina: jis ir maitino, ir slėpė, ir rengė. Net iki šių dienų Dzūkijoj  tebešnekama: Skaityti toliau

V.V. Landsbergis. Bičiuliui atminti (video) (5)

Audrius Naujokaitis (1961-2012)

Keistas skambutis ir pranešimas – nebėra Audriaus. Kokio Audriaus – nieko nesuprantu. Atsako – Naujokaičio… Susmuko pokalbio metu ir mirė vietoje. Kažkokia nesąmonė, negali būt – galvoje šmėkšteli kvaila, turbūt dažniausiai tokiais atvejais šaunanti mintis. Juk niekuo nesiskundė, nesirgo. Ką tik atidarė parodą Vilniuje, Jono Meko vizualiųjų menų centre.

Dar skambino, kvietė nueiti kartu, pasižiūrėti ir prisimint Orvidą – ten eksponuojamos Audriaus nuotraukos iš Viliaus sodybos, darytos praeitą vasarą. Tos pačios, kurios neseniai kabojo Londone, Jono Meko organizuotoje parodoje. Skaityti toliau

V.V.Landsbergis. Trys tirpstančios snaigės (5)

Vvytautas V.Landsbergis

Gyvendamas žmogus dirba įvairius darbus; jeigu jie gražūs, kilnūs – tai pasilieka ir jam išėjus. Tačiau gyvenant reiškinį, vadinamą gyvenimu, norom nenorom atlieka ir elementarios žmogiškos atliekos. Tai greitai suyrantys produktai, tinkami trąšoms arba žiniasklaidai, nes būtent tai labiausiai mėgsta analizuoti mūsų spauda bei įvairaus plauko internetiniai analizatoriai.

Beje, susitelkimas ties šiais žmogiškaisiais ištekliais – populiari ne tik žiniasklaidos, bet kitąsyk ir postmoderniojo meno kryptis. Vežiojo, tarkim, prieš keletą metų po parodas Andreso Serano (Andres Serrano) kūrinį „Kristus šlapime“, kuriame Kristaus skulptūra buvo įdėta į menininko šlapimą. Skaityti toliau

V.V.Landsbergis. Ruošinukai (2)

Vytautas V.Landsbergis | alkas.lt nuotr.

Yra toks rusiškas žodis – „zagatovkės“. (Išvertus – ruošiniai, špargalkės, ruošinukai.) Jei, tarkim, koks nors žmogelis„x“ netyčia neturi apie ką kalbėti, minčių rinka jam kaipmat pasiūlo nemokamus ruošinukus.

Ruošinukų tekstai paprastai būna neišrankūs, lengvai įsimenantys, pagardinti skambiais liaudiškais akcentais. Pvz.:

–   Š… Visi vagys… Argi tai gyvenimas… Žiūrėk, iki ko Kubilius mus privarė… Skaityti toliau

V.V.Landsbergis. Iliuzijos (7)

Vytautas V.Landsbergis

Iliuzijos gyvenime ir padeda, ir ne. Kitąsyk jos suteikia vilties, užprogramuoja ateitį. Bet kitąsyk yra bevaisės, nes kyla iš nenoro matyti realybę ir priimti ją.

Vikipedijoje apie iliuzijas rašoma šitaip:

„Iliuzija – iškraipyta pojūčių interpretacija, kai realybė suvokiama ne tokia, kokia ji yra. Dažniausiai pasitaiko bei geriausiai suprantamos – optinės iliuzijos, tačiau gali būti susijusios ir su kitais žmogaus pojūčiais, ne tik regėjimu, Skaityti toliau

V.V.Landsbergis. Cirkas ir kt. (11)

Vytautas V. Landsbergis

Neseniai Užupio gimnazijoje su šeštokais kūrėme trumpametražio filmo scenarijų. Jie susigalvojo temą „Seimas kaip cirkas“ ir prasidėjo kūryba:

Seimo narys Albinas Kiškevičius labai mėgsta troleibusais važinėti zuikiu. Kartą jį pagauna kontrolierius, bet Kiškevičius tuoj kiša jo panosėn savąjį Seimo nario pažymėjimą, aiškina ir grasina:

– Ar nežinai, kas aš? Aš tave iš darbo išmesiu…

Kontrolierius, netekęs kantrybės, pasako: Skaityti toliau

V.V.Landsbergis. Be pykčio (16)

Vytautas V. Landsbergis

Sausio 13-ąją mano vienuolikametė dukra stebėjo bemaž visus filmus, kuriuos rodė LTV.  Paskui paklausė – o kodėl Rusijai visąlaik taip norisi užimti tą mūsų Lietuvą? Dėl ko? Ar čia daug turtų?

Klausimas lyg ir paprastas, logiškas. Tačiau tokio pat paprasto, vaikui suprantamo atsakymo nesugalvojau. Turtų nedaug… Tiesiog jiems kartais labai patinka ką nors užimti. Dažniausiai šią procedūrą jie vadina išvadavimu. Skaityti toliau

V.V. Landsbergis. Sausio aukų pagerbimas (video) (14)

V.V.Landsbergis | az.atn.lt nuotr.

„Rusų kalbos pamokos“ – taip vadinosi jaudinantis rusų režisieriaus Andrejaus Nekrasovo dokumentinis filmas („Russian lessons“), pasakojantis apie Rusijos karą prieš Gruziją. (Nemačiusiems šio filmo siūlyčiau jį pasižiūrėti Youtub‘e).

Filme – tarp kitų šiurpą keliančių scenų – parodoma (mums gerai pažįstama) „nevzoroviška“ informacijos klastojimo technika, kaip karo reporterių nufilmuotas rusiškų naikintuvų antskrydis virš Chinvalio ir taikių žmonių bombardavimas apverčiamas aukštyn kojom. Skaityti toliau

V.V.Landsbergis. Byrantys spygliai (22)

Vytautas V. LandsbergisAnądien teko kalbėtis su vienu žvalgybos karininku, kuris parodė krūvą pavyzdžių, kaip tyliai ir nuosekliai mums į smegenis brukama sovietinė mąstysena. Tai daroma kuo įvairiausiais būdais – ne tik rusiškomis dainuškomis, serialais ar snoriškomis žiniomis… Dauguma fokusų atliekama tarsi cirke, veik nematomai. Tarkim, kokia nors populiarios lietuviškos TV šou studija tarsi netyčia pasipuošia didelėmis, raudonomis penkiakampėmis žvaigždėmis… Arba TV laidos vinjetėje vos pastebimai šmėsteli sovietinis simbolis… Skaityti toliau

V.V.Landsbergis. Baltumos ilgesys (6)

Vytautas.V. Landsbergis

Pirmasis sniegas visad nuteikia skaisčiau. Rudens pilkumos, nešvaros lyg ir nebesimato, ima rodytis, jog ir mes švaresni, draugiškesni, kalėdiškiau nusiteikę. Stebuklo belaukiantys… Mažu atskris koks nors Kalėdų angelas – tarsi iš Aido Marčėno eilėraščio:

ir balsas kuriuo nebylys
prabyla tai angelo balsas Skaityti toliau

V.V. Landsbergis. Dar sykį partizanai (18)

Vytautas V. Landsbergis

Yra istorinių temų, prie kurių nuolat grįšime ir ginčysimės. O ginčų esmė tikriausiai ta, kad skirtinga asmeninė patirtis nulemia ir skirtingą santykį su istorija. Ypač su ta, kurioje teko ir pačiam sudalyvauti. Vienokia yra ir bus Paleckio patirtis, kitokia Ramanauskaitės, partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago dukters.

Jei paklausinėtumėm stribų, kokie motyvai vertė juos kovoti prieš Lietuvos laisvės kovotojus, atsakymai daugeliu atveju turbūt būtų pakankamai motyvuoti bei suvokiami. Antai naujajame J.Ohmano filme „Nematomas frontas“ kalba buvęs NKVD‘istas Skaityti toliau

V.V.Landsbergis. Kai skauda (13)

Vytautas V.LandsbergisNeseniai su pora bičiulių rašytojų dalyvavome literatūrinėse vakaronėse keliuose atokesniuose Dzūkijos miesteliuose. Vienas susitikimas buvo apytuštis, neatvyko miestelio moksleiviai. Jie ką tik buvo gavę liūdną žinią, jog iš gyvenimo pasitraukė jų klasiokas. Priežastis – nelaiminga meilė.

Važinėdami norom nenorom aptarėm ir šią skaudžią temą. Kas tai – epidemija, mada, kuri pliūpteli maždaug už poros savaičių po to, kai spaudoje smulkiai aprašomas kokios nors žinomesnės Skaityti toliau

V.V.Landsbergis. Pasivaikščiojimai virš Puntuko ir kitur (4)

V.V.Landsbergis

Atsirado siūlymų, jog į Anykščius atvykusiems turistams būtų smagu pasivaikščioti medžių viršūnėmis viršum Puntuko ir iš ten pasigrožėti šia įstabia Anykščių šilelio vieta. Turistai pamatytų vaizdą iš velnio, nešusio Puntuką, požiūrio taško.

Idėjos puoselėtojai teigia, kad tai būsią itin patrauklu ir modernu. Oponuojantys šiai idėjai sako, jog tai šventos vietos išniekinimas.

Save priskirčiau prie manančių, jog savąsias šventvietes privalome išsaugoti nesuterštas aludariais bei kitomis pramogomis – bent iki to laiko, kol nors truputį subręs mūsų baltiškasis sąmoningumas ir tose vietose imsime statyti ką nors sakralaus, Skaityti toliau

srtfondas Init Vilniaus metro

Celebrity Net Worth PC games news, tips, tricks Batai Baldai