Žymos archyvas: dievas

Sesė Gražina Judickienė savo gyvenimą pašventė Dievui, Tėvynei ir artimui (1)

Gražina Judickienė | Lietuvos žurnalistų sąjungos nuotr.

„<…>. Sodinkim medį, auginkim gėlę,/ Mylėkim artimą kaip mylime save/ Mylėkim savo mes Tėviškėlę,/ Darbais didingais išgarsinkim ją./ Žygiuoja, žygiuoja, žygiuoja skautija,/ Pušynai kur žaliuoja, kur laukia stovykla. <…>.“ (Lietuvos skautijos himnas).

Skautų šūkis – „Dievui, Tėvynei, Artimui“ bei pareiga kiekvieną dieną tobulinti save tapo sesės Gražinos Judickienės (1937-2017) gyvenimo norma ir gražiu pavyzdžiu Panevėžio krašto ir visos Lietuvos skautams. Jos jautri, mylinti kiekvieną žmogų širdis, iki paskutinio dūžio tikėjo Lietuvos gražesne ateitimi. Savo gyvenimą ji skyrė vaikams, jaunimui, mokė juos mylėti Tėvynę ir nuolat daryti gerus darbus, kurie, pasak prancūzų filosofo, rašytojo Ž. Ž. Ruso, taurina sielą ir nuteikia ją dar geresniems darbams. Skaityti toliau

G. Burneika. Apie tikrus ir netikrus dievus (7)

K. Keišos nuotr.

Atsiliepiant į kunigo Mariaus Talučio straipsnį „Budizmas, pagonybė ir joga“

2014 metų pabaigoje tinklalapis propatria.lt iš punskas.pl perskelbė kunigo Mariaus Talučio straipsnį „Budizmas, pagonybė ir joga“, kuriame išsakytam požiūriui į senąjį baltų tikėjimą negaliu pritarti. Aš pats ilgą laiką buvau krikščionis, atidžiai studijavau Bibliją, todėl krikščionybės išankstinis neigiamas nusistatymas į kitus tikėjimus manęs nestebina. Todėl, nenorėdamas nieko įžeisti nei užgauti jokio tikinčiojo jausmų, vis dėlto pamėginsiu pasakyti kelis žodžius iš kitos pusės. Skaityti toliau

G. Burneika. Biblijos dievo gailestingumas? (88)

„Dievas Tėvas“, Siksto koplyčia, Mikelandželo tapyba, 1512 m. | Humancondition.com nuotr.

Bažnyčia 2016-tuosius paskelbė gailestingumo metais. Klerikalai ir krikščionybės ideologai mėgsta kalbėti apie krikščioniškąjį gailestingumą, o Biblijoje dievas vadinamas gailestingu ir maloningu (Iš 34, 6) [1]. Tačiau gailestingumas – tai ne užuojauta ir ne atjauta, kuri leistų įsijausti į kito žmogaus padėtį ir paliktų jį orų, bet pasigailėjimas, kuris žmogų ir daro pasigailėtiną bei apgailėtiną. Tokio pasigailėjimo slaptas tikslas ir yra, prisidengiant apsimestiniu rūpesčiu, pažeminti bei paniekinti žmogų. Taip piktas blogis prisidengia apsimestiniu gėriu, kuriuo ir paperka silpnesnį. Tuo remiasi visa bažnyčios veikla. Skaityti toliau

V. Bubnys: Laisvė – vandenynas, kuriame skęstame (4)

Vytautas Bubnys. Irmanto Sidareviciaus nuotr.

Visuotinai žinomas ir pripažintas Lietuvos rašytojas, jau neretai ir lietuvių literatūros klasiku pavadinamas prozininkas, šešiolikos romanų autorius Vytautas Bubnys rugsėjo devintąją švenčia solidžią aštuoniasdešimt penkerių metų sukaktį. Jubiliejaus dieną kalbamės apie tai, kas rašytojui visą gyvenimą buvo svarbiausia, – apie žmogų, Dievą ir Lietuvą.

Aštuoniasdešimt penkeri – geras pretekstas atsigręžti atgal, įvertinti prabėgusius metus, savo kūrybinį kelią… Nesigailit savąjį gyvenimą atidavęs literatūrai? Juk kiek per naktis prasėdėta, kiek popieriaus prirašyta, nervų ir akių prigadinta, kaip šiandien jums visa tai atrodo – ar ne veltui? Skaityti toliau

B. Rastenytė. Laikas ir erdvė. Esė (0)

Beatričė Rastenytė | Asmeninė nuotr.

Aš esu savo laikas ir savo erdvė.
Laikas išbėga kaip smėlys pro pirštus.
Sudyla erdvė.
Laikas ištįsta amžiumi, be namų.
           

Jonas Mekas 

Egzistuoja objektyvus laikas, jo skaičiavimas (dienos, metai, epochos), ir erdvė (miestai – valstybės – žemynai), jų išsidėstymas Žemėje, tačiau tai objektyvu tik Saulės sistemos ribose. Tolimesniame kosmose, visatų ir galaktikų begalybėje Skaityti toliau

M. Kundrotas. Tiesa – aukščiau visko (16)

Marius Kundrotas | Aasmeninė nuotr.

Nesmagu veltis į religinius karus, skaldančius lietuvių tautą. Vis dėlto kai kam to labai norisi. Skaldytojų galima rasti įvairiose konfesijose, tiek krikščionių, tiek pagonių, o taip pat ir ateistų gretose. Žinoma, kiekvienas turi teisę ir gal net pareigą skelbti kitiems tiesą, kaip jis ją suvokia. Tik tai turėtų būti daroma korektiškai tiek etikos, tiek faktų atžvilgiais. Įvairios religijos, konfesijos ir denominacijos turi savyje gerų dalykų ir etiška būtų jas pripažinti.

Deja, Gintaras Burneika, tiek savo pirmajame straipsnyje krikščionybės tema, tiek atsakyme į išsakytą kritiką laikosi agresyvios, netgi demonizuojančios retorikos, provokuodamas atitinkamą atsaką senojo Skaityti toliau

G. Burneika. Kaip krikščionybė kėsinasi į lietuviškąją tautinę tapatybę (33)

Pilėnų gynimas. Dail. Aleksandras Vitulskis, 1965 m.

Daugelis Lietuvos eilinių katalikų yra nuoširdžiai atsidavę savo tautai. Tačiau jie net neįtaria, kad krikščionių šventas raštas, kuris kasdien skaitomas bažnyčiose ir kuriuo remiasi katalikų ideologai ir kunigai, menkina bet kokį tautiškumą, papročius ir tradicijas, išskyrus išrinktosios Abraomo palikuonių, šiuo atveju – žydų tautos.

Žydų tauta yra gerbtina ir daugeliu atvejų dėl istorijos bėgyje iškilusių sunkių išbandymų verta užuojautos. Tačiau kito pagarba be savęs gerbimo yra ne tikra pagarba, o pataikavimas ir kito aukštinimas savęs menkinimo sąskaita. Šiame straipsnyje Skaityti toliau

A. Šopauskas. Atsakymas D. Pusliui. Kam patinka gyventi Europos Sovietinių Socialistinių Respublikų Sąjungoje? (III) (1)

Laisvūnas Šopauskas | Asmeninė nuotr.

Pirmąją straipsnio dalį skaitykite ČIA, o antrąją ČIA.

Simuliakrinė krikščionybė pagal D. Puslį ir portalą bernardinai.lt 

Į mūsų teiginį, kad simuliakrinės krikščionybės kūrėjai ir propaguotojai, nuolatos akcentuodami Dievo gailestingumą, iš esmės eliminuoja Dievo teisingumo principą, D. Puslys atšauna, kad „[t]eisingumas niekur nedingo, tačiau be gailestingumo jis dažnai virsta teisuoliškumu, tėra vėzdas prasikaltusiam primušti, o ne atversti, leisti pajausti Dievo meilę“. Šitas atsikirtimas daug atskleidžia – portalo Skaityti toliau

Š. Šimkus. Stiklinė Dievo akis (2)

Pixabay.com nuotr

Dievo akis – visame pasaulyje gerai žinomas simbolis: tai ne tik krikščioniškoji „Apvaizdos akis“, bet ir Budos akimis puoštos nepaliečių šventyklos, Mitros-Varunos saulės vyzdys senovės indoarijų pasaulėvokoje, senovės egiptiečių Horo akis ir t. t. Ne tik Saulė, bet ir Mėnuo bei žvaigždės laikyti akimis – nuolatiniais, bluosto nesudedančiais dieviškaisiais vyzdžiais. Vienokiu ar kitokiu būdu pasaulis tradicijos įsivaizduotas esąs stebimas, esąs dievų akiratyje, o visi žmonių darbai – geri ar blogi – regimi tos dieviškosios akies. Žmogus niekada nėra visiškoje vienatvėje, visiškai Skaityti toliau

D. Razauskas. Ką reiškia gerai gyventi? (29)

Dr. Dainius Razauskas | V. Braziūno nuotr.

Dainių Razauską kalbina Jolanta Jurkūnienė (pagal LRT laidą „Žinių amžius“, 2017.02.15)

– Kokią prasmę ir reikšmę Jūs teikiate baltų pasaulėvaizdžiui, kokius įmanomos jo sąsajos su šiandiena?

– Viena vertus, ima toks jausmas, kad vis niekaip neprieini prie pagrindinio klausimo, pagrindinio darbo, vis darai visokius antraeilius, šalutinius. Randasi baimė, kad prie to pagrindinio darbo žmogus taip ir neprieisi. Lukštai tik lukštenasi, lukštenasi, o branduolio kaip nepasieki, taip nepasieki. Skaityti toliau

Š. Šimkus. Gyvoji religija: atsišaukimas prieš sekuliarizmą (7)

V. Balkūno nuotr.

Prieš pradėdamas noriu išsyk pasakyti, kad asmeniškai nepažįstu Jono ir Inijos Trinkūnų, tačiau labai vertinu jų indėlį gaivinant baltiškąją religiją (čia ir toliau vartosiu šį žodį, mat „tikyba“ ir ne kas kita, kaip ta pati wiara, o ir pats žodis neapima kertinių religijos prasmių; čia gal vertėtų pagalvoti apie kokį visai kitonišką naujadarą?..), be jų ir be „Romuvos“ nebūtų ir šio straipsnio, iš viso, neturėtume apie ką kalbėti ir kur kreipti savąją mintį; pro atsižiojusią sekuliarizmo bedugnę jie sugebėjo išnešti būdą patirti dieviškumą lietuviškai. Tad viliuosi, kad šis straipsnis bus Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Elgeta, Dievas ir Mirtis (3)

azuolas-raila.lt-nuotr

Tai buvo vienas ubagas. Nu, ivaikščiojo po kiemais, žebravojo, kap mės sakom. Nu, ir kų, ažėjo vienon pirkion, paprašė, kad kas suvalgyt. Nu, tai jam duoda kas kiaušinėlį, kas tį spirgulį duoda, kas duonos kųsnelį. Labai pavargo, išėjo iš kiemo, tį buvo kokis beržynėlis mažas, sėdos po tuo beržynėliu ir ažkųsdo. Aina kokis sanis, žilas sanis.

– Tai, – sako, – draugas, ažkųsdai?

– Ažkųsdau, – sako. Skaityti toliau

R. Stankevičius. Nusilenkimas V. Bložei (video) (0)

Vytautas Bložė | respublika.lt, R. Sidarevičiaus nuotr.

Sausio 3 d. poeto Vytauto Bložės kūnas iš Kauno, kur buvo pašarvotas, bus atvežtas į Vilnių ir 14 valandą laidojamas Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje, šalia žmonos, šviesaus atminimo poetės Nijolės Miliauskaitės.

***

Paskutinės ką tik pasibaigusių metų dienos šventiškumą ūmai aptemdė liūdna žinia – netekome vieno paskutiniųjų Lietuvos poetų, prie kurio vardo be jokių išlygų dera tokie iškilūs žodžiai kaip „legendinis“, „poezijos didmeistris“, Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Karalius ir piemenukas (0)

Saules palydos-daraskevicius

Buvo vienas sanas karalius, ir anas taip pasakė:

– Jau greit mirsiu ir Dievo neregėjau.

Pasakė taip, kad suveit visi didikai pas jį ir parodyt, kokis Dievas yr. Suvejo tie didikai, ir anas pasakė:

– Būsite nubausti, kad neparodysite man Dievo.

Visi bijojo, kad juos nubaus, kad jau mirtis jiems bus. Užgirdo vienas piemenukas, bet anas nemažas jau buvo, ir atajo. Atajo: Skaityti toliau

J. Streičas. Europos humanizmas yra pavojingas (0)

Janis Streičas | U. Žilytės pieš.

Janis Streičas, garsus latvių kino režisierius, rugsėjo 26 d. atšventė 80-metį. Populiariausi jo filmai – „Svetimos aistros“, „Teatras“, „Joninių nakties spalvos limuzinas“, „Žmogaus vaikas“, „Rudolfo palikimas“. Dabar užsiima tapyba, organizuoja plenerus Dzūkijoje, Veisiejuose. Dažnai lankosi sodyboje prie Kapčiamiesčio. Jo žmona Vida yra lietuvė, dukra Viktorija – Kauno muzikinio teatro aktorė ir dainininkė. Tad visai suprantamas jo prisipažinimas: „Taip, aš esu beveik lietuvis…“

– Sakoma, kad latgaliai skiriasi nuo kitų latvių, nežinia kuo jie dedasi!

Nereikia klausytis kvailų šnekų. Lat­galiai yra pagrindinė gentis, davusi Lat­vijai vardą, vėliavą ir kalbą, augusi kultūros vystymosi kelyje, sąlytyje su Europa, su kitomis tautomis, su lyviais, kuršiais, vokiečiais. Skaityti toliau

R. Tuminas: Pasiskolinkim karalių (5)

Rimantas Tuminas | S. Žumbio nuotr.

Prieš porą metų užkluptas ligos lietuvių režisierius, Vilniaus mažojo teatro ir Maskvos J.Vachtangovo teatro meno vadovas Rimas Tuminas tvirtino ne kovosiąs su ja, bet nepasiduosiąs. Šiandien, kalbinamas apie jį užklupusį pasaulinį pripažinimą, sako: „Aš pasiduodu, – anksčiau pats gyvenimą planuodavau, dabar kiti mane planuoja.“ Apie isteriją „rusai puola“ kalbėjo ironiškai, apie Lietuvą – skaudžiai. Vienaip ar kitaip, mus Europos Sąjungos direktyvos į priekį veda, sakė, tad paleiskime valdžią, kad ji nedubliuotų jos parlamento, ir gyvenkime taikingai, brangindami vienas kitą, – juk mūsų tiek mažai belikę… Skaudžiai sarkastiškai skambėjo jo žodžiai. Skaityti toliau

N. Laurinkienė. Dausos ir Perkūno karalystė – pomirtinio pasaulio danguje vaizdiniai (10)

Gintaras Beresnevičius | R. Jurgaičio nuotr.

Prieš 10 metų, 2006 m. rugpjūčio 6 d., netekome talentingo religijotyrininko, publicisto, prozininko, eseisto Gintaro Beresnevičiaus. Šių metų liepos 7 d. šiam pirmiausia mokslininkui mitologui būtų suėję 55 metai – tai galėjo būti jo brandaus kūrybingumo amžius. Mudviejų su Gintaru tas pats Zodiako ženklas – Vėžys. Sako, kad šio ženklo atstovai neretai gilinasi į praeities, tradicijų klodus, į dvasinį paveldą. Galbūt dėl ryšio su tuo pačiu dangaus ženklu man suprantamas jo turėtas polinkis į archaikos prasmių atvėrimus, artima jo kaip žmogaus ir kūrėjo prigimtis, pasireiškusi kaip poetinė pasaulio įžvalga, artima mitinei mąstysenai, sklandymas idėjų ir vaizdinių pasaulyje, intuityvumas (vidinis dalykų esmės nujautimas) ir emocingumas. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Ugnies vardas (4)

Šventa Ugnis | R.Pakerio nuotr.

Kitą kartą pondievs, stebuklus darydams, paklausęs vieno ūkininko:
– Kokį vardą tur ugnis?

Ūkininks:
– Nežinau.

Tai ponsdievs paėmęs šiaudų kūlį, uždėjęs ant trobos stogo ir uždegęs. Kūlys ant pusės sudegęs, ponsdievs pasakęs:
– Ciba!

Šiaudai ir užgesę. Ponsdievs nuėjo sau. Žmogus suprato, kuom vardu ugnis.

Antro dieno ūkininks, susiėjęs savo pačią, norėdams jai parodyti ugnies vardą, uždegęs šiaudų kūlį ir užmetęs ant stogo. Kūlys ant pusės sudegęs, ūkininks surikęs: Skaityti toliau

Aktorius, bardas Kostas Smoriginas: Tolerancija kažkam apsimoka (19)

Kostas Smoriginas | respublika.lt I. Sidarevičiaus nuotr.

Praėjusiame amžiuje apsimokėjo būti partiniu – tik taip galėjai padaryti karjerą. Šių dienų karjeristui irgi pravartu prikąsti liežuvį, jei nori, anot Kosto Smorigino, neiškristi iš apkabos, kitaip tariant, nepasirodyti esąs kitoks, – juk tolerancija ir politinis korektiškumas rasės, lyties, seksualinių mažumų ir pan. atžvilgiu privaloma postų siekiančių savybė (pamenat, kai viena parlamentarė dėl žodžio „negras“ atsiprašinėti buvo verčiama kone klūpomis).

Taip nutiko dėl to, kad naujos visuomenės konstruktoriai nubalsavo, jog žodis „negras“ yra nekorektiškas. Nors jų utopijas negailestingai šipuliais leidžia islamistai, jie nesiliauja balsavę už belytę, betautę, besielę malonumų minią. Skaityti toliau

V. Radžvilas. Sąjūdžio pamoka: sunku būti Tauta (43)

Vytautas Radžvilas

Prof. Vytauto Radžvilo pranešimas, skaitytas Vilniaus forumo organizuotoje konferencijoje „Lietuva rinkimų išvakarėse: ar nušvis sąjūdinės vilties spindulys?“.

Galvodamas, ką pasakyti šią dieną, prisiminiau ne tik jau mus palikusius bendražygius, bet ir visus tuos, kurie dažnai klausia: „Kodėl taip įspūdingai pradėtas žygis šiandien neretai verčia nusivilti ir nuleisti rankas?“. Atsakymų į šį klausimą yra ieškoma, nors dažnai jų nerandama. Dažnai mėginama save įtikinti, kad tai, kas įvyko, yra viso labo apmaudus nelemtas nesusipratimas, kurio buvo galima išvengti, jei būtų pakakę geros valios, politinės išminties bei vienybės. Mano atsakymas į šį klausimą, apmąstytas per daugelį metų, iš esmės suformuluotas šios kalbos pavadinime. Skaityti toliau

„Kokia… prasmė?“: Pokalbis su jėzuitu Ryčiu Gurkšniu (audio) (0)

Rytis Gurkšnis | kazimiero.lt nuotr.

„Alko“ radijuje transliuojamas laidų ciklas „Kokia… prasmė?“, kurios autorius Gediminas Citukas bendrauja su įvairių religinių konfesijų atstovais, mokslininkais bei žmonėmis, kurie pašventę savo gyvenimą gvildenti ir ieškoti atsakymus į egzistencinius klausimus, kurių pagrindinė mintis apibrėžiama vienu klausimu „Kokia žmogaus gyvenimo prasmė?“

„Pašnekovams užduodame 4-is vienodus klausimus. Tikimės, kad jų žinios ir įžvalgos kažkiek priartins prie mūsų būties suvokimo šiame pasaulyje arba bent neleis mums kartų užmigti ant plūduriuojančio juslinio-egzistencinio tinklo, kuris apraizgęs ir Skaityti toliau

P. Normantas. Dievas yra tai, kas mane sukūrė (4)

Dievas. R. Petrausko kolekcija | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Manau, tuo metu, kai skaitysite šį raštą ir mąstysite apie Dievą, jums nekils minčių padaryti ką nors bloga: žudyti, vogti, pažeminti, įžeisti ir t.t. Turbūt kiekvienam kyla ir gerų, ir blogų minčių. Vieni, nesuvokę savo blogų minčių, jas įgyvendina, kiti neturi ryžto tai padaryti, o dar kiti  išsigąsta savo blogų minčių. Žmonių pakeisti neįmanoma, juos galima sudominti. Kažkuo besidomintiems lieka mažiau laiko blogoms mintims. Žmogus yra toks, kokios jo mintys.

Mano nuomonė verta tiek, kiek man pavyks supažindinti jus su mane kuriančiais būviais. Jų visumą vadinu Dievu. Nesuvokiu vieno Dievo, nesuvokiu ir daug Dievų. Aš esu Dieve ir Dievas yra manyje. Manau, kad nereikia ieškoti Dievo kaip visatos kūrėjo. Nepažinę Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Kaip velnias žmogui pinigų paskolino (audio) (3)

Vėlinas. R. Petrausko kolekcija | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Sako, juog velniai seniaus daug dažniaus rodęsi žmonėms negu dabar. Seneliai pasakoja, kad kaip jie, būdami dar piemenimis, ridinėdavo kartais ripkas, tai nušoks, būdavo, velniukas nuo tvoros ir prašosi leisti jam kelissyk paristi.

Tokioj senovėje panorėjo vienas žmogus vesti. Bet, būdamas neturtingas ir turėdamas prie savęs didelę šeimyną, negalėjo nė kokiu kitu būdu išpildyti tą savo norą, kaip tik eidamas svetur ant uždarbio.

Išėjęs ant vieškelio netoli savo namų, susitiko su velniu. Velnias atsiliepė tuojau į žmogų:
– Kurgi dabar eini?
– Einu ieškoti uždarbio. Norėčiau pačią vesti, bet neturiu kuo pradėti gyvenimo, – atsakė Skaityti toliau

P. Normantas. Įžanga į Pasaulėžiūrą (17)

viduramziu-pasaulevaizdis

Žodyje ,,manau“ telpa visų žmonių įtaka man. Tėvai, seneliai, šeima, mokytojai, draugai, bendradarbiai, atsitiktiniai žmonės, bei įvairiuose raštuose išdėstytos žmonių mintys, įtakojo mane.

Esu dėkingas jiems už teigiamas mintis, bet dar labiau dėkingas privertusiems mane susimąstyti. Tuos, kurie skaitys mano mintis, įtakosiu aš. Man būtų naudingiau, jei tai, ką rašau, skaitytų žmonės, turintys savo įsitikinimus. Neturintiems savų įsitikinimų gali kilti grėsmė perimti mano klaidas.

Neskubėkite skaityti – apsispręskite. Pradėję vertinti jus supantį pasaulį pagal mane, neišvengsite vidinių prieštaravimų. Skaityti toliau

V. Kavolis. Šiandieninė pažangumo reikšmė (4)

Vytautas Kavolis | šaltiniai.info nuotr.

Ištraukos  iš Vytautas Kavolis. Šiandieninė pažangumo reikšmė. Metmenys, 1964, Nr. 8, p. 29–4

Pažanga priklauso prie tų sąvokų, kaip Dievas ir tauta, kurias nuoširdžiausiai išniekina tie, kurie jas daugiausia vartoja. Tikrųjų pažangos reiškėjų šiandien tenka ieškoti tarp tų, kurie pažanga nebetiki; ištikimiausiais Dievo ieškotojais yra palikę tie, kurie Jo nebesuranda.

***

Kaip visų laikų žmogus, taip ir mūsiškis yra reikalingas pačion egzistencijon įsigraužiančio tikėjimo, kad galėtų prasmingai gyventi. Bet labiau negu bet kada anksčiau XX a. žmogus Skaityti toliau

Žibutės per Naujuosius! Stebuklų metas ragina rikiuoti darbus (0)

Kauno romuvos nuotr.

Nuo vaikystės tikėjome burtų lazdelėmis, kalbančiais gyvuliais, neįtikėtinais atsivertimais, slapčiausių norų išsipildymais. Nors ilgainiui tokio tikėjimo nebelieka, išlieka noras, kad stebuklai mus aplankytų. Ir jie įvyksta.

Argi ne stebuklas, kad šį gruodį, kaip teigia gamtininkai, galima buvo rasti žibučių, kas atrodė neįmanoma našlaitei, kurią pamotė išvarė viduržiemį parnešti snieguolių, iš Samuilo Maršako pasakos „Dvylika mėnesių“?

Tamsiausias metas tarp Kalėdų ir Trijų Karalių – puikiausias laikas apmąstyti, kas yra burtai, spėjimai, pranašavimai, stebuklai ir kaip jie veikia mūsų gyvenimą. Skaityti toliau

R. Railis. Gėjų judėjimas netoleruos jokių trukdžių (9)

Robertas Railis_propatria.lt

Pernai JAV išleista Roberto R. Railio (Robert R. Reilly) knyga „Making Gay OK“ (Ignatius Press, 2014) buvo ignoruojama liberalios valstijų žiniasklaidos, tačiau sulaukė nemenko dėmesio ir geriausių įvertinimų tradicinės pasaulėžiūros leidiniuose. Buvęs JAV prezidentų Ronaldo Reigano ir Džordžo Bušo vyresniojo patarėjas, nacionalinio saugumo, islamo ir kultūrinių karų ekspertas R. Railis savo knygoje lengvu amerikietišku stiliumi apžvelgia Vakarų mąstymo revoliuciją nuo klasikinio objektyvizmo iki moderniojo reliatyvizmo, XX a. antroje pusėje leidusią atsirasti ir seksualinių mažumų teisių judėjimui. Skaityti toliau

Miškas – vieta, kur gėrybes kuria pats Dievas (2)

melynes_Daivos.Vaiskunienes. nuotr.

Anksčiau eidamos į mišką uogauti moterys net ir apsirengdavo kiek geresniais drabužiais – girdi, „suplyšusiam kaip ubagui negražu, gali žmogų susitikti, išsigųs“, pasakojama LRT KLASIKOS laidoje „Ryto rasa krito“. O ką jau kalbėti apie jaunimą – vaikinai ir merginos būdavo „šventadieniškai apsidarę“, nes jiems uogavimas – dar viena dingstis susiburti, pasikalbėti, be to, jauni uogaudami rasdavo vienintelę progą pasivaikščioti poromis ir nusiskinti, senesniems nesekant, kitokią uogą – bučinį.

Beje, uogos ir bučinio palyginimas nėra tik išgalvota metafora. Jis atspindi uogų ir vedybų kontekstų sąsają. Prisirpusios, kvapnios uogos saldumas, Skaityti toliau

Laukinių vaikų sala: ar jie išmoktų būti žmonėmis? (nuotraukos) (1)

Pedos smelyje_JonoV. foto

100 kūdikių. Jokių suaugusiųjų. Viena sala. Be kalbos, kultūros ar įrankių, kuo jie taptų ir kaip vystytųsi jų pačių vaikai?

Ši sala – keista vieta. Apžėlusi, nenuspėjama, plėšoma karo. Dieną, kai saulė kopia dangumi, būna tylu ir ramu. Bet vėliau, šešėliams medžiuose tirštėjant, iš miško tankmės atsklinda ūkavimai ir nuaidi per visą salą. Iškart pasigirsta atsakomieji šūksniai iš tankiai medžiais apžėlusio kito salos krašto. Kvietimas, tada atsakas. Ir tada tyla.

Garsai vėl pasklinda medžių viršūnėmis. Ūkavimas ir tada tolimi atsakai. Aukšto tono ir pasikartojantys garsai nėra žodžiai. Bet jie vis vien kažką reiškia: medžiotojai grįžta namo. Skaityti toliau

D. Tamošaitytė. Apie ideologijų prigimtį ir žalą (51)

Daiva Tamošaitytė | asmeninė nuotr.

Kas iš esmės, pamatiniu būdu jungia dvi ideologijas, neva visiškai skirtingas ir priešiškas – komunizmą ir genderizmą​? Atviras ir programinis, manifestinis atsiskyrimas nuo Dievo ir religijos, jo neigimas ir viso socialinio gyvenimo grindimas kitais, „žmogiškais“ pagrindais. Kiek mūsų istorinė atmintis pajėgi aprėpti, tūkstančiai pasaulio religijų, didelių ir mažų, buvo žmogaus būties pamatas. Toks jis buvo ir išliks, nes to reikalauja pati žmogaus prigimtis, įėmusi dieviškąją kibirkštį ir gėrio pradą. Aiškiai reflektuodamas tąjį pradą žmogus atsiskyrė nuo likusios mažiau sąmoningos gamtos. Skaityti toliau