Žymos archyvas: dievas

J. Dapšauskas. Ką popiežius Pranciškus Lietuvoje pasakys aršiems katalikams ir „pagonims“? (26)

Romos katalikų Popiežius Pranciškus | Alkas.lt nuotr.

Vasaros pradžioje, baigiantis Seimo pavasario sesijai, įsiplieskė diskusija dėl Seime svarstomo Senovės baltų religinės bendruomenės „Romuva“ valstybinio pripažinimo. Labiausiai prieš jų pripažinimą viešumoje stojo ketinęs dalyvauti prezidento rinkimuose Seimo narys Žygimantas Pavilionis.

Buvęs diplomatas Ž. Pavilionis bandė įskelti priešpriešą, kaip gali būti, kad į Lietuvą atvykstant popiežiui, labai negražu, net siaubinga pripažinti „pagonių“ egzistavimą. Pralošęs rinkimus į Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkus, kuri su Skaityti toliau

Ką slepia mitologiniai Gražutės regioninio parko akmenys? (0)

Mitologiniai akmenys | Gražutės reg.parko nuotr.

Praeityje žmonių dvasinė kultūra buvo labai stipri ir neatskiriamai susijusi su medžiaginės kultūros vystymusi. Visgi, kintant visuomeniniams santykiams, dvasinė kultūra ne iš karto kito, o senovės religiją ir pasaulėžiūrą atspindintys dalykai ir daiktai pasiekė ir mūsų laikus. Vienais iš tokių yra mitologiniai akmenys.

Akmuo lietuvių liaudės mitologijoje, tautosakoje ir šventviečių tradicijoje yra nuolat pabrėžiamas. Remiantis moksliniais ir tautosakiniais darbais išryškėja akmens, Skaityti toliau

G. Burneika. Skirtumai ir panašumai tarp biblinio ir baltų Dievo (video) (44)

Gintaras Burneika | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Skelbiame religijotyrininko Gintaro Bureneikos paskaitą, perskaitytą Romuvos stovykloje Dvarciškiuose (Švenčionių r.) 2018 m. rugpjūčio 15 Žolynų dieną.

„Šiandien tauta vertybių ir tapatybės kryžkelėje. Krikščionybė, sukompromitavusi deklaruojamas moralines vertybes, užleidžia vietą jos pagimdytai priešpriešai liberalizmui, ateizmui, agnosticizmui. Daugelis Lietuvos žmonių, siejančių krikščionybę su savo tautine tapatybe gręžiasi link savo gelminių baltiškų šaknų, tradicijų ir bando jas derinti su krikščioniškosiomis. Ar jos labai skiriasi? Ar suderinama Skaityti toliau

K. Buračiauskas. Apie sausrą ir gyvenimą seniau (2)

zeme_zum.lt

Labai raikia lietaus. Neturėsim vandenio, kap tep dzovis, o ne lis. Pirenėjų kalnai nepralaidza debesų iš Ispanijos, ba tynajus jau viskas mirksta, o pas mus sausra. Vė bėda. Pernai pas mus lijo perdėm, o tynajus tadu Ispanijoj išvien dzovino. Tep misnu, kad numušc kap nor kalnų viršūnes, tai nesulaikytų debesų ir jiej lietaus ir mumiem atneštų, ir jiem, kap raikėt. O tep tai vieniem dzovina, kiciem mirkina.

Pora sykių palynojo, alia kap sakoma – tai ašara jūroj, nieko neraiškia. Nedzygsta sėklos seniai pasėtos ar pasodzytos, javai šap tep žaliuoja, susėmė žieminis javas ir vasarojus sudzygo ir auga, kur čėsu pasėta, kol žamė drėgna da buvo. Alia kožnas bijojos anksci sėc, nor vertėjo. Skaityti toliau

M. Kundrotas. Pripažinti Romuvą – krikščioniška, tautiška ir demokratiška (14)

jore-isventimas-i-romuvius-daraskeviciaus-nuotr

Šių metų gegužės 24-ąją, vakariniame posėdyje Seimas balsavo dėl valstybės pripažinimo Romuvos religinei bendruomenei. Smagu, jog dauguma po pateikimo pritarė šiam projektui. Liūdna, jog šalia gausybės veidmainių ir kvailių prieš balsavo, susilaikė arba vengė balsavimo keletas padorių, dvasingų deputatų, ištikimų Lietuvos patriotų. Savos religijos formos suvokimas kaip vienintelės galimos kartais tampa akidangčiu net garbingiems ir išmintingiems žmonėms.

Andrius Kubilius pranoko pats save. Jis pasiūlė dėl Romuvos pripažinimo kreiptis į Skaityti toliau

G. Burneika. Kaip atgaivinti tautos šaknis (II) (35)

Pixabay.com nuotr.

2. Krikščioniškosios doktrinos ontologinis netikrumas

Krikščionybė išvaro žmogų iš jo namų – iškerta iš prigimtinių tautinių šaknų ir pakerta gelminius ryšius su senosios pasaulėjautos archetipais, arba dievais ir jų galiomis (žr. I dalį). Savų papročių, siejančių tautą su jos gamta, gyvenamąja tikrove, išreiškiančių meilę vietai ir teikiančių būties tikrumą, vieton ji bruka svetimus.

Priėmęs krikščionybę žmogus iškrenta iš savo tautos ir tampa Skaityti toliau

D. Razauskas. Nenulenk galvos, mano Tėvyne! (22)

Dainius Razauskas, 2018.02.16 «Aušra–16» | M. Puidos nuotr.

Pagal sveikinimo kalbą, sakytą 2018 m. vasario 16 Lietuvos atkūrimo šimtmečio minėjime „Aušra 16“

Didžiavimasis išniekina. Tarkim, turì kokį nors sumanymą, bet, užuot jį įgyvendinęs, imi juo iš anksto girtis. Darbas dar toli gražu nepadarytas, gal nė nepradėtas, o tu jau bandai prisiskirti sau jo vaisius, nori jų sąskaita iš anksto pasidaryti didesnis savo ir kitų akyse. Ir sumanymas tampa išniekintas – praranda spindesį, galią, nebeįkvepia darbui. Nes tu pats sau svarbesnis negu tavo sumanymas ir tenori juo pasinaudoti, išnaudoji jį savo įvaizdžiui išpūsti. Skaityti toliau

K. Stoškaus. Viešas sveikinimas sesei Nijolei: Jūs parodėte padorumo standartą naujajai Lietuvai ir civilizuotam pasauliui (21)

Krescencijus Stoškus | asmeninė nuotr.

Štai, kas yra naujiena. Šiandien, t.y. Sausio 13 dieną, per vieną rytą mes sužinojome daug neįkainojamų dalykų:

1) kas yra tikrai Drąsus žmogus, 2) kad tas žmogus yra tikrai Šventas, 3) kad tokį Vieną Šventą Žmogų tikrai turi Lietuva, 4) kad tas žmogus ne tik buvo disidentas ir politinis kalinys, bet ir dabar tikrai yra vienintelis patikimas kriterijus ir atspirties taškas visiems mūsų poelgiams vertinti, 5) kad tas žmogus tikrai yra visų padorumo nepraradusių žmonių sąžinės balsas ir 6) kad tas žmogus tikrai yra Nijolė Sadūnaitė, įgijusi galimybę prabilti ne tik į Lietuvą, bet ir į visą civilizuotąjį pasaulį, Skaityti toliau

N. Laurinkienė. Ir vėl – metų rato pradžia (1)

Kūčios | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Gamtiniu požiūriu, Kūčių laikas – tai žiemos saulėgrįža. Įvairios religijos skirtingais simboliais įprasmina šią situaciją. Krikščionybei – tai išganytojo Kristaus gimimas. Baltų tikėjimo išpažinėjai, pačioje gamtoje matantys šventybės apraiškas, tiesiog džiaugiasi Saulės sugrįžimu. Šiaip ar taip, šis laiko tarpsnis – tai kažkokia didžiulė pradžia, susijusi su Kosmoso ir žmogaus būties ciklais.

Daugelio tautų tikėjimai sako, kad per didžiąsias šventes išnyksta ribos tarp mūsų nuo seno įsivaizduojamų pasaulio plotmių – dangiškosios, žemiškosios ir požeminės. Skaityti toliau

M. Kundrotas. Kas atveria pragarą? (14)

Marius Kundrotas | asmeninė nuotr.

Žymus anglų rašytojas Klaivas Steiplzas Ljuisas (Clive Staples Lewis) savo knygoje „Didžiosios skyrybos“ aprašo vietą, kurioje pildosi visi žmonių norai, tačiau tik tie, kurie susiję vien su jais pačiais. Čia žmonės taip susitelkę į save, kad prarado gebėjimą tiek teikti dovanas, tiek jas priimti. Nėra nieko, kas juos jungtų, išskyrus jų pačių vienišumą. Autorius šią vietą vadina pragaru.

Anot kito žymaus mąstytojo Čarlzo Teiloro (Charles Taylor) knygos „Autentiškumo etika“ žmogų sudaro tai, ką jis mąsto, ką jis myli, ką jis daro. Žmogaus vertė nėra tai, ką jis turi, o tai, ką jis ir tik jis gali duoti. Skamba instrumentiškai, jei to reikalaujame sau iš kitų, Skaityti toliau

G. Burneika. Kanibalizmas ir žmonių aukojimas Biblijoje (12)

Viešas tėvo Urbano Grandierio (Urban Grandier) sudeginimas apkaltinus sutarties su Velniu sudarymu | Amžininko piešinys, Ludenas, 1634 m.

Įprasta manyti, kad Biblijoje kalbama tik apie pasiaukojimą, bet tai tik dalis tiesos. Šv. Rašte aiškiai sakoma, kad  bibliniam dievui  žmonės ne tik aukojosi, bet ir aukojo kitus. Būdamas krikščioniu, tokių Biblijos vietų aš tiesiog nepastebėdavau, o kai pastebėdavau, mano protas spruko nuo jų šalin, bijodamas jas deramai įvertinti. Kaipgi galima negerai galvoti apie tai, kuo tiki, kuo tiki tau artimi žmonės, bendruomenė? Be to, studijuojant Bibliją joje paprastai ieškoma simbolinės įvykių prasmės, taip apeinant doroviškai nepriimtiną ir nepatogią tiesioginę reikšmę. Tad objektyvesnis biblinės ideologijos vaizdas tegali atsiverti tik nuo jos atsiskyrus, iš šalies.. Skaityti toliau

Sesė Gražina Judickienė savo gyvenimą pašventė Dievui, Tėvynei ir artimui (1)

Gražina Judickienė | Lietuvos žurnalistų sąjungos nuotr.

„<…>. Sodinkim medį, auginkim gėlę,/ Mylėkim artimą kaip mylime save/ Mylėkim savo mes Tėviškėlę,/ Darbais didingais išgarsinkim ją./ Žygiuoja, žygiuoja, žygiuoja skautija,/ Pušynai kur žaliuoja, kur laukia stovykla. <…>.“ (Lietuvos skautijos himnas).

Skautų šūkis – „Dievui, Tėvynei, Artimui“ bei pareiga kiekvieną dieną tobulinti save tapo sesės Gražinos Judickienės (1937-2017) gyvenimo norma ir gražiu pavyzdžiu Panevėžio krašto ir visos Lietuvos skautams. Jos jautri, mylinti kiekvieną žmogų širdis, iki paskutinio dūžio tikėjo Lietuvos gražesne ateitimi. Savo gyvenimą ji skyrė vaikams, jaunimui, mokė juos mylėti Tėvynę ir nuolat daryti gerus darbus, kurie, pasak prancūzų filosofo, rašytojo Ž. Ž. Ruso, taurina sielą ir nuteikia ją dar geresniems darbams. Skaityti toliau

G. Burneika. Apie tikrus ir netikrus dievus (10)

K. Keišos nuotr.

Atsiliepiant į kunigo Mariaus Talučio straipsnį „Budizmas, pagonybė ir joga“

2014 metų pabaigoje tinklalapis propatria.lt iš punskas.pl perskelbė kunigo Mariaus Talučio straipsnį „Budizmas, pagonybė ir joga“, kuriame išsakytam požiūriui į senąjį baltų tikėjimą negaliu pritarti. Aš pats ilgą laiką buvau krikščionis, atidžiai studijavau Bibliją, todėl krikščionybės išankstinis neigiamas nusistatymas į kitus tikėjimus manęs nestebina. Todėl, nenorėdamas nieko įžeisti nei užgauti jokio tikinčiojo jausmų, vis dėlto pamėginsiu pasakyti kelis žodžius iš kitos pusės. Skaityti toliau

G. Burneika. Biblijos dievo gailestingumas? (92)

„Dievas Tėvas“, Siksto koplyčia, Mikelandželo tapyba, 1512 m. | Humancondition.com nuotr.

Bažnyčia 2016-tuosius paskelbė gailestingumo metais. Klerikalai ir krikščionybės ideologai mėgsta kalbėti apie krikščioniškąjį gailestingumą, o Biblijoje dievas vadinamas gailestingu ir maloningu (Iš 34, 6) [1]. Tačiau gailestingumas – tai ne užuojauta ir ne atjauta, kuri leistų įsijausti į kito žmogaus padėtį ir paliktų jį orų, bet pasigailėjimas, kuris žmogų ir daro pasigailėtiną bei apgailėtiną. Tokio pasigailėjimo slaptas tikslas ir yra, prisidengiant apsimestiniu rūpesčiu, pažeminti bei paniekinti žmogų. Taip piktas blogis prisidengia apsimestiniu gėriu, kuriuo ir paperka silpnesnį. Tuo remiasi visa bažnyčios veikla. Skaityti toliau

V. Bubnys: Laisvė – vandenynas, kuriame skęstame (4)

Vytautas Bubnys. Irmanto Sidareviciaus nuotr.

Visuotinai žinomas ir pripažintas Lietuvos rašytojas, jau neretai ir lietuvių literatūros klasiku pavadinamas prozininkas, šešiolikos romanų autorius Vytautas Bubnys rugsėjo devintąją švenčia solidžią aštuoniasdešimt penkerių metų sukaktį. Jubiliejaus dieną kalbamės apie tai, kas rašytojui visą gyvenimą buvo svarbiausia, – apie žmogų, Dievą ir Lietuvą.

Aštuoniasdešimt penkeri – geras pretekstas atsigręžti atgal, įvertinti prabėgusius metus, savo kūrybinį kelią… Nesigailit savąjį gyvenimą atidavęs literatūrai? Juk kiek per naktis prasėdėta, kiek popieriaus prirašyta, nervų ir akių prigadinta, kaip šiandien jums visa tai atrodo – ar ne veltui? Skaityti toliau

B. Rastenytė. Laikas ir erdvė. Esė (0)

Beatričė Rastenytė | Asmeninė nuotr.

Aš esu savo laikas ir savo erdvė.
Laikas išbėga kaip smėlys pro pirštus.
Sudyla erdvė.
Laikas ištįsta amžiumi, be namų.
           

Jonas Mekas 

Egzistuoja objektyvus laikas, jo skaičiavimas (dienos, metai, epochos), ir erdvė (miestai – valstybės – žemynai), jų išsidėstymas Žemėje, tačiau tai objektyvu tik Saulės sistemos ribose. Tolimesniame kosmose, visatų ir galaktikų begalybėje Skaityti toliau

M. Kundrotas. Tiesa – aukščiau visko (19)

Marius Kundrotas | Aasmeninė nuotr.

Nesmagu veltis į religinius karus, skaldančius lietuvių tautą. Vis dėlto kai kam to labai norisi. Skaldytojų galima rasti įvairiose konfesijose, tiek krikščionių, tiek pagonių, o taip pat ir ateistų gretose. Žinoma, kiekvienas turi teisę ir gal net pareigą skelbti kitiems tiesą, kaip jis ją suvokia. Tik tai turėtų būti daroma korektiškai tiek etikos, tiek faktų atžvilgiais. Įvairios religijos, konfesijos ir denominacijos turi savyje gerų dalykų ir etiška būtų jas pripažinti.

Deja, Gintaras Burneika, tiek savo pirmajame straipsnyje krikščionybės tema, tiek atsakyme į išsakytą kritiką laikosi agresyvios, netgi demonizuojančios retorikos, provokuodamas atitinkamą atsaką senojo Skaityti toliau

G. Burneika. Kaip krikščionybė kėsinasi į lietuviškąją tautinę tapatybę (40)

Pilėnų gynimas. Dail. Aleksandras Vitulskis, 1965 m.

Daugelis Lietuvos eilinių katalikų yra nuoširdžiai atsidavę savo tautai. Tačiau jie net neįtaria, kad krikščionių šventas raštas, kuris kasdien skaitomas bažnyčiose ir kuriuo remiasi katalikų ideologai ir kunigai, menkina bet kokį tautiškumą, papročius ir tradicijas, išskyrus išrinktosios Abraomo palikuonių, šiuo atveju – žydų tautos.

Žydų tauta yra gerbtina ir daugeliu atvejų dėl istorijos bėgyje iškilusių sunkių išbandymų verta užuojautos. Tačiau kito pagarba be savęs gerbimo yra ne tikra pagarba, o pataikavimas ir kito aukštinimas savęs menkinimo sąskaita. Šiame straipsnyje Skaityti toliau

A. Šopauskas. Atsakymas D. Pusliui. Kam patinka gyventi Europos Sovietinių Socialistinių Respublikų Sąjungoje? (III) (1)

Laisvūnas Šopauskas | Asmeninė nuotr.

Pirmąją straipsnio dalį skaitykite ČIA, o antrąją ČIA.

Simuliakrinė krikščionybė pagal D. Puslį ir portalą bernardinai.lt 

Į mūsų teiginį, kad simuliakrinės krikščionybės kūrėjai ir propaguotojai, nuolatos akcentuodami Dievo gailestingumą, iš esmės eliminuoja Dievo teisingumo principą, D. Puslys atšauna, kad „[t]eisingumas niekur nedingo, tačiau be gailestingumo jis dažnai virsta teisuoliškumu, tėra vėzdas prasikaltusiam primušti, o ne atversti, leisti pajausti Dievo meilę“. Šitas atsikirtimas daug atskleidžia – portalo Skaityti toliau

Š. Šimkus. Stiklinė Dievo akis (2)

Pixabay.com nuotr

Dievo akis – visame pasaulyje gerai žinomas simbolis: tai ne tik krikščioniškoji „Apvaizdos akis“, bet ir Budos akimis puoštos nepaliečių šventyklos, Mitros-Varunos saulės vyzdys senovės indoarijų pasaulėvokoje, senovės egiptiečių Horo akis ir t. t. Ne tik Saulė, bet ir Mėnuo bei žvaigždės laikyti akimis – nuolatiniais, bluosto nesudedančiais dieviškaisiais vyzdžiais. Vienokiu ar kitokiu būdu pasaulis tradicijos įsivaizduotas esąs stebimas, esąs dievų akiratyje, o visi žmonių darbai – geri ar blogi – regimi tos dieviškosios akies. Žmogus niekada nėra visiškoje vienatvėje, visiškai Skaityti toliau

D. Razauskas. Ką reiškia gerai gyventi? (29)

Dr. Dainius Razauskas | V. Braziūno nuotr.

Dainių Razauską kalbina Jolanta Jurkūnienė (pagal LRT laidą „Žinių amžius“, 2017.02.15)

– Kokią prasmę ir reikšmę Jūs teikiate baltų pasaulėvaizdžiui, kokius įmanomos jo sąsajos su šiandiena?

– Viena vertus, ima toks jausmas, kad vis niekaip neprieini prie pagrindinio klausimo, pagrindinio darbo, vis darai visokius antraeilius, šalutinius. Randasi baimė, kad prie to pagrindinio darbo žmogus taip ir neprieisi. Lukštai tik lukštenasi, lukštenasi, o branduolio kaip nepasieki, taip nepasieki. Skaityti toliau

Š. Šimkus. Gyvoji religija: atsišaukimas prieš sekuliarizmą (7)

V. Balkūno nuotr.

Prieš pradėdamas noriu išsyk pasakyti, kad asmeniškai nepažįstu Jono ir Inijos Trinkūnų, tačiau labai vertinu jų indėlį gaivinant baltiškąją religiją (čia ir toliau vartosiu šį žodį, mat „tikyba“ ir ne kas kita, kaip ta pati wiara, o ir pats žodis neapima kertinių religijos prasmių; čia gal vertėtų pagalvoti apie kokį visai kitonišką naujadarą?..), be jų ir be „Romuvos“ nebūtų ir šio straipsnio, iš viso, neturėtume apie ką kalbėti ir kur kreipti savąją mintį; pro atsižiojusią sekuliarizmo bedugnę jie sugebėjo išnešti būdą patirti dieviškumą lietuviškai. Tad viliuosi, kad šis straipsnis bus Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Elgeta, Dievas ir Mirtis (4)

azuolas-raila.lt-nuotr

Tai buvo vienas ubagas. Nu, ivaikščiojo po kiemais, žebravojo, kap mės sakom. Nu, ir kų, ažėjo vienon pirkion, paprašė, kad kas suvalgyt. Nu, tai jam duoda kas kiaušinėlį, kas tį spirgulį duoda, kas duonos kųsnelį. Labai pavargo, išėjo iš kiemo, tį buvo kokis beržynėlis mažas, sėdos po tuo beržynėliu ir ažkųsdo. Aina kokis sanis, žilas sanis.

– Tai, – sako, – draugas, ažkųsdai?

– Ažkųsdau, – sako. Skaityti toliau

R. Stankevičius. Nusilenkimas V. Bložei (video) (0)

Vytautas Bložė | respublika.lt, R. Sidarevičiaus nuotr.

Sausio 3 d. poeto Vytauto Bložės kūnas iš Kauno, kur buvo pašarvotas, bus atvežtas į Vilnių ir 14 valandą laidojamas Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje, šalia žmonos, šviesaus atminimo poetės Nijolės Miliauskaitės.

***

Paskutinės ką tik pasibaigusių metų dienos šventiškumą ūmai aptemdė liūdna žinia – netekome vieno paskutiniųjų Lietuvos poetų, prie kurio vardo be jokių išlygų dera tokie iškilūs žodžiai kaip „legendinis“, „poezijos didmeistris“, Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Karalius ir piemenukas (0)

Saules palydos-daraskevicius

Buvo vienas sanas karalius, ir anas taip pasakė:

– Jau greit mirsiu ir Dievo neregėjau.

Pasakė taip, kad suveit visi didikai pas jį ir parodyt, kokis Dievas yr. Suvejo tie didikai, ir anas pasakė:

– Būsite nubausti, kad neparodysite man Dievo.

Visi bijojo, kad juos nubaus, kad jau mirtis jiems bus. Užgirdo vienas piemenukas, bet anas nemažas jau buvo, ir atajo. Atajo: Skaityti toliau

J. Streičas. Europos humanizmas yra pavojingas (0)

Janis Streičas | U. Žilytės pieš.

Janis Streičas, garsus latvių kino režisierius, rugsėjo 26 d. atšventė 80-metį. Populiariausi jo filmai – „Svetimos aistros“, „Teatras“, „Joninių nakties spalvos limuzinas“, „Žmogaus vaikas“, „Rudolfo palikimas“. Dabar užsiima tapyba, organizuoja plenerus Dzūkijoje, Veisiejuose. Dažnai lankosi sodyboje prie Kapčiamiesčio. Jo žmona Vida yra lietuvė, dukra Viktorija – Kauno muzikinio teatro aktorė ir dainininkė. Tad visai suprantamas jo prisipažinimas: „Taip, aš esu beveik lietuvis…“

– Sakoma, kad latgaliai skiriasi nuo kitų latvių, nežinia kuo jie dedasi!

Nereikia klausytis kvailų šnekų. Lat­galiai yra pagrindinė gentis, davusi Lat­vijai vardą, vėliavą ir kalbą, augusi kultūros vystymosi kelyje, sąlytyje su Europa, su kitomis tautomis, su lyviais, kuršiais, vokiečiais. Skaityti toliau

R. Tuminas: Pasiskolinkim karalių (5)

Rimantas Tuminas | S. Žumbio nuotr.

Prieš porą metų užkluptas ligos lietuvių režisierius, Vilniaus mažojo teatro ir Maskvos J.Vachtangovo teatro meno vadovas Rimas Tuminas tvirtino ne kovosiąs su ja, bet nepasiduosiąs. Šiandien, kalbinamas apie jį užklupusį pasaulinį pripažinimą, sako: „Aš pasiduodu, – anksčiau pats gyvenimą planuodavau, dabar kiti mane planuoja.“ Apie isteriją „rusai puola“ kalbėjo ironiškai, apie Lietuvą – skaudžiai. Vienaip ar kitaip, mus Europos Sąjungos direktyvos į priekį veda, sakė, tad paleiskime valdžią, kad ji nedubliuotų jos parlamento, ir gyvenkime taikingai, brangindami vienas kitą, – juk mūsų tiek mažai belikę… Skaudžiai sarkastiškai skambėjo jo žodžiai. Skaityti toliau

N. Laurinkienė. Dausos ir Perkūno karalystė – pomirtinio pasaulio danguje vaizdiniai (10)

Gintaras Beresnevičius | R. Jurgaičio nuotr.

Prieš 10 metų, 2006 m. rugpjūčio 6 d., netekome talentingo religijotyrininko, publicisto, prozininko, eseisto Gintaro Beresnevičiaus. Šių metų liepos 7 d. šiam pirmiausia mokslininkui mitologui būtų suėję 55 metai – tai galėjo būti jo brandaus kūrybingumo amžius. Mudviejų su Gintaru tas pats Zodiako ženklas – Vėžys. Sako, kad šio ženklo atstovai neretai gilinasi į praeities, tradicijų klodus, į dvasinį paveldą. Galbūt dėl ryšio su tuo pačiu dangaus ženklu man suprantamas jo turėtas polinkis į archaikos prasmių atvėrimus, artima jo kaip žmogaus ir kūrėjo prigimtis, pasireiškusi kaip poetinė pasaulio įžvalga, artima mitinei mąstysenai, sklandymas idėjų ir vaizdinių pasaulyje, intuityvumas (vidinis dalykų esmės nujautimas) ir emocingumas. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Ugnies vardas (5)

Šventa Ugnis | R.Pakerio nuotr.

Kitą kartą pondievs, stebuklus darydams, paklausęs vieno ūkininko:
– Kokį vardą tur ugnis?

Ūkininks:
– Nežinau.

Tai ponsdievs paėmęs šiaudų kūlį, uždėjęs ant trobos stogo ir uždegęs. Kūlys ant pusės sudegęs, ponsdievs pasakęs:
– Ciba!

Šiaudai ir užgesę. Ponsdievs nuėjo sau. Žmogus suprato, kuom vardu ugnis.

Antro dieno ūkininks, susiėjęs savo pačią, norėdams jai parodyti ugnies vardą, uždegęs šiaudų kūlį ir užmetęs ant stogo. Kūlys ant pusės sudegęs, ūkininks surikęs: Skaityti toliau

Aktorius, bardas Kostas Smoriginas: Tolerancija kažkam apsimoka (19)

Kostas Smoriginas | respublika.lt I. Sidarevičiaus nuotr.

Praėjusiame amžiuje apsimokėjo būti partiniu – tik taip galėjai padaryti karjerą. Šių dienų karjeristui irgi pravartu prikąsti liežuvį, jei nori, anot Kosto Smorigino, neiškristi iš apkabos, kitaip tariant, nepasirodyti esąs kitoks, – juk tolerancija ir politinis korektiškumas rasės, lyties, seksualinių mažumų ir pan. atžvilgiu privaloma postų siekiančių savybė (pamenat, kai viena parlamentarė dėl žodžio „negras“ atsiprašinėti buvo verčiama kone klūpomis).

Taip nutiko dėl to, kad naujos visuomenės konstruktoriai nubalsavo, jog žodis „negras“ yra nekorektiškas. Nors jų utopijas negailestingai šipuliais leidžia islamistai, jie nesiliauja balsavę už belytę, betautę, besielę malonumų minią. Skaityti toliau