Žymos archyvas: dievas

Bus atidaryta grupės dailininkų paroda „Faximilinis dievas“ (0)

rengėjų nuotr.Spalio 17 d., ketvirtadienį, 18.30 val. LDS galerija „Arka“ (Aušros Vartų g. 7, Vilnius) kviečia į grupės dailininkų parodos „Faximilinis dievas“ atidarymą.

Žmogus visais amžiais užsiėmė garbinimo veikla. Senovės Graikijoje dievų buvo pilnas kalnas, Senovės Egipte klestėjo saulės ir mirties, actekų kultūroje – dangaus ir vaisingumo dievai. Mokslui ėmus aiškinti Visatos ir gamtos paslaptis, kurias anksčiau svarstyti galėjo tik religija ir filosofija, išsivystė monoteistiniai tikėjimai, daugiausia skirti suteikti paguodą ir viltį. Kurstydamos galią, baimę ir tikėjimą dogmomis, „dievybės“ reguliavo įsivaizduojamą tiesą bei žmogaus ir aplinkos santykį. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Senelis, penki ponai ir darbininkas (1)

intangibleoven.com nuotr.

Kitą kartą buvę penki ponai ant vieno darbininko, ir suvisu jiems blogai sekęsis: kad ir visi jį vertę skubint, rėkę, spaudę ir mušę, bet tas žmogelis, kad ir kaip stengęsis, tik nesuspėjęs, ir gana.

Atėjęs senelis – o tai buvęs Ponas Dievas, – tie ponai klausęsis:
– Ką čion dabar reiks veikti, kad tas mužikas mums nespėja uždirbti duonos?

Senelis pasakęs:
– Bus gerai, tik jūs imkit dirbti, o jis viens lai bus ant jūsų ponu.

Nuo to ir ėję visiems gerai. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Apie dalingą žmoną (2)

„Vilkų mergaitė“. iliustravo Gelrev Ongbico | leidyklos „Nieko rimto“ nuotr.

Buvo vienas bernas, neturįs laimės. Jam viskas nesisekė, visas jo pelnas į nėkus virto, kartais jisai neturėjo nei kuo apsirengti, nei ką valgyti. Ką jam daryti?

Sumanė jis vieną kartą eiti prie vieno ūkininko tarnauti. Pas tojo ūkininko buvo didelis akmuo klone. Prašo tad tas bernas ūkininko:
– Dirbsiu aš pas tamstas penkerius metus kiek tik galėdamas, denk mane ir valgydink – vietoje algos gi po penkerių metų atiduosi man tik tą akmenį. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Apie Laimės senelį (0)

Piliakalnio (stūkso tolumoje) papėdėje - ežeras Vėlys ir kaimas Vėlionys. | V. Vaitkevičiaus nuotr.

Ant kranto Jūrės stovėjo seniai užsigyvenęs kaimas, kurį aplinkiniai paprastai vadydavo Pajūris. Ūkinykų skaitliaus sunku pamyti, nes jau gana senas laikas. Tik kaimas iš tolo išrodydavo labai didelis ir gražus savo apielinkij, nes jovarai ir aržuolai, teipgi ir topeliai iš tolo žaliavo kaip kokia giria. Iš šiaurių pusės Jūrė atrodė visą sodžiaus paveikslą kaip į veidrodį, o iš vakarų krašto tekėjo upė, kuri su šturmu skandino sąnašas ir visokius šapus į marių dugną.

Bet tam kaime gyventojai buvo niekam netikę žmonės, nes ar elgetą, ar teip keleivį niekad nepriimdavo į savo namus ir nepriglausdavo ar nakties laike, ar kad kokiam reikale pagelbos negaudavo. Tik buvo vienas senas ūkinykas, Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Apie žmonių nuodėmes (6)

Šulinys | paluse.lt nuotr.

Pas vienų ūkinykų užėja senelis ubagus – o tė buva Dievus – ir praša, kad jį priimtų unt nakvynės.

Saka:
– Kodel ne, gali. Aik, – saka, – su pemeniuku unt jaujų.

Ir nuėjį atsigula. Naktį senelis pabudina pemeniukų, saka:
– Vaikeli, a man gert neatneštum?
– Kodel ne?.. Skaityti toliau

D. Razauskas. Tegul saulė Lietuvoj tamsumas prašalina (131)

Dainius Razauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

1) Daryti gera ir, kita vertus, prisiskirti sau „gerumą“, mėgautis bei pūstis savo „gerumu“ prieš savimeilės veidrodį, pasikelti aukštai virš kitų tuo savo tariamu „gerumu“ – visai ne tas pat. Mylėti artimą ir, kita vertus, apsiskelbti vieninteliu „artimo mylėtoju“ bei primesti save jam kaip nuolatinį priekaištą, kaip neišperkamą kaltę – visai ne tas pat. Tiesą sakant, tai skiriasi kaip dangus ir žemė, o dar tiksliau – kaip dangus ir pragaras.

Skleisti šviesą, žinojimą, erdvę ir, kita vertus, gožti, stelbti, gniaužti, Skaityti toliau

K. Stoškus. Dvasinė terapija, arba „Šokis su likimu“ (nuotraukos) (0)

Po spektaklio „Šokis su likimu“-2400

2019 metų gegužės 30 dieną Panevėžio Bendruomenės rūmuose  vyko spektaklio „Šokis su likimu premjera.

Terapija. Režisierius Antanas Maciulevičiaus – vienas iš nedaugelio ištikimų J. Miltinio teatro mokinių. Vadovaudamas Kastalijos studijai, jis yra pasiryžęs savaip tęsti savo mokytojo teatrinę tradiciją. Kaip žinia, „Kastalija”  yra upių dievo dukters-nimfos vardas, kuriuo buvo pavadintas šaltinis ant Skaityti toliau

G. Burneika. Judo-krikščioniškasis pasiaukojimas (video) (14)

Brunonas Pažaislio freskose | xxiamzius.lt nuotr

Pasiaukojimas – kilni savybė, tik pasiaukojimo tikslai ne visada būna kilnūs. Juk aukotis galima fašizmo, bolševizmo ar dar kokios nors pragaištingos ideologijos vardan. Ir kiekviena tokia ideologija pasiaukojimą jos vardan pati, žinoma, laikys šventu dalyku. Taip ir krikščionio pasiaukojimas už savo tikėjimą laikomas šventu. Bet ar dėl to jis iš tikrųjų yra šventas?

Mėgstama priminti ankstyvųjų krikščionių persekiojimus. Tačiau kodėl gi visoms kitoms Skaityti toliau

M. Kundrotas. Dvasinis uždarumas ir tiesos monopolis: tikri ir menami pavojai (7)

Radikalioji krikščionybės atskala suburta arkivyskupo Marselio Lefebro pagal jo pavardę vadinama lefebristais | Alkas.lt koliažas

Prieš gerą dvidešimtmetį bulvarinė spauda gąsdino sektų pavojumi. Nuo to laiko daug vandens nutekėjo, vakarykštės sektos tapo respektabiliomis denominacijomis, jų tekstai spausdinami oficiozinėje žiniasklaidoje, o pačios šios bendruomenės įrašomos tarp gintinų visuomenės grupių, šalia imigrantų ir homoseksualų, kuo vargu, ar jos pačios džiaugiasi.

Atėjo laikas aptarti vadinamąsias ir tikrąsias sektas racionaliai, be aistrų ir stereotipų. Sektos sąvoka kildinama iš lotyniško žodžio, reiškiančio sekimą – tam tikru mokymu ar Skaityti toliau

G. Aleknonis. Ar verta šaudyti Dievui į langą? (5)

Gintaras Aleknonis | asmeninė nuotr.

„Mano mintys dabar yra kartu su visais katalikais ir visais prancūzais. Kaip ir visi tautiečiai sielojuosi matydamas, kaip dega dalis mūsų visų“, – užsiliepsnojus Paryžiaus Dievo Motinos katedrai Twiteryje rašė Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron). Į „progresą“ neišvengiamai žygiuojančios Europos numylėtinis staiga pamiršo visas kalbas apie tautų susiliejimą, priekaištus nacionalistams ir religiniams fanatikams. Nenuostabu, kad net viešųjų ryšių produktai krizės akimirką prisimena tris pamatinius žodžius: Dievas, Tėvynė, Artimas. Šių žodžių neturėtume pamiršti ir mes, eidami balsuoti gegužę mūsų laukiančiuose rinkimuose ir referendumuose. Skaityti toliau

G. Burneika. Klerikalinis globalizmas (35)

Alkas.lt koliažas

Klerikalinį globalizmą galima apibrėžti kaip siekį primesti tautoms vienos kurios nors religijos viršenybę. Krikščioniškajai ekspansijai apibūdinti orientalistas Audrius Beinorius vartoja sąvoką „kolonialistinis klerikalizmas“ [1], o filosofas Arvydas Šliogeris tai vadina tiesiog banditišku Žemės užkariavimu [2].

Šiai globalizmo rūšiai pakomentuoti pasitelksiu kito filosofo – Vytauto Radžvilo minčių, Skaityti toliau

M. Kundrotas. Tikitės meilės? Kokios? (9)

Marius Kundrotas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Meilė svarstoma ir skirstoma įvairiai. Graikų kalbos žinovai teigia, jog šioje kalboje yra bent keturios sąvokos, lietuviškai verčiamos šiuo žodžiu – agape (dvasinė meilė, grindžiama aukščiausiu pasiaukojimo laipsniu), filia (draugystė, grindžiama bendrais interesais ir sentimentais), eros (jausminė ir kūniška aistra), storge (dažniausiai taikoma vėlyvesnei santuokinei meilei, kai aistra jau gali būti išblėsusi, bet išlieka pripratimas ir prisirišimas).

Meilė – bene labiausiai išaukštinta ir kartu – labiausiai pažeminta sąvoka. Dažnas šių Skaityti toliau

D. Vaitkevičienė. Raudonas alus – baltų kultūros palikimas (0)

Alaus misa pilama į kubilą. | V. Vaitkevičiaus nuotr.

Kokios savybės leidžia laikyti alų geru? Skonis? Aromatas? Stiprumas? Sudėtis? Alaus žinovai galėtų pateikti visą sąrašą savybių, tačiau čia rašysiu tik apie vieną jų − raudoną spalvą, esmingą ir mitišką alaus požymį, siekiantį priešistorinius baltų kultūros laikus.

Iki mūsų dienų esame išsaugoję posakį „Kur saldu, ten gardu, kur raudona, ten gražu“. Raudona spalva kadaise sieta su grožiu, sveikata, gyvybe, energingumu, stiprumu. Raudona ir balta – tai senųjų juostų raštų ir drabužių siuvinėjimų spalvinis derinys. Taip pat tai spalva, kuri greta mėlynos, Skaityti toliau

L.V. Medelis. Kaip mylėti vaikus, kai to moko nemylintys ir nemylimi (3)

Linas V. Medelis | asmen. nuotr.

Buvusi ministrė siūlo paimti iš šeimos vaikus ir tais atvejais, „ kai, pavyzdžiui, vienas iš turimų tėvų suserga ir gydymosi laikotarpiu negali rūpintis vaiku“. Tai, tolesnis ieškojimas – kaip sako dabartinis ministras – „geriausių vaiko apsaugos ir pagalbos šeimai sprendimų“.  Juk iš tiesų, jei motina susirgo sloga ar, neduokdie,  gripu, tai gali būti rimtas pavojus net šešiolikmečio gyvybei.  Seime tebesitęsia ginčai, kaip apibrėžtina sąvoka „smurtas prieš vaiką“. Dabartinis ministras pažymi, kad „smurto sąvokos yra nekeičiamos, ir fizinis, ir psichologinis smurtas, į tai įeina ir fizinės bausmės, yra draudžiamas“ (citatos iš „delfis.lt“). Skaityti toliau

G. Burneika. Prakeikimas – aukojimas Jahvei (13)

 Kristus prakeikia jam neįtikusį figmedį | benjamingeneration.net nuotr.

Jau kuris laikas telefonu gaunu liguistas, agresyvias žinutes iš Biblijos mokymu besiremiančios religinės bendruomenės (registruotos Teisingumo ministerijoje), kurios nariu ir pats kitados buvau. Nors į jas neatsakinėju, jos nesiliauja, o po mano pastarųjų publikacijų Alke netgi padažnėjo.

Štai kelios jų (kalba neredaguota): „Nusprendėme jus informuoti, kad [bendruomenės pavadinimas] susipažino su jūsų straipsniuose viešai skleidžiama Tamsos propaganda. Nuspręsta, kad esate atkritęs nuo Biblijos tiesos, išniekinote V. Jėzų Kristų Skaityti toliau

J. Vaiškūnas. Tariu griežtą NE! – karalių iškamšoms, prakartėlėms ir Azijos kiaulėms (37)

Tariu griežtą NE! – karalių iškamšoms, prakartėlėms ir Azijos kiaulėms | Alkas.lt koliažas.

Kasmet kalendorinių metų pabaigoje esame penimi azijietiškais blizgučiais ir pasakomis apie tvarte gimusį Dievo sūnų, apie Tris Karalius, Beatliejaus žvaigždę, beždžionių ir kiaulių metus… Šios pasakos įkūnijamos kičiniais dirbiniais, neskoningomis iškamšomis ir spektakliais, visokio plauko „astrologų“ pranašystėmis apie mus laukiančius iššūkius kiaulių metais bei kunigų iš tribūnų, laikraščių puslapių bei ekranų sekamais pamokslais apie didingą Dievo išrinktosios tautos istoriją, papročius ir giminystę su Dievu.

Ta proga dažnai nė nesugebama, o gal nenorima, Skaityti toliau

Suverslintos Kalėdos. Ar senosios tradicijos praėjo negrįžtamai? (vido) (5)

Gediminas Jakavonis | wikipedija.org nuotr.

Apie tai prie „Žalgirio nacionalinio pasipriešinimo judėjimo“ apskritojo stalo diskutavo Kauno Sąjūdžio tarybos pirmininkas Raimundas Kaminskas, kunigas Robertas Pukenis, etnologas Jonas Vaiškūnas ir filosofas Vytautas Rubacvičius. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas Jakavonis.

G. Jakavonis:
Esame sena Tauta, turime savo tradicijas. Dabar – advento laikotarpis, miestuose ir miesteliuose įžiebtos eglutės. Ką aš matau? Visų pirma, vyksta dideli koncertai, siūlomas karštas vynas. Įėjus į bet kurį prekybos centrą skamba muzika, visi raginami pirkti, visur linksmybės. Įsijungi televiziją – ekranuose koncertai. Skaityti toliau

J. Dapšauskas. Ką popiežius Pranciškus Lietuvoje pasakys aršiems katalikams ir „pagonims“? (26)

Romos katalikų Popiežius Pranciškus | Alkas.lt nuotr.

Vasaros pradžioje, baigiantis Seimo pavasario sesijai, įsiplieskė diskusija dėl Seime svarstomo Senovės baltų religinės bendruomenės „Romuva“ valstybinio pripažinimo. Labiausiai prieš jų pripažinimą viešumoje stojo ketinęs dalyvauti prezidento rinkimuose Seimo narys Žygimantas Pavilionis.

Buvęs diplomatas Ž. Pavilionis bandė įskelti priešpriešą, kaip gali būti, kad į Lietuvą atvykstant popiežiui, labai negražu, net siaubinga pripažinti „pagonių“ egzistavimą. Pralošęs rinkimus į Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkus, kuri su Skaityti toliau

Ką slepia mitologiniai Gražutės regioninio parko akmenys? (0)

Mitologiniai akmenys | Gražutės reg.parko nuotr.

Praeityje žmonių dvasinė kultūra buvo labai stipri ir neatskiriamai susijusi su medžiaginės kultūros vystymusi. Visgi, kintant visuomeniniams santykiams, dvasinė kultūra ne iš karto kito, o senovės religiją ir pasaulėžiūrą atspindintys dalykai ir daiktai pasiekė ir mūsų laikus. Vienais iš tokių yra mitologiniai akmenys.

Akmuo lietuvių liaudės mitologijoje, tautosakoje ir šventviečių tradicijoje yra nuolat pabrėžiamas. Remiantis moksliniais ir tautosakiniais darbais išryškėja akmens, Skaityti toliau

G. Burneika. Skirtumai ir panašumai tarp biblinio ir baltų Dievo (video) (45)

Gintaras Burneika | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Skelbiame religijotyrininko Gintaro Bureneikos paskaitą, perskaitytą Romuvos stovykloje Dvarciškiuose (Švenčionių r.) 2018 m. rugpjūčio 15 Žolynų dieną.

„Šiandien tauta vertybių ir tapatybės kryžkelėje. Krikščionybė, sukompromitavusi deklaruojamas moralines vertybes, užleidžia vietą jos pagimdytai priešpriešai liberalizmui, ateizmui, agnosticizmui. Daugelis Lietuvos žmonių, siejančių krikščionybę su savo tautine tapatybe gręžiasi link savo gelminių baltiškų šaknų, tradicijų ir bando jas derinti su krikščioniškosiomis. Ar jos labai skiriasi? Ar suderinama Skaityti toliau

K. Buračiauskas. Apie sausrą ir gyvenimą seniau (2)

zeme_zum.lt

Labai raikia lietaus. Neturėsim vandenio, kap tep dzovis, o ne lis. Pirenėjų kalnai nepralaidza debesų iš Ispanijos, ba tynajus jau viskas mirksta, o pas mus sausra. Vė bėda. Pernai pas mus lijo perdėm, o tynajus tadu Ispanijoj išvien dzovino. Tep misnu, kad numušc kap nor kalnų viršūnes, tai nesulaikytų debesų ir jiej lietaus ir mumiem atneštų, ir jiem, kap raikėt. O tep tai vieniem dzovina, kiciem mirkina.

Pora sykių palynojo, alia kap sakoma – tai ašara jūroj, nieko neraiškia. Nedzygsta sėklos seniai pasėtos ar pasodzytos, javai šap tep žaliuoja, susėmė žieminis javas ir vasarojus sudzygo ir auga, kur čėsu pasėta, kol žamė drėgna da buvo. Alia kožnas bijojos anksci sėc, nor vertėjo. Skaityti toliau

M. Kundrotas. Pripažinti Romuvą – krikščioniška, tautiška ir demokratiška (14)

jore-isventimas-i-romuvius-daraskeviciaus-nuotr

Šių metų gegužės 24-ąją, vakariniame posėdyje Seimas balsavo dėl valstybės pripažinimo Romuvos religinei bendruomenei. Smagu, jog dauguma po pateikimo pritarė šiam projektui. Liūdna, jog šalia gausybės veidmainių ir kvailių prieš balsavo, susilaikė arba vengė balsavimo keletas padorių, dvasingų deputatų, ištikimų Lietuvos patriotų. Savos religijos formos suvokimas kaip vienintelės galimos kartais tampa akidangčiu net garbingiems ir išmintingiems žmonėms.

Andrius Kubilius pranoko pats save. Jis pasiūlė dėl Romuvos pripažinimo kreiptis į Skaityti toliau

G. Burneika. Kaip atgaivinti tautos šaknis (II) (35)

Pixabay.com nuotr.

2. Krikščioniškosios doktrinos ontologinis netikrumas

Krikščionybė išvaro žmogų iš jo namų – iškerta iš prigimtinių tautinių šaknų ir pakerta gelminius ryšius su senosios pasaulėjautos archetipais, arba dievais ir jų galiomis (žr. I dalį). Savų papročių, siejančių tautą su jos gamta, gyvenamąja tikrove, išreiškiančių meilę vietai ir teikiančių būties tikrumą, vieton ji bruka svetimus.

Priėmęs krikščionybę žmogus iškrenta iš savo tautos ir tampa Skaityti toliau

D. Razauskas. Nenulenk galvos, mano Tėvyne! (22)

Dainius Razauskas, 2018.02.16 «Aušra–16» | M. Puidos nuotr.

Pagal sveikinimo kalbą, sakytą 2018 m. vasario 16 Lietuvos atkūrimo šimtmečio minėjime „Aušra 16“

Didžiavimasis išniekina. Tarkim, turì kokį nors sumanymą, bet, užuot jį įgyvendinęs, imi juo iš anksto girtis. Darbas dar toli gražu nepadarytas, gal nė nepradėtas, o tu jau bandai prisiskirti sau jo vaisius, nori jų sąskaita iš anksto pasidaryti didesnis savo ir kitų akyse. Ir sumanymas tampa išniekintas – praranda spindesį, galią, nebeįkvepia darbui. Nes tu pats sau svarbesnis negu tavo sumanymas ir tenori juo pasinaudoti, išnaudoji jį savo įvaizdžiui išpūsti. Skaityti toliau

K. Stoškaus. Viešas sveikinimas sesei Nijolei: Jūs parodėte padorumo standartą naujajai Lietuvai ir civilizuotam pasauliui (21)

Krescencijus Stoškus | asmeninė nuotr.

Štai, kas yra naujiena. Šiandien, t.y. Sausio 13 dieną, per vieną rytą mes sužinojome daug neįkainojamų dalykų:

1) kas yra tikrai Drąsus žmogus, 2) kad tas žmogus yra tikrai Šventas, 3) kad tokį Vieną Šventą Žmogų tikrai turi Lietuva, 4) kad tas žmogus ne tik buvo disidentas ir politinis kalinys, bet ir dabar tikrai yra vienintelis patikimas kriterijus ir atspirties taškas visiems mūsų poelgiams vertinti, 5) kad tas žmogus tikrai yra visų padorumo nepraradusių žmonių sąžinės balsas ir 6) kad tas žmogus tikrai yra Nijolė Sadūnaitė, įgijusi galimybę prabilti ne tik į Lietuvą, bet ir į visą civilizuotąjį pasaulį, Skaityti toliau

N. Laurinkienė. Ir vėl – metų rato pradžia (1)

Kūčios | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Gamtiniu požiūriu, Kūčių laikas – tai žiemos saulėgrįža. Įvairios religijos skirtingais simboliais įprasmina šią situaciją. Krikščionybei – tai išganytojo Kristaus gimimas. Baltų tikėjimo išpažinėjai, pačioje gamtoje matantys šventybės apraiškas, tiesiog džiaugiasi Saulės sugrįžimu. Šiaip ar taip, šis laiko tarpsnis – tai kažkokia didžiulė pradžia, susijusi su Kosmoso ir žmogaus būties ciklais.

Daugelio tautų tikėjimai sako, kad per didžiąsias šventes išnyksta ribos tarp mūsų nuo seno įsivaizduojamų pasaulio plotmių – dangiškosios, žemiškosios ir požeminės. Skaityti toliau

M. Kundrotas. Kas atveria pragarą? (14)

Marius Kundrotas | asmeninė nuotr.

Žymus anglų rašytojas Klaivas Steiplzas Ljuisas (Clive Staples Lewis) savo knygoje „Didžiosios skyrybos“ aprašo vietą, kurioje pildosi visi žmonių norai, tačiau tik tie, kurie susiję vien su jais pačiais. Čia žmonės taip susitelkę į save, kad prarado gebėjimą tiek teikti dovanas, tiek jas priimti. Nėra nieko, kas juos jungtų, išskyrus jų pačių vienišumą. Autorius šią vietą vadina pragaru.

Anot kito žymaus mąstytojo Čarlzo Teiloro (Charles Taylor) knygos „Autentiškumo etika“ žmogų sudaro tai, ką jis mąsto, ką jis myli, ką jis daro. Žmogaus vertė nėra tai, ką jis turi, o tai, ką jis ir tik jis gali duoti. Skamba instrumentiškai, jei to reikalaujame sau iš kitų, Skaityti toliau

G. Burneika. Kanibalizmas ir žmonių aukojimas Biblijoje (12)

Viešas tėvo Urbano Grandierio (Urban Grandier) sudeginimas apkaltinus sutarties su Velniu sudarymu | Amžininko piešinys, Ludenas, 1634 m.

Įprasta manyti, kad Biblijoje kalbama tik apie pasiaukojimą, bet tai tik dalis tiesos. Šv. Rašte aiškiai sakoma, kad  bibliniam dievui  žmonės ne tik aukojosi, bet ir aukojo kitus. Būdamas krikščioniu, tokių Biblijos vietų aš tiesiog nepastebėdavau, o kai pastebėdavau, mano protas spruko nuo jų šalin, bijodamas jas deramai įvertinti. Kaipgi galima negerai galvoti apie tai, kuo tiki, kuo tiki tau artimi žmonės, bendruomenė? Be to, studijuojant Bibliją joje paprastai ieškoma simbolinės įvykių prasmės, taip apeinant doroviškai nepriimtiną ir nepatogią tiesioginę reikšmę. Tad objektyvesnis biblinės ideologijos vaizdas tegali atsiverti tik nuo jos atsiskyrus, iš šalies.. Skaityti toliau

Sesė Gražina Judickienė savo gyvenimą pašventė Dievui, Tėvynei ir artimui (1)

Gražina Judickienė | Lietuvos žurnalistų sąjungos nuotr.

„<…>. Sodinkim medį, auginkim gėlę,/ Mylėkim artimą kaip mylime save/ Mylėkim savo mes Tėviškėlę,/ Darbais didingais išgarsinkim ją./ Žygiuoja, žygiuoja, žygiuoja skautija,/ Pušynai kur žaliuoja, kur laukia stovykla. <…>.“ (Lietuvos skautijos himnas).

Skautų šūkis – „Dievui, Tėvynei, Artimui“ bei pareiga kiekvieną dieną tobulinti save tapo sesės Gražinos Judickienės (1937-2017) gyvenimo norma ir gražiu pavyzdžiu Panevėžio krašto ir visos Lietuvos skautams. Jos jautri, mylinti kiekvieną žmogų širdis, iki paskutinio dūžio tikėjo Lietuvos gražesne ateitimi. Savo gyvenimą ji skyrė vaikams, jaunimui, mokė juos mylėti Tėvynę ir nuolat daryti gerus darbus, kurie, pasak prancūzų filosofo, rašytojo Ž. Ž. Ruso, taurina sielą ir nuteikia ją dar geresniems darbams. Skaityti toliau

G. Burneika. Apie tikrus ir netikrus dievus (10)

K. Keišos nuotr.

Atsiliepiant į kunigo Mariaus Talučio straipsnį „Budizmas, pagonybė ir joga“

2014 metų pabaigoje tinklalapis propatria.lt iš punskas.pl perskelbė kunigo Mariaus Talučio straipsnį „Budizmas, pagonybė ir joga“, kuriame išsakytam požiūriui į senąjį baltų tikėjimą negaliu pritarti. Aš pats ilgą laiką buvau krikščionis, atidžiai studijavau Bibliją, todėl krikščionybės išankstinis neigiamas nusistatymas į kitus tikėjimus manęs nestebina. Todėl, nenorėdamas nieko įžeisti nei užgauti jokio tikinčiojo jausmų, vis dėlto pamėginsiu pasakyti kelis žodžius iš kitos pusės. Skaityti toliau