Jie nežino žodžių „šiandien“, „vakar“ ar „rytoj“. Visas jų gyvenimas tai viena nesibaigianti diena. Jie težino 3 skaičius, kurių vienas ir yra vienas, antrasis, kai daiktų kiekis maždaug keturi – keli, o visa, kas daugiau yra vadinama tiesiog „daug“. Jie nepripažįsta jokios valdžios, neturi nuosavybės, o giminystės ryšiai suprantami tik kaip tėvų ir vaikų. Nepaisant to, šie žmonės,ž kartais vadinami laimingiausiais Pasaulyje. Kas jie? Skaityti toliau
Lietuvos muzikos informacijos centras netrukus išleis kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus oratorijų „Paskutinės pagonių apeigos“ (1978) ir „Iš jotvingių akmens“ (1983) vinilinę plokštelę, kurioje – specialiai šiam albumui padaryti kamerinio choro „Aidija“ ir kviestinių atlikėjų įrašai. Abi oratorijos turėjo smūginį poveikį Lietuvos kultūrai, jos peržengė įvairių valstybių sienas ir išliko paveikios iki šių dienų. Oratorijos sulaukė daug muzikos kritikų, tyrinėtojų ir žurnalistų dėmesio Lietuvoje bei užsienyje, todėl šį kartą norėjosi jas permąstyti žymiai platesniame istoriniame, geografiniame ir kultūriniame kontekstuose. Skaityti toliau
Trečioji dalis: Absurdo pinklėse
„Šiuolsaikinis žmogus turi nusileisti iki pačios savo nuosavo absurdo spiralės apačios, tik tada jis gali pažvelgti virš jos.“ (Vaclavas Havelas)
Atsakomybė. Imdamasis šios temos, žinojau, kur einu. Pasikėsinti į neoreliginę masinę vartojimo kultūrą nėra taip paprasta. Rizika buvo nemaža. Skaityti toliau
Trijų teisėjų kolegija S.Tomą išteisino pagal kaltinimą dėl viešosios pagarbos vietos išniekinimo, tačiau pripažino kaltu dėl viešosios tvarkos pažeidimo. Teismas nusprendė, kad ši atminimo lenta žymėjo Jono Noreikos – Generolo Vėtros darbo, o ne palaidojimo vietą, todėl ji nepagrįstai pripažinta viešosios pagarbos vieta.
Kodėl nuo Antikos laikų civilizuotas ir teisingas teismas yra viešas? Todėl, kad plačioji publika matytų visą procesą, šalių varžytuves, įrodymus.
Lietuva dabar yra panaši į vandens lašą, nukritusį ant iki baltumo įkaitusios geležies, nors lygiai tą patį galėtume pasakyti beveik apie visas senąsias – nusenusias, suvaikėjusias, praradusias savisaugos instinktą, išlepusias, prabangos ir pertekliaus ištvirkintas – Europos valstybes. Globalizacijos malūnas neabejotinai sumals į kosmopolitinius miltus ne tik Lietuvą, bet ir Vokietiją ar Angliją, nors, žinoma, ne taip greitai kaip mūsų šalį. Iki smulkmenų kartojasi nukaršusios Romos imperijos Skaityti toliau
Produktyvus prancūzų rašytojas Reno Kamiu (Renaud Camus), sukūręs „Didžiojo perkeitimo“ teoriją [1] teigia, kad dabartinis „geltonųjų liemenų“ („Gilets Jaunes“) protestas, kurio dalyviai reikalauja Prancūzijos prezidento E. Macrono atsistatydinimo, yra paprastų žmonių pasipriešinimas Davoso elitui, darbo žmones laikančiam beverte „žmonių nutela“.
Kamiu sakė, kad, jo įsitikinimu, „geltonųjų liemenių“ judėjimas kilo dėl rimtesnių priežasčių, nei kuro mokesčių kėlimas. Skaityti toliau
Balandžio 25 d. vyko Kultūros komiteto ir Seimo kanceliarijos Informacijos ir komunikacijos departamento Europos informacijos biuro surengtas pašnekesys „2018-ieji – Europos kultūros paveldo metai: mūsų paveldas, kur praeitis sutinka ateitį“.
Kultūros komiteto narys Robertas Šarknickas pažymėjo, kad kultūros paveldas yra visuotinė vertybė, svarbi individui, bendruomenei ir visuomenei. Svarbu jį išsaugoti ir perduoti būsimoms kartoms. Kiekvienas iš mūsų atsigręžęs norėtų pamatyti savo stiprią, seną ir savitą kultūrą, Skaityti toliau
Gegužę Prancūzijos sostinėje grupę konservatyvių pažiūrų akademikų ir intelektualų subūrė bendras rūpinimasis dabartine Europos politikos, kultūros ir visuomenės padėtimi, o labiausiai – jos protu ir vaizduote. Pasak jų, dėl saviapgaulės ir ideologinių iškraipymų Europa švaisto savo civilizacinį paveldą. Užuot beviltiškai grąžę rankas ar papildę knygų, diagnozuojančių Vakarų nuosmukį, lentyną, gerai žinomi filosofai, istorikai, mąstytojai spalio pradžioje pasirašė viešą pareiškimą „Europa, kuria galime tikėti“. Jame išreiškiamas atsidavimas „tikrajai Europai“. Europiečiai kviečiami saugoti bei atkurti tai, kas geriausia jų tradicijoje dėl taikios ir viltingos ateities. Skaityti toliau
Apipelijusių kaulų šokis
Ne orveliškais, o kalendoriniais 1984-aisiais Milanas Kundera paskelbė esė, pavadintą „Europos pagrobimas. Vidurio Europos tragedija“[1]. Pirmoji šio teksto pastraipa primena dramatiškus įvykius: 1956 metų lapkričio mėnesį Vengrijos naujienų agentūros direktorius dar spėjo išsiųsti teleksą, pranešdamas pasauliui, kad rusų puolimas prieš Budapeštą prasidėjo. Netrukus sovietų artilerija Vengrijos naujienų agentūros pastatą sulygino su žeme. Paskutiniai skubaus pranešimo žodžiai buvo tokie: „Mes mirštame už Vengriją ir Europą.“ Skaityti toliau
Kadaise, gilų sovietmetį buvo populiarios ištisos politinių ir pusiau politinių anekdotų serijos – tikroji liaudies kūryba. Kalbėta, kad juos kurdavo kaip taisyklė žydų kilmės Maskvos inteligentai ir tai buvo bene vienintelis mažiausiai pavojingas būdas išlikti dvasinėje rezistencijoje prieš nežmonišką ir idiotišką sovietinę sistemą. Buvo populiari tokia serija, kurios kiekvienas anekdotas prasidėdavo „Armėnijos radijo klausiame: ….“ Kodėl būtent Armėnijos, gal istorikai žinotų? Tad ir paklausė kartą Armėnijos radijo tuometinė liaudis keletą fundamentalių klausimų: „kada gyvensime geriau ir ar bus trečiasis pasaulinis karas?“Į ką Armėnijos radijas atsakė – geriau mes jau gyvenome, trečiojo pasaulinio karo nebus, tačiau mes jau gyvename pokarinį laikotarpį. Skaityti toliau
Lapkričio 19 d. sociologas Zygmuntas Baumanas švenčia savo 90 jubiliejų. Ta proga siūlome skaitytojams paskaitą „Natūrali blogio istorija“, kurią profesorius skaitė Vytauto Didžiojo universitete. (Alkas.lt skelbė 2012 m. apie profesoriaus lankymąsi VDU . Daugiau apie tai rasite čia.).
Savo kalbą apie blogio istoriją pradėsiu cituodamas 2004 metais išleistos knygos „Neapykantos psichologija“ autorių prof. Robertą Sternbergą. Tai standartinis studentų vadovėlis apie blogio psichologiją, konkrečiau – neapykantos psichologiją. R. Sternbergas Skaityti toliau
Seniausiai visi žino tiesą, jei yra paklausa – bus ir pasiūla. Ilgą laiką Europa sirgo migrantais. Taip, juk tai labai patogu Europos Sąjungos elitiniams politikams, bankų išlaikomiems ekonomistams ir tingiems vakariečiams. Juk nenorėjo turtingas, išlepęs vokietis plauti viešųjų tualetų Bonoje ar Berlyne – ir įsileido Vokietijos valdžia turkų šeimą. Tingiai britei plauti indus kavinėje – negarbinga ir žeminanti procedūra, prašom – tai padarys daugiavaikė imigrantė indė, kurią pakvies paslaugi Britanijos valdžia. Jaunas studentas prancūzas nesutinka šluoti Paryžiaus gatvių – jo laukia pasilinksminimai naktiniame klube, o šį darbą atliks imigrantas iš Alžyro. Taip Vakarų Europa smaginasi jau ne vieną dešimtmetį. Tačiau visoms nesveikoms šėlionėms ateina galas, kuo linksmesnis vakarėlis – tuo sunkesnės pagirios ryte. Skaityti toliau
„Bukleto“ kavinėje susitinka Gediminas ir Augustinas. Vėliau pasirodo Vytenis.
Gediminas. Man regis, čia jaukus kampelis. Ar ne? Ypač dabar, po remonto. Turbūt bus praėjęs visas mėnuo nuo to sykio, kai paskutinį kartą čia buvome susitikę. Tu žinai, man ilgai neišėjo iš galvos tas pokalbis, kurį įdomiausioje vietoje nutraukė Jūsų šefo skambutis. Ir Jūs išvažiavote…
Augustinas. Apie ką mes tada kalbėjome? Ai, apie komunikacijų paradoksus…
Gediminas. Taip. Jūs tada įspūdingai komentavote ir šaipėtės iš kažkokio fantazuotojo straipsnio.
Augustinas. Viename prancūziškame žurnale perskaičiau. Skaityti toliau
Aplinka, kurioje gyvename, turi neabejotiną įtaką sveikatai: ji net 20 proc. priklauso nuo aplinkos veiksnių. Žmogus savo veikla gali keisti aplinką. Esant neįprastiems fizikiniams, cheminiams ar socialiniams dirgikliams, sutrinka tam tikrų organizmo funkcijų reguliavimo mechanizmai. Tai sumažina jo prisitaikymo prie aplinkos galimybes, atsparumą nepalankiems veiksniams.
Šiais laikais dauguma žmonių didžiąją laiko dalį praleidžia žmogaus sukurtoje uždaroje erdvėje. Skaityti toliau
Sumanius kaitrią vasaros dieną pasivažinėti miško keliukais, galima aptikti sodybų, kurių regis, nepalietė civilizacija.
Molėtų rajone, už Dubingių, palei ežerus, įsikuria daug žmonių. Tačiau ne visi sugeba puoselėti tai, kas turėtų būti brangu kiekvienam lietuviui.
Sodyba it muziejėlis
Prie nuostabaus grožio Asvejos ežero vilniečių Umbrasų šeima įsikūrė prieš 50 metų. Tada ne vienas stebėjosi, nes dauguma krapštėsi kolektyviniuose soduose, o važinėti kelias dešimtis kilometrų į pamiškėje esančią sodybą atrodė kvaila užgaida. Skaityti toliau
Fukušima – mūsų eros pabaiga arba didžiausia globalinė katastrofa, kokią žmogus galėjo įsivaizduoti.
Fukušima Daiči yra viena galingiausių atominių pasaulyje ir generuoja didžiausias radiacijos koncentracijas visoje planetoje, bet koks tolimesnis aušinimo nutrūkimas sukeltų tokią intensyvią gama radiaciją, jog to pasekoje žmogus negalėtų prisiartinti prie elektrinės šimtus metrų, todėl nebūtų galima priimti teisingų sprendimų ir imtis veiksmų.
Tokijo Elektros energijos bendrovė „Tokyo Electric Power Co.“ Skaityti toliau
Lenkiškojo aristokratiškumo tradicija išugdė elito sampratą, labai artimą prancūziškajai. Tik čia dar daugiau fanaberijos: „co to ja, co to moja kamizelka!“ „Iš viršaus – ‚ui‘, apačioje – kad ir ‚fui!‘“ – traukė per dantį tokius aristokratus ilgaamžiai kaimynai.
Įdomu, jog lenkiškąją elito sampratą salygojo visiškai kiti istoriniai veiksniai, nei prancūziškąją. Lenkija ilgus amžius buvo Europos užkampis – provincija, periferija. Taip į ją ir žiūrėta. Vokiečių, prancūzų, net skandinavų puslaukiniais laikytiems lenkams neliko nieko kito, kaip atsigriebinėti kitų tautų sąskaita: pirmiausiai – lietuvių, o po to – gudų ir ukrainiečių. Taip Europos civilizacinės erdvės rytuose gimė savotiška „mažoji Prancūzija“ – su ambicijomis tapti šio regiono kultūrine metropolija. Skaityti toliau
Šiandien „elito“ sąvoka Lietuvoje praktiškai virtusi keiksmažodžiu. Galime tai sieti su „paksogeito“ konfliktu, nors jis vyko tarp dviejų elito grupių. Galime tai aiškinti sovietine „proletarizmo“ tradicija, nors sovietinė visuomenė turėjo savo elitą – kad ir labai savotišką. Pagaliau, galime tai grįsti paties šiuolaikinio elito atotrūkiu nuo tautos didžiumą sudarančios liaudies, nors čia neišvengiamai tektų grįžti prie klausimo: kas gi yra liaudis, o kas – elitas?
Jau žymus anglų istorikas Arnoldas Toinbis pabrėžė, jog bet kurią civilizaciją ar kultūrą sudaro du matmenys: kūrybinė mažuma ir inertiška dauguma. Šia prasme pirmąjį dėmenį galime vadinti elitu, aukštuomene arba tiesiog – šviesuomene, o antrąjį dėmenį – liaudimi. Skaityti toliau
