Žymos archyvas: Česlovas Gedgaudas

R. Matulis. Ptolemėjo geografija ir baltų tautos (81)

rimantas-matulis-alkas-j-vaiskuno-nuotr

Eugenijaus Jovaišos knygos Aisčiai – kilmė1 ir Aisčiai – raida2 paskatino parašyti šį straipsnį, kuriame bandysiu ieškoti jungiančių grandžių tarp E. Jovaišos pateiktų archeologijos mokslo duomenų, Algirdo Patacko knygoje Litua3 skelbiamos teorijos, jog baltai vos ne nuo ledynmečio yra mūsų girių vietiniai gyventojai ir Česlovo Gedgaudo4 bei Jūratės Statkutės Rosales5 teorijų, kuriose senovės baltai yra artimai tapatinami su getais – gotais ir apima didesnę Europos ir net Artimųjų rytų dalį. Šiuose tyrinėjimuose labai didelį poslinkį suteikė E. Jovaišos ir kitų artimai dirbusių pagalbininkų naujausi bandymai nustatyti Ptolemėjo geografijoje minimų tautų gyventas vietas. Taigi, kaip galima bandyti suderinti šias iš pažiūros visiškai prieštaraujančias viena kitai teorijas? Skaityti toliau

K. Juraitis. Esė – Lietuvai, siuita – Vilniui (I) (4)

Kazimieras Juraitis | asmeninė nuotr.

Prieš keletą metų nuoširdžiai šnekučiavomės su vienu senu Sibiro tremtiniu. Gulago lageriuose jis praleido ne vieną dešimtį metų. Ten jis paliko savo jaunystę ir prarado sveikatą. Pasakodamas apie savo potyrius lageriuose, senolis atrodė atjaunėjęs, o akys tiesiog kibirkščiavo kovos dvasia!

Aš jo ir paklausiau: turėtų smagu būti jam dabar, kai mes pagaliau laisvi? Liepsnelės pašnekovo akyse prigeso. Jis nepasakė man nieko, išskyrus „– eet“ ir apmaudžiai numojo ranka. Neiškenčiau nepasiteiravęs, ko gi senasis kovotojas taip ilgisi sibirietiškųjų lagerių? Skaityti toliau

L.Veličkaitė. Pasišventusi senajai protėvių istorijai ir Lietuvai (18)

Kairėje sėdi Jūratė Statkutė de Rosalis, dešinėje - dokumentinio filmo apie ją autorius ir režisierius Stasys Petkus | Aidas.lt, Ž.Petkaus nuotr.

Viskas prasidėjo Venesueloje, atsitiktinai. Mišrioje šeimoje su vaikais visada kalbėjau lietuviškai.

„Mama, kodėl, kai tėtis tau kalba ispaniškai, tu supranti, o kai aš taip kalbu, tu sakai, kad nesupranti?“

Aiškindavau, kad kiekviena mama su savo vaikais turi kalbėtis savo gimtąja kalba. Jų buvo penki berniokai – Luisas, Jonas, Šarūnas, Rimas ir Saulius. Ispanų ir lietuvių kalbų sandarą namuose vaikai išsprendė sujungdami panašumus, kas dažnai mane prajuokindavo, kol pastebėjau, kad kai kurių panašumų nebuvo galima paaiškinti bendrais indoeuropiečių kalbų duomenimis,“ – rašo savo knygoje „Europos šaknys ir mes, lietuviai“ Skaityti toliau

M.Kundrotas. Baltų sklaidos teorijos istoriosofijos šviesoje (II) (75)

Marius Kundrotas | asmeninė nuotr.

3. Tautų tapatybių kaita

Jau straipsnio pradžioje užsiminta, jog istorijoje būta tautų, kurių tapatybės keitėsi. Atėjo laikas pateikti bent keletą istorijos pripažįstamų pavyzdžių.

Hetai, dar žinomi hetitų vardu – arijų kilmės tauta, antikiniais laikais sukūrusi galingą imperiją, apėmusią didžiąją dalį Turkijos, Siriją ir šiaurės Mesopotamiją. Neseniai iššifruotas jų raštas ir kalba aiškiai liudija arišką, indoeuropietišką tapatybę. Vis gi pats hetų vardas, atėjęs iš antikinių šaltinių, iš pradžių žymėjo visai kitą tautą. Tai buvo chatai – huritų kilmės tauta. Skaityti toliau

A.Butkus, S.M.Lanza. Kaip baltai tampa gotais (134)

Pasak prof. Z. Zinkevičiaus, kai kurių mūsų istorikų pasigautas Lietuvos istorijos tendencingas menkinimas, tęsiant sovietinę ar lenkiškąją tradiciją, duoda priešingą rezultatą – žmonės iš viso nustoja pasitikėti profesionaliais istorikais, ima graibstyti pseudoistorikų knygas ir aklai tikėti jose surašytais pasakojimais apie lietuvius ir apskritai baltus. Teigiamas tokių autorių nuopelnas yra nebent tai, kad jie mėgina sutaurinti mūsų istoriją, kelti pasididžiavimą ja, gilintis į ją. Tačiau daug kur jie pritemptai interpretuoja istorinius faktus, neretai nutylėdami tas kronikų vietas, kurios neigia jų iškeltąsias hipotezes. Be to, jie mėgėjiškai traktuoja bei pritempia kalbos duomenis.

Č. Gedgaudo, Ch. Pichelio bei kitų romantikų knygų biblioteką neseniai papildė ir J. Statkutės de Rosales panašaus turinio knyga Europos šaknys ir mes, lietuviai (Vilnius: Knygų kelias 2011). Skaityti toliau

M.Nargėlaitė. Istorija „o kas būtų, jei…?“ (60)

Aleksandras MakedonietisIstorija kaip ir kiekviena lazda, kuria galima užmušti tiesą, turi du galus. Vienoje pusėje mokslininkai, iš pavienių faktų, metraščių ir archeologinių radinių bandantys atkurti realybę, o kitoje pusėje… propagandistai ir fantastikos mėgėjai. Pastarieji istoriją laiko karklo lazda, kurią galima labai lengvai sulenkti į tą pusę, į kurią kiekvienam norisi. Užtenka paklausti, o kas būtų, jei įvykiai būtų susiklostę kitaip? Tokių svarstymų istorija prasidėjo dar nuo romėno Tito Livijaus laikų, o šiandien ji vadinama alternatyviąja istorija. Skaityti toliau