Žymos archyvas: Arvydas Šliogeris

A. Šliogeris. Ekrano valdoma parazitų civilizacija (27)

Arvydas Šliogeris | VU FF nuotr.

Lietuva dabar yra panaši į vandens lašą, nukritusį ant iki baltumo įkaitusios geležies, nors lygiai tą patį galėtume pasakyti beveik apie visas senąsias – nusenusias, suvaikėjusias, praradusias savisaugos instinktą, išlepusias, prabangos ir pertekliaus ištvirkintas – Europos valstybes. Globalizacijos malūnas neabejotinai sumals į kosmopolitinius miltus ne tik Lietuvą, bet ir Vokietiją ar Angliją, nors, žinoma, ne taip greitai kaip mūsų šalį. Iki smulkmenų kartojasi nukaršusios Romos imperijos Skaityti toliau

G. Burneika. Klerikalinis globalizmas (35)

Alkas.lt koliažas

Klerikalinį globalizmą galima apibrėžti kaip siekį primesti tautoms vienos kurios nors religijos viršenybę. Krikščioniškajai ekspansijai apibūdinti orientalistas Audrius Beinorius vartoja sąvoką „kolonialistinis klerikalizmas“ [1], o filosofas Arvydas Šliogeris tai vadina tiesiog banditišku Žemės užkariavimu [2].

Šiai globalizmo rūšiai pakomentuoti pasitelksiu kito filosofo – Vytauto Radžvilo minčių, Skaityti toliau

G. Burneika. Kaip atgaivinti tautos šaknis (I) (10)

1. Archetipinės galios

Tautos, kaip ir medžio, šaknys nematomos. Jos tarpsta giliai žmogaus sielos „dirvoje“, širdyje. Iš jos gelmės kyla gyvybės syvai, teikiantys tautai galių, maitinantys jos tradicijas ir papročius. Be šaknų teikiamų syvų tautiškumas vysta, džiūsta, nebegali skleistis ir augti, virsta sausu pernykščiu stagaru – negyvais muziejiniais eksponatais. Tautiškumo šaknys slypi senajame prigimtiniame tautos tikėjime, todėl jo nesutaikomas priešas – krikščionybė nepaliaudama stengiasi žmogų iš jo iškirsti ir įskiepyti jį į saviškį „alyvmedį“ (Rom 11, 24, 17)[1], maitinamą tolimų svetimų šaknų. Skaityti toliau

G. Burneika. Velykų spindesys ir skurdas (27)

„Koncertas kiaušinyje“. Jeronimo Boscho paveikslas 1516 m. | Wikipedia.org nuotr.

Amžina šviesos ir tamsos kova gamtoje sukelia metų laikų virsmus, kuriuos prigimtinio baltų tikėjimo puoselėtojai pažymi šventėmis. Gamta – mūsų senojo prigimtinio tikėjimo Šventas Raštas, mokantis mus visokeriopos įžvalgos, o švenčių tradicijos neatsiejamos nuo gyvybinių jėgų apykaitos ir telkimo.

Krikščionybė, pradedant nuo pat jos įsigalėjimo IV a., atkakliai stengiasi iškreipti šių švenčių prasmę, primesdama joms su žydų tautos istorija ir religiją susijusius pavadinimus ir turinį. Skaityti toliau

A. Endriukaitis. Raganų šokis apie Vasario 16-ąją (29)

Algirdas Endriukaitis | N. Balčiūnienės nuotr.

Neseniai M. Gorbačiovas išleido knygą apie savo politinę patirtį. Jis rašo: „Bet aš nenumaniau, kad aplink mane idiotai ir atsitiktinė publika, kuri apskritai nieko nenutuokia“!

(„Nezavisimaja gazeta“, 2017-12-21, p. 14). Mūsų filosofas Krescencijus Stoškus pastebėjo: „Tiesą sakant, Lietuvoje dabar tiek idiotizmo, kad sunku suprasti, iš kur visa tai nukrinta ir kokiais motyvais tai organizuojama.“ („Respublika“, 2018-02-09, p. 20). Filosofas Arvydas Šliogeris jau anksčiau yra nužiūrėjęs: „Apie dabartinį mūsų elitą galima pasakyti štai ką: tai tamsūs, bailūs, kvaili, žiaurūs, agresyvūs, godūs, klastingi, gudrūs, demoralizuoti egoistai, Skaityti toliau

G. Burneika. Kanibalizmas ir žmonių aukojimas Biblijoje (12)

Viešas tėvo Urbano Grandierio (Urban Grandier) sudeginimas apkaltinus sutarties su Velniu sudarymu | Amžininko piešinys, Ludenas, 1634 m.

Įprasta manyti, kad Biblijoje kalbama tik apie pasiaukojimą, bet tai tik dalis tiesos. Šv. Rašte aiškiai sakoma, kad  bibliniam dievui  žmonės ne tik aukojosi, bet ir aukojo kitus. Būdamas krikščioniu, tokių Biblijos vietų aš tiesiog nepastebėdavau, o kai pastebėdavau, mano protas spruko nuo jų šalin, bijodamas jas deramai įvertinti. Kaipgi galima negerai galvoti apie tai, kuo tiki, kuo tiki tau artimi žmonės, bendruomenė? Be to, studijuojant Bibliją joje paprastai ieškoma simbolinės įvykių prasmės, taip apeinant doroviškai nepriimtiną ir nepatogią tiesioginę reikšmę. Tad objektyvesnis biblinės ideologijos vaizdas tegali atsiverti tik nuo jos atsiskyrus, iš šalies.. Skaityti toliau

L.V. Medelis. „Atgimimo“, pirmo ir nepriklausomo, fenomenas (1988–1990) (24)

Linas V. Medelis | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Šiemet (2013 m. – Alkas.lt) sukanka ketvirtis amžiaus nuo „Atgimimo“ savaitraščio pirmojo numerio pasirodymo. „Atgimimas“ buvo vienas iš daugelio laisvės aušroje atsiradusių leidinių su panašiu ir visiškai skirtingu likimu.

Dokumentinės medžiagos apie Sąjūdžio spaudos kūrimąsi beveik nėra. Vienas kitas dokumentas gal ir užsilikęs Sąjūdžio spaudos darbuotojų stalčiuose. Mano aplankuose liko keletas raštelių, laiškų ir „Atgimimo“ bendrovės valdybos posėdžių protokolų kopijų.

2009 m. išleistas prisiminimų rinkinys „Atgimimas“. Pirmasis atkurtosios nepriklausomos Lietuvos savaitraštis. Istorijos eskizai“ [1]. Skaityti toliau

Paraštės (2)

Mindaugas Peleckis

Šliogeris A. LIETUVIŠKOSIOS PARAŠTĖS.
Dailininkė Audronė Uzielaitė.

– Vilnius: Vilniaus universitetas, 2011.

NEKROPOLITAI ŠIOS KNYGOS TURBŪT NESKAITYS Skaityti toliau