Žymos archyvas: Artūras Skučas

Sausio 13-osios laužų šviesa ir šešėliai (2)

Lietuvos Aukščiausiosios Tarybo prieigos 1991 m. sausį | Archyvinės nuotr.

Istorikai ir politologai tvirtina, kad 1991 m. sausį Lietuva buvo labai vieninga, todėl ir atsilaikė prieš sovietų agresiją. Tačiau nuo tų šlovingų pergalės dienų prabėgę beveik trys dešimt­mečiai suskaldė nugalėtojų visuomenę. Kai kurie politikos veikėjai pamėgo pralaimėjusio, todėl revanšo trokštančio Kremliaus kurstomas sąmokslų teorijas „savi šaudė į savus“. Ūkininkai, maitinę parlamento gynėjus, tačiau negavę Sausio 13-osios atminimo medalių, jaučiasi nepelnytai pamiršti. O Lietuvos kariuomenės kūrėjai savanoriai pasipiktinę, kad buvę sovietiniai milicininkai tampa pagrindiniais Laisvės gynėjų dienos oratoriais ir giriasi apgynę parlamentą. Skaityti toliau

Z. Vaišvila. Nerimstantiems dėl ramybėn išėjusio Viktoro Zedelio (3)

KGB dokumentai | Alkas.lt, A. Rasakevičiaus nuotr.

Gruodžio 29-ąją amžinam poilsiui išlydėtas netrukus po 1991 m. sausio 13-osios Valstybės saugumo departamentui pradėjęs vadovauti Viktoras Zedelis. Oficialioji Lietuvos Respublika ta proga patylėjo. Tik interneto erdvėje budintys anoniminiai komentatoriai, kuriems žmogaus netektis nėra proga bent jau patylėti, parodė tikrąjį juos valdančiųjų rūpestį. Tai – KGB dokumentų vagystė 1991 m. spalyje, kada Lietuva jau net iš Vakarų buvo sulaukusi atkurtos nepriklausomybės pripažinimų fejerverko.

Šiandien ne ta diena, kada reikėtų išsamiai tai aptarinėti. Ir savo spaudos konferencijose Skaityti toliau

V. Baldišis. 1991 m. sausio 13-oji – mūsų Pergalės diena (6)

Laisvės gynėjai ant Seimo barikadų | lrs.lt, A. Girdziušo nuotr.

Man tik sukako trisdešimt metų, bet jau teko susidurti su antru likimo ir Dievo duotu istoriniu išbandymu. Pirmasis, aišku, buvo 1990 m. Kovo 11-oji. Prieš paskiriant mane Lietuvos Banko (LB) valdybos pirmininku 1990 m. liepos 31 d. iš Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos (LR AT) tribūnos pasakiau, kad keliami uždaviniai sukurti LB ir Lietuvos Respublikos (LR) savarankišką pinigų ir bankų sistemą tolygus pastangoms galva pramušti betono sieną. Dar ne viena galva turės „nulėkti“, kol šie uždaviniai bus įgyvendinti!

Istorija parodė, kad aš neklydau. Skaityti toliau

Z. Vaišvila: Neleiskime Baltijos kelio paversti kiču ar negyva istorine relikvija (14)

Baltijos kelias | Alkas.lt, V. Daraškevičiaus nuotr.

Rugpjūčio 23-iąją minėsime Baltijos kelio, sujungusio trijų Baltijos šalių sostines Vilnių, Rygą ir Taliną, 25-ių metų sukaktį. Prieš 75-ius metus Vokietija ir Tarybų Sąjungą slaptaisiais Ribentropo – Molotovo susitarimais pasidalino Europą. Kiek reikės pasauliui pamokų, kad suprastų, jog karas nėra išeitis žmonijai? Kodėl Sirijos, Irako, Šiaurės Afrikos ir Ukrainos karo įvykių fone ir diskutuojant, bus ar nebus trečiasis pasaulinis karas, faktiškai jau prasidėjus naujam šaltajam karui, Lietuvoje lengvabūdiškai viešai samprotaujama, kad laikas pamiršti Baltijos kelią – unikalų ir vargu ar pakartotiną Skaityti toliau

Z. Vaišvila: Taip ir nepasimokėme iš Lietuvos stojimo į Interpolą istorijos (7)

Ministro Pirmininko pavaduotojas Z.Vaišvila Urugvajuje, Punta dėl Este, 60-ojoje Interpolo Generalinės Asamblėjos sesijoje, 1991 lapkričio 4 d. | organizatorių nuotr.

Tarptautinė kriminalinės policijos organizacija (Interpolas, ICPO) – didžiausia policijos tarptautinė organizacija pasaulyje. Interpolas įkurtas 1923 m. ir šiuo metu vienija 190 valstybių narių.

Prieš 22 metus, 1991 m. lapkričio 4 dieną Lietuvos Respublika sugebėjo atnaujinti narystę šioje svarbioje tarptautinėje organizacijoje dar tebeegzistuojant Tarybų Sąjungai. Apie šiuos svarbius įvykius ir jų peripetijas su Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru Zigmu Vaišvila, tuomet ėjusiu Ministro Pirmininko pavaduotojo ir Valstybės saugumo departamento vadovo pareigas, kalbasi Alkas.lt vyr. redaktorius Jonas Vaiškūnas. Skaityti toliau

Z. Vaišvila. Ar suvokėme Marcelijų Martinaitį arba ką gąsdina Sąjūdžio vardas? (39)

Marcelijus Martinaitis | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Marcelijaus Martinaičio posmus, skaitomus ir dainuojamus, girdėjome visi. Tačiau ar suvokėme bent šiandien tiesą ir siekiamybę, kuriomis jis tikėjo, puoselėjo ir kvietė mus visus atsikratyti lietuvių tautai dirbtinai per amžius diegiamo kaltės sindromo? Būdamas laisvu viduje žmogumi, jis nerte paniro į Sąjūdžio sūkurį. Kitaip ir negalėjo, nes Lietuvos Tiesa jis gyveno, jos laukė ir kvietė visus, perspėdamas, kad lietuviai linkę susikurti labiau išorinę nei vidinę nepriklausomybę. Tai jis darė nesižvalgydamas į šonus, būdamas laisvas viduje. Nedvejodamas patikėjo žentui Artūrui Skučui savo užrašų knygutę su telefono numeriais, kad 1988 m. birželio 3 d. į Mokslų Akademijos salę sukviesti kuo daugiau jo kolegų. Skaityti toliau