Lietuvos istorijos perrašymo į „karalių istoriją“ idėja taip lengvai nemirs, ir istorijos mokslas čia bejėgis. Čia susiduriame su kone religiniu tikėjimu, kuriam faktai – tik tarp kitko. Jų teisingumas vertinamas tik iš atitikimo tikėjimo dogmoms pozicijos…
Tokia liūdna mintis neapleido manęs skaitant Algimanto Bučio atsiliepimą „Lietuvių karaliai, kurie buvo“, atsakantį į mano straipsnį „Apie Lietuvos „karalius“, kurių nebuvo“. Skaityti toliau
Siekis atgaline data pervadinti Lietuvos valdovus – didžiuosius kunigaikščius – slavišku „karaliaus“ titulu tai paūmėja, tai vėl atslūgsta jau seniai. Pirmosios diskusijos šia tema bangos praūžė lietuvių išeivijos spaudoje XX a. viduryje ir antrojoje pusėje, o po nepriklausomybės atkūrimo pasiekė ir Lietuvą. Pirminės šios idėjos versijos buvo formuluojamos itin diletantiškai, nusišnekant net iki to, kad „didžiojo kunigaikščio“ titulą Lietuvos valdovams esą sugalvojęs ir primetęs lenkų kronikininkas Jonas Dlugošas. Pastaruoju metu šios temos griebęsis Algimantas Bučys, žinoma, tokių primityvių Skaityti toliau
Prieš 650 metų, 1370 m. vasario 17 d. Prūsijoje, prie Rūdavos, netoli Karaliaučiaus (Kionigsbergo), įvyko mūšis tarp Lietuvos ir Vokiečių ordino (kryžiuočių) kariuomenių. Jo baigtis seniai tapo ginčų objektu.
Dar XVI a. tarp Prūsijos kronikininkų kilo diskusija, kas laimėjo šį mūšį. Simonas Grunau vaizdingai rašė, kad tuokart prie Rūdavos stojo į mūšį Ordino maršalo Heningo Šindekopfo ir Kęstučio kariuomenės „ir kovėsi visą dieną sniege, nuo ko jis krauju pasruvo, ir broliai mūšį pralaimėjo“. Skaityti toliau
Viduramžių Lietuva kovojo dešimtis mūšių su savo priešais. Ypač daug ir sunkių kautynių būta su kryžiuočiais, bemaž du šimtmečius puldinėjusiais Lietuvą. Mes noriai prisimename žymias pergales, pasiektas Saulės (1236), Durbės (1260), Žalgirio (1410) ir kituose mūšiuose. Rečiau kalbame apie pralaimėjimus, o juk tai – ne mažiau svarbi mūsų istorijos dalis, rodanti, kad viduramžių kovos nebuvo vien tik lengvas pasivaikščiojimas nuo vienos pergalės iki kitos. Šiame kelyje teko patirti ir skaudžių pralaimėjimų. Bet po jų Lietuva atsitiesdavo ir rasdavo savyje jėgų tęsti kovą. Skaityti toliau
„Karalių karūna“ (Korona królów) – Lenkijos televizijos serialas, pasakojantis apie Lenkijos karaliaus Kazimiero III Didžiojo gyvenimo ir valdymo laikotarpį. Serialas pradėtas rodyti 2018-01-01 per Pirmąją Lenkijos televizijos programą (TVP1). Pirmasis 84 dalių (kiekvienos trukmė 25 minutės) sezonas baigtas 2018 m. gegužę. Kovo viduryje paskelbta, jog tęsinys pasirodys rugsėjo pradžioje ir žiūrovai dar išvys 160 dalių. Taigi, visą serialą sudarys 244 dalys.
Šioje „Aktualiosios istorijos“ laidoje ieškome moteriško pėdsako viduramžių Lietuvos istorijoje ir su istorike Inga Baranauskiene nusikeliame į XIV amžių bei aptariame vieną iš nedaugelio legendinių viduramžių Lietuvos moterų – Birutę, Trakų kunigaikščio Kęstučio žmoną.
Ar Birutė – istorinė asmenybė? Ko vertas Vytauto Ališausko bandymas ją sumitologinti? Kodėl Birutė buvo laikoma šventąja net krikščioniškais laikais? Kokia jos kilmė? Kas buvo Palanga XIV amžiuje? Ką žinome apie Birutės giminę? Kokiomis istorinėmis aplinkybėmis vyko Kęstučio ir Birutės vedybų istorija? Skaityti toliau
Laidoje „Aktualioji istorija“ tęsiame pokalbį apie tai, kaip Lietuva artėjo prie lemtingo sprendimo priimti krikščionybę. Ankstesnėje laidoje aptarėme Lietuvos krikšto idėjos raidą Vytenio ir Gedimino laikais, o taip pat 1349-ųjų separatinę Kęstučio iniciatyvą. Šioje laidoje istorikė Inga Baranauskienė pasakoja apie tai, kaip į derybas dėl krikšto įsitraukia Algirdas, o taip pat jo sūnus Jogaila, kuris ir tampa oficialiu Lietuvos krikštytoju.
Kodėl Algirdas ir Kęstutis derėjosi dėl krikšto su imperatoriumi Karoliu IV 1358 m.? Kodėl šios derybos žlugo? Ar ne per didelius reikalavimus imperatoriui kėlė Algirdas? Ar Lietuvai būtų buvęs naudingas krikštas, nekeliant sąlygų? Skaityti toliau
Šioje „Aktualiosios istorijos“ laidoje pradedama nagrinėti derybų dėl Lietuvos krikšto tema. „Aktualiojoje istorijoje“ jau kalbėta apie Lietuvos krikšto bandymą Mindaugo laikais ir jo žlugimo priežastis. Šį kartą istorikė Inga Baranauskienė pasakoja apie kitus Lietuvos krikšto projektus, kilusius po Mindaugo mirties, Vytenio, Gedimino ir Kęstučio iniciatyva.
Kuo naujieji krikšto projektai skyrėsi nuo Mindaugo krikšto bandymo? Kokie buvo pagrindiniai lietuvių siekiai ir reikalavimai? Kas juos rėmė? Kokia Vytenio sąjungos su Rygos arkivyskupu reikšmė? Kodėl ir Vytenis, ir Gediminas žadėjo Skaityti toliau
„Aktualiosios istorijos“ laidoje toliau gilinamės į viduramžių Lietuvos istorijos paslaptis. Kaip kryžiaus žygiai paveikė Lietuvos valstybę ir visuomenę? Ar tik dideli nuostoliai, krašto niokojimas, ekonominė blokada, visų jėgų pajungimas karui ir karybai buvo išskirtiniai viduramžių Lietuvos valstybės bruožai?
Bet juk tuo pačiu metu brendo ir Lietuvos šlovės metas – buvo kuriama Lietuvos imperija „nuo jūros iki jūros“… Ką bendro turi kovos su kryžiuočiais vakaruose ir šiaurėje su Lietuvos valstybės plėtra rytuose ir pietuose? Kaip vyko šioji plėtra? Kas buvo Lietuvos partneris ir priešininkas šiose žemėse? Rusia? Betgi ji tuo metu kaip savarankiškas politinis subjektas neegzistavo. Skaityti toliau
Anglų kalboje yra germaniškos kilmės žodis „king“ – būtent šiuo titulu anglai jau daugiau kaip 1000 metų vadina savo valdovą. Žodis „king“ yra tiesioginis senovės germanų (taip pat ir germanų skandinavų) žodžių „kung“, „koning“, „konung“, „kunig“, „kunigaz“, „koningaz“ kalbinis-etimologinis bei istorinis-prasminis atitikmuo.
Lietuvių kalboje šių žodžių pilnas atitikmuo yra senovinis lietuviškas titulas „kunigas“. Istoriškai jis (kaip ir germanų kalbose) reiškė ir valdovą, ir vyriausiąjį šventiką. Būtent tokiais ir buvo Lietuvos Valstybės valdovai iki krikšto. Tačiau po to, kada Lietuvą pakrikštijo, valdovo ir šventiko funkcijos „išsiskyrė“, ir lietuvių kalboje žodžiu „kunigas“ pradėjo vadinti katalikų šventikus, o valdovą pradėjo vadinti išvestiniu žodžiu „kunigaikštis“. Skaityti toliau
Spalio 10 d. Vilniaus Katedros aikštėje aidėjo senovinio pabūklo ir modernių šiuolaikinių ginklų salvės – minėjome Lietuvos karaliaus Algirdo pergalę prie Mėlynųjų vandenų.
Renginyje dalyvavo Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopa, elitinio XIV a. kario apranga vilkintys kariai, garbės salves atliko Lietuvos karaliaus Algirdo mechanizuotojo pėstininkų bataliono kovotojai. Aidint šautuvų salvėms aikštėje valstybės simbolikos rikiuotėmis (Gediminaičių stulpais, vyčio kryžiaus ir kt.) sustojo fakelais nešini Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos kariūnai. Skaityti toliau
Birželio 27 dieną Vitebske buvo atidengtas paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Algirdui, arba, kaip jie vadina, Olgierdui.
Paminklo atidengimas sutapo su savaitgalį vykusia miesto švente.
Atidarymo renginys prasidėjo choreografiniu pasirodymu. Po jo į Rotušės aikštę žirgu atjojo pats šventės kunigaikštis „Olgierdas“. Jį lydėjo žmona kunigaikštienė ir miestelėnai – viduramžių Vitebsko gyventojai. Visus šiuos personažus įkūnijo istorinių rekonstrukcijų klubų nariai. Skaityti toliau
„Žmonės tvirčiausiai tiki į tai, apie ką jie mažiausiai žino“ – Mišelis Montenis.
Šiandien politkarinių įvykių Kryme akivaizdoje visomis įmanomomis informacinėmis priemonėmis iš Maskvos esame intensyviai skandinami propagandinio melo sraute. Nesunku ir pasiklysti.
Kremliui vis įžūliau peršant istorines klastotes apie Maskvos istoriją, apie „iskonnyje zemli“, nusprendžiau bent keliais istoriniais faktais viešai pasakyti: „Melagis nuogas“. Juo labiau, kad ne vienai ir mūsų tautiečių kartai buvo kalamos Dlugošo, Jekaterinos, Stalino, o dabar jau ir Putino, Skaityti toliau
Kovo 11 d., antradienį, 13 val., minint Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną, Trakų salos pilyje vyks parodos „Viduramžių Lietuvos valdovai“ atidarymas ir knygos „Viduramžių Lietuvos Viešpačiai“ pristatymas. Dalyvaus paveikslų autorius, dailininkas Artūras Slapšys, istorikai Inga ir Tomas Baranauskai, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro mokslinių leidinių redakcijos vedėja Irena Stankevičienė, sutartinių giedotojų grupė Skaityti toliau
Kas nebuvo Kryme, tas nežino, kaip spindi tikras gamtos perlas. Čia nerasi viešos prabangos, didelio komforto, maginančių all included paslaugų, bet kurortų bobutės tokios paslaugios, kad už keletą dolerių (nuo seno „žaliasis“ nukonkuruoja rublį ar grivną) suteiks ne tik pastogę, bet ir savo darže išaugintą pomidorą ar kibirą trešnių. Taip buvo bent jau sovietiniais laikais, kai visa nuo vėsių orų sustirusi Sovietų Sąjunga plūdo į šį Ukrainos pusiasalį. Ukrainos? Skaityti toliau
Atsimenu Tave kaip kuklų vaikinuką su kuprinėle, dar vyresniųjų klasių moksleivį, partizanų ryšininkės anūką, padedantį mums nesibaigiančiuose Sąjūdžio darbuose.
Tikėjomės Tave išaugsiant tvirtu Sąjūdžio vyru, įbūtinančiu Sąjūdžio idealus. Didžiavomės, kad Tu išvažiavai mokytis į Kembridžą, grįžęs įsijungei į akademinę ir politinę veiklą. Tačiau viskas pakrypo visiškai kitaip.
Paaiškėjo, kad Tavo pažiūros darosi vis labiau „neo…“, vis toliau nuo paprastosios Lietuvos, iš kurios gelmių esi kilęs. Skaityti toliau
Lietuvos istorinės literatūros aruodas pasipildė nauju romanu. Šių metų pradžioje leidykla „Versus aureus“ išleido žinomo prozininko, Lietuvos rašytojų sąjungos nario Vydo Asto istorinį romaną „Amžinoji kryžkelė“. Romane vaizduojamas neilgas, bet dramatiškų įvykių pilnas Lietuvos istorijos laikotarpis nuo Algirdo mirties (1377 m.) iki Vytauto pabėgimo iš nelaisvės Krėvos pilyje (1382 m.). Tai – vienuoliktoji autoriaus knyga.
1377-ieji. Lietuvos valdovo Algirdo vėlė su laužo dūmais kyla į dausas. Lietuva sulaikiusi kvapą. Kokia buvo Algirdo paskutinė valia? Kodėl Jogaila sudarė sandėrį su priešais? Kas iš tiesų tuomet valdė Lietuvą? Kas nužudė Kęstutį? Ar Vytautas išdavė savo tėvą? Koks čia motinų, žmonų, meilužių vaidmuo? Daugybė – kodėl? Verpetuoja aistros, intrigos, kovos. Skaityti toliau
Menotyrininkė Rasa Gečaitė, neseniai išleidusi knygą „Kelionė iš XXI į XIV a. su Giedriaus Kazimierėno „Algirdo pergale prie Mėlynųjų Vandenų“, tikina, jog gerai, kad lietuviai nežino savo istorijos, antraip apsvaigtų nuo šlovės.
Paviliojo meno istorija
Rasa Gečaitė gali valandų valandas kalbėti apie Lietuvos istoriją. „Nemėgstu paslapčių, – tvirtino ji. – Man labai malonu jas atskleisti.“ Skaityti toliau
Šalia didžiulės senosios Lietuvos valstybės yra maža lietuvių tauta. Kaip ši tauta galėjo sukurti tokią valstybę, tirdami rašytinius šaltinius nesužinosime. Tačiau tam reikalui daug duomenų teikia istorinė (diachroninė) kalbotyra, archeologija, etnologija ir antropologija. Šie duomenys patikimesni už rašytinius šaltinius, neretai piktavalių žmonių klastojamus, be to, nušviečia tolimus laikus, kurių nesiekia rašytiniai šaltiniai. Visa tai ignoruojantys istorikai daro sau daug žalos, nes netenka pagrindo po kojomis. Šioje knygoje žvelgiama į praeitį per minėtų disciplinų „akinius“, leidžiančius pamatyti tikrąją padėtį, visai kitokią nuo dabartinės, tuo pačiu atsakyti į mums rūpimą klausimą.
Apie netrukus pasirodysiančią knygą „Voruta“ kalbasi su jos autoriumi, akademiku, prof. habil. dr. Zigmu Zinkevičiumi. Skaityti toliau
Podolės žemė ir konkrečiai Kamenecas po Mėlynųjų Vandenų mūšio suvaidino labai svarbų vaidmenį kuriant XIV–XV a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės galybę. Tuo pačiu Podolės žemės inkorporavimas į kunigaikštystės sudėtį teigiamai paveikė ir pačios Podolės raidą, nulėmė ekonominį ir kultūrinį jos pakilimą. Tai padėjo jos gyventojų mentalitetui greičiau įveikti pototorišką XIII–XIV a. I pusės sindromą. Skaityti toliau
Vilniuje, rugsėjo 5 dieną, Lietuvos Respublikos ambasados Ukrainoje pastangomis, įvyks „Antrasis tarptautinis apskritojo stalo posėdis, skirtas 650-ojo Mėlynųjų Vandenų mūšio minėjimo pasiruošimui“.
Apskritojo stalo tikslas – suburti ekspertus, valstybines struktūras ir kitus potencialius Ukrainos ir Lietuvos dalyvius, konstruktyviam bendravimui kurti, ir numatyti tolimesnes bendradarbiavimo kryptis minint 650-ąsias Mėlynųjų Vandenų mūšio metines. Viena iš svarbiausių apskritojo stalo sudėtinių dalių – šio minėjimo pozicionavimas, kaip tarptautinių santykių ir bendrų projektų realizavimas, panaudojant Rytų Europos valstybių paveldo, pavyzdį. Skaityti toliau
