Šventės

 

2015 03 10, antradienį, VILNIUJE 2014 m. „Vilnijos“ draugijos renginys Vilniaus grįžimo 75-mečiui paminėti. Moksleivių kraštotyros darbų konkurso – premijų įteikimas

Tiksli vieta bus paskelbta vėliau
Skelbia: ALKAS,
Lietuvių etninės kultūros draugija Paskelbta 2014 10 05

______________________________________________________________

Skelbimus apie renginius siųskite, skelbimų redaktoriui Albinui Vaškevičiui:
Albinas Vaškevičius
______________________________________________________________

2011 03 06 sekmadienį 12 val. RUMŠIŠKĖSE
Reklama

12 komentarų

  1. Atgalinis pranešimas: Tikrųjų Joninių – Rasos šventės renginiai 2012 – Turizmas ir Kelionės Lietuvoje - TPL.lt

  2. Atgalinis pranešimas: Susiraskite savo Rasos šventę | Alkas.lt

  3. Trumpiau:

    ‘Buvo tikima, kad mirštant žmogui nuo kūno atsiskiria vėlė, kuri vėliau bendrauja su gyvaisiais, juos nuolat lanko. Lietuvių liaudies dainose sakoma, kad miręs žmogus atsisėdąs į „vėlių suolelį“, kad motinos mylimas sūnus tampąs „vėlių ženteliu“, o dukrelė – „vėlių martele“, kad jie išeiną pro „vėlių vartelius“. Šiandien mirtį suvokiame kaip netektį, tačiau mūsų protėviai dažniau ją suprato kaip naują gyvenimo etapą. Tikėta, jog vėlės lankosi savo gyventose vietose, o mėgstamiausias lankymosi metas – gūdus ruduo. Neveltui ir lapkričio mėnesį žmonės senovėje vadino vėlių mėnesiu.

    Senesniuose šaltiniuose randamas ir kitas Vėlinių šventės pavadinimas – Ilgės, atspindinčios šventės sakralumo lygį. Vėlinės, kaip rodo pats pavadinimas, yra mirusiųjų (vėlių) paminėjimo šventė (lapkričio 2-oji). O žodžio Ilgės skambesy juntamas rudeniškas liūdesys bei mirties nuojauta (lyguma, liga, liegti), kartu ir ilgesys. Galima pajusti gilų amžinojo gyvenimo ILGESĮ, ilgesį tų dvasinių savybių, kurios veda aukštyn. Rudens metas ir mirusiųjų prisiminimas žmogaus sielą savaime nuteikia liūdesiui. Tačiau mirusiųjų paminėjimo šventė, jei joje bus vien tik liūdesys, nepasieks Ilgių šventumo ir pasiliks vien Vėlinėmis, todėl šiandieninių Ilgių atitikmuo yra Visų Šventųjų šventė, švenčiama lapkričio 1-ąją dieną. Per Visus Šventuosius minimi tik tie mirusieji, kurie galėtų būti mums gyvenimo pavyzdžiu. Visų Šventųjų šventė skirta ne mirusiųjų paminėjimui, bet tam, kad ilgėtumės šventumo, ilgėtumės to skaistaus gyvenimo, kurį gyveno šventieji.

    Ilges, kaip ir kitas didžiąsias šventes, lydėdavo mažesniosios šventės. Rudens švenčių cikle ryškus ir buitinis lygmuo, nes būdavo visas derlius sukraunamas, baigiami didžiausi metų darbai. Senojo Lietuvos kaimo žmonės kiekvieną didesnę šventę pasitikdavo sukūrę Romuvą savo širdyje, t. y. šventės išvakarėse būdavo prašoma artimųjų ir kaimynų atleidimo, kartu dovanojant ir kitų padarytas skriaudas. Senovinės Vėlinės, kaip ir kitos didžiosios šventės, tęsdavosi apie dvi savaites. Viena savaitė buvo spalio, kita lapkričio mėnesį. Be to pagonys mirusiųjų garbinimo šventes švęsdavo net kelis kartus per metus. Krikščioniškajai mirusiųjų šventei atsirasti Lietuvoje buvo palankios sąlygos, nes senajame žemdirbių kalendoriuje rudenį būdavo atliekamos galutinio derliaus sudorojimo apeigos, kuriose svarbus buvo mirusiųjų kultas. Vėlinės mena net paleolito laikotarpį, o mūsų laikais, nors ir visai pakitusiomis ir susimaišiusiomis tradicijomis su krikščionybe, žmonės vis tiek lanko „kalnelius“ – kapelius.

    VĖLINĖS SENOVĖJE

    Vėlinės Lietuvoje iškilmingai švęstos miškeliuose ar kapinaitėse po derliaus nuėmimo. Į jas susirinkdavo visos apylinkės žmonės, atsinešdavo valgio ir gėrimo. Tą naktį, sakydavo, ir vėlės susirenkančios kapuose, paprastai medžiuose ar kryžių viršuje. Žmonės pokyliaudavo kelias dienas. Kiekvienas prie savo ugniavietės aukodavo dievams, o ypač dievui Perkūnui, tikėdamiesi malonių ir pastiprinimų mirusiųjų vėlėms. Stalą apdėdavo šienu, jį užtiesdavo staltiese, padėdavo kelis didelius kepalus duonos ir ant stalo kampų pastatydavo ąsočius alaus. Po to dar atnešdavo kito maisto ir aukodavo su tam tikromis apeigomis dievui Žemininkui. Sakydavo:

    Tau, o Žemininkai, mūsų Dieve, aukojame ir dėkojame,

    Kad mus praėjusiais metais sveikus ir visko pertekusius užlaikei,

    Javų ir viso gero davei, nuo ugnies, geležies, ligų

    Ir visų mūsų priešų apsaugojai.

    Keli grūdai, alaus lašai ir kt. buvo aukojama į židinio ugnį, nuliejama ant žemės arba į kambario kampus ir sakoma:

    Tau, o Žemininkai, mūsų Dieve,

    Teikis priimti mūsų auką

    Ir maloningai valgyti mūsų valgius.

    Žemininkas – tai Vėlių Dievas, požemio ir mirusiųjų dvasia . Vėlinių apeigų metu buvo pagerbiama ir deivė Veliona. Tai vėlių Deivė – Motina. Paskui visi valgydami dainuodavo ir grodavo ilgomis dūdomis. Lietuvių tautosakoje gausu Vėlinių dainų:

    KAS TAVI ŠAUKIA?

    Kas tavi šaukia? Žalia varia

    Puoni brali didie drauge

    – Kuo tu, puonai, nuori? Žalia varia

    Puoni broli didie drauge

    – Vyrali nuoriu. Žalia varia

    Puoni brolie didie drauge

    – Ai, kas atvers vartus? Žalia varia

    Puoni brolie didie drauge

    – Mes atversim vartus. Žalia varia

    Puoni brolie didie drauge

    – Važavokit sveiki. Žalia varia

    Puoni brolie didie drauge

    Šeimoje, aplankius kapus, visi rinkdavosi prie stalo vakarienės. Prieš valgymą šeimos vyriausias narys imdavo kaušą, dėdavo į jį įvairių rūšių miltų, druskos ir kt. ir tai berdavo į židinį, sakydamas: “Už visus mūsų bičiulius”. Vėlinių apeigos prasidėdavo apeiginiu prausimusi. Prie uždengto balto stalo žmonės sėsdavosi švarūs, tvarkingais drabužiais. Beje, minima, jog senovėje išsiprausę ir vėlėms pirtyje palikdavo rankšluosčius, marškinius, o kartais ir stalą su valgiais. Per Vėlines laukdavo namuose apsilankančių vėlių. Vėles sutikti ruošdavosi įvairiai. Vėlinių vakare ir naktį galima susitikti su mirusiaisiais, pasimatyti ir pasikalbėti kaip su gyvais. Sakmėse sekama, jog žmonės yra matę iš kapinių išeinančius vėlių pulkus, netyčia ar sąmoningai patekę į vėlių mišias, radę vėlių pėdas smėliu išbarstytoje trobų asloje ar panašiai. Kitur vakare ant stalo palikdavo indus ir maistą, o seniau – ir atvirus namų langus, duris, kad vėlės galėtų įeiti.

    Apeigos troboje prie stalo būdavo labai turtingos: maldos, raudos, giedojimai, užkeikimai, šiurpios istorijos apie vėles, vėlių šaukimai ir vaišės, kurias valgė patys ir aukojo vėlėms bei pakeleiviams ir elgetoms. Minima, jog valgių turėję būti 12. Kuo ypatingi Vėlinių valgiai? Kaip ir visose mūsų šventėse, pirmenybė atiduodama duonai. Kiti labai archaiški valgiai – tai juka ir kruopiniai vėdarai. Nors mirusiųjų pagerbimo šventės Lietuvoje neturi tokių specifinių valgių , tačiau stengtąsi gaminti tik tamsių spalvų patiekalus. Dažnai tai būdavę kraujiniai vėdarai, burokų, tamsių pupelių gaminiai. Pageidautina, kad grįžusi iš kapinių šeima ant stalo rastų gausiai garuojančių patiekalų, pavyzdžiui, karštų bulvių su lupenomis.Vėlinių išvakarėse ar vakare maistui nebūdavo skiriamas didelis dėmesys. Maistas turėjo būti simbolinis, skirtas ne nustebinti, o pasisotinti. Nes susėdę prie stalo giminės turi daugiau laiko skirti prisiminimams, pokalbiams, maldai, giesmėms, o ne valgymui. Pagal tradiciją Vėlinių vakarą ant stalo nederėjo dėti aštrių įrankių, kad vėlėms būtų saugu ateiti. Vėlinių vaišių metu aplink stalą uždegdavo žiburius – žvakes ar kitokią ugnį.

    Žemaičiuose buvo labai gerbiami žyniai – apeigų vadovai. Žynys kviesdavo visus namų mirusiuosius, prašydavo Dievų palaimos jų vėlėms, paskui sėsdavo prie stalo ir pirmas padėdavo po trikoju kąsnį vėlėms. Vėlėms vaišės duodamos per ugnį, t.y. beriama ugnin arba pilama ant žemės. Netyčia nukritęs maistas buvo paliekamas toms vėlėms, kurių nebuvo kam pakviesti.

    Tą dieną senoliai taip pat užkasdavo į žemę duoną, simbolizavusią grūde užslėptą žmogaus egoizmą, o vėliau, kai grūdas dorai išauga, atsiranda duona – žmogus dvasiškai patobulėjo.

    Atlikę savo prosenelių vaišinimo bei pagerbimo apeigas, degindami ugnį ir rūkydami tam tikras žoleles, prisimindavo ugny sudegusius, vandeny paskendusius, griaustinio nutrenktus ir pražuvusius. Kitą dieną maistą išdalindavo elgetoms. Buvo tikima, kad elgetos turi paslaptingą ryšį su mirusiaisiais, yra lyg mirusiųjų ar gyvųjų tarpininkai.

    Taip pat buvo paprotys kapinėse palikti dalį maisto mirusiųjų vėlėms, dažnai palaistant kapus vynu ir medumi. Be kitų valgių ant kapų dėdavo kiaušinius. Kiti valgius ant kapų sakėsi dėdavę todėl, kad atlėkę alkani paukšteliai palestų ir už tai mirusiems pagiedotų, juos palinksmintų. Dar kiti tikėdavosi, kad ateis alkanas žmogus pasistiprinti valgiais ir pavalgys už numirusįjį.

    Nors mes pripratę matyti per Vėlines kapinėse žibančias žvakeles, taučiau iki XIX a. pabaigos žvakių kapinėse nedegindavo. Anksčiau būdavo užkuriamas bendras laužas, kuriame degindavo senus nuvirtusius kryžius. Senų kryžių deginimas ir buvo ta paprasčiausia, pirminė seno naikinimo ir naujo gimimo apeigos forma. Pirmą kartą žvakės ant kapų paminėtos apie 1880 m.”

    o nuoroda tik
    „Atkelkim Vėlių vartelius“
    2008-11-04 19:29
    VĖLINIŲ METUI.
    Tai metas Š V E N T A S.

    Tačiau ir ne šventė;
    tai mums, lietuviams dar svarbiau – BET TIK VĖLINIŲ METU,
    ne už ..užkeltų “vėlių vartelių”.

    TRUMPIAU – metas iki Lapklričio 2 d.
    nėra Ilgių-vėlinių, jis YRA KITAS.
    Kitu metu kam, kitam?

    Sau atsakęs – kitam pasakysi.
    Apie ŽYGĮ,
    – jo užvardas galimas tik pvz. “Link Vėlinių” “Vėlinių linkui…”
    ir ypač vaikučių: n e k l a i d i n a m;
    šiukštu – Spalis ne Vėlinės.

    Tai griežta, – kaip ir saulėtekis, kai Saulė jau kylanti,
    arba naktis, – kai saulė jau ilsisi.

    Lai ilsisi ramybėje, IKI VĖLINIŲ lapkričio metą,
    mūsų protėvių ir visos visos VĖLĖS.

  4. :DDDDDDDD:

    Ką simbolizuoja skelbimo logotopas?
    Ne ž-dų menorą kartais?

  5. Žemaitis:

    Katoliksų bažnyčios 600 metų poveikis labai didelis mūsų lietuvių tautai- ir nieko nuostabaus, lyginant su lenkų tauta, kur jis daug kartų didesnis. Tai lėmė galinga lenkų – patriotų vyresniųjų kunigų – vyskupų ir kradinolų veikla. JIe išgelbėjo Lenkiją su Jogailos vedybomis su Jadvyga nuo suvokietinimo, ir jie įsiveržę į Lietuvą – jau šešis šimtmečius polonizuoja lietuvius. Sutinku, kad Vėlines lietuviais šventė ir garbino savo IŠĖJUSIUOSIUS. O ar buvo Visų šventųjų minėjimo šventė – tikrai abejoju. Šventuosius kūrė sau Katoliksai. Kažkaip nei vienoje senojoje lietuvių giesmėje ar dainoje neteko aptikti ŠVENTŲJŲ GARBINIMO. NES NEBUVO KRIVIŲ AR VAIDILŲ – ŠVENŲJŲ…TIK JUDĖJAI IR KATOLIKSAI TURI ŠVENTUOSIUS- APAŠTALUS .Nes savąją religiją , prievarta skleisdami ne tik išžudė milijonus kitatikių, bet ir pačių nemažai išžudė besiginantieji kitataučiai- kitatikiai-
    Ir kai Lietuvoje buvo išžudyti visi Kriviai, Vaidilos ir vaidilutės, kai karaliai- išsižadėjo lietuvių tautos, nebelikus, kam mūsų tautą vienyti saviginybai, sunyko visos Lietuvos Valstybės galybė.
    Tačiau svabiausia Lietuvių tautoje išliko tikėjimas Pasaulio ir Visatos Tvėrėju. Kuris yra vienas visoms tautoms ir Visatai. Be Tvėrėjo – Dievo, nebūtų nei Visatos, nei Galaktikų, nebūtų nei Saulės, nei Žemės, nei mūsų, ir tuo labiau Perkūno. Griausmo, Vandens, Vėjų… Ir mūsų senieji Kriviai mokė aisčius ir jų palikuonis pirmiausiai gerbti Pasaulio Tvėrėją ir viską ką Tvėrėjas sutvėręs: Žemę – Motiną – Maitintoją, Vandenį – Gyvybės nešėją, Saulę – šilumos ir energijos tiekėją, Mėnulį – Nakties paslapčių, o taip pat ir augmeinją ir žmoniją veikiantį Dievą; gamtos jėgas, galinguosius Ąžuolus- sugebančius atsispirti audroms ir išgyventi ilgus amžius, suteikti žmogui paunksmę, prieglaudą, ir svarbiausią- Tvirtybės pavyzdį.
    Jei tikėti, kad prieš 17 ar 13 milijardų metų egzistavęs kažkos didžiulis kamuolys, kuriam sprogus, gal Žaibui trenkus, KAMUOLYS SUBIRO IR PASKLIDO PO DANGAUS PLATYBES – ŽVAIGŽDĖMIS IR PLANETOMIS…Tai gal ir galėtume pradėti garbinti Žaibą – Perkūno dvasią – Dievu. Tačiau ir vėl: o kas tą didjįį Kamuolį sutvėrė, kas Žaibą sutvėrė… ir vėl akys ir mintys krypsta į TVĖRĖJĄ – VISAGALĮ… Ne krikščionys – gamtos garbintojai pasisavino apeigasiš judėjų ar vėliau iš Katoliksų, o jie- BŪDAMI porą tūkstančių metų VĖLESNIAIS UŽ AISČIUS, ar kitas senąsias pasaulio tautas, vogė ir savinosi mūsų religines apeigas, tradicijas ir papročius. Tad stenkimės į savo pirmtakus -AISČIUS žvelgti dar daugiau pagarbiau, nes jie buvo pirmaisiais Žemėje po paskutiniųjų Ledynmečio ir Tvano. Į mūsų Romuvą atvykdavo Išminčiai ir vyresnieji Egipto ir Normandų šventikai pasisemti išminties ir Dievo- Tvėrėjo palaimos , pasimokyti iš aisčių Vyriausiųjų Krivių ir Vaidilų. Tad neiškokime Lietuvos Žemėje Šventųjų , kai mūsų visi Aisčiai ir jų palikuonys – buvo šventaisiais… o jei pažvlgsime į šešis šimtmečius kankintą ir naikintą lietuvių tautą – tai pagal Vatikaną mūsų visi tautiečiai turėtų būti paskelbti Kankiniais- Šventaisiais.

  6. Artojas:

    Labai gaila, kad romuviai negina lietuvių tautos ir jų papročių taip taip tvirtai, kaip juos puola krikščioniški perėjūnai.

    • Žemaitis:

      Romuviai ligi šiol rėmėsi vieno didžiulio entuziasto ir Jo gyvenimo draugės jėgomis ir pastangomis. Tačiau Entuziastas – Patrijotas iškeliavo į Dausas… nespėjęs įkurti Krivių ir Vaidilučių mokyklos, kurios auklėtiniai būtų galėję pakeisti išeinančiuosius, žadinti lietuvių tautą meilės ir pagarbos Tvėrėjui ir viskam, kas Tvėrėjo sutvėrta, meilės savajam kraštui ir saviesiems žmonės- aisčių palikuonims. Labai gaila, kad likusieji Gerbiamojo Krivio Jauniaus pasekėjai, būdami savų verslų patriotais, nebesugeba tinkamai atsidėti didingąjai KRIVIŲ MISIJAI: VIENYTI LIETUVIŲ TAUTĄ , KELTI JOS PATRIOTIZMĄ, KURTI MŪSŲ TAUTINĖS KRIKŠČIONIŠKOSIOS RELIGIJOS ŠVENTOVES IR JOSE TVIRTINTI MŪSŲ SENĄJĄ TAUTINĘ KRIKŠČIONIŠKĄJĄ ( kuri jokiųu būdu yra ne KATOLIKSŲ – ar katalikiška ) RELIGIJĄ, PUOSELĖTI MŪSŲ TAUTOS KILNIĄSIAS – DOROVINES TRADICIJAS. Senojoje Lietuvoje ir lietuvių tautoje gyvavo labai galinga Krivių – Krivaičių, Vaidilučių ir Vaidilų mokykla, į kurią atvykdavo net iš Danijos ar net Egipto žyniai ir išminčiai pasisemti mūsų tautos išminčių patirties. Mūsų Romuva – buvo didinga ir garbinga pasaulio išminčių šventovė ir mokykla. Ne veltui mūsų aisčių tautos ilgus 7ooo metų išliko savimi, vėliausiai Vatikano jungtinių jėgų PARKLUPDYTA IR PERKRIKŠTYTA Į ŽYDŲ SUKURTĄ RELIGIJĄ – KATOLIKSŲ RELIGIJĄ . CUT-ALL-X- tikiiuosi, kad visi suprantame tą anglišką išsireiškimą, pritaikytą toje, milijonus kitatikių išnaikinusioje religijoje. Be Krivių ir Vaidlučių mokyklos, be savųjų užaugintų išminčiais ir dorybės nešėjų, mes toli nenukeliausime, ko gero vėl sunyksime. Sekime save išsirinkusios IŠSKIRTINE tautos pavyzdžiu, mokykimės iš mūsų tautos naikintojų, prieš šešis šimtus metų parazitais įšliaužusius su alkoholio nuodais į lietuvių tautą ir ir po 150 metų jau sugebėjusiais taip plačiai pasklisti ir užvaldyti mūsų žemes, kad pasiskelbė mūsų Lietuvos kraštą savo judėjų visos Europos sostine su daugybe sinagogų ir rabinų mokyklų ir didžiausia torų perrašinėjimo baze. O kas DABARTINĖJE – atbundančioje lietuvių tautoje – mūsų Aisčių palikuonių tarpe dabar perrašinėja mūsų senosios religijos KNYGAS, KUR MŪSŲ KRIVIŲ IR VAIDILUČIŲ RENGIMO MOKYKLOS? KODĖL KITATAUČIAI GALI MŪSŲ ŽEMĖSE GERIAU KURTIS , NEI MES- SAVO ŽEMĖS ŠEIMININKAI? Į judėjų rabinų KASMETINIUS suvažiavimus suvažiuoja dešimtys tūkstančių rabinų. O kada vyksta mūsų Krivių ir Vaidilučių KASMETINIAI suvažiavimai, kokias progamas juose priima,- nieko nesigirdėti. Jau seniai būčiau paaukojęs nors litą šventovės statybai, bet nieko nežinant nei apie vietą, nei apie projektą, nei apie fondo augimą, nesinori aukoti. Ar veikia šio objekto kūrimo ir lėšų kaupino komitetas,kodėl jis nieko neskelbia apie savo veiklos eigą? Pagaliau, kiek metų tas projektas tęsiasi… ir nežinia , kokioje situacijoje jis yra? Atleiskite, kad taip atvirai ir gal kiek grubokai rašau, bet gal laikas pajudėti savo pačių labui.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>