Grožinė kūryba

Jazminas. Mergaitė ir laika (1)

Gaiva Paprastoji. Judėjimas. Akvarelė, plunksna, tušas. 46x33.

Tęsinys. Pradžia ČIA.

VI

Sofijai nepatiko, kad Paulina jai nesakydavo, kas jai gražu, o kas – ne. Nors šiaip ne kartą buvo girdėjusi iš jos lūpų, kad yra graži. Tik kartais pagirdavo, kad jai kas nors gražu iš Sofijos aprangos. Vieną vasarą jos abi pasisiūdino rožines sukneles, o Sofija, nusižiūrėjusi iš madų žurnalo, suvarstė ją nugaroje juodu su baltais burbuliukais kaspinu. Taip apsirengusios jos su Paulina kažkur ėjo. Kitą dieną Paulina buvo pasipiktinusi, kad kažkokia jos pažįstama matė jas ir kad labai gyrė Sofijos suknelę, o jos – ne. Paulina visada norėjo būti pirmuoju numeriu. O Sofija? Skaityti toliau

Jazminas. Mergaitė ir laika (0)

Gaiva Paprastoji. Pasirinkimo sunkumai. Akvarelė, plunksna, tušas. 46x33

Tęsinys. Pradžia ČIA.

V

Niuta augo. Sofijos mama nuogąstavo, kad Niuta grubi. Nors visi palydėdavo akimis Niutą, tačiau jau taip nealpo dėl jos kaip anksčiau, kol buvo mažytė. Kiti jos ir bijojo. Buvo didelis šuo. Lodavo. Ir labai stipri. Mažos mergytės norėdavo ją glostyti, bet Sofija neleisdavo.

– Ji mūsų nemyli, – abejojančiu balsu kartą pasakė Sofijos mama.

Tada Sofija, mergaitiškai klestelėjusi ant sofos šalia Niutos ir ją švelniai apkabinusi, sukuždėjo: Skaityti toliau

L. Milčius. Esame turtingi (0)

mitingas-n-balciunienes-nuotr-K100

Raginant kovoti prieš politikų ketinimus į mūsų nusistovėjusią abėcėlę įbrukti svetimas raides, griauti rašytinės lietuvių kalbos pagrindą   

Esame tikrai turtingi
Mūs kalbos auksinių klodų.
Gelmėmis jų paslaptingi,
Kupini prasmės ir grožio.

Kur kitur taip dosniai bėrė
Žodį, tarsi brandų grūdą? Skaityti toliau

Tautvydas Kiršys kalba (2)

Tautvydas Kiršys, Kauno „Santaros“ gimnazijos 10-tos klasės gimnazistas.

Aš įsimylėjau raštą, žodį, sakinį, tai tapo mano gyvenimo būdu – skaityti, rašyti, ta harmonija, kuri slepiasi po raidėmis, mane svaigina. Lygiai prieš metus aš nemėgau Rašto. Purčiausi skaitydamas, o rašiau lyg su nukirstu riešu. Atradau tai, ir tai mane pakeitė, iš tikrųjų pakeitė, neįtikėtina! Aš pasaulį pradėjau matyti kitaip! Pradėjau pastebėti viską, kas dedasi aplinkui, pajaučiau Žemę savo kojomis. Aš stoviu čia, šitam momente, ir tai… tai yra nuostabu. Matau daug žmonių skubančių, bėgančių, spaudžiamų rytojaus ar praeities, nuo ko jūs bėgat? Kur jūs bėgat? Ar matai vaivorykštę kitam gale? Deja, vaivorykštės kito galo nepasieksi, tai nėra realu, geriau sustok ir pasigrožėk minutę tuo, kuo gyveni. Nes tai vyksta tik dabar ir tik tau. Skaityti toliau

S. Veržikauskas. Geroji žinia veganams: žolė valgoma ir perkelia ją valgančius į aukštesnį dvasinį lygmenį (2)

Karvė | Uncyclopedia.wikia.com nuotr.

Humoreska

Žiūrėjau vakar filmuką apie meškinus ir jiems pavydėjau. Anie juk visavalgiai ir kol dar nėra lašišų, gali valgyti viską, kas po snukiu papuola. Įspūdinga buvo stebėti, kaip meškiukai, tarsi briedžiai kokie, ėdė žolę.

Aš, žmogus, taip pat esu vadinamas visavalgiu, tačiau mėsos valgyti negaliu, nes taip patampu netiesioginiu žudiku, teršiu karmą, tamsinu čakras ir naikinu sveikatą. Kūnas juk ne tam duotas, kad iš jo tyčiotis.

Tada pamaniau, kad jei pasistengčiau, gryna žole misti galėčiau ir aš. Bet, kad viską daryti teisingai, pasitelkiau mokslą. Karvių ir kitų žolėdžių virškinimo traktas nepalyginamai didesnis, nei žmogaus, yra net kelios virškinimo kameros. Viso to turėti negaliu, bet išeitis ir čia yra. Skaityti toliau

Jazminas. Mergaitė ir laika (0)

Gaiva Paprastoji. Venecija. Akvarelė, plunksna, tušas, 46x33.

Tęsinys. Pradžia ČIA.

IV

Kadangi Sofija tame Aurelijaus koncerte, tiksliau, prieš koncertą nepasirodys, tai yra nešoks bakchančių šokio, ji sugalvojo paimti iš jo interviu. Kadangi jau rašinėjo vienam jaunimo portalui, nuėjusi pas redaktorių išsakė savo idėją, ir redaktorius, buvęs jų mokyklos mokinys, atsakė: „Tu intelektuali, Sofija. Manau, gali pabandyti“. Tada Sofija pirmą kartą susimąstė, kad ji yra intelektuali. Anksčiau apie tai negalvojo. Tai buvo etiketė. Firmos ženklas. Paulinai apie tai nieko nesakė. Pradėjo rengti klausimus. Pasiėmusi mamos antikos literatūros vadovėlį, Sofija pradėjo skaityti. Skaityti toliau

Jazminas. Mergaitė ir laika (0)

Gaiva Paprastoji. Vėluojant užaugti. Akvarelė, plunksna, tušas, 46x33.

Tęsinys. Pradžia ČIA.

III

Milda buvo ta mergina, kuriai Sofija aiškindavo matematikos uždavinius, su kuria jos vienu metu draugavo vos ne kaip sesės ir žavėjosi Astrida Lindgren bei Aleksandro Diuma knyga apie karalienę Margo. Jas gatvėje ir vadindavo sesėmis, nes abi buvo tamsiaplaukės, garbanotais plaukais ir beveik juodomis akimis. Vėliau ji labai žavėjosi Sofijos grožiu ir jos turimu ar neturimu vaikinu, nes pasakojo Paulinai, kaip matė Sofiją knygyne, kokia ji be galo graži ir turbūt jau turi vaikiną… Mildos tėvai buvo išsiskyrę. „Mano tėvelis – poetas“, – kartą vaikystėje pasigyrė Sofija Mildai. Po kiek laiko, viską permąsčiusi, Milda pareiškė, kad jos dėdė irgi poetas. Skaityti toliau

M. Luknietis. Paskutinis Žalgirio karys (15)

Žalgirio mūšio inscenizacija, 2012 m. | kam.lt, D.Babensko nuotr.

Ėjo puikūs 1480–ieji Naujojo Dievo metai. Vasara ėjo į pabaigą, visoje Lietuvoje tvyrojo ramybė ir taika. Derlius šiemet buvo puikus, pavasaris ne per vėlyvas, vasara ne per lietinga – žodžiu, gyvenimas buvo gražus, visi žmonės jautė laimę ir priteklių. Tiesa, pietinėse Didžiosios Kunigaikštystės žemėse ten tenykščiams pulkams kartais tekdavo susigrumti su netikėliais totoriais, už rytų girių savo šaltose pelkėse bruzdėjo maskoliai, bet Žemaičių seniūnijoje ir visoje Senojoje Lietuvoje viskas buvo tylu ir ramu, kryžiuočių galybė senai palaužta, be karų augo jau trečia karta.

Po ilgos kelionės į senelio Šimkų sodžių, suaugę ir vaikai išsirito iš vežimo. Skaityti toliau

Jazminas. Mergaitė ir laika (0)

Gaiva Paprastoji. Radiniai. Akvarelė, plunksna ir tušas. 46x33.

Tęsinys. Pradžia ČIA.

II

Atėjo rugsėjis. Pardavę butą miesto centre, jie persikėlė į naują mikrorajoną. Jame įsigijo du, vieną šalia kito, seneliams. Ir dar liko pinigų vaistams ir senelio gydymui. Kad ir teko iš erdvaus devyniolikto amžiaus persikelti į dvidešimto amžiaus skurdą ir jausti tą baisią tuštumą ir nykumą, beprasmybę, tik šiek tiek jaunumas jame gelbėjo, buvo ir gerų žinių – senelis atsigavo. Pradėjo net kalbėti. O tai reiškė, kad Sofija vėl turės su kuo pasišnekėti. Užėjusi į jo kambarį, ji prisėdo pasėdėti. Iš senelio akių buvo matyti, kad džiaugiasi jos buvimu. Sofija jautė, kad yra jo širdies džiaugsmas. Ir atrodė, kad jis mąsto, jog turi gyventi, padėti jai, nes tokia gležna gėlė kaip Sofija dar turi išmokti pati apsiginti. Sofija pabučiavo senelį. Skaityti toliau

P.R. Liubertaitė. Joninių naktį (0)

Rasos šventė Londone 2014 | rengėjų nuotr.

Devyni kupolės žolynai
Ateitį spės laumės lūpomis
Prie laužo Joninių naktį,
Dūmais pakvipusią.

Oi, kupole kupolėle,
Kupolylia trumpiausią naktelę… Skaityti toliau

L. Milčius. Jei vis bijosim (19)

Leonas Milčius | asmeninė nuotr.

Širdis verda, o ką darysim? Parašiau tokį eilėraštį, bet argi politiškai ir tautiškai kurtiems begali kas padėt? Jie darys savo negerus darbus ir tiek.

Tai gal tik savo širdperšai nuraminti. Gal dar Prezidentė nepasirašys, jeigu Seimas priims patį juodžiausią variantą.

Leonas M.

2015 birželio 19 d. Skaityti toliau

Jazminas. Mergaitė ir laika (2)

Visko tureti negali 1

I

Į Vilniaus centro senus namus pro langus skverbėsi besileidžianti saulė, užliedama erdvų aukštomis lubomis butą. Visa atmosfera priminė devynioliktą amžių. Didžiajame kambaryje kabėjo krištolinis šviestuvas, lubos buvo skoningai išpuoštos gipso ornamentais. Pasieniais pilnos lentynos knygų. Beveik kambario vidury, šiek tiek arčiau lango stovėjo didžiulis ąžuolinis stalas, apkrautas mokslinėmis knygomis ir vadovėliais. Ant stalo stovėjo porcelianinis puodelis, anglų gamybos porcelianinė skulptūrėlė, pakalnučių primerkta sidabriškai pilka vaza. Didysis kambarys švietė besileidžiančios saulės atspindžiais, kuriuos pro praviras Sofijos kambario duris metė veidrodiniai spintos stiklai. Sofija stovėjo prie lango ir žiūrėjo į tekančią upę. Skaityti toliau

R. Pangonytė. Eilėraščiai (1)

Rūta Pangonytė, Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijos gimnazistė.

prisimink tai

neklausyk
nei motinos
nei tėvo smerkimo
nei onutės
kuri gyvena
už penkių kvartalų
nei tetų
nei dėdžių
pasakojimų
liepimų
gandų Skaityti toliau

Kukulio miniatiūros (1)

Baltumai. Nuotrauka iš interneto svetainės

Baltumai

Žiemomis Kukulis bandydavo užsiimti buvimu, neturėjimu ir kitais kovų (su savimi) menais. Ne todėl, kad jausdavos stiprus ar per rudenį prikonservuodavo savy itin daug valios pastangų. Geležine ištverme ir gera sportine forma Kukulis išties pasižymėdavo tik už močiutės stalo, kimšdamas jos keptus žagarėlius. Debesims išbėrus baltą sniegą, įvykdavo pirmosios pamokos. Pirmiausia imdavo tirpti turėjimas – laukuose, sode, miške… (kai labai pasisekdavo, net ir galvoje). Baltume išnykdavo atskiri objektai, nebeturėdami kontūrų, kvapų, spalvų… ir noro juos paimti. Akimis surinkti, rankomis apčiuopti ir susidėti kišenėn likdavo nuodėmingu rudens įpročiu. Skaityti toliau

„Saulės arkliukų” bičiuliams (5)

Prano Vaičaičio eilėraščio „Tėviškė“ faksimilė.

Mieli jaunieji „SAULĖS ARKLIUKŲ“ bičiuliai,

štai jau visas mėnuo mūsų skyrelis KŪRYBA laukia Jūsų darbų – poezijos, prozos, vaizduojamosios ar taikomosios dailės kūrinių, tradicinės kūrybos ir netradicinės – visokiausios kūrybos, kokią tik galima skelbti internete.

Pastebėję saviraiškos ir raiškos kupiną sielą, mes, suprantama, kviesime skelbti savo kūrybą, bet juk gali būti ir taip, kad mes nepastebėsime… Tad Jūs nelaukite, kol Jus kas pastebės – patys pasirodykite! Skaityti toliau

Kultūra mūšių lauke (0)

grafiti-wikimedia.org-nuotr

„Bukleto“ kavinėje susitinka Gediminas ir Augustinas. Vėliau pasirodo Vytenis.

Gediminas. Man regis, čia jaukus kampelis. Ar ne? Ypač dabar, po remonto. Turbūt bus praėjęs visas mėnuo nuo to sykio, kai paskutinį kartą čia buvome susitikę. Tu žinai, man ilgai neišėjo iš galvos tas pokalbis, kurį įdomiausioje vietoje nutraukė Jūsų šefo skambutis. Ir Jūs išvažiavote…

Augustinas. Apie ką mes tada kalbėjome? Ai, apie komunikacijų paradoksus…

Gediminas. Taip. Jūs tada įspūdingai komentavote ir šaipėtės iš kažkokio fantazuotojo straipsnio.

Augustinas. Viename prancūziškame žurnale perskaičiau. Skaityti toliau

L. Milčius. Lietuvos vardo nešėjas (1)

algirdas-patackas-ir-leonas-milcius-l.milciaus-nuotr

Sąjūdžio ir politikos bendražygiui Algirdui Patackui

Didysis Penktadienis – tiktai pradžia
Kelionės nuo Žemės Golgotos,
Į ten, kur sutinka Šviesa ir Tiesa,
Svajonės, čia veltui ieškotos.

Prasmingo gyvenimo kelias sunkus,
Akmenuoti kalnai — ne kalva.
Tik motina šaukė ir ėjo sūnus,
O šaukė: „Litua“ — Lietuva. Skaityti toliau

L.V. Medelis. Apie politiką kaip melavimo meną (8)

Alkas.lt koliažas

Pirmą tokio pavadinimo knygos tomą autorius (visuomenei gerai žinomas kaip filosofijos, istorijos, psichologijos ir antropologijos dr., dr., dr.) jau visiškai parengė spaudai. Kiti du tomai bus spausdinami artimiausiu metu. Tiesą sakant, trilogijos pavadinimas kiek ilgesnis: „Politika kaip melavimo menas, ir politikos melagių klasifikacija“. Be lietuvių tekstai pateikiami dar dviem kalbomis todėl skaitytojų ratas galimai bus ganėtinai platus (naudodamasis proga, autorius dėkoja „Google“ vertimo programos kūrėjams; pavadinimas anglų kalba – „Politics as the art of lying and liars classification policy“; rusų kalba „Политика как искусство лжи и лжецов классификации политики“, ir viena Azijos kalba – „Yolg’on san’ati kabi Siyosat va yolg’onchilardir tasnifi siyosati“). Skaityti toliau

S. Spurga. Ukraina (1)

youtube.com nuotr.

Adomas Mickevičius kažkada skelbė, kad Lenkija esanti Europos tautų Kristus. Sunkų kryžių, ar bent jo aštrią nuolaužą, dabar tenka nešti Ukrainai. Jos kraujas srūva už visą Europą. Jei Ukraina laimės, pasaulio istorija klostysis pagal vieną scenarijų, jei pralaimės – pagal kitą. Šis „drugelio sparno mostelėjimas“ sukels į vieną ar į kitą pusę pučiančius politinius vėjus, viesulus, taifūnus, cunamius. Vienos teritorijos bus apsemtos, o kitos iškils it aukšti kalnai.

Taip padėtį matome mes – tačiau tai nerūpi pačiai Ukrainai. Šalis žūtbūtinai kaunasi ne už tolimus ateities tikslus, o visų pirma su pačia savimi, ir realūs koviniai veiksmai tėra nedidelė šios kovos dalis.

Skaityti toliau

V.P. Balandis. Knygnešiai – permąstant Lietuvos mitus (13)

es-knygnesys-alks.lt-koliazas

Labai smagu matyti Lietuvą ką tik atšventusią jau 25-ąjį savo gimtadienį, ir, panašu, sėkmingai atsiplėšusią nuo sunkios praeities. Visai netrukus po kovo 11-osios ateina ir kita, istorinės praeities minėjimui skirta diena – kovo 16-oji, arba Knygnešio diena. Lietuvai žengiant pirmyn į XXI a., mes galime iš naujo įvertinti mūsų tautinius mitus ir įsitikinimus. Šiuolaikinis išsilavinimas ir modernus mąstymas įgalina ir išlaisvina, ir nėra abejonių, kad dabarties pilietis geba daug geriau suvokti, analizuoti ir strategiškai formuoti savo šalies politines ir ekonomines galimybes, nei galėjo tą padaryti galėjo tūlas, patriotizmo įkaitintas ir pradinio išsilavinimo neturintis XIX a. antros pusės lietuvis. Skaityti toliau

L. Milčius. O jūs žygiuokit! (14)

vasario-16-osios-eitynes-M.Patasiaus-nuotr

Vasario 14 d. buvo paskelbta, kad į Kauno miesto merą Andrių Kupčinską laišku kreipėsi Jeruzalės The Simon Wiesenthal centro „vyriausiasis nacių medžiotojas“ dr. Efraimas Zuroffas. Vasario 16-osios eitynės jis pavadino „neonacių eitynemis“ ir  paragino A. Kupčinską ašaukti jas.

„Kaip jūs gerai žinote, dar kartą neo-naciai ir ultranationalistai planuoja žygiuoti Kauno centre ateinantį pirmadienį, vasaris 16-tą, per Lietuvos nepriklausomybės dieną. Manau, kad tai turėtų būti akivaizdu jums, jog tokios eitynes, kuriose pagrindinis šūkis – „Lietuva lietuviams“ ir daugybė Lietuvos svastikų, rodomų kartu su Trečiojo Reicho sirgaliaus Juozo Ambrazevičius įvaizdžiu. Skaityti toliau

V. Juozapaitis. Aliuzija į epigramą K. Donelaičio pasakai apie mėšlavabalius (4)

Vytautas Juozapaitis | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Kirminą juodąjį, kurs linksmas šūde gyvena
Ir besivoliodams tas smarves giria per mierą,
Tą kirminai kiti, darže darkydami žiedus,
Ypačiai grikvabalis, ansai neprietelius sodų,
Šūdvabalį, sakau, kaip girdit, kvietė į svodbą.
Nės darželiai visi ir visos pūstos vietelės
Judinos iš kapinių, saulelei budinant svietą.
Varnos ir varnai ir daug pažįstamų paukščių
Išlėkė ir dainas, kaip buvo mokinti, dainavo.
Štai ir šūdvabalis pradėjo šūde dainuoti Skaityti toliau

T. Dirgėla. Sekmadienio pamėklijimas (2)

Sekmadienis Karoliniškėse | T. Dirgelos nuotr.

Kiekvienas durnius žino, kad sekmadienis – nedarbo diena.
Liaudies išmintis

Ne kiekvienas sekmadienis žino, kad durniui visa savaitė – nedarbo.
Autoriaus išimtis

Viens Skaityti toliau

L. Milčius. Tu vis ryškiau švieti (2)

Prezidento Antano Smetonos paminklas Kaune | L.Milčiaus nuotr.

Prezidento Antano Smetonos 140-mečiui

Tu vis ryškiau švieti pro melo sluoksnį,
Kurį supylė priešai, o kartais ir savi,
Tikėdami, kad tautai ąžuolu jau nežaliuosi,
Dūlėt paliksi amžiams tolių užmaršty.

Bet melui nenulenkti ąžuolo viršūnės, Skaityti toliau

L. Milčius. Pakilk birželio dvidešimt devintą (6)

Signataras Leonas Milčius | asmeninė nuotr.

Baltu debesimi man nepavirsti
Ir nenuplaukt, kaip upės bangai tarp krantų.
Laimė gyvent, atėjus laikui, mirti
Žemėj, kurioj tave vadina lietuviu.

Būtų skaudu, jei niekas jos negintų,
Palikdami, ranka numotų net savi.
Pamiršę, tarsi paukščiai lizdą gimtą,
Nerastų vietos meilės lašui jai širdy. Skaityti toliau

L. Milčius. Tu man gražiausia (1)

Buvai, esi ir liksi man gražiausia
Ne vien dėl saulės, žemės ir ugnies spalvų,
Tavimi gyvas kūnas, teka mūsų kraujas
Anksčiau išėjusių ir būsimų kartų.

Virš visko iškyli, prieš tave viskas blėsta —
Nesantaikos ledokšniai tyžta į šalis,
Rėksnių garsiausios kalbos tampa tuščios, lėkštos,
O pasipūtėlis atrodo kaip kvailys.

Tavo šilkuos valstybė gimė, kėlės,
Miškuose, pokary žieminėse, buvai šviesa, Skaityti toliau

T. Dirgėla. Šeštadienio pasakėčia. Skolos daiktus išveda, patį varyte išvaro (1)

paskola-procentaiUžsimanęs sykį naujesnio išvaizdžio vežimą nuspirkti,
Blėkius savo kiaulę taupyklę iš sylos sudaužė,
Ir tik vėjai jam veidan pasijuokdami puste papūtė.
Bet prisiminė kartą girdėjęs kaip galima lengvai  pasiskolint,
O grąžint tereikia, kai galėsi irgi kada turėsi.
„Kaip tik man!“, pamintijo Blėkius ir ant greitųjų skubėdamas
Surinko morzės raštu žinutę, telegrafu jąją išsiuntė, Skaityti toliau

T. Dirgėla. Šeštadienio pasakėčia. Geras artojas ir su žąsinu paaria (0)

Artojas | J.Junevičiaus nuotr.

„Tai kad klumpės mano vienu mieru per platios randas“,
Blėkius trūbijo po bėginėjimo rungtuvių dusdams
Irgi visam Vyžlauky pirms nuo galo atkėblinęs.
Antai Enskys žolę pjaudams visą dieną nuvargo,
O paskui tik žiū, kad šleivai kreivai žalioji nupjauta-
Kur švaru, kur žolalių kuokštai, kur vėl lygumos esti.
„Tai kad dalgis mano nebnaujas, turu kelinti metai“,
Šūktelėj Enskys, dalgelę dar labai gerą laikydamas. Skaityti toliau

T. Dirgėla. Šeštadienio pasakėčia. Pigiai norėsi – brangiai mokėsi (0)

pinigai.lt nuotr.

„Kam tie pabraukti skiemenys?“
Skaitytojas

„Pastaruosius reikėtų akcentuoti“
Autorius

KarSlunkius žirkliuodams ant vargšo sturluko užmynė,
Tuo pamislijo ans, kad pats laiks akuliorus nuspirkti. Skaityti toliau

L. Milčius. Vasario 16-oji (4)

Vasario 16-oji | archyvai.lt nuotr.

Tikiu, nesuklupsi, Tėvyne mana,
Turi į ką atsiremti.
Vasario 16 – osios  aušta diena,
Svarbiausia Lietuvai šventė.

Betgi būtų mažai vien švente pavadinti
Istorinę laikmečio uolą,
Kurią laiko tėkmė nepajėgs nugramzdinti,
Nors audros vis daužo ir puola.

Abejoti nereikia – išlaikys, nesuduš
Dar ne vieną šimtmečio ratą, Skaityti toliau