Grožinė kūryba

M. Kundrotas. Arčiai ir toliai (0)

Wikipedia.org nuotr.

Ant jūros kranto sėdėjo du broliai. Kęstas ir Vaidas. Abiems – po šešiolika, tiktai Kęstas valanda vyresnis už Vaidą. Žvelgiant iš šalies juos galima supainioti. Lygiai tie patys pailgi veidai, mėlynos akys, pelenų spalvos plaukai ir grakštus stotas liudijo, kad tai – vienos šeimos vaikai.

Abu žvelgė į jūros tolį.

– Įdomu, kas ten už jos? – svajingai paklausė jaunėlis. – Tikriausiai – Skaityti toliau

A. Peškaitis. Poezija (1)

Arūnas Peškaitis | Asmeninė nuotr.

Pro langą mano kaltės
pro langą kelias mano
akelės ak akelės kiek jūs
išverkti galit tikėkit nepražūsiu
man jūsų gaila akys nes jūs
manęs nematę į daiktus kreivai
žiūrit aš myliu ir mylėsiu kaip moku ir
ką moku pro langą kaltės kelias
už mano durų juokas nemoku Skaityti toliau

B. Rastenytė. Gražus ir geras (iš „Afroditės kuoduko“) (0)

Negandos baigiasi

Laska turėjo jaustis „crazy“ tarp to, kas ji buvo, tarp savo „perfect“, tarp savo moteriškojo genijaus, ir savo vargystės. Koks neatitikimas – jos balta kašmyrinė suknelė, jos romanai ir eilės, jos printinantys romano puslapius printeriai ir jos vasara. Ji nuolat ateina į vienus namus ir jis ten visada jos laukia, ji atsirakina duris ir jis ten gyvena, ji padeda rankinę, ne taip kaip viešbutyje, ant gražaus senovinio stalelio raitytomis kojomis prie durų, įdėjusi šviesiai mėlyną užrašų knygelę, prirašytą įdomių įdomiausių dalykų, lyg žinodama, kad jis ją skaitys, o durys neužrakintos… Skaityti toliau

I. Šatkauskas. Paparčio žiedas. Esė (1)

Ar matėte kada bulvarinio žurnalo viršelyje tokį užrašą: „10 būdų, kaip tapti doram“ ar „10 nepadorių klausimų apie dorovę“?

Ar jus mokė mokykloje, ką daryti, kad būtum doras? Ar dorinio ugdymo ar „tikybos“ užsiėmimai suformavo jūsų vertybes? O gal buvo kilęs toks įspūdis, kad, tarkim, chemijai ar matematikai skiriama kur kas daugiau dėmesio? Tai reikštų, kad svarbiau išmokti skaičiuoti nei būti doram? Na, žinoma! Koks būtų vagis, jei nemokėtų skaičiuoti? Skaityti toliau

J. Šatkauskaitė. Eilėraščiai (Komentarai įrašui J. Šatkauskaitė. Eilėraščiai yra išjungti)

Julija Šatkauskaitė | Asmeninė nuotr.

Netyčiom paėmiau į širdį
Wilde’o mamos dramatinę išminties ištarmę
who has not ate his bread in sorrow… etc.
ir ilgas naktis vaikščiojau po tą sodą,
kur balti pelėsio pūkai dengia vaisius,
kur saulė springsta savo rašalo spinduliais
kur dūmai ir prakaitas formuoja nejautros sluoksnį
ant akių vokų. Skaityti toliau

L. Milčius. Lietuvai ir Liepos 6-ajai (video) (4)

Alkas.lt nuotr.

Lietuvai

Norėčiau dainą Tau dainuoti
Skambiausią iš visų,
Tiktai kur rasti, kur ieškoti
Žodžių, Tavęs vertų?!

Norėčiau paukščių paprašyti, Skaityti toliau

B. Rastenytė. Iš „Afroditės kuoduko“ (0)

Beatričė Rastenytė. | Asmeninė nuotrauka

Kleopatra eina per dykumas. Spiritistinis seansas 

Laska išgyveno vidurinįjį amžių. Ir niekaip negalėjo suprasti, – kur paslėpta Choščėjaus adata. Kai Laska paklausė Cezarijaus, kuriame mieste jis norėtų numirti, jis pasakė, kad Paryžiuj, nes ten įdomiau. Laska gulėdama vandeny ištarė, kad ji kartą Getai rašiusi, jog filmą „Mirusių poetų draugija“ ji kažkodėl įsivaizdavo kaip susirinkusių poetų dvasias per spiritistinį seansą, o Geta jai atrašė, kad tas filmas anaiptol ne apie tai. Laska paklausė Cezarijaus, ar jis tiki poetų rojumi, kol šis galutinai susierzino, įsiuto ir pareiškė, kad nenori galvoti apie mirtį ir kad gali išbandyti spiritistinį seansą per Naujuosius metus ir ji galėsianti išsiaiškinti, ar Skaityti toliau

Kreiva Plunksna. Poezija (2)

Pažvelk į gelmę
Ir niekada mažiau
Kūne užčiuopki
Kontūrus sielos
Ir liesk jį
Lyg būstinę Dievo
Pagarbiai tardamas
„Tikiu“
Pažvelk į gelmę
Ir niekada mažiau
Tada mylėsi Skaityti toliau

L. Milčius. Dvi svetimos varnos (3)

Dvi svetimos varnos | L. Milčiaus nuotr.

(Satyra pagal šių dienų politikos aktualijas)

Dvi varnos, dvi svetimos varnos
Atskrido nuo Varšuvos kuorų.
Dvi varnos, dvi pilkos patarškos
Mokyt paukštelius Vilniaus puolė:

Pagaliau, pagaliau mes priversim
Mūsų raštą ir čia pripažinti,
Seną galią ir kilmę pagerbti,
Atsiklaupus vėl ponais vadinti. Skaityti toliau

L. Milčius. Ką dabar nešam? (3)

Knygnešys | L. Milčiaus nuotr.

Atsiliepiant į vėl pakilusį norą kai kuriems Lietuvos „intelektualams“, politikams kuo greičiau „sueuropėti“, bet praktiškai nusilenkti Varšuvos ponams ir tam paaukoti nusistovėjusį lietuvių kalbos raštą, jį užteršiant svetimomis mums raidėmis. Toks žingsnis bus labai kenksmingas lietuvių tautai, jos ateičiai, o taip pat ir Lietuvos valstybės teritoriniam vientisumui. 

Išdarkius lietuvišką raidyną, tuo pačiu bus pamintas ir konstitucinis lietuvių kalbos valstybinis statusas.

Ką dabar nešam? Skaityti toliau

„Atspindžiai“: Viktoras Pranckietis – internetas knygos nenugalės (video) (1)

Viktoras Pranckietis | Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.

Vilniaus tarptautinės knygų mugės metu Alko komanda susitiko su Seimo pirmininku Viktoru Pranckiečiu. Suprantama, kad negalėjome praleisti progos ir nepaklausti, ką vienas iš valstybės vadovų galvoja apie spausdintą žodį. V.Pranckiečio atsakymas nuteikė gerai,- gandai apie knygos mirtį yra gerokai perdėti.

Seimo pirmininką Viktorą Pranckietį kalbina Audrys Antanaitis. Filmuoja Arūnas Sartanavičius.

Skaityti toliau

„Pokalbiai su Audriu Antanaičiu“: Loreta Jastramskienė – į Grįžulo Ratus bilietų nereikia… (video) (0)

Loreta Jastramskienė | Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.

Loreta Jastramskienė savo naujojoje knygoje tikrai neina tiesiu keliu. Lyg ir žadėdama bilietą į Grįžulo ratus, galiausiai ji pareiškia, kad bilietai į ten neparduodami.

Menas ir jo dalis  literatūra, turėtų taurinti ir keisti pasaulį, tačiau Loreta grįžta prie senuko Žano Žako Ruso ir primena, kad visai jis nenorėjo keisti pasaulio, o su jo vėliava pradėta kruvinoji Prancūzijos revoliucija buvo kitų žmonių ir kitų gaivalų padarinys. Rašytoja susitinka su Šarliu Bodleru ir Kristijonu Donelaičiu, natūraliai keldama ne tik susidomėjimą, bet ir teisėtą klausimą – kas bendro Skaityti toliau

L. Milčius. Vėl degs laužai (0)

Signatarai Leonas Milčius, Algirdas Patackas (1943-2015), Liudvikas Simutis (1935-2014) | L. Milčiaus nuotr.

Vėl degs laužai ir sklis kaip giesmės dainos
Apie aukas nelemtosios nakties,
Kurias sudėjo ant altoriaus laisvės
Tauta, tarytum žiedus iš širdies.

Ne liepsnos kils į sausio šaltą dangų,
Bet meilė didvyriams lyg kad ugnis karšta,
Primins žmonėms krauju pelnytą garbę
Rimties tyloj sustojus vėlei Lietuva. Skaityti toliau

L. Milčius. Nelik be atminties (7)

Leonas Milčius | asmeninė nuotr.

Rašau atsiliepdamas į Laisvūno Šopausko straipsnį apie kai kurių dabartinių intelektualų totalitariškumą. Dėkingas gerb. L. Šopauskui už drąsų ir reikalingą vertinimą.

Tik nepalik, žmogau, be atminties.
Be atminties kitiems mes būsim niekas.
Be nuostabiausios žemėje vilties —
Savoj tautoj gyvent ir eit į priekį. Skaityti toliau

L. Milčius. Dvi vėliavos (5)

Kauno karo muziejus | L. Milčiaus nuotr.

Lietuvos karių dienai

Dvi  vėliavos aukštai iškeltos plazda,
Audringam vėjyje ugnim liepsnoja.
Žvelgi — ir lyg tvirčiau, širdyje gera,
Tarsi matai, kaip veda jos į kovą.

Matai, kaip Vytis drąsiai kalaviją aštrų
Prieš ordas priešų pelkėmis ir giriom mūšin neša. Skaityti toliau

R. Abukauskienė. Alšis (0)

Alšis |  G. Klimkevičiaus nuotr.

Būrys lietuvių, užsibrėžę pakartoti Vytauto Didžiojo žygį, sėdo ant žemaitukų ir išjojo Juodosios jūros link. Baltarusijoje, ties Alšios pilimi, prie jų prisijungė šunelis. Jis kasdien nubėgdavo 40 – 50 km paskui raitelius. Kodėl? O buvo taip…

Kalė atsivedė net aštuonis šuniukus. Pamačiusi šeimininkė aiktelėjo:

– Kur ir dėsime tiek?

Toks šeimininkės tonas nieko gero nežadėjo. Skaityti toliau

J. Šatkauskaitė. Eilėraščiai (3)

Julija Šatkauskaitė | V. Daraškevičiaus nuotr.

Nuvilti

Vėluoti, nes sapnuojamos klajonės po nesančius kraštus
daug svarbesnės už darbo biržos konsultaciją.
Meluoti, nes tai, koks esi, nesutampa su tuo,
Kokį norėtum save matyti ir juolab rodyti.
Nedirbti, nes darbų per daug ir argi vienas žmogus tiek gali,
o ir nežinia, nuo ko reiktų pradėt. Skaityti toliau

L. Milčius. Prisimenant Baltijos kelią (0)

Baltijos kelias | E.J. Morkūno nuotr.

Skaudu ir gaila, kad ne vienas tautietis mūsų vienybės, Baltijos kelią, iškeitė į emigracijos kelią

Kodėl dabar vedi ne Baltijos pakrante,
Tačiau per ją, per dūžtančias bangas?
Kaip tavyje sustot ir kaip ištiesti ranką,
Kaip man greta bičiulį kitą rast?

Kodėl gi, broliai, juo keliaut pamilot,
Jo nepapuoš lakūnai gėlėmis. Skaityti toliau

R. Jasukaitienė. Žemės paukšteli (2)

Žalioji meleta| raudonojiknyga.lt nuotr.

Ten, prie šaltiniuoto upelio, susišaukia meletos. Einu, rodos, tyliai, taip tyliai, kad nesudrumsčiau ryto skaidrumo; taip tyliai, kad net rasakilos lapų armonikėlėj nakties lašo neištaškyčiau. Bet jos mane pajunta, tos meletos. Išsiskaptavo uoksą sename alksnyje, prie pat takelio, kur tebežydi jazminas. Išsikirto langą į žmonių pasaulį: stebi paukštiškom akim, jaučia ateinantį, nieko nelaukusios kelia triukšmą. Viena tupi ant kiaušinių, kita tuo tarpu ieško maisto.

Meletos gyvena poromis, kartu vaikus peri. Patinėlio viršugalvis raudonas, kūnas juodas. Patelė ne tokia puošni, teturi raudoną dryžį per galvą. Skaityti toliau

B. Rastenytė. Atlantida (0)

thCAR6JM9I

Aš jūros krantą
Pasiekti bandau
Tuose namuose
Kur gyvenau kriauklėje
„Are we breath, or are we breathed“
Vaikystėje žaisdavom
Koralų rifuose
Lyg gaublyje
Ir sukdavomės jūros arkliukų
Karuselėse
Ir rinkdavom
Perlus. Skaityti toliau

A. Zolubas. Susimąstymui prieš Seimo rinkimus (1)

LRS | alkas.lt koliažas

Rišama avis prie kuolo priprato
Ir ganėsi taip daugelį metų.
Prigimdė ėriukų, kelios kartos jų rados,
Bet ir tie kuolą tarsi stabą tematė.

Praeivis avelę nuo kuolo paleido –
Lai ganosi pievoj nauja avių banda.
Bet nuo kuolo nutolti avelės nepuolė;
Seno įpročio visos laikėsi uoliai. Skaityti toliau

L. Milčius. Iškelsim vėliavas (15)

Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.

Vasario 16-osios 98-osioms metinėms

Iškelsim vėliavas, iškelsim,
Plaikstysis spalvos danguje,
Į šilko šėlsmą vėjy žvelgsim
Ir liesis džiaugsmas širdyje.

Trispalvės skrydy – mūsų Laisvė, Skaityti toliau

B. Rastenytė. Įsimylėję faraonai. Eilėraščiai (0)

ĮSIMYLĖJĘ FARAONAI

Nektaras dievams 

Ar tai – sielos nektaras,
Kai aš šypsausi
Ir be kurio negaliu gyventi,
Skaityti toliau

L. Milčius. Kalaviju išvykim primestą mums kaltę (6)

L. Milčiaus nuotr.

Kažkam  „balvonai“ Vilniuje dar brangūs,
Kažkam lietuviai amžiams liks, matyt, kalti,
Kad  ritos baisios pasaulinio karo bangos,
Bet čia,  prie Nemuno, išlikom dar gyvi.

Tarsi ne didžiosios valstybės pragarą atvėrė,
Kankino, degino žmoniją gaisruose,
Paleido siaust nacizmo, komunizmo žvėrį
Ir ištisas tautas skandino liepsnose.

Bet va, pakyla melas iš klajoklių žemės,
Sukranksi juodvarniu, net vanagu savu,
Istorijos klastotes mūsų žemėn beria Skaityti toliau

S. Aleksijevič. Apie tai, kad užaugome tarp budelių ir aukų (2)

Svetlana Aleksijevič | U. Žilytės piešinys

„Second-hand laikas“ – baigiamoji 2015 m. Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič (g. 1948) ciklo „Golosa utopiji“ („Utopijos balsai“) knyga. Toliau plėtodama unikalų dokumentinės prozos žanrą – leisdama veikėjams patiems pasakoti apie save – autorė byloja apie ypatingą žmonių padermę – homo sovieticus. Dar palyginti neseniai homo sovieticus tikėjo gyvenantis pažangiausioje ir galingiausioje valstybėje, o 10 dešimtmetyje pasijuto vegetuojantis trečiojo pasaulio šalyje…Skurdas, korupcija, nenoras ir negebėjimas dirbti… Ar todėl posovietinė visuomenė ilgisi Sovietų Sąjungos ir… Stalino kulto? Kaip nutiko, kad imperijos žavesys užtemdė

Skaityti toliau

G. Kaltenis. Apie toleranciją ir tapatybę dar ir dar kartą (6)

Tapatybė | A. Kostkevičiaus pieš.

Sovietiniais metais iš vieno politruko esu girdėjęs – kad, nors visuose bekraštės „didžiosios tėvynės“ kampeliuose stovi bent po vieną, o kai kur ir po keletą didžiojo revoliucijos vado lenino skulptūrų, bet jos, tos skulptūros, visgi, esą, yra savitos – kiekviename krašte kitokios – mūsuose, daugiau į Vakarus (matyt, žiūrint nuo Maskvos),  jo veido bruožai daugiau-mažiau europietiški, o, sakysim, tolimoje šiaurėje ar rytuose – statulos akys siaurėja, kepurė didėja, žandikauliai platėja… Ta prasme, kiekvienam savas tas leninas… Tai irgi buvo tapatybės paieškos – nors ir „tarybinės liaudies“, nors taip ir neišsivysčiusio „mokslinio komunizmo“ pagrindais. Skaityti toliau

Jazminas. Mergaitė ir laika (1)

Gaiva Paprastoji. Judėjimas. Akvarelė, plunksna, tušas. 46x33.

Tęsinys. Pradžia ČIA.

VI

Sofijai nepatiko, kad Paulina jai nesakydavo, kas jai gražu, o kas – ne. Nors šiaip ne kartą buvo girdėjusi iš jos lūpų, kad yra graži. Tik kartais pagirdavo, kad jai kas nors gražu iš Sofijos aprangos. Vieną vasarą jos abi pasisiūdino rožines sukneles, o Sofija, nusižiūrėjusi iš madų žurnalo, suvarstė ją nugaroje juodu su baltais burbuliukais kaspinu. Taip apsirengusios jos su Paulina kažkur ėjo. Kitą dieną Paulina buvo pasipiktinusi, kad kažkokia jos pažįstama matė jas ir kad labai gyrė Sofijos suknelę, o jos – ne. Paulina visada norėjo būti pirmuoju numeriu. O Sofija? Skaityti toliau

Jazminas. Mergaitė ir laika (0)

Gaiva Paprastoji. Pasirinkimo sunkumai. Akvarelė, plunksna, tušas. 46x33

Tęsinys. Pradžia ČIA.

V

Niuta augo. Sofijos mama nuogąstavo, kad Niuta grubi. Nors visi palydėdavo akimis Niutą, tačiau jau taip nealpo dėl jos kaip anksčiau, kol buvo mažytė. Kiti jos ir bijojo. Buvo didelis šuo. Lodavo. Ir labai stipri. Mažos mergytės norėdavo ją glostyti, bet Sofija neleisdavo.

– Ji mūsų nemyli, – abejojančiu balsu kartą pasakė Sofijos mama.

Tada Sofija, mergaitiškai klestelėjusi ant sofos šalia Niutos ir ją švelniai apkabinusi, sukuždėjo: Skaityti toliau

L. Milčius. Esame turtingi (0)

mitingas-n-balciunienes-nuotr-K100

Raginant kovoti prieš politikų ketinimus į mūsų nusistovėjusią abėcėlę įbrukti svetimas raides, griauti rašytinės lietuvių kalbos pagrindą   

Esame tikrai turtingi
Mūs kalbos auksinių klodų.
Gelmėmis jų paslaptingi,
Kupini prasmės ir grožio.

Kur kitur taip dosniai bėrė
Žodį, tarsi brandų grūdą? Skaityti toliau

Tautvydas Kiršys kalba (2)

Tautvydas Kiršys, Kauno „Santaros“ gimnazijos 10-tos klasės gimnazistas.

Aš įsimylėjau raštą, žodį, sakinį, tai tapo mano gyvenimo būdu – skaityti, rašyti, ta harmonija, kuri slepiasi po raidėmis, mane svaigina. Lygiai prieš metus aš nemėgau Rašto. Purčiausi skaitydamas, o rašiau lyg su nukirstu riešu. Atradau tai, ir tai mane pakeitė, iš tikrųjų pakeitė, neįtikėtina! Aš pasaulį pradėjau matyti kitaip! Pradėjau pastebėti viską, kas dedasi aplinkui, pajaučiau Žemę savo kojomis. Aš stoviu čia, šitam momente, ir tai… tai yra nuostabu. Matau daug žmonių skubančių, bėgančių, spaudžiamų rytojaus ar praeities, nuo ko jūs bėgat? Kur jūs bėgat? Ar matai vaivorykštę kitam gale? Deja, vaivorykštės kito galo nepasieksi, tai nėra realu, geriau sustok ir pasigrožėk minutę tuo, kuo gyveni. Nes tai vyksta tik dabar ir tik tau. Skaityti toliau