Grožinė kūryba

L. Milčius. Ką dabar nešam? (3)

Knygnešys | L. Milčiaus nuotr.

Atsiliepiant į vėl pakilusį norą kai kuriems Lietuvos „intelektualams“, politikams kuo greičiau „sueuropėti“, bet praktiškai nusilenkti Varšuvos ponams ir tam paaukoti nusistovėjusį lietuvių kalbos raštą, jį užteršiant svetimomis mums raidėmis. Toks žingsnis bus labai kenksmingas lietuvių tautai, jos ateičiai, o taip pat ir Lietuvos valstybės teritoriniam vientisumui. 

Išdarkius lietuvišką raidyną, tuo pačiu bus pamintas ir konstitucinis lietuvių kalbos valstybinis statusas.

Ką dabar nešam? Skaityti toliau

„Atspindžiai“: Viktoras Pranckietis – internetas knygos nenugalės (video) (1)

Viktoras Pranckietis | Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.

Vilniaus tarptautinės knygų mugės metu Alko komanda susitiko su Seimo pirmininku Viktoru Pranckiečiu. Suprantama, kad negalėjome praleisti progos ir nepaklausti, ką vienas iš valstybės vadovų galvoja apie spausdintą žodį. V.Pranckiečio atsakymas nuteikė gerai,- gandai apie knygos mirtį yra gerokai perdėti.

Seimo pirmininką Viktorą Pranckietį kalbina Audrys Antanaitis. Filmuoja Arūnas Sartanavičius.

Skaityti toliau

„Pokalbiai su Audriu Antanaičiu“: Loreta Jastramskienė – į Grįžulo Ratus bilietų nereikia… (video) (0)

Loreta Jastramskienė | Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.

Loreta Jastramskienė savo naujojoje knygoje tikrai neina tiesiu keliu. Lyg ir žadėdama bilietą į Grįžulo ratus, galiausiai ji pareiškia, kad bilietai į ten neparduodami.

Menas ir jo dalis  literatūra, turėtų taurinti ir keisti pasaulį, tačiau Loreta grįžta prie senuko Žano Žako Ruso ir primena, kad visai jis nenorėjo keisti pasaulio, o su jo vėliava pradėta kruvinoji Prancūzijos revoliucija buvo kitų žmonių ir kitų gaivalų padarinys. Rašytoja susitinka su Šarliu Bodleru ir Kristijonu Donelaičiu, natūraliai keldama ne tik susidomėjimą, bet ir teisėtą klausimą – kas bendro Skaityti toliau

L. Milčius. Vėl degs laužai (0)

Signatarai Leonas Milčius, Algirdas Patackas (1943-2015), Liudvikas Simutis (1935-2014) | L. Milčiaus nuotr.

Vėl degs laužai ir sklis kaip giesmės dainos
Apie aukas nelemtosios nakties,
Kurias sudėjo ant altoriaus laisvės
Tauta, tarytum žiedus iš širdies.

Ne liepsnos kils į sausio šaltą dangų,
Bet meilė didvyriams lyg kad ugnis karšta,
Primins žmonėms krauju pelnytą garbę
Rimties tyloj sustojus vėlei Lietuva. Skaityti toliau

L. Milčius. Nelik be atminties (7)

Leonas Milčius | asmeninė nuotr.

Rašau atsiliepdamas į Laisvūno Šopausko straipsnį apie kai kurių dabartinių intelektualų totalitariškumą. Dėkingas gerb. L. Šopauskui už drąsų ir reikalingą vertinimą.

Tik nepalik, žmogau, be atminties.
Be atminties kitiems mes būsim niekas.
Be nuostabiausios žemėje vilties —
Savoj tautoj gyvent ir eit į priekį. Skaityti toliau

L. Milčius. Dvi vėliavos (5)

Kauno karo muziejus | L. Milčiaus nuotr.

Lietuvos karių dienai

Dvi  vėliavos aukštai iškeltos plazda,
Audringam vėjyje ugnim liepsnoja.
Žvelgi — ir lyg tvirčiau, širdyje gera,
Tarsi matai, kaip veda jos į kovą.

Matai, kaip Vytis drąsiai kalaviją aštrų
Prieš ordas priešų pelkėmis ir giriom mūšin neša. Skaityti toliau

R. Abukauskienė. Alšis (0)

Alšis |  G. Klimkevičiaus nuotr.

Būrys lietuvių, užsibrėžę pakartoti Vytauto Didžiojo žygį, sėdo ant žemaitukų ir išjojo Juodosios jūros link. Baltarusijoje, ties Alšios pilimi, prie jų prisijungė šunelis. Jis kasdien nubėgdavo 40 – 50 km paskui raitelius. Kodėl? O buvo taip…

Kalė atsivedė net aštuonis šuniukus. Pamačiusi šeimininkė aiktelėjo:

– Kur ir dėsime tiek?

Toks šeimininkės tonas nieko gero nežadėjo. Skaityti toliau

J. Šatkauskaitė. Eilėraščiai (3)

Julija Šatkauskaitė | V. Daraškevičiaus nuotr.

Nuvilti

Vėluoti, nes sapnuojamos klajonės po nesančius kraštus
daug svarbesnės už darbo biržos konsultaciją.
Meluoti, nes tai, koks esi, nesutampa su tuo,
Kokį norėtum save matyti ir juolab rodyti.
Nedirbti, nes darbų per daug ir argi vienas žmogus tiek gali,
o ir nežinia, nuo ko reiktų pradėt. Skaityti toliau

L. Milčius. Prisimenant Baltijos kelią (0)

Baltijos kelias | E.J. Morkūno nuotr.

Skaudu ir gaila, kad ne vienas tautietis mūsų vienybės, Baltijos kelią, iškeitė į emigracijos kelią

Kodėl dabar vedi ne Baltijos pakrante,
Tačiau per ją, per dūžtančias bangas?
Kaip tavyje sustot ir kaip ištiesti ranką,
Kaip man greta bičiulį kitą rast?

Kodėl gi, broliai, juo keliaut pamilot,
Jo nepapuoš lakūnai gėlėmis. Skaityti toliau

R. Jasukaitienė. Žemės paukšteli (2)

Žalioji meleta| raudonojiknyga.lt nuotr.

Ten, prie šaltiniuoto upelio, susišaukia meletos. Einu, rodos, tyliai, taip tyliai, kad nesudrumsčiau ryto skaidrumo; taip tyliai, kad net rasakilos lapų armonikėlėj nakties lašo neištaškyčiau. Bet jos mane pajunta, tos meletos. Išsiskaptavo uoksą sename alksnyje, prie pat takelio, kur tebežydi jazminas. Išsikirto langą į žmonių pasaulį: stebi paukštiškom akim, jaučia ateinantį, nieko nelaukusios kelia triukšmą. Viena tupi ant kiaušinių, kita tuo tarpu ieško maisto.

Meletos gyvena poromis, kartu vaikus peri. Patinėlio viršugalvis raudonas, kūnas juodas. Patelė ne tokia puošni, teturi raudoną dryžį per galvą. Skaityti toliau

Atlantida (0)

thCAR6JM9I

Aš jūros krantą
Pasiekti bandau
Tuose namuose
Kur gyvenau kriauklėje
„Are we breath, or are we breathed“
Vaikystėje žaisdavom
Koralų rifuose
Lyg gaublyje
Ir sukdavomės jūros arkliukų
Karuselėse
Ir rinkdavom
Perlus. Skaityti toliau

A. Zolubas. Susimąstymui prieš Seimo rinkimus (1)

LRS | alkas.lt koliažas

Rišama avis prie kuolo priprato
Ir ganėsi taip daugelį metų.
Prigimdė ėriukų, kelios kartos jų rados,
Bet ir tie kuolą tarsi stabą tematė.

Praeivis avelę nuo kuolo paleido –
Lai ganosi pievoj nauja avių banda.
Bet nuo kuolo nutolti avelės nepuolė;
Seno įpročio visos laikėsi uoliai. Skaityti toliau

Mitiškumo sanklodos Antano Škėmos prozoje (0)

Pasaulio medis | J. Daniliauskienės spalvoto popieriaus karpinys, 2000.

Algirdo Juliaus Greimo nuomone, mitologijos, kaip savarankiškos mokslo šakos, susifor­mavi­mas sietinas su Žoržo Diumezilio (Georges Dumézil) vardu (6, 9). Diumezilis atmetė mito, kaip lakios vaiz­duotės meno kūrinių, traktuotę, pasipriešino istorikams, ieškantiems mitinių faktų, o ne jų reikšmės, bei filosofinėms teo­rijoms, siūlančioms keletu kategorijų išaiškinti žmo­ni­jos mitinį mąstymą. Jo išeities taškas – „ati­tikmens tarp dieviškojo ir žmogiš­kojo pasau­lių tei­gimas, į die­viškąjį pasaulį žiūrint, tam tikra prasme, kaip į žmogiš­kojo pasaulio, jo san­tvarkos, jo pag­rindinių rūpesčių ir troškimų atspindį“ (6, 9). Tautos religija yra jos ideologija, kurios padedama bendruomenė mąsto save pačią,

Skaityti toliau

L. Milčius. Iškelsim vėliavas (15)

Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.

Vasario 16-osios 98-osioms metinėms

Iškelsim vėliavas, iškelsim,
Plaikstysis spalvos danguje,
Į šilko šėlsmą vėjy žvelgsim
Ir liesis džiaugsmas širdyje.

Trispalvės skrydy – mūsų Laisvė, Skaityti toliau

Įsimylėję faraonai. Eilėraščiai (0)

ĮSIMYLĖJĘ FARAONAI

Nektaras dievams 

Ar tai – sielos nektaras,

Kai aš šypsausi

Ir be kurio negaliu gyventi, Skaityti toliau

L. Milčius. Kalaviju išvykim primestą mums kaltę (6)

L. Milčiaus nuotr.

Kažkam  „balvonai“ Vilniuje dar brangūs,
Kažkam lietuviai amžiams liks, matyt, kalti,
Kad  ritos baisios pasaulinio karo bangos,
Bet čia,  prie Nemuno, išlikom dar gyvi.

Tarsi ne didžiosios valstybės pragarą atvėrė,
Kankino, degino žmoniją gaisruose,
Paleido siaust nacizmo, komunizmo žvėrį
Ir ištisas tautas skandino liepsnose.

Bet va, pakyla melas iš klajoklių žemės,
Sukranksi juodvarniu, net vanagu savu,
Istorijos klastotes mūsų žemėn beria Skaityti toliau

S. Aleksijevič. Apie tai, kad užaugome tarp budelių ir aukų (2)

Svetlana Aleksijevič | U. Žilytės piešinys

„Second-hand laikas“ – baigiamoji 2015 m. Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič (g. 1948) ciklo „Golosa utopiji“ („Utopijos balsai“) knyga. Toliau plėtodama unikalų dokumentinės prozos žanrą – leisdama veikėjams patiems pasakoti apie save – autorė byloja apie ypatingą žmonių padermę – homo sovieticus. Dar palyginti neseniai homo sovieticus tikėjo gyvenantis pažangiausioje ir galingiausioje valstybėje, o 10 dešimtmetyje pasijuto vegetuojantis trečiojo pasaulio šalyje…Skurdas, korupcija, nenoras ir negebėjimas dirbti… Ar todėl posovietinė visuomenė ilgisi Sovietų Sąjungos ir… Stalino kulto? Kaip nutiko, kad imperijos žavesys užtemdė

Skaityti toliau

G. Kaltenis. Apie toleranciją ir tapatybę dar ir dar kartą (6)

Tapatybė | A. Kostkevičiaus pieš.

Sovietiniais metais iš vieno politruko esu girdėjęs – kad, nors visuose bekraštės „didžiosios tėvynės“ kampeliuose stovi bent po vieną, o kai kur ir po keletą didžiojo revoliucijos vado lenino skulptūrų, bet jos, tos skulptūros, visgi, esą, yra savitos – kiekviename krašte kitokios – mūsuose, daugiau į Vakarus (matyt, žiūrint nuo Maskvos),  jo veido bruožai daugiau-mažiau europietiški, o, sakysim, tolimoje šiaurėje ar rytuose – statulos akys siaurėja, kepurė didėja, žandikauliai platėja… Ta prasme, kiekvienam savas tas leninas… Tai irgi buvo tapatybės paieškos – nors ir „tarybinės liaudies“, nors taip ir neišsivysčiusio „mokslinio komunizmo“ pagrindais. Skaityti toliau

Jazminas. Mergaitė ir laika (1)

Gaiva Paprastoji. Judėjimas. Akvarelė, plunksna, tušas. 46x33.

Tęsinys. Pradžia ČIA.

VI

Sofijai nepatiko, kad Paulina jai nesakydavo, kas jai gražu, o kas – ne. Nors šiaip ne kartą buvo girdėjusi iš jos lūpų, kad yra graži. Tik kartais pagirdavo, kad jai kas nors gražu iš Sofijos aprangos. Vieną vasarą jos abi pasisiūdino rožines sukneles, o Sofija, nusižiūrėjusi iš madų žurnalo, suvarstė ją nugaroje juodu su baltais burbuliukais kaspinu. Taip apsirengusios jos su Paulina kažkur ėjo. Kitą dieną Paulina buvo pasipiktinusi, kad kažkokia jos pažįstama matė jas ir kad labai gyrė Sofijos suknelę, o jos – ne. Paulina visada norėjo būti pirmuoju numeriu. O Sofija? Skaityti toliau

Jazminas. Mergaitė ir laika (0)

Gaiva Paprastoji. Pasirinkimo sunkumai. Akvarelė, plunksna, tušas. 46x33

Tęsinys. Pradžia ČIA.

V

Niuta augo. Sofijos mama nuogąstavo, kad Niuta grubi. Nors visi palydėdavo akimis Niutą, tačiau jau taip nealpo dėl jos kaip anksčiau, kol buvo mažytė. Kiti jos ir bijojo. Buvo didelis šuo. Lodavo. Ir labai stipri. Mažos mergytės norėdavo ją glostyti, bet Sofija neleisdavo.

– Ji mūsų nemyli, – abejojančiu balsu kartą pasakė Sofijos mama.

Tada Sofija, mergaitiškai klestelėjusi ant sofos šalia Niutos ir ją švelniai apkabinusi, sukuždėjo: Skaityti toliau

L. Milčius. Esame turtingi (0)

mitingas-n-balciunienes-nuotr-K100

Raginant kovoti prieš politikų ketinimus į mūsų nusistovėjusią abėcėlę įbrukti svetimas raides, griauti rašytinės lietuvių kalbos pagrindą   

Esame tikrai turtingi
Mūs kalbos auksinių klodų.
Gelmėmis jų paslaptingi,
Kupini prasmės ir grožio.

Kur kitur taip dosniai bėrė
Žodį, tarsi brandų grūdą? Skaityti toliau

Tautvydas Kiršys kalba (2)

Tautvydas Kiršys, Kauno „Santaros“ gimnazijos 10-tos klasės gimnazistas.

Aš įsimylėjau raštą, žodį, sakinį, tai tapo mano gyvenimo būdu – skaityti, rašyti, ta harmonija, kuri slepiasi po raidėmis, mane svaigina. Lygiai prieš metus aš nemėgau Rašto. Purčiausi skaitydamas, o rašiau lyg su nukirstu riešu. Atradau tai, ir tai mane pakeitė, iš tikrųjų pakeitė, neįtikėtina! Aš pasaulį pradėjau matyti kitaip! Pradėjau pastebėti viską, kas dedasi aplinkui, pajaučiau Žemę savo kojomis. Aš stoviu čia, šitam momente, ir tai… tai yra nuostabu. Matau daug žmonių skubančių, bėgančių, spaudžiamų rytojaus ar praeities, nuo ko jūs bėgat? Kur jūs bėgat? Ar matai vaivorykštę kitam gale? Deja, vaivorykštės kito galo nepasieksi, tai nėra realu, geriau sustok ir pasigrožėk minutę tuo, kuo gyveni. Nes tai vyksta tik dabar ir tik tau. Skaityti toliau

S. Veržikauskas. Geroji žinia veganams: žolė valgoma ir perkelia ją valgančius į aukštesnį dvasinį lygmenį (2)

Karvė | Uncyclopedia.wikia.com nuotr.

Humoreska

Žiūrėjau vakar filmuką apie meškinus ir jiems pavydėjau. Anie juk visavalgiai ir kol dar nėra lašišų, gali valgyti viską, kas po snukiu papuola. Įspūdinga buvo stebėti, kaip meškiukai, tarsi briedžiai kokie, ėdė žolę.

Aš, žmogus, taip pat esu vadinamas visavalgiu, tačiau mėsos valgyti negaliu, nes taip patampu netiesioginiu žudiku, teršiu karmą, tamsinu čakras ir naikinu sveikatą. Kūnas juk ne tam duotas, kad iš jo tyčiotis.

Tada pamaniau, kad jei pasistengčiau, gryna žole misti galėčiau ir aš. Bet, kad viską daryti teisingai, pasitelkiau mokslą. Karvių ir kitų žolėdžių virškinimo traktas nepalyginamai didesnis, nei žmogaus, yra net kelios virškinimo kameros. Viso to turėti negaliu, bet išeitis ir čia yra. Skaityti toliau

Jazminas. Mergaitė ir laika (0)

Gaiva Paprastoji. Venecija. Akvarelė, plunksna, tušas, 46x33.

Tęsinys. Pradžia ČIA.

IV

Kadangi Sofija tame Aurelijaus koncerte, tiksliau, prieš koncertą nepasirodys, tai yra nešoks bakchančių šokio, ji sugalvojo paimti iš jo interviu. Kadangi jau rašinėjo vienam jaunimo portalui, nuėjusi pas redaktorių išsakė savo idėją, ir redaktorius, buvęs jų mokyklos mokinys, atsakė: „Tu intelektuali, Sofija. Manau, gali pabandyti“. Tada Sofija pirmą kartą susimąstė, kad ji yra intelektuali. Anksčiau apie tai negalvojo. Tai buvo etiketė. Firmos ženklas. Paulinai apie tai nieko nesakė. Pradėjo rengti klausimus. Pasiėmusi mamos antikos literatūros vadovėlį, Sofija pradėjo skaityti. Skaityti toliau

Jazminas. Mergaitė ir laika (0)

Gaiva Paprastoji. Vėluojant užaugti. Akvarelė, plunksna, tušas, 46x33.

Tęsinys. Pradžia ČIA.

III

Milda buvo ta mergina, kuriai Sofija aiškindavo matematikos uždavinius, su kuria jos vienu metu draugavo vos ne kaip sesės ir žavėjosi Astrida Lindgren bei Aleksandro Diuma knyga apie karalienę Margo. Jas gatvėje ir vadindavo sesėmis, nes abi buvo tamsiaplaukės, garbanotais plaukais ir beveik juodomis akimis. Vėliau ji labai žavėjosi Sofijos grožiu ir jos turimu ar neturimu vaikinu, nes pasakojo Paulinai, kaip matė Sofiją knygyne, kokia ji be galo graži ir turbūt jau turi vaikiną… Mildos tėvai buvo išsiskyrę. „Mano tėvelis – poetas“, – kartą vaikystėje pasigyrė Sofija Mildai. Po kiek laiko, viską permąsčiusi, Milda pareiškė, kad jos dėdė irgi poetas. Skaityti toliau

M. Luknietis. Paskutinis Žalgirio karys (15)

Žalgirio mūšio inscenizacija, 2012 m. | kam.lt, D.Babensko nuotr.

Ėjo puikūs 1480–ieji Naujojo Dievo metai. Vasara ėjo į pabaigą, visoje Lietuvoje tvyrojo ramybė ir taika. Derlius šiemet buvo puikus, pavasaris ne per vėlyvas, vasara ne per lietinga – žodžiu, gyvenimas buvo gražus, visi žmonės jautė laimę ir priteklių. Tiesa, pietinėse Didžiosios Kunigaikštystės žemėse ten tenykščiams pulkams kartais tekdavo susigrumti su netikėliais totoriais, už rytų girių savo šaltose pelkėse bruzdėjo maskoliai, bet Žemaičių seniūnijoje ir visoje Senojoje Lietuvoje viskas buvo tylu ir ramu, kryžiuočių galybė senai palaužta, be karų augo jau trečia karta.

Po ilgos kelionės į senelio Šimkų sodžių, suaugę ir vaikai išsirito iš vežimo. Skaityti toliau

Jazminas. Mergaitė ir laika (0)

Gaiva Paprastoji. Radiniai. Akvarelė, plunksna ir tušas. 46x33.

Tęsinys. Pradžia ČIA.

II

Atėjo rugsėjis. Pardavę butą miesto centre, jie persikėlė į naują mikrorajoną. Jame įsigijo du, vieną šalia kito, seneliams. Ir dar liko pinigų vaistams ir senelio gydymui. Kad ir teko iš erdvaus devyniolikto amžiaus persikelti į dvidešimto amžiaus skurdą ir jausti tą baisią tuštumą ir nykumą, beprasmybę, tik šiek tiek jaunumas jame gelbėjo, buvo ir gerų žinių – senelis atsigavo. Pradėjo net kalbėti. O tai reiškė, kad Sofija vėl turės su kuo pasišnekėti. Užėjusi į jo kambarį, ji prisėdo pasėdėti. Iš senelio akių buvo matyti, kad džiaugiasi jos buvimu. Sofija jautė, kad yra jo širdies džiaugsmas. Ir atrodė, kad jis mąsto, jog turi gyventi, padėti jai, nes tokia gležna gėlė kaip Sofija dar turi išmokti pati apsiginti. Sofija pabučiavo senelį. Skaityti toliau

P.R. Liubertaitė. Joninių naktį (0)

Rasos šventė Londone 2014 | rengėjų nuotr.

Devyni kupolės žolynai
Ateitį spės laumės lūpomis
Prie laužo Joninių naktį,
Dūmais pakvipusią.

Oi, kupole kupolėle,
Kupolylia trumpiausią naktelę… Skaityti toliau

L. Milčius. Jei vis bijosim (19)

Leonas Milčius | asmeninė nuotr.

Širdis verda, o ką darysim? Parašiau tokį eilėraštį, bet argi politiškai ir tautiškai kurtiems begali kas padėt? Jie darys savo negerus darbus ir tiek.

Tai gal tik savo širdperšai nuraminti. Gal dar Prezidentė nepasirašys, jeigu Seimas priims patį juodžiausią variantą.

Leonas M.

2015 birželio 19 d. Skaityti toliau

Jazminas. Mergaitė ir laika (2)

Visko tureti negali 1

I

Į Vilniaus centro senus namus pro langus skverbėsi besileidžianti saulė, užliedama erdvų aukštomis lubomis butą. Visa atmosfera priminė devynioliktą amžių. Didžiajame kambaryje kabėjo krištolinis šviestuvas, lubos buvo skoningai išpuoštos gipso ornamentais. Pasieniais pilnos lentynos knygų. Beveik kambario vidury, šiek tiek arčiau lango stovėjo didžiulis ąžuolinis stalas, apkrautas mokslinėmis knygomis ir vadovėliais. Ant stalo stovėjo porcelianinis puodelis, anglų gamybos porcelianinė skulptūrėlė, pakalnučių primerkta sidabriškai pilka vaza. Didysis kambarys švietė besileidžiančios saulės atspindžiais, kuriuos pro praviras Sofijos kambario duris metė veidrodiniai spintos stiklai. Sofija stovėjo prie lango ir žiūrėjo į tekančią upę. Skaityti toliau