Grožinė kūryba

Robertas Heinleinas apie vaikų auklėjimą ir pilietybę (8)

Robertas Heinleinas | listal.com nuotr.

Amerikiečių mokslinės fantastikos garsenybė Robertas Heinleinas (Robert A. Heinlein) 1959 m. yra išleidęs knygą „Žvaigždėlaivių kariai“ (Starship Troopers), kurioje vaizduoja tolimos ateities žvaigždėlaivių kariuomenę, jos kasdienybę ir kovas už Žemę, žmonijos namus.

Knygoje esama atkarpos, kurioje pagrindinis herojus, Žemės planetos pajėgų eilinis, pasakoja apie mirties bausmę, įvykdytą dezertyrui Dilindžeriui, žiauriai nužudžiusiam mažą mergaitę.

Ir ta dingstimi herojaus prisimenamo mokyklos mokytojo pulkininko Diubua lūpomis autorius pasisako apie bausmės sampratą bei tikrąją paskirtį, apie kūno bausmių taikymą vaikams ir t. t. Skaityti toliau

G. Pitrėnienė. Ar ataneš man saulų… Poezija tarmiškai (0)

Gražina Pitrėnienė | Asmeninė nuotr.

Gražina Pitrėnienė apie save:

„Esu kilusi iš mažo Pakriaunio kaimelio Rokiškio rajone. Užaugau prie Kriaunos upės, tad ir slapyvardis kūrėjų svetainėje „Žalia žolė“ – Kriauna. Rašyti tarmiškai mane paskatino ir šioje svetainėje organizuojami respublikiniai tarmiškos kūrybos konkursai bei vienas iš jų organizatorių Algirdas Svidinskas, kurį laiką buvęs Rokiškio etninės kultūros puoselėtoju. Eiles rašau  rytų aukštaičių tarme, rokiškėnų patarme. Dalyvavau keliuose respublikiniuose tarmiškos kūrybos konkursuose bei šventėse Raudondvaryje. Mano kūrybą spausdina rajono laikraštis „Gimtasis Rokiškis“ skyrelyje „Pasirokavimai“, Skaityti toliau

M. Krasauskienė. Apē Dievą karvytį. Poezija tarmiškai (4)

Milda Krasauskienė- Juozapava | Asmeninė nuotr.

Milda Krasauskienė (kūrybinis slapyvardis Juozapava) apie save:

„Gimiau ir augau gražiame šiaurės rytų Aukštaitijos  kampelyje – Rokiškio rajone, Juozapavos kaime. Ten prabėgo mano vaikystė ir jaunystė, ten gimė pirmieji nedrąsūs eilėraščiai bendrine kalba. Vėliau, jau palikus tėviškę ir apsigyvenus Kaune, atradau internetinę rašančiųjų svetainę „Žalia žolė“, o kartu ir skiltį „Tarmiška kūryba“.

Pabandžiau rašyti ta kalba, kurią aš vadinu gimtąja, kuri ligi šiol man skamba kaip gražiausia muzika.  Didelio palaikymo ir paskatinimo sulaukiau iš Algirdo Svidinsko Skaityti toliau

G. Kurila. Ciek daug debesų… Poezija tarmiškai (3)

G. Kurila (Cieksas Žalbungis) | Asmeninė nuotr.

Gaudentas Kurila (kūrybinis slapyvardis – Cieksas Žalbungis) – aktyvus literatūros kūrėjų telkėjas, galima sakyti, –  vadas, kūrėjų klubo „Žalia žolė“ valdybos pirmininkas, daugybės literatūrinių skaitymų ir susiėjimų organizatorius, rašantis ir tarmiškai ir kitus skatinantis taip rašyti. G. Kurila kuria rytų aukštaičių vilniškių tarme, taip, kaip kalbama Mielagėnuose ir jų apylinkėse. Šią patarmę perėmė daug laiko praleisdamas pas senelius Mielagėnuose.

Kodėl Cieksas? Todėl, kad lietuvių kalbos mokytojas vaikus vadino cieksais – sakydavo, Skaityti toliau

A. Juozaitis. Kaunas yra Kaunas (5)

„Kaunas Photo“ nuotr.

Naujos knygos pradžia

Gerokai pagyvenęs po saule rašeiva ūmai pajuto, kad Kaunas užstoja jam pusę dangaus. „Kaip šitaip?“ – išsigandęs apsidairė. Ir dar kartą krūptelėjo, nes lūpos ištarė: „Ne pusę dangaus Kaunas man užstoja, o pusę širdies užgula. Kiekvienas padorus lietuvis negali gyventi ir negyvena be Kauno.“ Tai toks Kaunas.

Ir rašeiva ėmėsi šios knygos.

J. Adomas Mickevičius buvo litvinas, nors lietuviškai nekalbėjo. Skaityti toliau

R. Ragauskaitė. Medžio mirtis (0)

R. Ragauskaitė. Medžio mirtis | R. Ragauskaitės nuotr.

Medis mirė saulei tekant. Spinduliai skverbėsi pro alksnyną, išsiliejo šviesa, neberadusi kliūties. Šaltinis teškendamas sruvo kaip kas dieną, kaip visada – per amžius, paplaudamas šaknis, pernelyg įbridusias į srovę.

Pasviro medis, bet dar laikėsi. Neatrodė senas, priešingai – galingas šakas, daugybę šakų kėlė į dangų. Tik kamienas, apkerpėjęs žalia samana, tvarkingai – iš šiaurės pusės – rodė jo brandų amžių.

Pokštelėjo. Apsidairiau. Stovėjau ant lieptelio, semdama vandenį. Skaityti toliau

L. Milčius. Dainuoki, Lietuva! (2)

Lietuvos dainų šventė | LNKC nuotr.

Lietuvos 100-mečio Dainų šventei „Vardan tos…“

Dainuoki, Lietuva, dainuoki savo dainą!
Ne vieną jų, juk tūkstančius turi.
Dainuok, kaip šimtmečiai ilgi pro šalį eina,
O tu buvai ir motina lieki.

Dainuoki apie girią, lauką žalią, Skaityti toliau

Š. Šimkus. Tėvynės sielovaizdis ir gavėnia (1)

M. K. Čiurlionis „Karalių pasaka“ 1909 m. | Ciurlionis.eu nuotr.

Lietuvos kraštovaizdis – drobulė lietuvio sielos išskleista: sielovaizdis. Visi geiduliai, troškimai, visos nuodėmės šitoj drobulėj – juodos dėmės. Dangus tik vienas amžiais tyras. Lietuvos kraštovaizdis – tai atspindys šitos savinaikos, tos neapykantos, kuri nūn gremžiasi kone kiekvienoj širdy. Kadais žmogus buvo dalimi kraštovaizdžio – jo puošmena, skaisčiausiu pumpuru. Kur pirkios, trobos, svirnai, klėtys, žardžiai ir pirtelės, malūnai ir klojimai, pilys ir keliai, javų vilnijančių laukai tarsi patys plaukė iš kraštovaizdžio, tarsi patys augo ir tauravo iš Motinos Žemės įsčių gimę, savo spalvomis, raštais, tobulu paprastumu atkartodami žemės spalvas, raštus ir paprastumą. Skaityti toliau

D. Razauskas. Nenulenk galvos, mano Tėvyne! (22)

Dainius Razauskas, 2018.02.16 «Aušra–16» | M. Puidos nuotr.

Pagal sveikinimo kalbą, sakytą 2018 m. vasario 16 Lietuvos atkūrimo šimtmečio minėjime „Aušra 16“

Didžiavimasis išniekina. Tarkim, turì kokį nors sumanymą, bet, užuot jį įgyvendinęs, imi juo iš anksto girtis. Darbas dar toli gražu nepadarytas, gal nė nepradėtas, o tu jau bandai prisiskirti sau jo vaisius, nori jų sąskaita iš anksto pasidaryti didesnis savo ir kitų akyse. Ir sumanymas tampa išniekintas – praranda spindesį, galią, nebeįkvepia darbui. Nes tu pats sau svarbesnis negu tavo sumanymas ir tenori juo pasinaudoti, išnaudoji jį savo įvaizdžiui išpūsti. Skaityti toliau

L. Milčius. Sustosim prie laužų (2)

Sustosim prie laužų | L. Milčiaus nuotr.

Sustosim prie laužų, kaip tą lemtingą naktį
Ir širdys plaks vėl tuo pačiu ritmu.
Tiktai šįkart nereiks tautai apverkt, netekti
Brangios dukros ir karžygių sūnų.

Užgęsta liepsnos ir pajuoduoja anglys,
Tik atmintis išlieka vis karšta. Skaityti toliau

M. Kundrotas. Profesorius ir vabalėliai (4)

Marius Kundrotas | Asmeninio albumo nuotr.

Būrys pradinukų žaidė žalioje vasaros pievoje. Triukšmingos gaudynės truko jau pusvalandį, o vaikai įraudusiais žandais dar buvo kupini jėgų. Tik Audrius gulėjo kniūbsčias, pasirėmęs rankomis, tarsi bandydamas įžiūrėti, kaip auga žolė.

– Žiūrėkite! Sprakšys! – staiga sušuko stebėtojas. Vaikai supuolė, tikėdamiesi išvysti kažką įdomaus.

– Tik pamanykit! Kažkoks vabalas! – vyptelėjo ilgšis Benas. Audrius šypsodamasis apvertė gyvąjį radinį aukštyn pilvu. Šis spragtelėjo, persivertė ore ir žybt – atsistojo ant kojų. Skaityti toliau

Kas kur matė! (3)

bulves_punskas.pl

Šitep sakydavo mano dzieduliai. Kap per juos tep dabar sako tėvai, tai tep sakom ir mes, jų vaikai.

(Šitų sykį dzūkiškai. O kodia ne? Nauji metai, tai ir naujos sanos mados. Kap sakanc, gal visų čėsų nesinorėtų vaikščoc su tuom pacu sukneli, alia čės no čėso galima.

Nu ir šitų sykį „kap šneku, tep rašau“! Nor šnekėc langviau nei rašyc, alia gi galima pamėgyc, kad būtų įdomiau.) Skaityti toliau

Prisiminimai Kalėdoms artėjant: Kūčios ir eglės šakelė (0)

D. Rastenienės nuotr.

Kartais žiemiškai šalvenant ima ir atplaukia artėjančio stebuklingojo kalėdinio laiko nuojauta. Atrodo, lyg tik ten už snieguoto šalto metų užbaigų horizonto galėtų tūnoti šilta ir jauki neišsipildžiusių svajonių fėja… Žinoma, nenusakomo Kalėdų stebuklo laukimo pojūtis ryškiausias vaikystėje. Dabar, kai aš jau nebesvajoju, o būtent tam skirtą laiką užpildau prisiminimais, imu ir pasvarstau, dėl ko gi taip anuomet laukta Kūčių?

Nepatikėsite, bet ankstyvoje vaikystėje ant mano šeimos Kūčių stalo niekada nebuvo dvylikos patiekalų. Ką ten dvylikos – penkis geriausiu atveju surinkdavom. Motulė būtinai Skaityti toliau

M. Kundrotas. Arčiai ir toliai (0)

Wikipedia.org nuotr.

Ant jūros kranto sėdėjo du broliai. Kęstas ir Vaidas. Abiems – po šešiolika, tiktai Kęstas valanda vyresnis už Vaidą. Žvelgiant iš šalies juos galima supainioti. Lygiai tie patys pailgi veidai, mėlynos akys, pelenų spalvos plaukai ir grakštus stotas liudijo, kad tai – vienos šeimos vaikai.

Abu žvelgė į jūros tolį.

– Įdomu, kas ten už jos? – svajingai paklausė jaunėlis. – Tikriausiai – Skaityti toliau

A. Peškaitis. Poezija (1)

Arūnas Peškaitis | Asmeninė nuotr.

Pro langą mano kaltės
pro langą kelias mano
akelės ak akelės kiek jūs
išverkti galit tikėkit nepražūsiu
man jūsų gaila akys nes jūs
manęs nematę į daiktus kreivai
žiūrit aš myliu ir mylėsiu kaip moku ir
ką moku pro langą kaltės kelias
už mano durų juokas nemoku Skaityti toliau

B. Rastenytė. Gražus ir geras (iš „Afroditės kuoduko“) (0)

Negandos baigiasi

Laska turėjo jaustis „crazy“ tarp to, kas ji buvo, tarp savo „perfect“, tarp savo moteriškojo genijaus, ir savo vargystės. Koks neatitikimas – jos balta kašmyrinė suknelė, jos romanai ir eilės, jos printinantys romano puslapius printeriai ir jos vasara. Ji nuolat ateina į vienus namus ir jis ten visada jos laukia, ji atsirakina duris ir jis ten gyvena, ji padeda rankinę, ne taip kaip viešbutyje, ant gražaus senovinio stalelio raitytomis kojomis prie durų, įdėjusi šviesiai mėlyną užrašų knygelę, prirašytą įdomių įdomiausių dalykų, lyg žinodama, kad jis ją skaitys, o durys neužrakintos… Skaityti toliau

I. Šatkauskas. Paparčio žiedas. Esė (1)

Ar matėte kada bulvarinio žurnalo viršelyje tokį užrašą: „10 būdų, kaip tapti doram“ ar „10 nepadorių klausimų apie dorovę“?

Ar jus mokė mokykloje, ką daryti, kad būtum doras? Ar dorinio ugdymo ar „tikybos“ užsiėmimai suformavo jūsų vertybes? O gal buvo kilęs toks įspūdis, kad, tarkim, chemijai ar matematikai skiriama kur kas daugiau dėmesio? Tai reikštų, kad svarbiau išmokti skaičiuoti nei būti doram? Na, žinoma! Koks būtų vagis, jei nemokėtų skaičiuoti? Skaityti toliau

J. Šatkauskaitė. Eilėraščiai (Komentarai įrašui J. Šatkauskaitė. Eilėraščiai yra išjungti)

Julija Šatkauskaitė | Asmeninė nuotr.

Netyčiom paėmiau į širdį
Wilde’o mamos dramatinę išminties ištarmę
who has not ate his bread in sorrow… etc.
ir ilgas naktis vaikščiojau po tą sodą,
kur balti pelėsio pūkai dengia vaisius,
kur saulė springsta savo rašalo spinduliais
kur dūmai ir prakaitas formuoja nejautros sluoksnį
ant akių vokų. Skaityti toliau

L. Milčius. Lietuvai ir Liepos 6-ajai (video) (4)

Alkas.lt nuotr.

Lietuvai

Norėčiau dainą Tau dainuoti
Skambiausią iš visų,
Tiktai kur rasti, kur ieškoti
Žodžių, Tavęs vertų?!

Norėčiau paukščių paprašyti, Skaityti toliau

B. Rastenytė. Iš „Afroditės kuoduko“ (0)

Beatričė Rastenytė. | Asmeninė nuotrauka

Kleopatra eina per dykumas. Spiritistinis seansas 

Laska išgyveno vidurinįjį amžių. Ir niekaip negalėjo suprasti, – kur paslėpta Choščėjaus adata. Kai Laska paklausė Cezarijaus, kuriame mieste jis norėtų numirti, jis pasakė, kad Paryžiuj, nes ten įdomiau. Laska gulėdama vandeny ištarė, kad ji kartą Getai rašiusi, jog filmą „Mirusių poetų draugija“ ji kažkodėl įsivaizdavo kaip susirinkusių poetų dvasias per spiritistinį seansą, o Geta jai atrašė, kad tas filmas anaiptol ne apie tai. Laska paklausė Cezarijaus, ar jis tiki poetų rojumi, kol šis galutinai susierzino, įsiuto ir pareiškė, kad nenori galvoti apie mirtį ir kad gali išbandyti spiritistinį seansą per Naujuosius metus ir ji galėsianti išsiaiškinti, ar Skaityti toliau

Kreiva Plunksna. Poezija (2)

Pažvelk į gelmę
Ir niekada mažiau
Kūne užčiuopki
Kontūrus sielos
Ir liesk jį
Lyg būstinę Dievo
Pagarbiai tardamas
„Tikiu“
Pažvelk į gelmę
Ir niekada mažiau
Tada mylėsi Skaityti toliau

L. Milčius. Dvi svetimos varnos (3)

Dvi svetimos varnos | L. Milčiaus nuotr.

(Satyra pagal šių dienų politikos aktualijas)

Dvi varnos, dvi svetimos varnos
Atskrido nuo Varšuvos kuorų.
Dvi varnos, dvi pilkos patarškos
Mokyt paukštelius Vilniaus puolė:

Pagaliau, pagaliau mes priversim
Mūsų raštą ir čia pripažinti,
Seną galią ir kilmę pagerbti,
Atsiklaupus vėl ponais vadinti. Skaityti toliau

L. Milčius. Ką dabar nešam? (3)

Knygnešys | L. Milčiaus nuotr.

Atsiliepiant į vėl pakilusį norą kai kuriems Lietuvos „intelektualams“, politikams kuo greičiau „sueuropėti“, bet praktiškai nusilenkti Varšuvos ponams ir tam paaukoti nusistovėjusį lietuvių kalbos raštą, jį užteršiant svetimomis mums raidėmis. Toks žingsnis bus labai kenksmingas lietuvių tautai, jos ateičiai, o taip pat ir Lietuvos valstybės teritoriniam vientisumui. 

Išdarkius lietuvišką raidyną, tuo pačiu bus pamintas ir konstitucinis lietuvių kalbos valstybinis statusas.

Ką dabar nešam? Skaityti toliau

„Atspindžiai“: Viktoras Pranckietis – internetas knygos nenugalės (video) (1)

Viktoras Pranckietis | Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.

Vilniaus tarptautinės knygų mugės metu Alko komanda susitiko su Seimo pirmininku Viktoru Pranckiečiu. Suprantama, kad negalėjome praleisti progos ir nepaklausti, ką vienas iš valstybės vadovų galvoja apie spausdintą žodį. V.Pranckiečio atsakymas nuteikė gerai,- gandai apie knygos mirtį yra gerokai perdėti.

Seimo pirmininką Viktorą Pranckietį kalbina Audrys Antanaitis. Filmuoja Arūnas Sartanavičius.

Skaityti toliau

„Pokalbiai su Audriu Antanaičiu“: Loreta Jastramskienė – į Grįžulo Ratus bilietų nereikia… (video) (0)

Loreta Jastramskienė | Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.

Loreta Jastramskienė savo naujojoje knygoje tikrai neina tiesiu keliu. Lyg ir žadėdama bilietą į Grįžulo ratus, galiausiai ji pareiškia, kad bilietai į ten neparduodami.

Menas ir jo dalis  literatūra, turėtų taurinti ir keisti pasaulį, tačiau Loreta grįžta prie senuko Žano Žako Ruso ir primena, kad visai jis nenorėjo keisti pasaulio, o su jo vėliava pradėta kruvinoji Prancūzijos revoliucija buvo kitų žmonių ir kitų gaivalų padarinys. Rašytoja susitinka su Šarliu Bodleru ir Kristijonu Donelaičiu, natūraliai keldama ne tik susidomėjimą, bet ir teisėtą klausimą – kas bendro Skaityti toliau

L. Milčius. Vėl degs laužai (0)

Signatarai Leonas Milčius, Algirdas Patackas (1943-2015), Liudvikas Simutis (1935-2014) | L. Milčiaus nuotr.

Vėl degs laužai ir sklis kaip giesmės dainos
Apie aukas nelemtosios nakties,
Kurias sudėjo ant altoriaus laisvės
Tauta, tarytum žiedus iš širdies.

Ne liepsnos kils į sausio šaltą dangų,
Bet meilė didvyriams lyg kad ugnis karšta,
Primins žmonėms krauju pelnytą garbę
Rimties tyloj sustojus vėlei Lietuva. Skaityti toliau

L. Milčius. Nelik be atminties (7)

Leonas Milčius | asmeninė nuotr.

Rašau atsiliepdamas į Laisvūno Šopausko straipsnį apie kai kurių dabartinių intelektualų totalitariškumą. Dėkingas gerb. L. Šopauskui už drąsų ir reikalingą vertinimą.

Tik nepalik, žmogau, be atminties.
Be atminties kitiems mes būsim niekas.
Be nuostabiausios žemėje vilties —
Savoj tautoj gyvent ir eit į priekį. Skaityti toliau

L. Milčius. Dvi vėliavos (5)

Kauno karo muziejus | L. Milčiaus nuotr.

Lietuvos karių dienai

Dvi  vėliavos aukštai iškeltos plazda,
Audringam vėjyje ugnim liepsnoja.
Žvelgi — ir lyg tvirčiau, širdyje gera,
Tarsi matai, kaip veda jos į kovą.

Matai, kaip Vytis drąsiai kalaviją aštrų
Prieš ordas priešų pelkėmis ir giriom mūšin neša. Skaityti toliau

R. Abukauskienė. Alšis (0)

Alšis |  G. Klimkevičiaus nuotr.

Būrys lietuvių, užsibrėžę pakartoti Vytauto Didžiojo žygį, sėdo ant žemaitukų ir išjojo Juodosios jūros link. Baltarusijoje, ties Alšios pilimi, prie jų prisijungė šunelis. Jis kasdien nubėgdavo 40 – 50 km paskui raitelius. Kodėl? O buvo taip…

Kalė atsivedė net aštuonis šuniukus. Pamačiusi šeimininkė aiktelėjo:

– Kur ir dėsime tiek?

Toks šeimininkės tonas nieko gero nežadėjo. Skaityti toliau

J. Šatkauskaitė. Eilėraščiai (3)

Julija Šatkauskaitė | V. Daraškevičiaus nuotr.

Nuvilti

Vėluoti, nes sapnuojamos klajonės po nesančius kraštus
daug svarbesnės už darbo biržos konsultaciją.
Meluoti, nes tai, koks esi, nesutampa su tuo,
Kokį norėtum save matyti ir juolab rodyti.
Nedirbti, nes darbų per daug ir argi vienas žmogus tiek gali,
o ir nežinia, nuo ko reiktų pradėt. Skaityti toliau