Dėkoju tau, Lietuva, kad tu esi, tokia maža ir tyli, savyje nurimusi ir susitaikiusi su viskuo: būti paniekinta, išsižadėta, palikta. Pasiryžusi iškęsti bet kokią išdavystę tam, kad tik išliktum savų vaikų atmintyje kaip laukianti ir mylima Motina.
Kas naktį išverkusi savo ašaras ir apsigobusi skarele, tu kukli ir kantri tarsi lietuvė motina, kuri po darbo, švariai nusiplovusi rankas, jas sudedi maldai ir prašai palaimos savo šeimai. Savo vaikams-lietuviams, kurie galbūt ieško kitos motinos. Bet jos dažnai neradę atsigręžia į tikrąją. Tuomet Tavo širdis, be jokios nuoskaudos, juos priima. Yra atvira ir tebelaukianti: klajūnui sutikti, priglausti ar leisti atgulti į tavąjį juodžemį Skaityti toliau
