Grožinė kūryba

P. S. Krivickas. Prisimenant Šiaurės Jeruzalės išminčių Vilniaus Gaoną (0)

scena iš spektaklio „Hinc itur ad astra“: dviejų išminčių Vilniaus Gaono (Jurgis Valančauskas) ir Martyno Počobuto (Andrius Rokas) dialogas | P. S. Krivicko nuotr.

Lietuvos Respublikos Seimui nutarus, 2020-ieji yra paskelbti Vilniaus Gaono metais. Šį mąstytoją prisimena ne tik žydai litvakai, bet ir kitų tautybių iš istorinės ir dabartinės Lietuvos kilę žmonės. Vilniaus Gaonas (1720 – 1797) atgyja švietėjiškame spektaklyje apie Martyną Počobutą (1728-1810) „Hinc Itur Ad Astra“ („Iš čia kylama į žvaigždes“). Šią pjesę pagal žinomo žurnalisto, Vinco Kudirkos apdovanojimo laimėtojo Povilo Sigito Krivicko kūrinį Vilniaus universiteto dramos teatre pastatė režisierius Rimantas Venckus, kartu ir kaip sceninės kūrinio redakcijos autorius. (Dailininkė – Dalia Kiaupaitė. Muzikos autorė – Karolina Adelbergytė. Sceninio judesio vadovė – Kamilė Narkutė. Vaidmenų atlikėjai – universiteto studentai ir absolventai). Skaityti toliau

P.S. Krivickas. Nojaus arka arba renovacija (2)

Pixabay.com nuotr.

VEIKĖJAI: PRAEITIS, BIBLIJA, DIEVAS, DABARTIS, ISTORIKAS, EKSPERTAS, EKSCENTRIKAS, NIURZGLYS

PROLOGAS

ISTORIKAS. Būkite pažįstami su šio vodevilio veikėjais – vienais matomais, o kitais, kurie nepasirodys, bet esami dalyviai pagal jų butus arba kajutes, jei palygintume namą su laivu. Skaityti toliau

R. Gudaitis. Plauko odisėja (2)

Alkas.lt koliažas

Sirijaus žvaigždėje tenykščiai žmonės labai susirūpino auksaburniais, bitei sparnus mezgančiais, burnų aušintojais, visažiniais, kurių niekados nestigo Žemėje prieš visus demokratinius rinkimus ir jiems pasibaigus. Ir štai – pagal daugiamečius stebėjimus iš Sirijaus – Žemės planetoje šios kategorijos žmonių labai sumažėjo pastaraisiais metais, ir tai turės katastrofiškų pasekmių Žemei, na ir Sirijui, kuris be gerų Žemės dalykų nėra Sirijus, tik kažkokia žvaigždinė karikatūra. Skaityti toliau

J. Stasinas. Saulė ir vijoklis (0)

Pixabay.com nuotr.

Žmonės, surinkę iš melioruojamų laukų akmenis, miestelyje išmūrijo sieną: aukštą, sunkų, akmeninį statinį. Iš stambių akmenų atmestinai sumūryta siena aplinkiniams darė slegiantį įspūdį. Nesižavėjo ja ir miestelio svečiai.

Grėsmingas statinys buvo tvirtai įaugęs į žemę ir, matyt, dar ilgai jis toks būtų buvęs, jei ne mažas Vijoklis, sumanęs išlįsti iš po sunkių pamatų…

Patekėjusi Saulė, rytmečio spinduliais apšvietė akmeninės sienos pamatus ir pamatė prie Skaityti toliau

L. Milčius. Jau trisdešimt metų (0)

Alkas.lt, A.Sartanavičiaus nuotr.

Jau trisdešimt metų, net trisdešimt metų
Esi tu, Tėvyne, laisva.
Bet mes su šia laime seniai apsipratom  –
Buvai ir esi Lietuva.

Sąjūdžio dienos – toli praeity,
Lyg būtų sparnais nuplasnoję.
Tik grįžta viena, šviesi ir graži –
Tai Kovo vienuoliktoji. Skaityti toliau

J. Stasinas. Lietuva Tėvynė (2)

Alkas.lt nuotr.

Daina, skirta Kovo 11-tai

Lietuva tėvynė –
Ąžuolų Ji kraštas,
Mūsų bočių žemė
Laisvės ir taikos.

     Tegul Ji žaliuoja, Skaityti toliau

V. Joneliūnas. Išskirtinė valstybinių apdovanojimų kolekcija vėl sugrįžo į Istorinę prezidentūrą (0)

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Numizmatikos skyriaus vadovas, humanitarinių mokslų daktaras Ignas Narbutas | R. Ropytės nuotr.

Dar Vasario 16-osios išvakarėse Istorinėje prezidentūroje Kaune atidaryta 1920–1940 metų Lietuvos Respublikos valstybinių apdovanojimų paroda „Atiduok, ką privalai“ (lot. Redde quod debes), pasakojanti apie pilietines vertybes, kuriomis grįstas kiekvienas valstybinis apdovanojimas. Kaip teigė prezidentas Valdas Adamkus, „Savo valstybei, jos istorijos tęstinumui kiekvienas pilietis įsipareigoja remdamasis savo nuostatomis, savuoju gyvenimo supratimu. Tačiau yra vertybių, kurios, nepaisant nei piliečių pažiūrų įvairovės, nei istorinių aplinkybių, vienija ir telkia visą pilietinę bendruomenę. Ilgainiui tokios vertybės tampa dvasiniu pamatu, ant kurio jau naujosios kartos renčia valstybės sienas“. Skaityti toliau

J. Stasinas. Žemė ir pavasaris (3)

Juozas Stasinas | asmeninė nuotr.

Žemė ir pavasaris

Žemė ir Pavasaris – tik du trumpučiai žodžiai, o kokie jie mums prasmingi, šilti ir reikšmingi. Žmonių išmintis sako, kad kiekvienas žmogus kojomis ir rankomis turi nuolat jausti žemę, o pavasarį – širdimi ir jausmais. Tai nieko nuostabaus, nes:

Žemė – tai gimtieji namai, kuriuose regiu motiną, dedančią ant stalo ką tik iškeptą ruginę duoną, ir tėvą, grublėtomis rankomis ją pjaustantį; Skaityti toliau

V. Litvinavičius. Visatos centro paieškos ir šiaip įdomūs atradimai (0)

Pixabay.com nuotr.

Kurgi yra arba bent jau galėtų būti Visatos centras, nenustoja ginčytis astronomai ir astrofizikai, nors ir pateikdami svariai argumentuotas versijas, tačiau jos dažniau prieštarauja viena kitai, negu papildo. Taigi kuo tikėti, o kuo neverta – vien skonio reikalas.

Visai kitaip tą sudėtingą reikalą imasi gvildenti poezija. Visatos centras yra ten, kur esi tu. Visatos centras yra čia! Paprasta ir aišku, jei pridėtume biblinę nuorodą: kur tavo širdis – ten tavo turtas. Šitaip atsiranda visai kitas tikslas ir kita misija, nes poezija siekia užčiuopti ir atverti Skaityti toliau

L. Milčius. O Škirpa liks (5)

Jonas Noreika-Generolas Vėtra | Alkas.lt koliažas

Išnyks Šimašius tarsi blogas sapnas,
Ištrins istorija jo purvą.
Vardas dūlės tarsi pernykštis lapas,
Rūdys sugrauš sukrautą turtą.

O Škirpa liks, didvyriai nemirtingi,
Lietuvių širdys amžiams pažadėtos.
Dangus kiekvieną tikrą maldą girdi,
Jei už Tėvynę ant aukuro sudėtos. Skaityti toliau

L. Milčius. Išėjom rugpjūty į Baltijos kelią (1)

ve.lt nuotr.

Išėjom rugpjūty į Baltijos kelią,
Pasipuošę žiedais, šypsenom.
Nuo grožio Trispalvių pradžiugę, nustebę
Dangaus mums duotom valandom.

Žadėjom atgimti, keltis ir kelti
Visus iki Laisvės žvaigždės,
Skaudžiausio likimo nė vienas nevengti
Už Lietuvą, jeigu reikės. Skaityti toliau

B. Rastenytė. Iš „Afroditės kuoduko“: Papūgos kakadu (0)

B. Rastenytė. Asmeninė nuotr.

Papūgos kakadu

Šią vasarą Laska norėjo nusipirkti papūgų, – kakadu. Stovėjo „Kikoje“ ir žiūrėjo, – jos buvo trys, su kuodais ant galvų, skirtingų spalvų – žalia, mėlyna ir geltona. Laska norėjo parsinešti jas į namus ir laikyti narve savo kambary. Jų čiulbėjimas sukurtų amžinos vasaros įvaizdį – jūrą ir saulę, rojaus sodą. Kai jos nusibostų,  ji jas uždengtų. Joms nebūtų liūdna ir nuobodu, nes jos būtų kelios. Grįžus namo prie durų, ji išgirdo Skaityti toliau

S. Lynikas. Iš mažutėlių gyvenimo. (2)

Saulius Lynikas. 2009 m. Kol kojos klausė. | Asmeninio archyvo nuotr.

1. Slaugos namai

Skambutis iš gimtinės, iš slaugos namų. Pasakoja, guodžiasi – sunki kasdienybė. Aibės sunkinančių smulkmenų, kurių sveikieji ir nemato. Kur ten viską išvardinsi… Vaikai dirba tolimųjų reisų vairuotojais, grįžta retai ir trumpam, kartais tik savo šeimas aplanko, į globos namus pas mamas nebespėja… Kai jos tai sužino būna labai liūdna. Aš irgi besveikatis bėdžius, bet namuose, spintelėje prie lovos daug visokių tablečių, o jos tokių atsargų neturi. Skaityti toliau

S. Lynikas. Sėjėjai (0)

Saulius Lynikas. 2009 m. Kol kojos klausė. | Asmeninio archyvo nuotr.

Sėjau vikų ir žirnių mišinį dirvai pagerinti, kai netikėtai atsiradęs jis pasisveikino ir maloniai pasiteiravo, ką dirbu. Paaiškinau ką ir kodėl darau. Apie Europos Sąjungos tvarką nieko jam nebeaiškinau.

– O, gerai. Taip ir reikia – iš pradžių turtini dirvą, paskui joje augini ką numatęs. Jūs čia Europoje daugelis žemes tausojat. Aš irgi panašiai savo laukuose tvarkausi.

– Tad panašūs mūsų darbai. Sakyk, tamsta, kuo gi pats dirvą gerini? Skaityti toliau

L.G. Dienos srauto poezijų pynei (1)

Liudvikas Giedraitis | Asmeninė nuotr.

du voratinkliniai (kiek pakvaišę)
paklausimukai

kaip prietemy įslaptinta įskaistinta
teisumo smaugt išsunkt bedugnė kilpa
taip uoliai taip kietai taip virpulingai Skaityti toliau

Robertas Heinleinas apie vaikų auklėjimą ir pilietybę (4)

Robertas Heinleinas | listal.com nuotr.

Amerikiečių mokslinės fantastikos garsenybė Robertas Heinleinas (Robert A. Heinlein) 1959 m. yra išleidęs knygą „Žvaigždėlaivių kariai“ (Starship Troopers), kurioje vaizduoja tolimos ateities žvaigždėlaivių kariuomenę, jos kasdienybę ir kovas už Žemę, žmonijos namus.

Knygoje esama atkarpos, kurioje pagrindinis herojus, Žemės planetos pajėgų eilinis, pasakoja apie mirties bausmę, įvykdytą dezertyrui Dilindžeriui, žiauriai nužudžiusiam mažą mergaitę.

Ir ta dingstimi herojaus prisimenamo mokyklos mokytojo pulkininko Diubua lūpomis autorius pasisako apie bausmės sampratą bei tikrąją paskirtį, apie kūno bausmių taikymą vaikams ir t. t. Skaityti toliau

G. Pitrėnienė. Ar ataneš man saulų… Poezija tarmiškai (0)

Gražina Pitrėnienė | Asmeninė nuotr.

Gražina Pitrėnienė apie save:

„Esu kilusi iš mažo Pakriaunio kaimelio Rokiškio rajone. Užaugau prie Kriaunos upės, tad ir slapyvardis kūrėjų svetainėje „Žalia žolė“ – Kriauna. Rašyti tarmiškai mane paskatino ir šioje svetainėje organizuojami respublikiniai tarmiškos kūrybos konkursai bei vienas iš jų organizatorių Algirdas Svidinskas, kurį laiką buvęs Rokiškio etninės kultūros puoselėtoju. Eiles rašau  rytų aukštaičių tarme, rokiškėnų patarme. Dalyvavau keliuose respublikiniuose tarmiškos kūrybos konkursuose bei šventėse Raudondvaryje. Mano kūrybą spausdina rajono laikraštis „Gimtasis Rokiškis“ skyrelyje „Pasirokavimai“, Skaityti toliau

M. Krasauskienė. Apē Dievą karvytį. Poezija tarmiškai (4)

Milda Krasauskienė- Juozapava | Asmeninė nuotr.

Milda Krasauskienė (kūrybinis slapyvardis Juozapava) apie save:

„Gimiau ir augau gražiame šiaurės rytų Aukštaitijos  kampelyje – Rokiškio rajone, Juozapavos kaime. Ten prabėgo mano vaikystė ir jaunystė, ten gimė pirmieji nedrąsūs eilėraščiai bendrine kalba. Vėliau, jau palikus tėviškę ir apsigyvenus Kaune, atradau internetinę rašančiųjų svetainę „Žalia žolė“, o kartu ir skiltį „Tarmiška kūryba“.

Pabandžiau rašyti ta kalba, kurią aš vadinu gimtąja, kuri ligi šiol man skamba kaip gražiausia muzika.  Didelio palaikymo ir paskatinimo sulaukiau iš Algirdo Svidinsko Skaityti toliau

G. Kurila. Ciek daug debesų… Poezija tarmiškai (3)

G. Kurila (Cieksas Žalbungis) | Asmeninė nuotr.

Gaudentas Kurila (kūrybinis slapyvardis – Cieksas Žalbungis) – aktyvus literatūros kūrėjų telkėjas, galima sakyti, –  vadas, kūrėjų klubo „Žalia žolė“ valdybos pirmininkas, daugybės literatūrinių skaitymų ir susiėjimų organizatorius, rašantis ir tarmiškai ir kitus skatinantis taip rašyti. G. Kurila kuria rytų aukštaičių vilniškių tarme, taip, kaip kalbama Mielagėnuose ir jų apylinkėse. Šią patarmę perėmė daug laiko praleisdamas pas senelius Mielagėnuose.

Kodėl Cieksas? Todėl, kad lietuvių kalbos mokytojas vaikus vadino cieksais – sakydavo, Skaityti toliau

A. Juozaitis. Kaunas yra Kaunas (5)

„Kaunas Photo“ nuotr.

Naujos knygos pradžia

Gerokai pagyvenęs po saule rašeiva ūmai pajuto, kad Kaunas užstoja jam pusę dangaus. „Kaip šitaip?“ – išsigandęs apsidairė. Ir dar kartą krūptelėjo, nes lūpos ištarė: „Ne pusę dangaus Kaunas man užstoja, o pusę širdies užgula. Kiekvienas padorus lietuvis negali gyventi ir negyvena be Kauno.“ Tai toks Kaunas.

Ir rašeiva ėmėsi šios knygos.

J. Adomas Mickevičius buvo litvinas, nors lietuviškai nekalbėjo. Skaityti toliau

R. Ragauskaitė. Medžio mirtis (0)

R. Ragauskaitė. Medžio mirtis | R. Ragauskaitės nuotr.

Medis mirė saulei tekant. Spinduliai skverbėsi pro alksnyną, išsiliejo šviesa, neberadusi kliūties. Šaltinis teškendamas sruvo kaip kas dieną, kaip visada – per amžius, paplaudamas šaknis, pernelyg įbridusias į srovę.

Pasviro medis, bet dar laikėsi. Neatrodė senas, priešingai – galingas šakas, daugybę šakų kėlė į dangų. Tik kamienas, apkerpėjęs žalia samana, tvarkingai – iš šiaurės pusės – rodė jo brandų amžių.

Pokštelėjo. Apsidairiau. Stovėjau ant lieptelio, semdama vandenį. Skaityti toliau

L. Milčius. Dainuoki, Lietuva! (2)

Lietuvos dainų šventė | LNKC nuotr.

Lietuvos 100-mečio Dainų šventei „Vardan tos…“

Dainuoki, Lietuva, dainuoki savo dainą!
Ne vieną jų, juk tūkstančius turi.
Dainuok, kaip šimtmečiai ilgi pro šalį eina,
O tu buvai ir motina lieki.

Dainuoki apie girią, lauką žalią, Skaityti toliau

Š. Šimkus. Tėvynės sielovaizdis ir gavėnia (1)

M. K. Čiurlionis „Karalių pasaka“ 1909 m. | Ciurlionis.eu nuotr.

Lietuvos kraštovaizdis – drobulė lietuvio sielos išskleista: sielovaizdis. Visi geiduliai, troškimai, visos nuodėmės šitoj drobulėj – juodos dėmės. Dangus tik vienas amžiais tyras. Lietuvos kraštovaizdis – tai atspindys šitos savinaikos, tos neapykantos, kuri nūn gremžiasi kone kiekvienoj širdy. Kadais žmogus buvo dalimi kraštovaizdžio – jo puošmena, skaisčiausiu pumpuru. Kur pirkios, trobos, svirnai, klėtys, žardžiai ir pirtelės, malūnai ir klojimai, pilys ir keliai, javų vilnijančių laukai tarsi patys plaukė iš kraštovaizdžio, tarsi patys augo ir tauravo iš Motinos Žemės įsčių gimę, savo spalvomis, raštais, tobulu paprastumu atkartodami žemės spalvas, raštus ir paprastumą. Skaityti toliau

D. Razauskas. Nenulenk galvos, mano Tėvyne! (22)

Dainius Razauskas, 2018.02.16 «Aušra–16» | M. Puidos nuotr.

Pagal sveikinimo kalbą, sakytą 2018 m. vasario 16 Lietuvos atkūrimo šimtmečio minėjime „Aušra 16“

Didžiavimasis išniekina. Tarkim, turì kokį nors sumanymą, bet, užuot jį įgyvendinęs, imi juo iš anksto girtis. Darbas dar toli gražu nepadarytas, gal nė nepradėtas, o tu jau bandai prisiskirti sau jo vaisius, nori jų sąskaita iš anksto pasidaryti didesnis savo ir kitų akyse. Ir sumanymas tampa išniekintas – praranda spindesį, galią, nebeįkvepia darbui. Nes tu pats sau svarbesnis negu tavo sumanymas ir tenori juo pasinaudoti, išnaudoji jį savo įvaizdžiui išpūsti. Skaityti toliau

L. Milčius. Sustosim prie laužų (2)

Sustosim prie laužų | L. Milčiaus nuotr.

Sustosim prie laužų, kaip tą lemtingą naktį
Ir širdys plaks vėl tuo pačiu ritmu.
Tiktai šįkart nereiks tautai apverkt, netekti
Brangios dukros ir karžygių sūnų.

Užgęsta liepsnos ir pajuoduoja anglys,
Tik atmintis išlieka vis karšta. Skaityti toliau

M. Kundrotas. Profesorius ir vabalėliai (4)

Marius Kundrotas | Asmeninio albumo nuotr.

Būrys pradinukų žaidė žalioje vasaros pievoje. Triukšmingos gaudynės truko jau pusvalandį, o vaikai įraudusiais žandais dar buvo kupini jėgų. Tik Audrius gulėjo kniūbsčias, pasirėmęs rankomis, tarsi bandydamas įžiūrėti, kaip auga žolė.

– Žiūrėkite! Sprakšys! – staiga sušuko stebėtojas. Vaikai supuolė, tikėdamiesi išvysti kažką įdomaus.

– Tik pamanykit! Kažkoks vabalas! – vyptelėjo ilgšis Benas. Audrius šypsodamasis apvertė gyvąjį radinį aukštyn pilvu. Šis spragtelėjo, persivertė ore ir žybt – atsistojo ant kojų. Skaityti toliau

Kas kur matė! (3)

bulves_punskas.pl

Šitep sakydavo mano dzieduliai. Kap per juos tep dabar sako tėvai, tai tep sakom ir mes, jų vaikai.

(Šitų sykį dzūkiškai. O kodia ne? Nauji metai, tai ir naujos sanos mados. Kap sakanc, gal visų čėsų nesinorėtų vaikščoc su tuom pacu sukneli, alia čės no čėso galima.

Nu ir šitų sykį „kap šneku, tep rašau“! Nor šnekėc langviau nei rašyc, alia gi galima pamėgyc, kad būtų įdomiau.) Skaityti toliau

Prisiminimai Kalėdoms artėjant: Kūčios ir eglės šakelė (0)

D. Rastenienės nuotr.

Kartais žiemiškai šalvenant ima ir atplaukia artėjančio stebuklingojo kalėdinio laiko nuojauta. Atrodo, lyg tik ten už snieguoto šalto metų užbaigų horizonto galėtų tūnoti šilta ir jauki neišsipildžiusių svajonių fėja… Žinoma, nenusakomo Kalėdų stebuklo laukimo pojūtis ryškiausias vaikystėje. Dabar, kai aš jau nebesvajoju, o būtent tam skirtą laiką užpildau prisiminimais, imu ir pasvarstau, dėl ko gi taip anuomet laukta Kūčių?

Nepatikėsite, bet ankstyvoje vaikystėje ant mano šeimos Kūčių stalo niekada nebuvo dvylikos patiekalų. Ką ten dvylikos – penkis geriausiu atveju surinkdavom. Motulė būtinai Skaityti toliau

M. Kundrotas. Arčiai ir toliai (0)

Wikipedia.org nuotr.

Ant jūros kranto sėdėjo du broliai. Kęstas ir Vaidas. Abiems – po šešiolika, tiktai Kęstas valanda vyresnis už Vaidą. Žvelgiant iš šalies juos galima supainioti. Lygiai tie patys pailgi veidai, mėlynos akys, pelenų spalvos plaukai ir grakštus stotas liudijo, kad tai – vienos šeimos vaikai.

Abu žvelgė į jūros tolį.

– Įdomu, kas ten už jos? – svajingai paklausė jaunėlis. – Tikriausiai – Skaityti toliau

A. Peškaitis. Poezija (1)

Arūnas Peškaitis | Asmeninė nuotr.

Pro langą mano kaltės
pro langą kelias mano
akelės ak akelės kiek jūs
išverkti galit tikėkit nepražūsiu
man jūsų gaila akys nes jūs
manęs nematę į daiktus kreivai
žiūrit aš myliu ir mylėsiu kaip moku ir
ką moku pro langą kaltės kelias
už mano durų juokas nemoku Skaityti toliau