Praktiniai patarimai

Velykinių kiaušinių marginimas vašku (0)

DSC00626-1200

Kai buvau visai maža, iki kokių ketverių metų gyvenau Panevėžio rajone, nedideliame Raguvos miestelyje. Mūsų giminėje ir šeimoje nebuvo klasikinių tradicijų iš gerojo kaimo, tad Velykoms vašku kiaušinių nemargindavo ir neskutinėdavo.

Juolab niekas nepasikeitė  persikėlus gyventi į Panevėžį. Ir toliau dažydavo su kiaušinių lukštais. Na ką daryti, mano šeima nebuvo valstiečiai, greičiau miestelėnai, šiek tiek palaikantys ryšius su kaimu iš kažkokios inercijos. Ir ilgą laiką jokiais keliais iki manęs neatėjo nuostabus kiaušinių marginimo menas – nei iš draugų šeimų, nei iš pažįstamų… Skaityti toliau

„ETNOdirbtuvėlės“. Kaukių gamyba (1)

Etnoketvirtadienių dirbtuvėlės | Nuotrauka iš VEKC archyvų.

Sausio 14 d. 18 val. Vilniaus etninės kultūros centre (Pamėnkalnio g. 34) vyks pirmasis šių metų „ETNOketvirtadienis“. Bus mokomasi gaminti kaukes linksmiausiai metų šventei – Užgavėnėms, kurios šiemet bus ypač ankstyvos!.. – vasario 9 dieną. Renginio rengėjai kaip visuomet, visų maloniai lauks su kvapnios arbatos puodeliu.

Norintys dalyvauti renginyje turėtų užsirašyti el. paštu sandra@etno.lt arba pranešti tel. 8 5 279 1287, nes visų yra visų norinčių priimti regėjai yra nepajėgūs. Skaityti toliau

Vėlinės (1)

Margionių kaimo kapinėse, Varėnos r. Nuotrauka iš N. Marcinkevičienės asmeninio archyvo.

Vėlinės – mirusiųjų, esančių šalia mūsų, diena. Nagrinėjant šią temą tinka kalbėti apie mus, mirtį, apie vėlių gyvenimą ir dar daug ką.

Kas gi ta mirtis ir pomirtinis gyvenimas…

Formaliai, mirtis – kiekvieno organizmo fizinės būties galutinė fazė. Mirtis ištinka, kai sutrinka darni organizmo apykaita. Žmogaus gyvenime vienintelis tikras dalykas yra tas, kad jis mirs. Kada – neaišku. Mūsų tautosakoje labai gerai žinomos sakmės apie laikus, kai žmogus žinojo savo mirties datą ir turėjo galimybę savo gyvenimu užsitarnauti lengvą ar sunkią mirtį. Skaityti toliau

Kaip mes švenčiame Rasos šventę (nuotraukos) (7)

Rasos šventė Verkių parke Vilniuje. 2008 m.  | K. Kagio nuotr.

IŠ ISTORIJOS

Vilniaus universitete įkurta Ramuva puoselėjo senąjį lietuvių tikėjimą, stengėsi kuo geriau jį pažinti, ji ir pradėjo pati pirmoji organizuoti Rasos šventę. Ne Joninių šventę, o Rasos, kaip atsvarą tarybinių laikų Joninių šventei, kuri buvo kažkoks konglomeratas, visiškai neaišku, kas, švęsdavo su alkoholiu ir su kai kuriais kitais elementais. Taip 1967 metų vidurvasarį pirmą kartą ant Kernavės piliakalnio buvo atkurta ir švęsta Rasos, arba Kupolių, šventė. Šioje šventėje dalyvavo tokios iškilios kaip Eugenija Šimkūnaitė, Norbertas Vėlius, prof. Česlovas Kudaba ir daug kitų senųjų tradicijų puoselėtojų, dabar jau išėjusių amžinybėn. Skaityti toliau