Keliauk lėtai: tėvynės pažinimas

Juozapavas. Keli tiesos paveikslėliai (nuotraukos) (0)

Juozapavo cerkvė, statyta apie 1924 m. Dar prižiūrima. Telšių rajonas, Nevarėnų seniūnija, 2017 m. J. Zvonkuvienės nuotr.

Tik tiesos paveikslėliai. Labai skuboti. Bet džiaugiausi ir tuo, nes buvau pažadėjus… O tiesa paveikslėliuose – tai tik noras parodyti, kaip kas atrodė tą dieną tame pasirinktame taškelyje, kai lankiausi, žvalgiausi.

Kartais žmonės žiūri tik ieškodami „geros nuotraukos“.  „Gera“ man pasitaiko tik iš netyčių. Man rūpi tik tiesa žemelės, ant kurios buvau. Miesto tiesa, kokio daiktelio tiesa. Daryti gražias nuotraukas – kita užduotis. Čia ir sugebėjimų reikia, ir laiko neskubaus. Sugebančiųjų šioje srityje tikrai netrūksta.

Taigi brendu per bet kokią žolę, per lauką bet kokį, kopiu į kalnelį… Krūmas tegu Skaityti toliau

Admirolas (Vanessa atalanta) (nuotraukos) (0)

Drugys admirolas (Vanessa atalanta) | A. Stabrausko nuotr.

Vėjas šaltas, tai šiaurės, tai – dar šaltesnis – šiaurės rytų. Naktys jau ne vasariškos, bet rytai kol kas be šalnų. Pakilusi saulė vėl įšildo žemę, ir drugiai admirolai lepinasi jos spinduliais.  Tai vienas gražiausių dieninių drugių.

Galbūt dar suranda nukritusių, papuvusių vaisių, kurių sultimis minta. Kol kas lepinasi, bet netrukus išskris: žiemoja Šiaurės Afrikoje. Na paukščiai kaip paukščiai, migruoja, jie vis dėlto sutverti tvirtesni, bet tokie drugiai?

Trapus, mažytis padarėlis, bet skrenda žiemoti, įveikia milžinišką atstumą, pakelia ir žemą temperatūrą savo kelionėje, juk  pakelėje kalnai. Sugrįš  birželį. Skaityti toliau

Vasaros laukuose: (V) Nuo mėlynų žiedų iki lelijinių ir ametistinių (0)

Paprastoji trūkažolė | A. Stabrausko nuotr.

Paprastasis ežeinis (Echium vulgare), 1 ir 2 nuotr. Mėlynuojantys ežeinių krūmeliai atrodo įspūdingai, todėl gali būti ir sodybos puošmena. Žydi visą vasarą ir rugsėjį. Auga dirvonuose, palaukėse, ant ežių, dažniausiai sausose, vėjams atvirose vietose. Žiedai turi labai daug nektaro; net yra vabzdžių, kurie minta tik šių augalų nektaru. Seniau buvo pripažįstamas kaip gelbstintis įkandus gyvatei.

Didžiažiedis katilėlis (Campanula persicifolia), 3 nuotr. Vienas gražiausių katilėlių jų gentyje. Žiedai varpo formos, stambūs, net stiebai nuo jų svorio palinksta. Auga pamiškėse, miškų aikštelėse. Skaityti toliau

Vasaros laukuose (IV). Tarp raudonų žiedų (0)

Kvapioji avietė | A. Stabrausko nuotr.

Praslinko sunkus laikotarpis. Vadinamasis, pasak astrologų, užtemimų koridorius (tarp Mėnulio užtemimo rugpjūčio 7 d. ir Saulės rugpjūčio 21 d.), tad dabar galime ramiai pasidžiaugti likusia vasara. Juo labiau kad ir karščiai gal nebekamuos.

Šįkart saujelė raudonžiedžių, retesnių, mažiau težinomų, galbūt ir retai gamtoje tematomų.

Kvapioji avietė (Rubus odoratus), 1 nuotr. Status, plačiai išsiskėtęs krūmas, apie 1,5 m aukščio. Stambūs lapai, o žiedai iki 5 cm skersmens, kekėse. Atkeliavusi iš Skaityti toliau

L. Giedraitis. Sudervės pašonėje (5)

Liudvikas Giedraitis | D. Rastenienės nuotr.

Keliautojas, žygeivis Liudvikas Giedraitis, daugelį metų vedęs moksleivius įvairiais pažintiniais Lietuvos keliais, šį kartą nenutolsta nuo Vilniaus ir siūlo maršrutą PILAITĖ–BUIVYDIŠKĖS–GINEITIŠKĖS–ANTEŽERIS–ZUJŪNAI (7 km). Vilniečiai, prisipažinkime, juk nepažįstame savojo miesto apylinkių!

Atvažiuojam iki stotelės Pilaitė. Pietvakarių pusėj – pušynais apaugusi kalva, kopiam į ją. Tai piliavietė, dvarvietė. Čia,  Sudervės upelės kilpoj, XVI a., pasak archeologų, buvo pastatytas „uždaras gynybinis ir gyvenamasis mūrinių pastatų komplektas“, apjuostas iki 1,5 m storio siena su bokšteliais. Skaityti toliau

Vasaros laukuose (III). Geltonieji saulės žiedai (nuotraukos) (1)

Geltonasis bobramunis | A. Stabrausko nuotr.

Geltonasis bobramunis (Anthemis tinctoria), 1 nuotr. Bobramunis – taip pavadino mūsų botanikai, o liaudyje yra ir tokių sinonimų: geltonoji ramunė  (Panevėžys, Telšiai), geltonasis ramulis (Žagarė), laukinės karvaitės (Alytus)… Pasimerksite namuose – nušvis visas kambarys, ir kvepia kaip baltagalvės (ramunės) – „ramuniškai“, su medaus atspalviu. Vaistažolininkai rašo, jog padeda sergant tulžies ir kepenų ligomis.

Vaistinė dirvuolė (Agrimonia eupatoria), 2 nuotr. Daugiametė, išauga iki 100 cm aukščio, tad pastebėsite ir aukštose žolėse.. Nereta, bet auga pavieniui. Jau pats rūšinis vardas sako, jog vaistinis Skaityti toliau

Mažai težinomi valgomieji grybai: pumpotaukšliniai (0)

Švininė vilktabokė | A. Stabrausko nuotr.

 Didįjį kukurdvelkį (Langermannia gigantea) pažįsta daug kas, nes vasarą, ypač labai šiltais periodais su liūtimis, šie įspūdingo dydžio (būna ir apie pusės metro aukščio, 2 metrų apimties) balti rutulio formos grybai neretai matomi iš tolo. Jų nuotraukas skelbia dienraščiuose, žurnaluose, rodo televizijos naujienų laidose. Čia skelbiamas egzempliorius rastas sodely prie daugiabučio, jį kažkas apvertė; ką gi, galimybė pamatyti, kaip jis atrodo iš apačios, kuo prisitvirtina žemėje (1 nuotr.) bei perpjautą (2 nuotr.).

Skaityti toliau

Vasaros laukuose (II). Tarp baltų žiedų (0)

Paprastoji baltagalvė (Leucanthemum vulgare). Baltagalvė? Mes vis tiek eilėraščius ir dainas nuo seno, kaip kūrėme, taip ir kursime apie ramunę: https://www.pakartot.lt/album/o-ramunele-pasakyk/o-ramunele-pasakyk-valsas. „O ramunėle, pasakyk, kas mane myli, atsakyk“, – ramunė nuo senovės yra burtažolė. Moteris, gimusi 1908 metais, kažkada paaiškino, kaip burdavosi jos jaunystėje (užrašyta Žagarės apyl.): „Skink po vieną baltą lapelį (juos botanikai vadina „liežuviškais baltagalvės graižo žiedais“ – A. S.), sakydamas: myli – nemyli – prie širdies glaudžia – spjauna – bučiuoja – po velnių

Skaityti toliau

T. Šidiškis. Po dzūkų aukštumą (0)

Pamiškės piliakalnis | Asmeninė nuotr.

Aprašomas 25 km   maršrutas: Aukštadvaris – Velnio duobė – Gedanonių kalnas – Aukštadvaris

Šis maršrutas patogus vilniečiams, kauniečiams, alytiškiams.

Žygis veda į pačią Dzūkų aukštumos širdį – Gedanonių kalną. Maršrutas eis daugiausia Aukštadvario regioninio parko teritorija, todėl kelionę geriausiai pradėti Aukštadvaryje, nuo regioninio parko lankytojų centro (Dariaus ir Girėno g. 2). Čia galima gauti daug informacijos apie gamtos ir kultūros paveldo objektus. Skaityti toliau

Vasaros laukuose: (I) Kad gyventum ir žydėtum, reikia tiek nedaug (nuotraukos) (0)

Aitrusis šilokas | A. Stabrausko nuotr.

Plikasis skleistenis. (Herniaria glabra), 1 ir 2 nuotr. Užtenka vien vėjo suneštų dulkių ir trupučio drėgmės tarp šaligatvio plytų. Čia augs ir žydės. Kasdien džiaugsis saule ir retsykiais sulauktu lietumi.

Takažolė(Polygonum aviculare), 3 nuotr. „Virš manęs gal kulniukai kaukšės, / Kažkas eidamas sraigę nuo tako numes. / Esu, su tavimi aš iš kaimo atėjus, / Ir mieste aš pražysiu šalia tavęs. / Na nereikia, nereikia to viso parado, / Vis tiek kažkas eidamas sraigę tyčia sutryps. / Nesakau, kad kažkas čia kažką atrado, / Tiesiog sakau, kad manęs nieks nesutryps. / Gal tų mano žiedelių ir Skaityti toliau

T. Šidiškis. Žemaitijos kalvų žiedas (0)

2013 metais Tadas Šidiškis pirmiesiems „Saulės arkliukų“ skaitytojams keliautojams kiekviename numeryje publikavo po įdomų maršrutą. Pakartotinai skelbiame maršrutą „Žemaitijos kalvų žiedas“. Tai 70 km maršrutas per gražiausias Lietuvos didkalves: Medvėgalis – Girgždūtė – Šatrija.

Tadas Šidiškis – geografas-kartografas, kultūros paveldo ekspertas, vienas iš Lietuvos žygeivių sąjūdžio įkūrėjų, aktyviai keliaujantis po Lietuvą daugiau kaip 50 Skaityti toliau

Mažai težinomi valgomieji grybai: variaspalvė geltonpėdė (nuotraukos) (1)

Variaspalvė geltonpėdė | A. Stabrausko nuotr.

Variaspalvės geltonpėdės (Chroogomphus rutilus)   kepurėlė (1 nuotr.) nebūtinai vario spalvos (kaip sako pavadinimas), į ją gali būti primaišyta ir pilko dažo, ir rudo. Matyt todėl rusų mikologai ją yra pavadinę purpurine (purpurovaja). Jauna kūgio formos (konusinė apskrita) su smailu gūbreliu. Vėliau kepurėlė suplokštėja, šiek tiek įdumba, ir gūbrelis tada bukas (2 nuotr.). Lakšteliai pilkšvi, pilkšvai rusvi (3 nuotr.). Jaunų grybukų rausvai oranžiniai, gelsvai rusvi (4 nuotr.), nuaugtiniai (taigi leidžiasi koteliu žemyn). Kotelis geltonas, oranžinis arba balsvai gelsvas, su rinkio liekana viršuje. Trama oranžinė ar rusvai geltona. Skaityti toliau

Mažai težinomi valgomieji grybai: lelijinė stirnabudė, kvapioji stirnabudė ir pilkoji tauriabudė (nuotraukos) (0)

2

Tai, galima sakyti, vėlyvo rudens grybai, nors kartais randami net vasaros pabaigoje ir rugsėjį.

Lelijinė stirnabudė (Lepista nuda) yra turbūt pats gražiausias rudens grybas: „lelijava“ (ametistinė) ir kepurėlė, ir kotelis. Vaikystėje, grybaudamas su mama, lelijinės stirnabudės niekada nebuvau radęs (gal šiaurės Lietuvoje ji ir neauga?), todėl, pirmą kartą radęs Vilniaus apylinkių miške, užklausiau sutiktą senelį: „Koks čia grybas?“. Atsakė, kad „siniavka“, – mat jo vaikystė ir jaunystė prabėgo tremtyje, Sibire, tad įsiminė tenykštį pavadinimą.

Bet ne visada kepurėlė tokia graži: neretai ji rusvai violetinė ar net tiesiog rusva. Skaityti toliau

Gaivos Paprastosios parodos „Dienoraščiai ateičiai“ atidarymas, dr. V.Vaitkevičiaus paskaita apie ekspediciją Nerimi (video) (0)

Gaiva Paprastoji | asmeninė nuotr.

Skaityti toliau

Mažai težinomi valgomieji grybai: valgomoji geltonpintė (Laetiporus sulphureus) (1)

1.geltonpintė

Daug kas šį grybą, augantį ne tik miške, bet ir parke, net sename sode, yra pastebėję: ne vien dėl jo ryškios geltonos, oranžinės spalvos, – pastebimas ir dėl dydžio, tiksliau, tikros vaisiakūnių kupetos. Vaisiakūniai tarsi čerpės glaudžiai prilipę vienas prie kito, ir ši kupeta neretai „kopia“ medžio kamienu aukštyn. Bet labai mažai kas težino, kad šis įspūdingas grybas yra valgomas.

Pasirodo jau pavasarį, dažnesnis vasarą, kartais galima  rasti ir rudenį. Mėgsta šiltus drėgnus orus, ypač, jei jie nusistovi ilgėliau. Šiskempininis, bet minkštas ir sultingas grybas auga dažniau ant ąžuolų, gluosnių, retesnis Skaityti toliau

Aplinkosaugos diena paminėta Aukštadvario regioniniame parke (0)

DSC_0413-1200

Tik prasidėjus kalendorinei vasarai, sumėlynavus lubinams, birželio 2 dieną Aukštadvario regioninis parkas tradiciškai paminėjo aplinkosaugos dieną (oficialiai pasaulinė aplinkos apsaugos diena minima birželio 5 dieną). O ARP aplinkos apsaugos diena organizuojama jau nuo 2006 metų ir kiekvienais metais rengiama vis naujoje parko vietoje, parengiamas naujas maršrutas, viktorinos klausimai, meninė programa pagal surinktą vietos tautosakos medžiagą.

Aukštadvario regioninio parko direkcija, bendradarbiaudama su mokyklomis, Onuškio seniūnija,  Trakų miškų urėdija, Trakų kultūros rūmų Aukštadvario filialu ir kitomis Skaityti toliau

Mažai težinomi valgomieji grybai. Pavasarinė balteklė, Paprastasis taurėaukšlis, Skritulinis bobausis (nuotraukos) (2)

Pavasarinė balteklė | „Saulės arkliukų“ nuotr.

Pavasarinė balteklė (Calocybe gambosa) nėra plačiai žinoma, bet grybautojai entuziastai šį grybą pažįsta ir labai vertina. Pirmiausia, jis pradeda dygti pakankamai anksti, ir tai nesmulkus grybukas: kepurėlė stamboka, kartais net 10–12 cm skersmens, mėsinga. Auga paprastai žolėtose atvirose vietose, pamiškėje, bet galima rasti ir, tarkim, prie lazdynų ar kitų medžių, miško aikštelėse, jei ten pakanka saulės. Atpažinti šį patrauklios išvaizdos grybą nesunku: kepurėlė balta arba gelsva, trama balta, lakšteliai balti arba baltai gelsvi, kreminiai. Kvapas miltų. Retai auga pavieniui, dažniau randama grupelėmis, net po keliolika.

Paprastasis taurėaukšlis (kitaip – paprastoji alvytė) (Helvella acetabulum) irgi pavasarinis Skaityti toliau

NERIS – atstatykim prarastą pasaulį bent jau savo atminty… (2)

image1-1200

Vaitkevičius, Vykintas. Neris. I–IV dalys: 2007 metų Neries ekspedicijos dienoraščiai. Vilnius: Mintis, 2010–2015.

1857 metų vasarą archeologinės komisijos narys grafas Konstantinas Tiškevičius surengė mokslinę ekspediciją Nerimi. Jos dienoraščiai vėliau tapo istoriografijoje išskirtine knyga „Neris ir jos krantai hidrografo, istoriko, archeologo ir etnografo žvilgsniu“. Praėjus 150 metų Lietuvos ir Baltarusijos keliautojai pakartojo K. Tiškevičiaus maršrutą, o mokslininkų įgula, vadovaujama dr. Vykinto Vaitkevičiaus, 28 dienas tyrinėjo Nerį ir jos krantus: pėsčiomis išžvalgė upės ištakas, likusius 463 km nuplaukė pripučiamu plaustu.

Skaityti toliau

Mažai težinomi valgomieji grybai. Trumpakotis minkštūnis (Melanoleuca brevipes) (0)

 

3-1200

Šis minkštūnių genties grybas paprastai pradeda dygti gegužę, o šiemet pasirodė balandžio paskutinįjį  dešimtadienį.

Lietuvoje užfiksuota 20 rūšių, iš kurių šiek tiek nuodingas ilgakotis minkštūnis (Melanoleuca strictipes). Šiaip jau šios Skaityti toliau

Europinis kukmedis (Taxus baccata) (4)

Europinis kukmedis Karoliniškių draustinyje | A. Stabrausko nuotr.

Lietuvos raudonojoje knygoje rašoma, kad europinis kukmedis yra 0 (Ex) kategorija (visiškai išnykęs).

Kukmedžiai Lietuvoje kadaise augo miškuose, bet dėl labai vertingos, kietos, patvarios medienos, kuri net buvo eksportuojama į Vakarų Europą, išnaikintas jau XIX a. pab. Dabar randamas tik sodybose, kai kur auginamas parkuose, kapinėse. Tai ilgaamžis medis.

Pasak legendos, Fortingalo (Škotija) kukmedžio pavėsyje gimė ir čia vaikystėje žaidė dar Pontijus Pilotas… Nustatyta, jog šiam medžiui jau daugiau nei 2000 m. ir įvardijamas jis kaip seniausias augantis medis Eropoje.

Trys savaiminiai kukmedžiukai prieš trejus metus rasti Vilniuje, Karoliniškių draustinyje, Skaityti toliau

Mažai težinomi valgomieji grybai. Briedžiukai (Morchella sp.) (0)

Valgomasis briedžiukas (Morchella esculenta) | A. Stabrausko nuotr.

Nuostabus šis pavasaris, kaip pramuštgalvis verčiasi kūliais, liūtį keičia giedra, orai išties jau kaip seniau birželį. Kol pavasaris neišėjo, „pagaudykime“ pavasarinius grybus, kurie jau riste ritasi vienas po kito.

Briedžiukas. Kam pažįstamas, kam nepažįstamas. Kartais nusiskundžiama: o tai kaip atskirti nuo to nuodingojo bobausio? Tad  verta „pastatyti“ juos šalia, palyginkime. Bobausio (Gyromitra esculenta, 1 ir 2 nuotr.) netaisyklingas raukšlėtumas akivaizdus.  Briedžiukas turi akutes, kurios atrodo tarsi bičių koriai, matome gana taisyklingas pertvarėles.

Briedžiukai auga nebūtinai miške – net soduose, parkuose, pievutėse. Trečioje Skaityti toliau

Mažai težinomi valgomieji grybai. Kietoji dirvabudė (nuotraukos) (0)

5

Balandį, dienomis saulei itin sušildžius žemę, saulei pasiekiamose vietose dygo ne tik gerai pažįstami bobausiai (Gyromitra), gal mažiau žinomi briedžiukai (Morchella), skydabudės (Pluteus).

Balandžio vidury (šiltesniuose rajonuose, neabejotina, anksčiau) pradėjo dygti ir dirvabudės (Agrocybe), – mažai kam tepažįstamos, kaip ir anksčiau čia jau aprašytos plačiataurės. Dirvabudės įtrauktos į valgomųjų grybų sąrašą dėl savo ankstyvumo: dygsta, kai populiariausių grybų sezonas dar toli.

Lietuvoje tarp 11 šios genties rūšių nuodingų nefiksuota, bet valgymui mikologai siūlo rinkti tris: kietąją (Agrocybe molesta), ankstyvąją (A. praecox) ir šokoladinę (A. erebia). Skaityti toliau

Austriškoji plačiataurė (Sarcoscypha austriaca) (0)

1

Šį labai ankstyvą (šiemet Vilniaus apylinkėse radau jau vasario pirmąją) pavasarinį grybą mažai kas tepažįsta, nors ne vienas tikriausiai yra pastebėjęs šias ryškiai raudonas taureles. Auga drėgnoje puveningoje žemėje ant trūnijančių medžių liekanų krūmokšniuose, giraitėse. Neretai šalia auga pipirlapės, žibutės, plūkės.

Skaityti toliau

Laukinis česnakas (Allium oleraceum) (0)

Laukinis česnakas | A. Stabrausko nuotr.

Visi gerai pažįstame ir labai vertiname kultūrinį česnaką. Bet Lietuvoje auga ir savaiminių, laukinių česnako rūšių: kalninis, dirvinis, kampuotasis, porinis, meškinis. Pastarasis ypač vertingas dėl labai plataus gydomųjų savybių spektro. Juo po žiemos miego gydosi net meškos.

   Sušilus orams, žalius laiškelius iškėlė ir laukinis česnakas (Allium oleraceum). Auga šlaituose, pamiškėse, pakrūmėse, mėgsta derlingą, ypač – saulės gerai apšviestą ir įšildomą žemę. Sukilus įvairioms žolėms, vasarą, juos rasti sunku, o dabar, iškilusius virš pernykščių nurudusių žolynų kilimo, pastebėti lengva.

Nelabai težinoma apie jų gydomąsias savybes, užtat dėl jų maistinio vertingumo Skaityti toliau

Atmintys IV. Petro Tarasenkos ir Vlado Šaulio atminimui (0)

Petro Tarasenkos laiškia Vladui Šauliui | Iš A. Stabrausko archyvo

Čia skelbiamas pluoštelis Petro Tarasenkos (1892–1962; Lietuvos karininkas, archeologas, muziejininkas, prozininkas) laiškų Vladui Šauliui (1902–1977; kraštotyrininkas, spaudos darbuotojas, kelių prieškarinių periodinių spaudinių redaktorius ir leidėjas, poetas, Trakų  kraštotyros – dabar istorijos – muziejaus įkūrėjas ir pirmasis jo direktorius).

Laiškai, kuriuos išsaugojo V. Šaulio sūnus Vigintas, iš to laikotarpio, kai P. Tarasenka dirbo Valstybiniame dailės muziejuje ir intensyviai kaupė duomenis apie archeologinius paminklus –  akmenis, piliakalnius ir kt. Skaityti toliau

Lietuvos Respublikos apdovanojimai (0)

Vyčio kryžiaus ordinas.

2015 m. kovo 11 d. Lietuva minėjo Nepriklausomybės atkūrimo 25-metį. Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, padėtas teisinis pagrindas atkurti lietuviškus apdovanojimus – valstybingumo ženklus.

Pagerbiant tuos, kurie paaukojo savo gyvybę už Lietuvos laisvę, po dramatiškų 1991 m. sausio 13 d. įvykių, Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas sausio 15 d. priėmė įstatymą, kuriuo buvo atkurtas Vyčio Kryžiaus ordinas. Juo apdovanojami žmonės, kurie mirė herojine mirtimi gindami Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Vyčio Kryžiaus ordinu apdovanojami asmenys, didvyriškai gynę Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę: už ypatingą dvasios tvirtybę, ištvermę ir pasiaukojimą ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo 1940–1990 m. okupacijos metu, už nuopelnus šalinant grėsmę Skaityti toliau

Atmintys III. Iždininko sūnus (Podskarbiec) (3)

1 pav. Identifikuojamo akmens vaizdas nuo Neries pusės. | Aleksandro Stabrausko nuotrauka.

Iždininko sūnus – vienas iš daugelio Neries akmenų, grafo Konstantino Tiškevičiaus paminėtų 1857 m. ekspedicijos medžiagoje: Pomiędzy Zwierzyńcem a Zakretem przebyliśmy zaborę Nowa- Rafą zwaną. Za Zakretem ustają na lewym brzegu wzgórza i las się kończy (…) Prawy brzeg, zawsze wysoki, piętrzący się po nad rzeką, i świecący się żółtym piaskiem i gliną, po którym leszczyna, kalina i drobna karłowata lipa tam i owdzie się ściele, i swoją zielonością przerywa żółtą jednostajność. Przy pierwszem Zakręcie, z wody wyglądający piramidalnego kształtu wielki kamień, Podskarbiec się u flisów, nie wiem dla czego, nazywa. Jeszcze dwa niewielkie zakręty, przebytie po Nerysie, i już jesteśmy przy folwarku biskupów wileńskich, Poneris po litewsku (…)1. Skaityti toliau

Šerkšnas (0)

Šerkšno plunksna. | Aleksandro Stabrausko nuotrauka.

Sveiki, mielieji bičiuliai, šį kartą siunčiu kalėdinį nuotraukų pluoštą, gamtos dovanotus šerkšno vaizdus. Taigi su Šventomis Kalėdomis ir Naujaisiais Metais Jus ir Jūsų artimuosius.

Šiose nuotraukose – šerkšno vaizdai. Šerkšnas – tai ledo kristaliukai, susidarantys esant rūkui. Vandens lašeliai kondensuojasi ir virsta ledo kristaliukais, kurie girliandomis papuošia medžių vainikus, žoles, laidus ir kitus daiktus. Kad šerkšnas susidarytų, reikia trijų sąlygų: minusinės oro temperatūros, rūko ir vėjelio… Paprastai šerkšnas būna visaapimantis, jis padengia visus aplinkos objektus, tai – ant jų nusileidęs, nusėdęs šerkšnas. Skaityti toliau

Raudonkraštė pintainė (Fomitopsis pinicola): Nuo „vaikystės“ iki „senatvės“ (nuotraukos). (1)

Raudonkraštė pintainė pačiame jėgų žydėjime | A. Stabrausko nuotr.

Raudonkraštė pintainė – bene gražiausias kempininis grybas, išsiskiriantis savo spalvingumu, spalvų raštais, jų derinių įvairove, todėl atpažinti ją nesunku; be to, jos apatinė pusė balta arba kreminė, gelsva; kvapas rūgštokas, primena amoniaką. Šis grybas ne trumpaamžis – daugiametis. Iš lėto auga, bręsta, puošiasi spalvomis, neretai net ant savęs priaugina naujų vaisiakūnių („vaikų“) ir iš lėto sensta… Ir išvaizda kinta palaipsniui.

Ką tik išaugusios, jaunutės pintainės baltos, truputį vėliau atsiranda baltos ir smėlinės, raudonos ir oranžinės spalvos deriniai. Skaityti toliau

KELIONĖS II: straipsnis kitas, tema ta pati… (0)

Beilstein, Vokietija. Besileidžiant vienais iš miestelio laiptų. Gaivos Paprastosios nuotrauka.

Kada kelionės pasikeitė ir, svarbiausia, kodėl? Buvo utilizuotos kaip biznis ir tapo masiniu turizmu, žinoma. Bet aš ne visai apie tai.

Aš labiau apie perėjimą iš fizinės realybės gyventi, ne tik keliauti, į proto ir minčių realybę, o paskui ir visai į virtualią… bet, to nepastebint ir įsivaizduojant, kad iki šiol fizinėje realybėje gyvenama.

Tradiciškai būdavo žmonės, kurie keliaudavo – kromelninkai, cirkininkai ar gatvių akrobatai, peilių galąstojai ar puodų lituotojai… Importu – eksportu užsiimantys, pamokslininkai ar šiaip, tie, kurių visa manta į vežimą, arklio traukiamą, sutilpdavo, kurie savo fizinę jėgą sezoniniams darbams išnuomodavo… Skaityti toliau