Gyvoji tradicija

Kūrybinės biografijos: iš Antano Bernatonio prisiminimų (1) (0)

Antanas Bernatonis | Asmeninė nuotrauka

Šiuo metu, po ligos, „Verpetos“ folkloro ansamblio įkūrėjui ir ilgamečiam vadovui Antanui Bernatoniui būtų nelengva priiminėti žurnalistus ir atsakinėti į jų klausimus, bet visa laimė – Jis yra parašęs išsamius prisiminimus, kurie, tikriausiai, bus atspausdinti atskira knyga. „Saulės arkliukų“ redakcijai pasidomėjus ir paprašius, A. Bernatonio sūnus Aidas atsiuntė pluoštą šių prisiminimų. Prisiminimai apima didžiulį kontekstą – kiek pats A. Bernatonis surinko archyvuose žinių apie savo giminę ir apylinkes, kiek pats prisimena nuo anksčiausių laikų, kiek mamos pasakota. Todėl šią didelį šūsnį mes dalijame į penkias dalis pagal chronologiją ir temas: protėviai ir jų gyventos apylinkės bei karo ir pokario metai; tėvai, žemė ir kalendoriniai darbai; mokslas mokyklose; studijos Lietuvos veterinarijos akademijoje; na ir – „Verpeta“ bei jos priešistorė Kaišiadoryse. Skaityti toliau

Kūrybinės biografijos: pasakoja Laima Purlienė (3)

Laima Purlienė | A. Pliadžio nuotr.

Šiomis dienomis, kai socialiniai tinklai gaudžia nuo folklorinių dainų, kai gausu gražių linkėjimų, kai dažnas nesulaiko šventinio kalėdinio džiugesio, siūlome iš arčiau pažvelgti į folkloro atlikėjų gyvenimą ir darbus.  Šį kartą kalbamės su Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos Karininkų ramovės folkloro ansamblio „Vilnelė“ vadove Laima Purliene.

– Išskirtiniai folklorininkai dažniausiai pradžią gauna šeimoje. Kokia buvo jūsų pirmoji pažintis su folkloru?

Skaityti toliau

B. Rastenytė. Stikliniai burbulai (0)

B. Rastenytės nuotrauka

Jos miestas buvo didelis. Tarytum seno namo kambarys su aukštomis lubomis, tačiau prarandantis sienų ribas ir kylantis į erdvę iki dangų į aukštą vertikalę ir horizontą, dvasinis kambarys, kumštinis Vilnius tarytum suspaudė ją  lyg tie pasauliai stikliniuose rutuliuose, miniatiūriniai vaizdeliai, kur krenta sniegas ir stovi apsnigti namukai, įspausti į stiklinį rutulį iš Prahos ar nupaišyti japonišku piešiniu ant naujametinio stiklinio burbulo. Tas gniūžtės mini pasaulis kaip senoviniai mediniai namai Vilniuje, su apkamšytomis vata Skaityti toliau

Kūrybinės biografijos: pasakoja Algirdas Svidinskas (video) (0)

Algirdas Svidinskas | Asmeninė nuotrauka

Vien todėl

Vien todėl, kad nebūtų tylos,
Kad neslėgtų užklydusios mintys
Ir kasdieniuose  savo keliuos
Mes išmoktume laime dalintis.

Vien todėl, kad nebūtų tylos,
Kad nedužtų į kryžkeles kelias,
Kad nebūtų nakties nebylios
Ir diena nepraeitų pro šalį.

Skaityti toliau

O. Navikaitė-Drobelienė. Vėlinių laužai Margionyse (nuotraukos) (0)

Prieš kelis metus išvirtusios drevėtos pušies vietoje kūrenamas laužas suburia Margionių kaimo gyventojus maldai... | O. Navikaitės-Drobelienės nuotr.

Margionių kaimo žmones pirmąją lapkričio mėnesio savaitę (oktavą) suburia malda už kaimo gyventojus, iškeliavusius Anapilin.

Laužas, žvakių liepsnelės, bendrystė, maldos, giesmės ramina ilgesį…
Tradicija nebuvo nutrūkusį net gūdžiu sovietmečiu.

Kažkada kaimo gyventojai rinkdavosį visą lapkričio mėnesį. Čia bendrystėje buvo Skaityti toliau

D. Rastenienė. Apie Vėlines ir bendrumo jausmą (0)

Per Vėlines Rasų kapinėse | N. Šulijos nuotr.

Visų šventųjų diena, Vėlinės… Gatvės tuščios, maisto prekių parduotuvės pustuštės. Lauke šalta, drėgna, nejauku, net nyku! Jei ne visada gyvybingas mano šuo ir pareiga jį išvesti pasivaikščioti, galėčiau tik verkti… Arba miegoti visą dieną. Darbų per šventes dirbti nesinori, o pilnatvės jausmo nėra, kad nors kuo galėtum užsiimti. Jauti, kad esi „outside“, atsiskyręs, vienas, vienišas, kai kiti išvažiavę lankyti artimųjų kapų, dega žvakutes, deda puokštes gėlių, rymo prie kapo, kalba Skaityti toliau

O. Navikaitė-Drobelienė. Jurginai (0)

Jurginų gumbai | O. Navikaitės-Drobelienės nuotr.

Kiekvienais metais, iškasinėdama jurginus murmu ir prisiekinėju, –  gana, paskutinis kartas!

Juk kasu, skabau senus šakniagumbius, plaunu, džiovinu, tempiu į rūsį, pavasarį –  iš rūsio, tada sodinu, vasarą laistau…

Sulaukiu pirmųjų žiedų, o va bumpt pirmos šalnos, vos sukrautą gausybę Skaityti toliau

J. Zvonkuvienė. Su kalnu pakalbėti (nuotraukos) (1)

Klaipėdos romuviečiai ant Purmalių piliakalnio. Sureiga deivei Žemynai pagerbti. 2016-08-15

Priartėjo lygiadienis. Eisiu su kalnu pakalbėti. Kai yra netoli, einu ant švento kalno – ant kokio nors alkakalnio. Kai tokio arti nežinau, einu ant beveik švento. O tokiais jau galima vadinti kiekvieną piliakalnį, menantį tolimas protėvių kartas, jų sumanumą vien savo rankomis visa ką išlaikyti, auginti, mokyti, apginti. Ir Motinos Gamtos nesužeisti. Palikti ją švarią, gryną būsimoms kartoms. Piliakalniai verti pagerbti. Jūs neinate? Manote, kad nėra ką su kalnu kalbėti… Nerastumėte nei žodžių, nei minties. Skaityti toliau

B. Rastenytė. Iš gėlių simbolikos (0)

S. Botičelis. Flora, romėnų gėlių deivė. Italija, 1482. Fragmentas

Kažkada maniau, kad galima atrasti naujus, originalius įvaizdžius. Apie tai parašiau laiške draugei, bet ji buvo labai nustebusi dėl tokių mano įsivaizdavimų. Negi tu galvoji, kad galima poezijoje atrasti kažkokius naujus įvaizdžius? Viskas jau seniai atrasta, begalima tik perteikti senais įvaizdžiais individualius, naujus potyrius, atrašė ji man. Tuo dabar net neabejoju, nors tada man kažkodėl atrodė, kad sarkofagas yra labai originalus mano eilėraščio įvaizdis, nes buvau labai autentiškai jį išgyvenusi, ir kaip aš nustebau, atradusi lygiai tokį patį įvaizdį įžymiosios Silvijos Plat (Silvia Plath) kūryboje. Įvaizdis – individualus perkeltinis posakis poezijoje, bet jie kartojasi! Ir kai aš pradedu „googlinti“. surandu daugybę savo eilėraščių Skaityti toliau

D. Rastenienė. Kaip mes švenčiame Rasas (Jonines) (nuotraukos) (0)

Rasų šventė Antanų kaime | D. Vyčinienės nuotr.

Nereikėjo man dabar žiūrėti to filmo apie Černobilio tragediją. Kaip tyčia – socialinio tinklalapio  „Facebook“ srautas „išmetė“ nemokamą lietuviškai dubliuotą visą seriją. Visai sugedo nuotaika. Pati prisimenu tas dienas. Buvo giedra. Turėjau pažįstamų fizikų iš Mokslų akademijos institutų – sklido gandai apie padidėjusią radiaciją, radioaktyvius debesis ir t. t. Stengiausi šeimą laikyti kiek įmanoma daugiau namie, neleidau į lauką. Dabar gailiuosi, kad negėriau degtinės, aš jos niekada negėriau, o ar vaikui irgi galima duoti degtinės? Negėrėme jodo kapsulių… Ir be to filmo žinojome, kad esame ir būsime palikti likimo valiai, mūsų vyrai buvo vežami prie to reaktoriaus darbams, dauguma jų jau mirę, Skaityti toliau

Gyvoji Velykų tradicija (nuotraukos) (0)

Gamta jau tikrai spėriai bunda ne tik pumpurais, o po šiandienos dangaus dovanoto vasariškai tingaus lietaus, ji dar greičiau nubus. Vakar pirmą kartą šiemet teko pasisveikint su žalčioku, kurio aidas ir išliko marginy... Visus su šia margumo ir spalvingumo švente!

Labiausiai šiemet mus džiugina gyvoji Velykų tradicija. Mūsų socialinio tinklalapio draugai užtvindė „Facebook“ visokiausiomis margučių nuotraukomis. Savos, atspindinčios namus. Daugybė sveikinimų, palinkėjimų! Margučių kuo įvairiausių: „Marmurinių“, su kiaušinių lukštais dažytų, kai kur paįvairintų žiupsneliu dažų, žolyčių atspaudais, skudurėlių įspaudais, bet gausiausia – vašku margintųjų, vėlgi kai kurie profesionaliai išmarginti, kiti – pradedančiųjų darbas… Smagu. Žmonių menas!

Keletas Velykų stalo nuotraukų. Skaityti toliau

O. Gaidamavičiūtė. Gandrų sutiktuvės Mackantiškėse (0)

Gandrinės Mackantiškių kaime | O. Gaidamavičiūtės nuotr.

Saulėtą ir šiltą balandžio 6 dieną Aukštadvario regioninio parko direkcija bei Mackantiškių ir Bijūnų bendruomenės visus gamtą mylinčius kraštiečius sukvietė į tradicinę – jau penktąją – Gandrinių šventę Trakų rajono Aukštadvario seniūnijos Mackantiškių kaime.

Naujų darbų pradžią siedami su pavasariu, žmonės laukdavo parskrendančio pranašo – baltojo gandro. Tiesa, oficialioji baltojo gandro parskridimo diena, arba „zvistavonės“, Skaityti toliau

M. Balikienė. Dėvėtų rūbų magija (1)

M. Balikienės nuotr.

Aišku, ką žmonės galvoja apie dėvėtus drabužius. Tai šlamštas. Ir dar senas. O seno šlamšto niekas nevertina, negerbia ir netausoja. Juo siekia kuo greičiau atsikratyti. Žinoma, be reikalo: seni trantai, rykai ir skarmalai – tai lobis sumanaus žmogaus rankose. Senienų perdirbimo (angliškai tai vadinama recycling arba kūrybiško perdirbimo – angliškai upcycling) entuziastai vartojimui nebetinkamus daiktus verčia naudingais, dažnai suteikdami jiems visai naują paskirtį (angliškai –  repurposing). Tikslas – įtikinti žmoniją gyventi be šiukšlių Skaityti toliau

D. Rastenienė. 2018-ųjų Kūčios ir Kalėdos (nuotraukos) (1)

2018-ųjų Kūčių stalas | R. Balkutės nuotr.

Tikra tiesa – mes patys sau tapome medijomis. Mano vidutinio lankomumo FB paskyros sraute – daugybė Kūčių vakaro ir Kalėdų ryto nuotraukų. Daugybė šiltų, gražių sveikinimų.

Gražiausiomis nuotraukomis buvo dalijamasi. Kadangi kas FB poste – vieša, surizikavau pasiskolinti net keliasdešimt nuotraukų, o iš jų matysime, kiek iš esmės tradicija yra tvirta, kiek jos dekoracijose naujovių, kas kaip švenčia, kas kur keliauja per Skaityti toliau

O. Navikaitė-Drobelienė. Prijuostėlės ant kryžių – padėka, maldavimas, atgaila (nuotraukos) (1)

Prijuostėlėmis apjuosti Zervynų kaimo kryžiai | O. Navikaitės-Drobelienės nuotr.

Kryžiai Dzūkijoje (Pietų Lietuvoje ir buvusiose teritorijose) nuo seno dabinami „žiurstėliais“, „kvartukėliais ” (prijuostėlėmis), kurios ant kryžiaus atsirasdavę nuotakai paliekant tėvų namus ir šitaip atsidėkojant ją užauginusiam kaimui, tėvams, krikštatėviams. Tą ritualą nuotaka atlikdavusi prieš išvažiuojant į šliūbą – stačia apvažiuodavusi kaimo kryžius (kaimo pradžioje, viduryje, gale ir prie gimtų namų bei „Krikšto totos ir momos“) …Dėkodama „pasikloniodavusi“.

Nešina prijuostėle skubėdavusi pas kryžių ir jaunamartė Skaityti toliau

D. Tamošaitytė. Prisimename Joną Švedą (0)

Pranešimą skaito dr. Daiva Tamošaitytė | Asmeninė nuotr.

Spalio 9 d. žymiam Lietuvos pedagogui, dainų švenčių vyr. dirigentui, valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ ir Liaudies instrumentų katedros Valstybinėje konservatorijoje įkūrėjui Jonui Švedui būtų sukakę 110 metų. Ta proga LMTA spalio 9 d. įvyko respublikinė mokslinė-metodinė konferencija „Liaudies instrumentinė muzika: tradicija ir dabartis“ ir koncertas „Jonas Švedas – atmintis gyva“. Plenarinį pranešimą skaitė dr. Daiva Tamošaitytė. Skaitytojo dėmesiui siūlome straipsnį, parengtą konferencijoje skaityto pranešimo „J. Švedo vizija „Globalios Lietuvos“ kontekste“ pagrindu. Skaityti toliau

Kalbos „žaislai“: „Lituanistikos židinio“ muziejų aplankius (0)

„Lituanistikos židinio“ šeimininkė Akvilė Girdzijauskaitė / D. Rastenienės nuotr.

Kaip žinote, Lietuvių kalbos institute yra įsteigtas „Lituanistikos židinio“ muziejus, kuriame vaizdžiai „įmaterialinti“ svarbiausi kalbos dalykai: abėcėlė, žodžių kilmė, reikšmių fenomenai, tarmės, kalbotyra, žodynų sudarymas ir kt. Muziejaus idėjos autorė – prof. dr. Elena Jolanta Zabarskaitė. Muziejus skirtas plačiajai visuomenei – pirmiausia, matyt, moksleiviams, studentams. „Saulės arkliukų“ redakcija aplankė muziejų per pačius karščius, kai daugelis išsijuosę atostogavo, bet dabar, artėjant Rugsėjo 1-ajai, ir Jūs, skaitytojau, būtinai turite nueiti ar nuvažiuoti į „Židinį“ ir pajusti visą kalbos (mūsų mąstymo būdo ar įrankio) reiškinio pilnatvę. Ekskursijas šauniai veda jaunoji muziejaus darbuotoja Akvilė Girdzijauskaitė. Mes rekomenduojame! Daugiau informacijos, kaip suprantate, Lietuvių kalbos instituto svetainėje… Skaityti toliau

Dvi interjero estetikos: modernumas ir tradicija (3)

Tradicinis interjeras / Lietuvos liaudies buities muziejaus svetainės nuotr.

Apie etninius stilius, etnines detales interjere su „El Art“ dizaino studijos dizainere Evelina Labanauskiene kalbasi Beatričė Rastenytė

Beatričė Rastenytė:

– Iš šono žiūrint interjero dizainas atrodo labai įdomi ir patraukli, daug išmanymo reikalaujanti specialybė. Kaip jūs atradote interjero dizainą ir pasirinkote šį darbą? Skaityti toliau

M. Balikienė. Azartija (0)

M. Balikienė. Asmeninė nuotr.

Komercinio lošimo įstaigose kabo rūstūs skelbimai:

„Draudžiama lošti asmenims, kuriems nėra sukakę 18 metų,

„Asmenims, įtrauktiems į apribojusių savo galimybę lošti asmenų registrą, įėjimas į lažybų punktą draudžiamas,

„Jei jums pasisekė atrodyti jaunesniu nei 18 metų, neįsižeiskite, mums paprašius parodyti savo asmens dokumentą.   Skaityti toliau

Pievėnų Velykų nakties tradicija tęsiama (nuotraukos) (0)

Velykų nakties budėjimas Pievėnų Jėzaus Nukryžiuotojo bažnyčioje | E. Butikio nuotr.

Kaip žinia, Pievėnų (Mažeikių r., Telšių apskr.) Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčioje puoselėjama sena tradicija Velykų išvakarėse budėti per naktį prie Nukryžiuotojo skulptūrėlės iki pat Kristaus prisikėlimo 2015 metų respublikinėje konkursinėje apžiūroje „Tradicija šiandien“, kurią rengia Lietuvos nacionalinis kultūros centras, laimėjo pirmąją vietą ir jos puoselėtojams buvo įteikta 700 eurų premija. Pievėniečiai tada žadėjo atnaujinti „žydukų“, kurie per naktį stengiasi pavogti Nukryžiuotąjį, kaukėms atnaujinti.

Skaityti toliau

Pavasario lygiadienis – gamtos ir žmogaus virsmo šventė (nuotraukos, video) (1)

Pavasario lygiadienis. Vilnius, Šventaragio slėnis. 2018-03-20 | R. Antulytės nuotr.

Pavasario lygiadienis – tai diena, kai dienos ir nakties trukmė susilygina ir nuo šios dienos dienos vis ilgėja, o naktys – trumpėja. Būtent pavasario lygiadienį mūsų senojoje lietuviškoje tradicijoje prasidėdavo naujieji metai. Tai buvo svarbus atskaitos taškas, simboline prasme – šviesos pergalė prieš tamsą.

Jau dešimt metų naujai atgaivinti Vilniaus etninės kultūros centro rengiami pavasario lygiadienio renginiai vyksta vienoje svarbiausių, istorinių Vilniaus vietų – Šventaragio slėnyje. Čia kadaise stovėjo Skaityti toliau

Dar nepamiršta Vasario 16-oji: Brėvikiai (2)

Vasario 16-osios minėjimas Brėvikiuose | J. Zvonkuvienės nuotr.

Brėvikiai yra Nepriklausomybės Akto signataro Stanislovo Narutavičiaus tėvonija ar net gimtinė. Tai kaimas ir buvęs dvaras dabartiniame Telšių rajone, ant rubežiaus su Plungės rajonu. Nuo kaimo kalvelės Alsėdžiai matyti, kur Signataras yra daug ką įsidėmėtino nuveikęs. Dar neseniai atsitiktinai sutikau žmogų, kurio bočius Alsėdžiuose malūną turėjęs. Tai žmogus vien apie Narutavičių iki amžiaus galo kalbėjęs… Vis kaip apie nepaprastą, įžvalgų, didelių sugebėjimų ir išskirtinio išsilavinimo žmogų. Vis labai gailėdavęs nepaaiškinamos jo mirties…

Skaityti toliau

Kaziuko mugės pažintys ir šiaurės vėjas (1)

R. Umbrasienė. Avinas. Raaugo keramika | D. Rastenienės nuotr.

Niekada nesu buvusi Klaipėdos jūros šventėje. Gal kas nėra buvęs Vilniaus Kaziuko mugėje… Pati į ją išsiruošiau po penkerių metų pertraukos… Ėjau gatvėmis tarsi viską, kas seniai žinoma ir pažįstama, iš naujo matyčiau. Prieš rašytojų sąjungos būstinę stovinčio seno neprižiūrėto namo durys įdomios, reikėtų bent nufotografuoti, nes neliks jų, jei tik atsiras naujas savininkas. Apskritai reikia dažniau išeiti į miestą – jis taip greitai keičiasi, neliks jame nieko.

Eiti sunku. Šaligatviai nevalyti. Gražu – daug sniego, balta ir šalta, bet vietomis – tikras „Vilniaus purvynėlis“, kaip dainoje pasakyta. Prie senojo pašto pastato išsuku į Gedimino prospektą. Jau ir mugėje. Man Skaityti toliau

„Aš noriu būti tyras“ (2)

Beatričė Rastenytė | D. Rastenienės nuotr.

Parašiau šį pavadinimą todėl, kad labai patinka ta eilėraščio eilutė, įstrigusi iš filmo, kuriame vaikinuką, įklimpusį į narkomaniją, tačiau iš jos išsikapsčiusį ir išleidusį poezijos rinkinį, vaidino Leonardas DiKaprio (Leonardo DiCaprio). Tai amerikiečių drama  „Krepšinio dienoraštis“ („The Basketball Diaries“) , kurią 1995 m. pastatė režisierius Skotas Kalvertas (Scott Kalvert) pagal autobiografinę to paties pavadinimo Džimo Kerolo (Jim Carroll) knygą.

Gal mes visada norime būti tyri? Prieš Kalėdas šis jausmas labai sustiprėja. Per adventą dažniau lankome teatrus, koncertus, skaitome poeziją. Per šventes rengiame karnavalus. Skaityti toliau

Kalėdoms artėjant: kiškelis (0)

D. Rastenienės nuotr.

Gera suprasti, kad vis dar atsimenu metus, kai Kalėdos reiškė šventę, kai šitas žodis nesukeldavo streso ir nesusukdavo skrandžio, nereiškė grūdimosi milžiniškuose prekybos centruose, paniškos reikalingų ar nereikalingų dovanų paieškos, nežadėjo išūžti ausų visur skambančia „last christmas“ ar „jingle bells“ melodija. Viso to tarsi nė nebuvo tada.

Tada… artėjančios Kalėdos reiškė dovanas ir gimines, tačiau didžiausia Kalėdų šventimo paslaptis buvo Kūčios, kurios savo ramiu skambesiu nešė žvakių apšviestus tėvų, senelių ir prosenelių veidus, už langų čežančią minkštą tamstą, Skaityti toliau

Prisiminimai Kalėdoms artėjant: Kūčios ir eglės šakelė (0)

D. Rastenienės nuotr.

Kartais žiemiškai šalvenant ima ir atplaukia artėjančio stebuklingojo kalėdinio laiko nuojauta. Atrodo, lyg tik ten už snieguoto šalto metų užbaigų horizonto galėtų tūnoti šilta ir jauki neišsipildžiusių svajonių fėja… Žinoma, nenusakomo Kalėdų stebuklo laukimo pojūtis ryškiausias vaikystėje. Dabar, kai aš jau nebesvajoju, o būtent tam skirtą laiką užpildau prisiminimais, imu ir pasvarstau, dėl ko gi taip anuomet laukta Kūčių?

Nepatikėsite, bet ankstyvoje vaikystėje ant mano šeimos Kūčių stalo niekada nebuvo dvylikos patiekalų. Ką ten dvylikos – penkis geriausiu atveju surinkdavom. Motulė būtinai Skaityti toliau

Prisiminimai Kalėdoms artėjant: batai (0)

Batai | D. Rastenienės nuotr.

Keista, kad maždaug iki dvylikos metų neprisimenu Kūčių vakarienės nė Kalėdų. Nei kaip atrodė šventinis stalas, nei valgių, nei sumaišties, nei skubėjimo. Buvo jos ar nebuvo?

Bet maždaug nuo penkerių prisimenu, kaip drauge su pusbroliu puošiam eglutę, ji pastatyta kambario kampe, patraukus etažerę, fikusą ir filodendrą, madingas pokario metų kambarines gėles, kurių lapus šeštadieniais kuo švariausiai nušluostyti buvo mūsų abiejų pareiga. Su pusbroliu todėl, kad tuomet gyvenome, kaip senovėje, neišsiskyrusia didžiąja šeima: bobutė, dvi seserys ir du jų vaikai. Vyrų toje šeimoje jau nebuvo likę, na, nebent pusbrolis. Skaityti toliau

L. Jakimavičius. Kalėdinis etiudas (1)

Liudvikas Jakimavičius | Asmeninė nuotr.

Metai ritasi į paskutinę advento savaitę. Čia pat išsiilgta Kūčių vakarienė ir smagus Kalėdų klegesys namuose ir miesto gatvėse. Viskas tuoj pat, tuoj pat bus. Tokios trumpos mielos atostogėlės, atgaiva pavargusiai sielai po sunkių, pilnų įtampos metų.

Prisikaupė per juos daug šiukšlių, mizeriškos, šurmulingos nešvaros. Be Dievo pagalbos nelabai ir išsikapstysi. Nesinori apie tai ir kalbėti. Gal ir gerai, kad 2017-ieji nenusipelno būti kaip nors ypatingiau pažymėti kalendoriuje. Beveik niekiniai, neistoriški. Mūsų laimei, nieko reikšmingo, istoriško per šiuos metus neįvyko. Nei blogo, nei per daug gero. Neaišku, ko daugiau, nėra kaip pasverti. Skaityti toliau

Lyg savi namai: folkloro ansamblio „Šukupis“ 25-metis (nuotraukos) (0)

Šukupietė | J. Zvonkuvienės nuotr.

LYG SAVI NAMAI IR DAUG NEMATYTŲ SVEČIŲ. Kai netyčia atsiduriu savo tikrosios kalbos aplinkoje, ištinka toks geras jausmas – atrodo, kad namo parėjau! Prigimtinė kalba yra namai. O vieną tamsų vakarą, nelabai tesuprasdama, kur veža, atsidūriau Kretingos rajono Šukės kultūros namuose. Ten gražus subruzdimas buvo. Parodė, kur burnosą pasikabinti… Durys praviros.. Girdžiu ramiai šnekantis: „A jau ir atneše?“ „Atnešiau!“ „No ta nešk už karta i padiek tėn. Durys atdaras y. Aš daba da leko biški papruosavuotė.“ „A saka daba jau padietė? Vuo rasietas tik paskou reikiejė?..“

Skaityti toliau

Sielų upė. Vėlinėms (video) (0)

S. Jašauskytės asmeninė nuotr.

Tai jiems – išėjusiems į Amžinąją Šviesą, mūsų mylimiems ir pasiilgtiems artimiesiems! 

Su Modestu Kapustinsku  jau seniai turėjome šią šviesią idėją ir dabar paleidome ją į pasaulį.

Mirtis nėra vien Nežinomybė. Mirtis yra skriejimas į ten, kuo tikėjai. Viską išgirsite dainoje. Skaityti toliau