Gyvoji tradicija

Ž. Šaknys: Vedybiniai spėjimai (0)

DSC09400-1200-1200

– Visi žinome, kad yra daug visokiausių vedybinių spėjimų. Ar etnologai šią temą yra gerai išnagrinėję?

– Taip, su vedybiniais spėjimais susijusios dauguma žemdirbiškų kalendorinių švenčių. Dažniausiai būsimą jaunikį mėgindavo atspėti merginos, o vaikinai apie būsimą nuotaką spėdavo palyginti retai. Lietuvoje XIX a. pabaigoje – XX a. pirmojoje pusėje spėjimai būdavo atliekami per šv. Andriejų, Kalėdas, Naujuosius metus, Jonines, rečiau – per kitas kalendorines šventes, darbų pabaigtuvių ar vestuvių metu.

Lietuvoje specialiai vedybiniams spėjimams skirtų etnologinių tyrimų nedaug. Iš jų išskirčiau Vitos Ivanauskaitės-Šeibutienės advento – Kalėdų tikėjimų tyrimus. Pasak jos, Skaityti toliau

Beieškant barsuko pėdsakų arba pusiaužiemio šventė Aukštadvaryje (0)

DSC_0799-1200

Visą žiemą užsisėdime namuose ir kartais net  nesusimąstome, kas vyksta gamtos pasaulyje… Aukštadvario regioninio parko direkcija ir vyr. kultūrologė Rita Balsevičiūtė suteikė unikalią progą sužinoti, kokie pokyčiai pusiaužiemį, kai saulė ritasi pavasario link, vyksta gamtoje. Svarbu paminėti, kad etnografinis pusiaužiemis švenčiamas sausio 25-ą dieną, tuoj po archajinių „kumeliuko krikštynų“.

Tad 2017 m. sausio 28 d. (šeštadienį) kartu su ARP vyr. kultūrologe Rita Balsevičiūte keliavome po Aukštadvario regioninio parko legendomis apipintas Mergiškių kraštovaizdžio draustinio vietas. R. Balsevičiūtė pristatė pagrindinį šio žygio „kaltininką“ – barsuką (opšrų). Pasirodo, kad pusiaužiemį iš žiemos miego pabunda barsukas ir išlenda apsidairyti. Jei barsukas jau pabudęs ir pripėdavęs – žiema bus trumpa, jei nėra pėdsakų – tai ilga. Beje, svarbu, paminėti, kad šie metai pagal etnografinį baltų kalendorių paskelbti Barsuko metais.

Skaityti toliau

Gandrinės Mackantiškėse (0)

Babaičių sodybos Mackantiškėse gandralizdis | O. Gaidamavičiūtės nuotr.

Balandžio 2 dieną, prieš pat Atvelykį, Mackantiškėse, Aukštadvario sen., Trakų r., vyko jau tradicine tampanti Gandrinių šventė. Pirmą kartą Gandrinės čia surengtos prieš metus. Tiesa, šiais metais jos švęstos kiek pavėluotai, šiaip jau gandro sutiktuvės, dar vadinamos Zvistavonėmis, Blovieščiais, minimos kovo 25 dieną.

Gandrines organizavo Aukštadvario regioninis parkas, kultūrologė Rita Balsevičiūtė kartu su savo suburtu Aukštadvario gimnazijos moksleivių folkloro ansambliu „Lėda“, Mackantiškių kaimo bendruomenė, talkino Aukštadvario bibliotekos vedėja Ramunė Jarmalavičiūtė. Skaityti toliau

Piliakalniai ir lygiadieniai (2)

Nepamainoma vieta baltiškoms šventėms švęsti yra piliakalniai. Šiemet netgi paskelbti Piliakalnių metai. Daugelyje Lietuvos piliakalnių per šį pavasario lygiadienį sužibo ugnys. Nepaisydama netikėtai sugrįžusios žiemos, kovo 20 dieną Aukštadvario regioninio parko direkcija taip pat pakvietė į šventę.

Šventės vieta – Pilaitės piliakalnis – pasirinkta neatsitiktinai. Kaip teigė šventės rengėja ARP kultūrologė istorikė Rita Balsevičiūtė, viduramžiais čia stovėjusi gynybinė kunigaikščio Kęstučio pilis. R. Balsevičiūtė kartu su etnografiniu ansambliu „Lėda“ atliko ir giesmę, skirtą kunigaikščiui Kęstučiui. R. Balsevičiūtės žodžiais, šiose apylinkėse gyvenusi karingiausia lietuvių gentis – jotvingiai, ypač garbinusi ugnį. Skaityti toliau

Pasaulio kiaušinis (nuotraukos) (4)

Angelės Rauktienės skutinėtas margutis | V. Balčyčio nuotrauka

Kiaušinis – pagrindinis Velykų simbolis – puošia kiekvieną šventinį Velykų stalą.

Kuo daugiau šeimininkės įdeda širdies į jų dažymą ir puošimą, tuo jie atrodo šventiškesni ir stebuklingesni.

Bet kodėl kiaušinis?

Todėl,  kad kiaušinis – vienas iš seniausių, esminis mitopoetinio pasaulio simbolis, gyvavęs, kaip žinoma, ne vėliau kaip nuo Paleolito periodo, apytiksliai 12000 metų prieš Skaityti toliau

2016 m. Verbų sekmadienis (0)

K. Ruseckas. Lietuvaitė su verbomis.

Lietuvių kalba verbos pirmą kartą paminėtos 1573 metais liuteronų postilėje kaip pagonybės ir popiežystės paprotys.

Pirmą kartą Vilniaus verbas aprašė lenkų etnografas O. Kolbergas 1866 m. 1930 m. pasirodė S. Čiurlionienės-Kymantaitės straipsnis apie verbas.  O dar anksčiau dailininkas Kanutas Ruseckas nutapė savo garsųjį paveikslą „Lietuvaitė su verbomis“, A. Andriolis 1872 m. – paveikslą „Verbų sekmadienis“. Šiais laikais apie verbas jau yra leidžiamos ištisos studijos.

XIX a.  pradėta rišti verbas iš įvairių natūralių spalvų augalų. Kas buvo šios idėjos autorius, nežinoma, kaip nežinomi liko ir liaudies dainų autoriai. Skaityti toliau

Šventasis Kazimieras ir Kaziuko turgūs (nuotraukos) (1)

Šv. Kazimieras | katedra.lt nuotr.

Triukšminguoju Kaziuko turgumi prasidėjo pavasario švenčių ciklas. Visko gausu – ir prekių, ir skundų dėl aukštų kainų. Bet kiek klausiau jaunimo, ką žino apie „Kaziuką“, nieko doro neišgirdau… Taigi supratau, kad vėl atėjo laikas pakartoti kursą apie Lietuvos ir Lietuvos jaunimo globėją  karalaitį Kazimierą, vienintelį Lietuvos šventąjį.

Karalaitis Kazimieras gimė 1458 spalio 3 d. Krokuvoje, karalių pilyje Vavelyje. Jo tėvas buvo Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras IV Jogailaitis, motina – Elžbieta Habsburgaitė.  Seneliai – Jogaila ir Sofija Alšėniškė. Skaityti toliau

Užgavėnių mugė Vilniuje (1)

Čigonė | VEKC asarchyvo nuotr.

Vasario 6  dieną Vilniaus etninės veiklos centras kviečia vilniečius ir miesto svečius Gedimino prospekte švęsti Užgavėnes – visą dieną šėlti, triukšmą kelti ir visaip kaip šaltą žiemą iš Lietuvos kuo toliau varyti.

Užgavėnės – bendruomenės šventė. Jos visais laikais būdavo puiki proga ne tik linksmai padūkti ir šmaikščiai pajuokauti, bet ir nepiktai pašiepti kaimo bendruomenės narius, su humoru  į viešumą iškelti kasdienybės aktualijas, už ką niekas nepykdavo (šiais laikais tai kiekvieną dieną daro kai kurios televizijos laidos). Skaityti toliau

„ETNOdirbtuvėlės“. Kaukių gamyba (1)

Etnoketvirtadienių dirbtuvėlės | Nuotrauka iš VEKC archyvų.

Sausio 14 d. 18 val. Vilniaus etninės kultūros centre (Pamėnkalnio g. 34) vyks pirmasis šių metų „ETNOketvirtadienis“. Bus mokomasi gaminti kaukes linksmiausiai metų šventei – Užgavėnėms, kurios šiemet bus ypač ankstyvos!.. – vasario 9 dieną. Renginio rengėjai kaip visuomet, visų maloniai lauks su kvapnios arbatos puodeliu.

Norintys dalyvauti renginyje turėtų užsirašyti el. paštu sandra@etno.lt arba pranešti tel. 8 5 279 1287, nes visų yra visų norinčių priimti regėjai yra nepajėgūs. Skaityti toliau

Keturiasdešimt minučių, arba misterija deivei Medeinai-Žvėrūnai (0)

Lygiadienis Vilniuje, 2015.Buvau ką tik grįžusi iš tolimų kelionių, bet jau atsiilsėjusi, tad su ilgesiu leidausi žemyn nuo aukštosios Šeškinės kalvos į miestą, kaip mes pratę sakyti, – pabūti ir pamedituoti Vilniaus rudens lygiadienyje. Sako, tai labai ezoteriškas („susijęs su tuo, kas yra viduje, kas yra slapta, mistiška“) renginys? Ir tai blogai? Tad neikime ir į bažnyčią, jeigu taip. Beje, miestas būtent taip ir buvo nusiteikęs: visas vadinamasis Brodas, t.y. Gedimino prospektas, stipriai kvepėjo rūkyta žuvimi ir dešrelėmis, tradiciškai drauge su raugintų kopūstų troškiniu, o tarp maisto „kabinų“ – daug visokiausių daiktų, kuriuos linksmino pasamdyti folklorininkai. Buvau nustebusi ir pradėjau svarstyti: gerai tai ar blogai? Samdyti folklorininkai tikriausiai blogai. Ne todėl, kad folklorininkai, o todėl, kad samdyti! Bet gal ir neblogai? Kodėl gi jie turėtų dirbti už dyka? Maistas – neutralu, nes buvau soti. Daiktai? Hmmm… Skaityti toliau

ETNOketvirtadienis (0)

Skudučiai. Nuotrauka iš VEKC archyvo.

„ETNOketvirtadienis“ – tai užsiėmimai, kurių tikslas – skatinti tradicinės dvasinės ir materialinės kultūros prieinamumą, pažinimą bei tęsimą ir parodyti tradicinės kultūros įvairovę, jos pritaikymo ir interpretacijos galimybes, gausinti žmonių, besidominančių etnine kultūra, bendruomenę.

„ETNOketvirtadienis“ – tai galimybė įvairaus amžiaus ir profesijų žmonėms, kurie domisi ar dar tik nori atrasti etninę kultūrą, susipažinti su ja įvairių seminarų, diskusijų, kino filmų apie etninę kultūrą peržiūrų, pasidainavimų, pasigrojimų ar dirbtuvėlių metu. Skaityti toliau

Seminaras „Rudens šventės kalendoriniame cikle“ (0)

Rudens ženklas | Jolantos Zabulytės nuotrauka.

2015 m. spalio 6–7 d.

Vilniaus etninės kultūros ir Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centrai kviečia į dviejų dienų trukmės seminarą „Rudens šventės kalendoriniame cikle“. Seminaro metu susipažinsite su Lietuvos regionais, sužinosite, kodėl tradicinės pasakos yra teisybė, išgirsite apie ožio aukojimo ceremoniją bei lino kančios mitus ir apeigas, palyginsite mirties sampratas Lietuvos ir Indijos kultūrose. Skaityti toliau

Ugnies ir muzikos misterija: Medeina lakštaite, Žvėrūna dievaite (1)

http://www.etno.lt/Rugsėjo 19 d., šeštadienį, 20 val. jau vienuoliktą kartą Neries krantinėje prie Karaliaus Mindaugo tilto užsidegs rudens lygiadienį pasitinkantys ugnies ženklai, menantys mūsų istoriją ir mitologiją. Šių metų renginyje bus prisiminta lietuvių mitologijos miško deivę Žvėrūną-Medeiną.

Šį renginį, vadovaujami savo mokytojų, dėstytojų, kasmet kuria Vilniaus miesto moksleiviai ir studentai (400–500 jaunuolių). Šiemet jie Neries krantinėse iš žvakių sukomponuos dailininkės Julijos Ikamaitės sukurtus baltiškuosius ženklus, skirtus baltų mitologijos deivei Žvėrūnai-Medeinai.

Renginio muzikinę kompoziciją kuria kompozitoriai Gediminas Žilys ir Dominykas Digimas.

Renginio organizatorius – Vilniaus etninės kultūros centras. Skaityti toliau

Tiltas tarp praeities ir dabarties, arba apie Jono Bugailiškio kūrybą (nuotraukos) (0)

Jonas Bugailiškis dirbtuvėje. Dalios Rastenienės nuotrauka iš Jono Bugailiškio jubiliejinės parodos Lietuvos nacionaliniame muziejuje ekspozicijos. 2015.

Liaudies meistro Jono Bugailiškio jubiliejinė paroda, skirta jo 60-mečiui paminėti, šiuo metu dar vyksta Lietuvos nacionaliniame muziejuje, veiks iki rugsėjo 6 d. Lietuvos nacionalinis muziejus leidžia leidinių seriją „Tradicijos ir dabartis“, skirtą detalesnei pažinčiai su liaudies meistrais. 2014 metais išleistas pirmasis šios serijos leidinys „Liaudies meistrė Odėta Tumėnaitė-Bražėnienė: karpiniai, raižiniai, margučiai. 2015 metais seriją tęsia leidinys „Liaudies meistras Jonas Bugailiškis: kryžiai, skulptūros, muzikos instrumentai, kaukės, žaislai, inkilai“.

Jonas Bugailiškis – tautodailininkas, medžio drožėjas, skulptorius, muzikos instrumentų ir vaikų žaislų meistras. Gimė 1955 metais Rokiškio rajone, Ažubalių kaime. Meistrauti iš savo tėvo išmoko dar vaikystėje. Nuo mažens domėjosi senais daiktais. Ilgą laiką dirbo statybininku. 1980 metais tapo Lietuvos tautodailininkų sąjungos nariu. Skaityti toliau

Sekminės kaip sutvirtinimas (0)

Vytautas Daraškevičius. Sekminės Lietuvos liaudies buities muziejuje, Rumšiškėse. 1989 m. gegužė.

Kol dar Saulė nesustojo kilti, o mes užbaigėme pavasario švenčių ciklą ir pradėjome laukti derliaus ir brandos, bandykime mintimis grįžti į gražiąsias Sekmines.

Visur kur skelbiama, kad Sekminės – pagal reikšmingumą trečioji mūsų kalendorinė šventė po Kalėdų ir Velykų. Bet ar šiandien tai jaučiame? Pasižvalgau po interneto lietuviškas platybes – iš tiesų nemažai informacijos, ir dažnai iš tų pačių šaltinių, arba vienų nuo kito, įtariu, kad ir nuo Lietuvos liaudies kultūros centro knygučių, nurašyta, išmanesniųjų – ir iš ankstesnių „Liaudies kultūros“ straipsnių šis bei tas pridurta. Renginiai, kultūros namų darbuotojų surengti, su merais, su mikrofonais, pristatomi… Skaityti toliau

Mildos šventė (nuotraukos) (4)

Mildos šventė.

Milda, meilės ir laisvės deivė, lietuvių mitologijoje priskiriama žemesniųjų dievų grupei drauge su tokiais dievais kaip Andaja, Pilnytis, Kovas, Aušautas, Keliukis ir kt. (Dundulienė, Pranė. Senovės lietuvių mitologija ir religija. Vilnius: Mokslas, 1990, p.114.). P. Dundulienė Mildą pagal svarbumą prilygina graikų Afroditei, romėnų Venerai. Autorė rašo, jog XVI a. rašytiniuose šaltiniuose balandžio mėnuo vadinamas Mildos mėnesiu, t. y. skirtu deivei Mildai. Istoriko M. Pokrovskio aiškinimu, senovės lietuvių Gedimino laikų kalendoriaus spiralės ženklas ir vaizdavo pirmąjį mitologinį mėnesį – balandį, skirtą Mildai (ten pat). Skaityti toliau

V. Zapalskytė. „Pikų dama, pasirodyk“, arba kas yra tos šiurpės? (4)

Velnio vartai. Juodkrantė, Raganų kalnas | V. Lukšo nuotr.

Kas yra baimė? Kodėl ji egzistuoja? Ar reikia su ja kovoti, o galbūt atvirkščiai? Tokie ir panašūs klausimai domina ne vieną psichologą, sociologą, kultūrologą ir literatūrologą. Taip yra todėl, kad baimės jausmas – universalus reiškinys, egzistuojantis visose gyvenimo srityse: darbe, asmeniniame gyvenime, tarpusavio santykiuose. Net skaitydami tam tikras knygas ar žiūrėdami siaubo filmus mes patiriame baimę. Kai kuriais atvejais baimė mus sustabdo, todėl galima sutikti su psichologe Ingrida Pročkyte, teigiančia, kad baimė yra prigimtinis dalykas: šis „<…> jausmas yra paveldėtas ir reikalingas tam, Skaityti toliau