Gyvoji tradicija

L. Purlienė. Andriaus Šiškos (1940-11-27 – 2020-10-8), talentingo liaudies muzikanto, atminimui (video) (0)

Andrius Šiška | Asmeninė nuotrauka

Sudie, Andriuk, sudie, keistuoli, daug metų linksminęs vilniečius ir miesto svečius. Sunku atsisveikinti su kraštiečiu, daug metų pažintu muzikantu Andriumi Šiška. Vakar gaunu žinutę, kad šeštadienį Andrių Šišką priglaudė gimtoji Kaišiadorių rajono Vilkiškių kaimo žemė. Ak, kaip gaila, o aš dvi savaites vis jį prisimindavau, net su dukra prie stalo kelis kartus jį apkalbėjome… Iki jo Skaityti toliau

J. Zvonkuvienė. Šiandien – mokytojų diena (0)

Apie 1964 m. Nevarėnų vidurinė mokykla, mano mokykla. Seniai pakavota po remontų, priestatų ir renovacijų luoba. O čia ji – mano kartos šviesos šventovė.

Kartais Mokytojas būna geresnis ir svarbesnis už tėvą, motiną. Ir nuolankiausia pagarba jiems už tai. Rastųsi daug mokinių, kurie patvirtintų šitai. Bent jau iš mano kartos. Kai buvau moksleivė, nebuvo nė vieno artimo žmogaus, kuriam nors mažumėlę būtų rūpėję mano reikalai. Absoliučiai! O štai Mokytojams rūpėjau! Ir kuo vyresnė klasė – tuo labiau. Matematika sekėsi puikiai. Ir tikrai tik šviesaus atminimo Mokytojos Pranutės Vyšniauskienės dėka. Ji mokėdavo sudominti. Imdavai jausti Skaityti toliau

L. Purlienė. Linksmi vaizdeliai iš grybavimo tradicijos (0)

Ritos Kardonaitės nuotrauka

Aha, tai grybaunat? O man tai šeimos vyrai grybus neša. Žiūrėdama į baravykus kepantį sūnų, prisiminiau savo tėvelį ir mamytę, kurių seniai neturiu. Ir toli toli mane tie kepami grybai nuvedė…

Kai su broliu buvom dar maži, o telefonų kaime nebuvo, nusiuntė tėvelis mane ir brolį pas tolimą kaimyną Jasių. Tarmiškai galima būtų sakyti, kad pasakosiu ,,kap mės jėjiam pas Cvilika Jasių”. Reikėjo parnešti kažką, ką Jasius iš mūsų skolinosi, o tėveliui staigiai prireikė.

Tėvelis prigrasino, kad niekur Skaityti toliau

V. Navickas. Apie gerą mirtį (5)

Vykinto Šaknio nuotrauka. 2013 m.

Taip, mirsim. Visi. Kartais, žinoma, mirtį pavyksta atitolinti arba išvengti nepatrauklios mirimo patirties. Tačiau vis tiek anksčiau ar vėliau visi mirsim. Mirtis neišvengiama, mirtis visuotina, mirtis – neatskiriama gyvenimo dalis. Kadangi išsisukti nuo mirties neįmanoma, belieka siekti, kad ji būtų kuo geresnė.

Mirties vardas, apskritai, blogas. Mirtį apibūdinantys žodžiai daugiausia negeri. Todėl atrodo, kad mirtis ir gėris – Skaityti toliau

L Purlienė. Iš pokalbių su folklorininku Juozu Averka: apie Ašašnykų šnektą (0)

Juozas Averka | Vytauto Daraškevičiaus nuotrauka.

Šiandien taip traukia dainuoti… Dainuoju, kartojuos tekstus, klaidžioju su dainomis po visą Lietuvą, prisimenu tarmę, stengiuosi nedaryti klaidų. Darau tai, kas praktiškai neįmanoma. Mokykis nesimokęs, bet klaidų pridarysi, nes visų tarmių neišmoksi, kad ir kaip stengtumeisi. Bet aš noriu nors prisiartinti, priglusti tiek, kiek galiu. Mes dar esam netoli nuėję, bet jau daug praradę. Ir kas, kad dabar turime daugiau patirties, bet kai ko nesugrąžinsim. Jeigu tik galite, sugaukite nors žodelį, įsidėkit į kišenėlę prie širdies, gal kada pražys paparčio žiedu, nušvies kelią ir sustiprins vertybių ilgesį. Susipažinkit su dzūkų dzūku, laikiusiu save jotvingių palikuoniu. Taigi, seniai seniai, o tarsi vakar, man pasakojo Juozas Averka. Skaityti toliau

L. Purlienė. Mano vaikystės protestas (Romo Kalantos atminimui) (0)

Mano mamytė prieš Kauno muzikinį dramos teatrą. | Asmeninė nuotrauka

Mūsų sąmoningumas bręsta kartu su mumis, mums augant. Ar labai anksti? Kas čia dabar pasakytų ir nesuklystų? Bet mes auginome save kaip kas mokėjome, kokioje dirvoje augome ir kas mus augino. Juk visko būta.

Ar dabar tiksliai prisiminsiu tą 1972 metų gegužės dieną? Tikrai ne. Ar ji buvo savaitę po gegužės 14-osios ar dar po savaitės? Žinau, kad prieš tą dieną, kurią norėčiau tiksliau prisiminti, iš Kauno buvo atvažiavęs tėvelio brolis. Skaityti toliau

L. Purlienė. Rašysiu apie meilę… (1)

Asmeninė nuotr.

Rašysiu apie meilę. Ne visi suprasit. Bet ne visiems ir rašau. Šiąnakt netekau šuniuko. Mylėjau kaip vaiką.

Vaikystėje turėjom šunų. Kaipgi be jų kaime, o aš gimiau kaime. Jų buvo visokių, bet dažniausiai piktokų arba bent jau buvau taip gąsdinama: ,,Nelįsk, įkąs“. Ir nelindau tiek, kiek pajėgiau, bet kurį vaiką sulaikysi?.. Tie šuniukai buvo paprasti: gal ir ne visi labai gražūs, bet nemylimų nebuvo. Kai buvau jau nemaža, brolis parsivežė Pūdiką. Vardas šiaip sau, bet šunelis buvo simpatiškas. Kai buvo mažas, Skaityti toliau

Kūrybinės biografijos: iš Antano Bernatonio prisiminimų (X) (0)

Antanas Bernatonis | Asmeninė nuotrauka

PRIEŠISTORIJA

Į 1960 m. įkurtą Lietuvos veterinarijos mokslinio tyrimo institutą (LVMTI), vadovaujamą Marijono Babensko, greitai suplūdo daug jaunų žmonių. Be mokslo darbuotojų, daugiausia įvairiais metais baigusių Lietuvos veterinarijos akademiją (LVA), čia buvo reikalingi ir laborantai, administracijos darbuotojai, vairuotojai, o prie instituto įkurtame eksperimentiniame ūkyje (EŪ) –  ir žemės ūkio specialistai. Instituto direktorius M. Babenskas stengėsi visokeriopai integruotis į Kaišiadorių rajono gyvenimą, skatino meno Skaityti toliau

Kūrybinės biografijos: iš Antano Bernatonio prisiminimų (IX) (0)

Antanas Bernatonis | Asmeninė nuotrauka

KAZACHSTANAS, 1958 m.

Liepos pradžioje išvažiavome. Prieš tai dar parvažiavau į Platelius. Mamutė nupirko kažkokios tvirtos medžiagos, o pas Budrienę gyvenusi iš Sibiro grįžusi Lotužienė Justina pasiuvo darbines kelnes.

– Šitas ilgai nešiosi, – tarė siuvėja, atiduodama pasiūtas juodas kelnes – rusai šią medžiagą vadino čiortokoža (velnio oda). Ji labai stipri. Ir tikrai – visus tuos tris mėnesius (liepą, rugpjūtį, rugsėjį) kasdien nešiojau prie darbų, atlaikė. Skaityti toliau

Kūrybinės biografijos: Iš Antano Bernatonio prisiminimų (VIII) (0)

Antanas Bernatonis | Asmeninė nuotrauka

Salantų vidurinė mokykla, 1952-1954 m.

Buvo gražus rugpjūtis. Ypač jo pabaiga. Saulėtos ramios dienos. Ežere jau plaukiojo du burlaiviai – švertbotai „Kastytis“ ir „Jūratė“. Jais plaukiodavo Platelių provizorius Stasys Žukauskas, atvažiuodavo Alsėdžių vaistininkas Leipus arba mokytojas P. Sadauskas. Prie ežero išdygo pirmasis būsimo jachtklubo pastatas – lentinė daržinėlė, kur buvo laikomos burės ir kitokie reikmenys. Sadauskas labiausiai stengdavosi, kad buriuoti išmoktų vaikai ir tam negailėjo laiko. Ne tik Skaityti toliau

Kūrybinės biografijos: iš Antano Bernatonio prisiminimų (VII) (0)

Antanas Bernatonis | Asmeninė nuotrauka

MANO MOKSLAI

Platelių pradžios mokykla

Į mokyklą mane nuvedė dar vokiečių laikais, kai Mamutė dar ten dirbo. Turbūt apie 1943 metus. Mažai ką ir atsimenu iš to laiko. Mokykla buvo Salantų gatvėje, medinė, dviejų aukštų, nudažyta geltona spalva. Buvo erdvus kiemas, apsodintas geltonųjų akacijų gyvatvore. Už mokyklos buvo dar ūkinis pastatas ir lauko tualetas. Į tą mokyklą ėjau pavasarį – turbūt tai buvo paruošiamoji grupė, nes tikrieji mokiniai buvo vadinami pirmaskyriais, antraskyriais Skaityti toliau

Kūrybinės biografijos: Iš Antano Bernatonio prisiminimų (VI) (0)

Antanas Bernatonis | Asmeninė nuotrauka

MŪSŲ ŽIEMOS

Žiemos Plateliuose visai kitokios negu kitur Lietuvoje. Čia jos prasideda anksčiau ir baigiasi vėliau. Be to, čia visada sniego būna žymiai daugiau.

Mūsų žiema prasidėdavo pašalu ir gruodu. Užšaldavo balos ir balutės, mažesnės – baltu traškiu ledu, vadinamuoju sausledžiu, kuris lengvai lūždavo, o balutėje vandens nebūdavo. Žemę ir purvynus sukaustydavo gruodas. Skaityti toliau

Kūrybinės biografijos: iš Antano Bernatonio prisiminimų (V) (0)

Antanas Bernatonis | Asmeninė nuotrauka

MŪSŲ PAVASARIAI

Į Platelius pavasaris ateina vėliau negu kitur, o pas mus – dar vėliau, nes ežeras šiek tiek stabdo. Ir vis tiek ilgėjančios dienos ir aukštyn kylanti saulė nenumaldomai kviečia pavasarį. Daugėja giedrų saulėtų dienų. Pradeda tirpti sniegas labiausiai į pietus atsigręžusių kalvų šlaituose. Ir pas mus pirmiausia nuo sniego išsivaduodavo daubos šlaitas, atsigręžęs į pietus, kur Tėtukas svajojo įrengti vynuogyną. Kita vieta, kur pirmiausia nutirpdavo sniegas – prie namo pietų pusės. Per keletą metrų nuo namo visada Skaityti toliau

Kūrybinės biografijos: iš Antano Bernatonio prisiminimų (IV) (0)

Antanas Bernatonis | Asmeninė nuotrauka

MŪSŲ GYVULĖLIAI

Mūsų sodyba buvo kuriama ant pliko lauko. Pirmiausia statė namą, o jo nebaigus, pastatė ir daržinę – ant kalno priešais namą, kokių 50 metrų atstumu. Tvarto nespėjo pastatyti, todėl mūsų gyvulėliai žiemodavo daržinėje. Nebuvo jiems šilta lentiniame plyšiuotame pastate. Sutilpo čia ir šienas, ir javai, ir gyvulėliai. Ketvirtadalį daržinės užimdavo šienas, dar du ketvirtadalius prikraudavome javų: rugių, kviečių, avižų. Daržinė buvo gana aukšta, todėl pakankamai talpi. Čia sutilpdavo visi javai ir ketvirtadalis Skaityti toliau

Kūrybinės biografijos: iš Antano Bernatonio prisiminimų (III) (0)

MŪSŲ ŽEMĖ

Mūsų žemė, kurią Tėtukas nupirko iš Platelių dvaro savininko grafo Liudviko Šazelio, buvo ant Platelių ežero kranto prie Šeirės miško apie 1 km atstumu nuo Platelių miestelio. Nebuvo derlinga mūsų žemė: molinga, vietomis užmirkus, poroje vietų – šioks toks smėliukas. Nedaug ir tos žemės buvo – 12 ha, bet maitintis iš jos buvo galima, o be to – labai gražioje vietoje, prie pat ežero. Nežinau, ar grafo laikais ši žemė buvo dirbama, ar tik ganoma ir šienaujama. Tėvai turbūt nė negalvojo čia ūkininkauti ar bent gyventi iš ūkininkavimo. Svarbiausia turbūt buvo turėti savo žemės, savo namą, savo sodą. Tada Skaityti toliau

Kūrybinės biografijos: iš Antano Bernatonio prisiminimų (II) (0)

Antanas Bernatonis | Asmeninė nuotrauka

MANO TĖVAI

Buvau Tėtuko mylimiausias vaikas. Taip man sakydavo kiti – Mamutė, mano sesuo Dangutė, broliai Algis, Kastytis. Gal taip ir buvo, bet  ar didesnio dėmesio, ar ko nors išskirtinesnio nejaučiau. Nebent, kad, važiuodamas į kaimus matuoti žemių, mane dažniau pasiimdavo. Buvau ramus, tylus, net, sakyčiau, drovus, nelįsdavau į akis, gal todėl ir imdavo mane, nes tikrai jo darbui netrukdydavau. Rašau tai todėl, kad man, kaip mylimiausiam vaikui, Skaityti toliau

Kūrybinės biografijos: iš Antano Bernatonio prisiminimų (I) (0)

Antanas Bernatonis | Asmeninė nuotrauka

Šiuo metu, po ligos, „Verpetos“ folkloro ansamblio įkūrėjui ir ilgamečiam vadovui Antanui Bernatoniui būtų nelengva priiminėti žurnalistus ir atsakinėti į jų klausimus, bet visa laimė – Jis yra parašęs išsamius prisiminimus, kurie, tikriausiai, bus atspausdinti atskira knyga. „Saulės arkliukų“ redakcijai pasidomėjus ir paprašius, A. Bernatonio sūnus Aidas atsiuntė pluoštą šių prisiminimų. Prisiminimai apima didžiulį kontekstą – kiek pats A. Bernatonis surinko archyvuose žinių apie savo giminę ir apylinkes, kiek pats prisimena nuo anksčiausių laikų, kiek mamos Skaityti toliau

Kūrybinės biografijos: pasakoja Laima Purlienė (3)

Laima Purlienė | A. Pliadžio nuotr.

Šiomis dienomis, kai socialiniai tinklai gaudžia nuo folklorinių dainų, kai gausu gražių linkėjimų, kai dažnas nesulaiko šventinio kalėdinio džiugesio, siūlome iš arčiau pažvelgti į folkloro atlikėjų gyvenimą ir darbus.  Šį kartą kalbamės su Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos Karininkų ramovės folkloro ansamblio „Vilnelė“ vadove Laima Purliene.

– Išskirtiniai folklorininkai dažniausiai pradžią gauna šeimoje. Kokia buvo jūsų pirmoji pažintis su folkloru?

Skaityti toliau

B. Rastenytė. Stikliniai burbulai (0)

B. Rastenytės nuotrauka

Jos miestas buvo didelis. Tarytum seno namo kambarys su aukštomis lubomis, tačiau prarandantis sienų ribas ir kylantis į erdvę iki dangų į aukštą vertikalę ir horizontą, dvasinis kambarys, kumštinis Vilnius tarytum suspaudė ją  lyg tie pasauliai stikliniuose rutuliuose, miniatiūriniai vaizdeliai, kur krenta sniegas ir stovi apsnigti namukai, įspausti į stiklinį rutulį iš Prahos ar nupaišyti japonišku piešiniu ant naujametinio stiklinio burbulo. Tas gniūžtės mini pasaulis kaip senoviniai mediniai namai Vilniuje, su apkamšytomis vata Skaityti toliau

Kūrybinės biografijos: pasakoja Algirdas Svidinskas (video) (0)

Algirdas Svidinskas | Asmeninė nuotrauka

Vien todėl

Vien todėl, kad nebūtų tylos,
Kad neslėgtų užklydusios mintys
Ir kasdieniuose  savo keliuos
Mes išmoktume laime dalintis.

Vien todėl, kad nebūtų tylos,
Kad nedužtų į kryžkeles kelias,
Kad nebūtų nakties nebylios
Ir diena nepraeitų pro šalį.

Skaityti toliau

O. Navikaitė-Drobelienė. Vėlinių laužai Margionyse (nuotraukos) (0)

Prieš kelis metus išvirtusios drevėtos pušies vietoje kūrenamas laužas suburia Margionių kaimo gyventojus maldai... | O. Navikaitės-Drobelienės nuotr.

Margionių kaimo žmones pirmąją lapkričio mėnesio savaitę (oktavą) suburia malda už kaimo gyventojus, iškeliavusius Anapilin.

Laužas, žvakių liepsnelės, bendrystė, maldos, giesmės ramina ilgesį…
Tradicija nebuvo nutrūkusį net gūdžiu sovietmečiu.

Kažkada kaimo gyventojai rinkdavosį visą lapkričio mėnesį. Čia bendrystėje buvo Skaityti toliau

D. Rastenienė. Apie Vėlines ir bendrumo jausmą (1)

Per Vėlines Rasų kapinėse | N. Šulijos nuotr.

Visų šventųjų diena, Vėlinės… Gatvės tuščios, maisto prekių parduotuvės pustuštės. Lauke šalta, drėgna, nejauku, net nyku! Jei ne visada gyvybingas mano šuo ir pareiga jį išvesti pasivaikščioti, galėčiau tik verkti… Arba miegoti visą dieną. Darbų per šventes dirbti nesinori, o pilnatvės jausmo nėra, kad nors kuo galėtum užsiimti. Jauti, kad esi „outside“, atsiskyręs, vienas, vienišas, kai kiti išvažiavę lankyti artimųjų kapų, dega žvakutes, deda puokštes gėlių, rymo prie kapo, kalba Skaityti toliau

O. Navikaitė-Drobelienė. Jurginai (0)

Jurginų gumbai | O. Navikaitės-Drobelienės nuotr.

Kiekvienais metais, iškasinėdama jurginus murmu ir prisiekinėju, –  gana, paskutinis kartas!

Juk kasu, skabau senus šakniagumbius, plaunu, džiovinu, tempiu į rūsį, pavasarį –  iš rūsio, tada sodinu, vasarą laistau…

Sulaukiu pirmųjų žiedų, o va bumpt pirmos šalnos, vos sukrautą gausybę Skaityti toliau

J. Zvonkuvienė. Su kalnu pakalbėti (nuotraukos) (1)

Klaipėdos romuviečiai ant Purmalių piliakalnio. Sureiga deivei Žemynai pagerbti. 2016-08-15

Priartėjo lygiadienis. Eisiu su kalnu pakalbėti. Kai yra netoli, einu ant švento kalno – ant kokio nors alkakalnio. Kai tokio arti nežinau, einu ant beveik švento. O tokiais jau galima vadinti kiekvieną piliakalnį, menantį tolimas protėvių kartas, jų sumanumą vien savo rankomis visa ką išlaikyti, auginti, mokyti, apginti. Ir Motinos Gamtos nesužeisti. Palikti ją švarią, gryną būsimoms kartoms. Piliakalniai verti pagerbti. Jūs neinate? Manote, kad nėra ką su kalnu kalbėti… Nerastumėte nei žodžių, nei minties. Skaityti toliau

B. Rastenytė. Iš gėlių simbolikos (0)

S. Botičelis. Flora, romėnų gėlių deivė. Italija, 1482. Fragmentas

Kažkada maniau, kad galima atrasti naujus, originalius įvaizdžius. Apie tai parašiau laiške draugei, bet ji buvo labai nustebusi dėl tokių mano įsivaizdavimų. Negi tu galvoji, kad galima poezijoje atrasti kažkokius naujus įvaizdžius? Viskas jau seniai atrasta, begalima tik perteikti senais įvaizdžiais individualius, naujus potyrius, atrašė ji man. Tuo dabar net neabejoju, nors tada man kažkodėl atrodė, kad sarkofagas yra labai originalus mano eilėraščio įvaizdis, nes buvau labai autentiškai jį išgyvenusi, ir kaip aš nustebau, atradusi lygiai tokį patį įvaizdį įžymiosios Silvijos Plat (Silvia Plath) kūryboje. Įvaizdis – individualus perkeltinis posakis poezijoje, bet jie kartojasi! Ir kai aš pradedu „googlinti“. surandu daugybę savo eilėraščių Skaityti toliau

D. Rastenienė. Kaip mes švenčiame Rasas (Jonines) (nuotraukos) (0)

Rasų šventė Antanų kaime | D. Vyčinienės nuotr.

Nereikėjo man dabar žiūrėti to filmo apie Černobilio tragediją. Kaip tyčia – socialinio tinklalapio  „Facebook“ srautas „išmetė“ nemokamą lietuviškai dubliuotą visą seriją. Visai sugedo nuotaika. Pati prisimenu tas dienas. Buvo giedra. Turėjau pažįstamų fizikų iš Mokslų akademijos institutų – sklido gandai apie padidėjusią radiaciją, radioaktyvius debesis ir t. t. Stengiausi šeimą laikyti kiek įmanoma daugiau namie, neleidau į lauką. Dabar gailiuosi, kad negėriau degtinės, aš jos niekada negėriau, o ar vaikui irgi galima duoti degtinės? Negėrėme jodo kapsulių… Ir be to filmo žinojome, kad esame ir būsime palikti likimo valiai, mūsų vyrai buvo vežami prie to reaktoriaus darbams, dauguma jų jau mirę, Skaityti toliau

Gyvoji Velykų tradicija (nuotraukos) (0)

Gamta jau tikrai spėriai bunda ne tik pumpurais, o po šiandienos dangaus dovanoto vasariškai tingaus lietaus, ji dar greičiau nubus. Vakar pirmą kartą šiemet teko pasisveikint su žalčioku, kurio aidas ir išliko marginy... Visus su šia margumo ir spalvingumo švente!

Labiausiai šiemet mus džiugina gyvoji Velykų tradicija. Mūsų socialinio tinklalapio draugai užtvindė „Facebook“ visokiausiomis margučių nuotraukomis. Savos, atspindinčios namus. Daugybė sveikinimų, palinkėjimų! Margučių kuo įvairiausių: „Marmurinių“, su kiaušinių lukštais dažytų, kai kur paįvairintų žiupsneliu dažų, žolyčių atspaudais, skudurėlių įspaudais, bet gausiausia – vašku margintųjų, vėlgi kai kurie profesionaliai išmarginti, kiti – pradedančiųjų darbas… Smagu. Žmonių menas!

Keletas Velykų stalo nuotraukų. Skaityti toliau

O. Gaidamavičiūtė. Gandrų sutiktuvės Mackantiškėse (0)

Gandrinės Mackantiškių kaime | O. Gaidamavičiūtės nuotr.

Saulėtą ir šiltą balandžio 6 dieną Aukštadvario regioninio parko direkcija bei Mackantiškių ir Bijūnų bendruomenės visus gamtą mylinčius kraštiečius sukvietė į tradicinę – jau penktąją – Gandrinių šventę Trakų rajono Aukštadvario seniūnijos Mackantiškių kaime.

Naujų darbų pradžią siedami su pavasariu, žmonės laukdavo parskrendančio pranašo – baltojo gandro. Tiesa, oficialioji baltojo gandro parskridimo diena, arba „zvistavonės“, Skaityti toliau

M. Balikienė. Dėvėtų rūbų magija (1)

M. Balikienės nuotr.

Aišku, ką žmonės galvoja apie dėvėtus drabužius. Tai šlamštas. Ir dar senas. O seno šlamšto niekas nevertina, negerbia ir netausoja. Juo siekia kuo greičiau atsikratyti. Žinoma, be reikalo: seni trantai, rykai ir skarmalai – tai lobis sumanaus žmogaus rankose. Senienų perdirbimo (angliškai tai vadinama recycling arba kūrybiško perdirbimo – angliškai upcycling) entuziastai vartojimui nebetinkamus daiktus verčia naudingais, dažnai suteikdami jiems visai naują paskirtį (angliškai –  repurposing). Tikslas – įtikinti žmoniją gyventi be šiukšlių Skaityti toliau

D. Rastenienė. 2018-ųjų Kūčios ir Kalėdos (nuotraukos) (1)

2018-ųjų Kūčių stalas | R. Balkutės nuotr.

Tikra tiesa – mes patys sau tapome medijomis. Mano vidutinio lankomumo FB paskyros sraute – daugybė Kūčių vakaro ir Kalėdų ryto nuotraukų. Daugybė šiltų, gražių sveikinimų.

Gražiausiomis nuotraukomis buvo dalijamasi. Kadangi kas FB poste – vieša, surizikavau pasiskolinti net keliasdešimt nuotraukų, o iš jų matysime, kiek iš esmės tradicija yra tvirta, kiek jos dekoracijose naujovių, kas kaip švenčia, kas kur keliauja per Skaityti toliau