Etninės kultūros paveldas

Mitologinė tapyba ir Joniškio šventvietės (video) (0)

 

Gaivos Paprastosios dailės darbų parodos ir Vykinto Vaitkevičiaus knygos "Senosios Lietuvos šventvietės. Joniškio rajonas" pristatymo akimirkos. Pirmame plane V. Vaitkevičius ir Gaiva Paprastoji. | Kastis Foto nuotr.

Sausio 21 dieną Joniškyje vyko Gaivos Paprastosios dailės (magiškasis realizmas) kiaušinio temperos technika atliktų darbų paroda ir Vykinto Vaitkevičiaus knygos „Senosios Lietuvos šventvietės. Joniškio rajonas“ pristatymas. Ši knyga bus pristatyta ir Vilniaus knygų mugėje vasario 26 d.

Kelios eilutės iš Vykinto Vaitkevičiaus knygos pratarmės: „Prieš daugelį metų aplankiau pirmąsias šventvietes, išgirdau jų vardų skambesį ir pajutau padavimų žavesį. Susirūpinimas, siekis aprašyti ir išsaugoti šventvietes tapo svarbiausiu mano tikslu, kuris veda naujaisiais keliais ir neleidžia nurimti. Gali būti, kad net rašant šiuos žodžius Skaityti toliau

Beieškant barsuko pėdsakų arba pusiaužiemio šventė Aukštadvaryje (0)

DSC_0799-1200

Visą žiemą užsisėdime namuose ir kartais net  nesusimąstome, kas vyksta gamtos pasaulyje… Aukštadvario regioninio parko direkcija ir vyr. kultūrologė Rita Balsevičiūtė suteikė unikalią progą sužinoti, kokie pokyčiai pusiaužiemį, kai saulė ritasi pavasario link, vyksta gamtoje. Svarbu paminėti, kad etnografinis pusiaužiemis švenčiamas sausio 25-ą dieną, tuoj po archajinių „kumeliuko krikštynų“.

Tad 2017 m. sausio 28 d. (šeštadienį) kartu su ARP vyr. kultūrologe Rita Balsevičiūte keliavome po Aukštadvario regioninio parko legendomis apipintas Mergiškių kraštovaizdžio draustinio vietas. R. Balsevičiūtė pristatė pagrindinį šio žygio „kaltininką“ – barsuką (opšrų). Pasirodo, kad pusiaužiemį iš žiemos miego pabunda barsukas ir išlenda apsidairyti. Jei barsukas jau pabudęs ir pripėdavęs – žiema bus trumpa, jei nėra pėdsakų – tai ilga. Beje, svarbu, paminėti, kad šie metai pagal etnografinį baltų kalendorių paskelbti Barsuko metais.

Skaityti toliau

ATMINTYS VI. Trumpas susirašinėjimas su dr. Jonu Baliu (0)

images

Kai užsimezgė mūsų susirašinėjimas 1992 metais su dr. Jonu Baliu ( 1909-07-02 – 2011-09-09), žymusis folklorininkas buvo jau garbaus amžiaus, praeityje nuveikęs tiek daug darbų, kad baugu būtų lygintis, nes visiškai jaunutis „Liaudies kultūros“ žurnalas žengė pirmuosius žingsnius, ir aš dėjau visas pastangas į žurnalo kūrimą stengdamasi įtraukti ne tik Lietuvoje gyvenančius etnologus, bet ir po karo pasitraukusius į užsienį.

Kaip folklorininkas, dr. J. Balys subrendo Kauno, Graso ir Vienos universitetuose. Filosofijos daktaru tapo apgynęs mokslo darbą „Der Shamanismus in Malakka und Skaityti toliau

Žvėryno (Vilniaus m.) medinių namų puošyba (IV) (nuotraukos) (0)

17.kestucio30

(Straipsnių ciklo – neformalaus puošybos katalogo – tęsinys; pradžia – „Liaudies kultūra“, 2011, Nr.4: 1. Vartai, varteliai, tvoros; „Saulės arkliukai“: 2. Laukujos durys ; 3. Priebučiaiverandos, pavėsinės I ir II dalis; 4. Langai (1. Langinės). 4. Langai (2. Pagrindiniai langai, I dalis). 4.  (2. Pagrindiniai langai, II dalis)…..4.  (2. Pagrindiniai langai, III dalis).

 IV. LANGAI

2. Pagrindiniai langai (situacija 2008 – 2010 m.) 

   III dalis. Mišrios puošybos langai 

Mišrios puošybos languose derinti pjaustinėtos, ažūrinės ir profiliuotos medinės puošybos variantai – po du ar net tris. Skaityti toliau

Gaivos Paprastosios parodos „Dienoraščiai ateičiai“ atidarymas, dr. V.Vaitkevičiaus paskaita apie ekspediciją Nerimi (video) (0)

Gaiva Paprastoji | asmeninė nuotr.

Skaityti toliau

Gamtos poezija Julijos Daniliauskienės karpiniuose (0)

Kvietimas parodos

Gegužės 6 d., penktadienį, 16 val. Šiauliuose, Chaimo Frenkelio viloje (Vilniaus g. 74) įvyks Julijos Daniliauskienės 90-osioms gimimo metinėms paminėti skirtos karpinių parodos „Gamtos poezija Julijos Daniliauskienės karpiniuose (Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinių pristatymas) atidarymas.

Paroda veiks nuo  2016 m. gegužės 6 d. iki birželio 19 d.

Kaip žinia, po kūrėjos mirties,  jos karpiniai yra atiduoti saugoti Šiaulių „Aušros“ muziejui.

Julija Daniliauskienė – popieriaus karpinių, kaip grafikos atšakos, pradininkė ir pati Skaityti toliau

Knygos „Nuo pintinės iki rankinės“ pristatymas, rankinių parodos atidarymas (0)

nuo pintines iki rankines

Balandžio 26 d., antradienis 17.30 val. Lietuvos medicinos bibliotekoje  (Kaštonų g. 7) Vilniaus etninės kultūros centras (VEKC) rengia Irenos Felomenos Juškienės knygos „Nuo pintinės iki rankinės“ pristatymą bei tekstilės meistrės, dizainerės Editos Petravičienės rankinių parodos atidarymą.

„Nuo pintinės iki rankinės“ – tai populiari pažintinė knyga, kuri supažindins skaitytoją su XIX–XX  a. laikotarpiu Lietuvoje naudotų įvairių dėklų (piniginių, ryšulių, maišelių, krepšių, krepšelių, pintinių ir pan.) paskirtimi ir gaminimo būdais. Skaityti toliau

Vilniaus m. Žvėryno medinių namų puošyba (IV-2, II dalis) (nuotraukos) (0)

Žvėryno langų puošyba. Lenktoji g. 37. | A. Stabrausko nuotr.

(Straipsnių ciklo – neformalaus puošybos katalogo – tęsinys; pradžia – „Liaudies kultūra“, 2011, Nr.4: 1. Vartai, varteliai, tvoros; „Saulės arkliukai“: 2. Laukujos durys ; 3. Priebučiaiverandos, pavėsinės I ir II dalis; 4. Langai (1. Langinės). 4. Langai (2. Pagrindiniai langai, I dalis).

 1. LANGAI

2. Pagrindiniai langai (situacija 2008–2010 m.)

II dalis. Langai su ažūrine (kiaurarašte) puošyba

Ažūrinė puošyba daugeliu atvejų įdomesnė ir įvairesnė nei pjaustinėtoji (ši statiškesnė), Skaityti toliau

Gandrinės Mackantiškėse (0)

Babaičių sodybos Mackantiškėse gandralizdis | O. Gaidamavičiūtės nuotr.

Balandžio 2 dieną, prieš pat Atvelykį, Mackantiškėse, Aukštadvario sen., Trakų r., vyko jau tradicine tampanti Gandrinių šventė. Pirmą kartą Gandrinės čia surengtos prieš metus. Tiesa, šiais metais jos švęstos kiek pavėluotai, šiaip jau gandro sutiktuvės, dar vadinamos Zvistavonėmis, Blovieščiais, minimos kovo 25 dieną.

Gandrines organizavo Aukštadvario regioninis parkas, kultūrologė Rita Balsevičiūtė kartu su savo suburtu Aukštadvario gimnazijos moksleivių folkloro ansambliu „Lėda“, Mackantiškių kaimo bendruomenė, talkino Aukštadvario bibliotekos vedėja Ramunė Jarmalavičiūtė. Skaityti toliau

Vilniaus Žvėryno medinių namų puošyba (nuotraukos) (0)

(Straipsnių ciklo – neformalaus puošybos katalogo – tęsinys; pradžia – „Liaudies kultūra“, 2011, Nr.4: 1. Vartai, varteliai, tvoros; „Saulės arkliukai“: 2. Laukujos durys ; 3. Priebučiaiverandos, pavėsinės I ir II dalis; 4. Langai (1. Langinės)

2. LANGAI

1. Pagrindiniai langai (situacija 2008–2010 m.)   

Pagrindiniai langai – tai fasadų – šoninių ir galinių – langai. Šiame neformaliojo katalogo skyriuje neaptariami stogų skydų-mansardų langai, stogų skydų ir priebučių švieslangiai, stoglangiai. Sąlygiškai išskirtos tokios pagrindinių langų grupės pagal puošybos atlikimo pobūdį: pjaustinėta, ažūrinė, profiliuota ir mišri puošyba. Fotografuota 2008–2010 metais. Skaityti toliau

Piliakalniai ir lygiadieniai (2)

Nepamainoma vieta baltiškoms šventėms švęsti yra piliakalniai. Šiemet netgi paskelbti Piliakalnių metai. Daugelyje Lietuvos piliakalnių per šį pavasario lygiadienį sužibo ugnys. Nepaisydama netikėtai sugrįžusios žiemos, kovo 20 dieną Aukštadvario regioninio parko direkcija taip pat pakvietė į šventę.

Šventės vieta – Pilaitės piliakalnis – pasirinkta neatsitiktinai. Kaip teigė šventės rengėja ARP kultūrologė istorikė Rita Balsevičiūtė, viduramžiais čia stovėjusi gynybinė kunigaikščio Kęstučio pilis. R. Balsevičiūtė kartu su etnografiniu ansambliu „Lėda“ atliko ir giesmę, skirtą kunigaikščiui Kęstučiui. R. Balsevičiūtės žodžiais, šiose apylinkėse gyvenusi karingiausia lietuvių gentis – jotvingiai, ypač garbinusi ugnį. Skaityti toliau

Pasaulio kiaušinis (nuotraukos) (4)

Angelės Rauktienės skutinėtas margutis | V. Balčyčio nuotrauka

Kiaušinis – pagrindinis Velykų simbolis – puošia kiekvieną šventinį Velykų stalą.

Kuo daugiau šeimininkės įdeda širdies į jų dažymą ir puošimą, tuo jie atrodo šventiškesni ir stebuklingesni.

Bet kodėl kiaušinis?

Todėl,  kad kiaušinis – vienas iš seniausių, esminis mitopoetinio pasaulio simbolis, gyvavęs, kaip žinoma, ne vėliau kaip nuo Paleolito periodo, apytiksliai 12000 metų prieš Skaityti toliau

2016 m. Verbų sekmadienis (0)

K. Ruseckas. Lietuvaitė su verbomis.

Lietuvių kalba verbos pirmą kartą paminėtos 1573 metais liuteronų postilėje kaip pagonybės ir popiežystės paprotys.

Pirmą kartą Vilniaus verbas aprašė lenkų etnografas O. Kolbergas 1866 m. 1930 m. pasirodė S. Čiurlionienės-Kymantaitės straipsnis apie verbas.  O dar anksčiau dailininkas Kanutas Ruseckas nutapė savo garsųjį paveikslą „Lietuvaitė su verbomis“, A. Andriolis 1872 m. – paveikslą „Verbų sekmadienis“. Šiais laikais apie verbas jau yra leidžiamos ištisos studijos.

XIX a.  pradėta rišti verbas iš įvairių natūralių spalvų augalų. Kas buvo šios idėjos autorius, nežinoma, kaip nežinomi liko ir liaudies dainų autoriai. Skaityti toliau

Šventasis Kazimieras ir Kaziuko turgūs (nuotraukos) (1)

Šv. Kazimieras | katedra.lt nuotr.

Triukšminguoju Kaziuko turgumi prasidėjo pavasario švenčių ciklas. Visko gausu – ir prekių, ir skundų dėl aukštų kainų. Bet kiek klausiau jaunimo, ką žino apie „Kaziuką“, nieko doro neišgirdau… Taigi supratau, kad vėl atėjo laikas pakartoti kursą apie Lietuvos ir Lietuvos jaunimo globėją  karalaitį Kazimierą, vienintelį Lietuvos šventąjį.

Karalaitis Kazimieras gimė 1458 spalio 3 d. Krokuvoje, karalių pilyje Vavelyje. Jo tėvas buvo Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras IV Jogailaitis, motina – Elžbieta Habsburgaitė.  Seneliai – Jogaila ir Sofija Alšėniškė. Skaityti toliau

Žiemgalių papuošalai (2)

Tarp Latvijos nacionalinio istorijos muziejaus eksponatų. Papuošalai | Dalios Rastenienės nuotrauka.

Žiemgaliai – viena iš baltų genčių, gyvenusių dabartinėje Latvijos ir Lietuvos teritorijoje. Nuo V a. jie apsigyveno Žiemgalių lygumoje, Latvijos centre, Vidžemės pietvakariuose ir šiaurinėje Lietuvos dalyje, siekdami rajonus iki Mūšos upės. Vėliau jų užimama teritorija šiek tiek sumažėjo, apsiribodama pagrindiniu baseinu ties Lielupės upe ir jos intakais. XIII a. rašytiniuose šaltiniuose minimos žiemgalių žemės ir jų didelės pilys – Tervetė ir Mežotnė, taip pat valdytojai Namejas ir Viestardas. Po šimto metų pasipriešinimo vokiečių krikščionims, žiemgaliai XIII a. patys sudegino savo pilis ir pasitraukė į Lietuvą.

Sprendžiant iš rašytinių šaltinių ir viduramžių laikų kapaviečių tyrinėjimų, XIV a. Žiemgaloje buvo mažai gyventojų ir tik XV ir XVI amžiais gyventojų skaičius padidėja, Skaityti toliau

Apie baltų ornamentikos simboliką (4)

Tarp Latvijos nacionalinio istorijos muziejaus eksponatų. Gražioji latvių vilainė | Dalios Rastenienės nuotrauka.

Latvių ir lietuvių, kaip baltų, raštai turi vienodą semantiką. Ką gi jie reiškia ir kokius senovės klodus siekia? Anot Vytauto Tumėno, daugumą ženklų įvardijimų įvairių tautų tradicijose sieja panašus jų semantikos laukas. Pasitaiko ir tokių ženklų, kurių pavadinimai įvairiuose kraštuose yra ypač artimi (pvz.: grėbliuko, roželės (saulės), vėželio, vėžlelio, varlytės tipo raštai). Tai liudija jų semiotikos archajiškumą. Ženklų tradiciniai pavadinimai mitologinėje gamtos stichijų sandaroje apima žemę, vandenį, ugnį ir orą (vėją).Kosmogoninėje schemoje jie atitinka žemės, erdvės (augalija, gyvūnija, paukščiai) ir dangaus pasaulio sritis (dangaus šviesuliai).Anot V. Toporovo, raštųtipų pavadinimų variantiškumas Skaityti toliau

Latvių audinių raštai (nuotraukos) (0)

Sijono audinys. Latvija, Vidžemė, Lielupė, XIX a. Latvijos nacionalinis istorijos muziejus.

Latviai labiau moka kurti etninio pobūdžio suvenyrus negu lietuviai. Ir žmonės juos mielai priima. Rygoje lankėmės prieš pat Latvijos nepriklausomybės dieną, Lapkričio 18-ąją, ir kiekvienoje krautuvėlėje matėme tamsiai vyšnines juosteles tautiniu raštu užsisegti ant rankos. Jas pirko ir dėvėjo. Kam patogiau, pirko iš tokios pat juostelės surištus kaspinėlius ir segėsi į paltų apykakles. Viskas taip paprasta ir nuoširdu mums atrodė, gal todėl ir priimtina.

Skaityti toliau

Vėlinės (1)

Margionių kaimo kapinėse, Varėnos r. Nuotrauka iš N. Marcinkevičienės asmeninio archyvo.

Vėlinės – mirusiųjų, esančių šalia mūsų, diena. Nagrinėjant šią temą tinka kalbėti apie mus, mirtį, apie vėlių gyvenimą ir dar daug ką.

Kas gi ta mirtis ir pomirtinis gyvenimas…

Formaliai, mirtis – kiekvieno organizmo fizinės būties galutinė fazė. Mirtis ištinka, kai sutrinka darni organizmo apykaita. Žmogaus gyvenime vienintelis tikras dalykas yra tas, kad jis mirs. Kada – neaišku. Mūsų tautosakoje labai gerai žinomos sakmės apie laikus, kai žmogus žinojo savo mirties datą ir turėjo galimybę savo gyvenimu užsitarnauti lengvą ar sunkią mirtį. Skaityti toliau

Atviras laiškas kilusiems iš Seinų-Punsko krašto bei jo ir Lietuvos rėmėjams (5)

Algis Uzdila, Lenkijos lietuvių visuomenininkas, švietėjas ir kultūros skleidėjas

Gerbiamieji!

Šį laišką adresuoju plačiai ir neribotai auditorijai. Kreipiuosi reikšmingu kultūros reikalu į visus, kas nėra abejingas Seinų-Punsko krašto, Lietuvos ir Baltarusijos lietuvių bei lietuviškosios išeivijos likimui. Esu parašęs platų romaną apie senosios Jotvos veldonių – punskiečių ir seiniškių – gyvenimą. Romanas įvardintas „LAIKO SPALVOS“ ir kalba apie 1963–1999 metus.Bandoma atskleisti žmonių pastangas sudėtingomis politinėmis sąlygomis išlaikyti padorų veidą ir neprarasti gyvenimo prasmės. Veiksmo bazė yra Punsko lietuvių dėstomąja kalba Skaityti toliau

ETNOketvirtadienis (0)

Skudučiai. Nuotrauka iš VEKC archyvo.

„ETNOketvirtadienis“ – tai užsiėmimai, kurių tikslas – skatinti tradicinės dvasinės ir materialinės kultūros prieinamumą, pažinimą bei tęsimą ir parodyti tradicinės kultūros įvairovę, jos pritaikymo ir interpretacijos galimybes, gausinti žmonių, besidominančių etnine kultūra, bendruomenę.

„ETNOketvirtadienis“ – tai galimybė įvairaus amžiaus ir profesijų žmonėms, kurie domisi ar dar tik nori atrasti etninę kultūrą, susipažinti su ja įvairių seminarų, diskusijų, kino filmų apie etninę kultūrą peržiūrų, pasidainavimų, pasigrojimų ar dirbtuvėlių metu. Skaityti toliau

Seminaras „Rudens šventės kalendoriniame cikle“ (0)

Rudens ženklas | Jolantos Zabulytės nuotrauka.

2015 m. spalio 6–7 d.

Vilniaus etninės kultūros ir Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centrai kviečia į dviejų dienų trukmės seminarą „Rudens šventės kalendoriniame cikle“. Seminaro metu susipažinsite su Lietuvos regionais, sužinosite, kodėl tradicinės pasakos yra teisybė, išgirsite apie ožio aukojimo ceremoniją bei lino kančios mitus ir apeigas, palyginsite mirties sampratas Lietuvos ir Indijos kultūrose. Skaityti toliau

Ugnies ir muzikos misterija: Medeina lakštaite, Žvėrūna dievaite (1)

http://www.etno.lt/Rugsėjo 19 d., šeštadienį, 20 val. jau vienuoliktą kartą Neries krantinėje prie Karaliaus Mindaugo tilto užsidegs rudens lygiadienį pasitinkantys ugnies ženklai, menantys mūsų istoriją ir mitologiją. Šių metų renginyje bus prisiminta lietuvių mitologijos miško deivę Žvėrūną-Medeiną.

Šį renginį, vadovaujami savo mokytojų, dėstytojų, kasmet kuria Vilniaus miesto moksleiviai ir studentai (400–500 jaunuolių). Šiemet jie Neries krantinėse iš žvakių sukomponuos dailininkės Julijos Ikamaitės sukurtus baltiškuosius ženklus, skirtus baltų mitologijos deivei Žvėrūnai-Medeinai.

Renginio muzikinę kompoziciją kuria kompozitoriai Gediminas Žilys ir Dominykas Digimas.

Renginio organizatorius – Vilniaus etninės kultūros centras. Skaityti toliau

Tiltas tarp praeities ir dabarties, arba apie Jono Bugailiškio kūrybą (nuotraukos) (0)

Jonas Bugailiškis dirbtuvėje. Dalios Rastenienės nuotrauka iš Jono Bugailiškio jubiliejinės parodos Lietuvos nacionaliniame muziejuje ekspozicijos. 2015.

Liaudies meistro Jono Bugailiškio jubiliejinė paroda, skirta jo 60-mečiui paminėti, šiuo metu dar vyksta Lietuvos nacionaliniame muziejuje, veiks iki rugsėjo 6 d. Lietuvos nacionalinis muziejus leidžia leidinių seriją „Tradicijos ir dabartis“, skirtą detalesnei pažinčiai su liaudies meistrais. 2014 metais išleistas pirmasis šios serijos leidinys „Liaudies meistrė Odėta Tumėnaitė-Bražėnienė: karpiniai, raižiniai, margučiai. 2015 metais seriją tęsia leidinys „Liaudies meistras Jonas Bugailiškis: kryžiai, skulptūros, muzikos instrumentai, kaukės, žaislai, inkilai“.

Jonas Bugailiškis – tautodailininkas, medžio drožėjas, skulptorius, muzikos instrumentų ir vaikų žaislų meistras. Gimė 1955 metais Rokiškio rajone, Ažubalių kaime. Meistrauti iš savo tėvo išmoko dar vaikystėje. Nuo mažens domėjosi senais daiktais. Ilgą laiką dirbo statybininku. 1980 metais tapo Lietuvos tautodailininkų sąjungos nariu. Skaityti toliau

Metų kryžius (4)

Geležinė paminklo viršūnė. XIX a. pabaiga – XX a. pradžia. Iš Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicijos. Dalios Rastenienės nuotrauka.

Dalia RASTENIENĖ. Senokai puoselėju mintį pasišnekėti apie kalendorinių švenčių laiką, nuo tada, kai vieno garbaus žmogaus buvau pamokyta per daug neapsistoti prie jų. Diplomatiškai, kas šiaip jau man nebūdinga, nutylėjau, bet galvoju: „Kodėl? Vienas iš svarbiausių dalykų, metai iš metų rikiuojantis žmogaus gyvenimą, pats laukiamiausias, suteikiantis laikui tolesnę jėgą, žmogui – sakralią atgaivą“. Aišku, yra ir kitoks laiko išgyvenimas, pavyzdžiui, orientuotas į vienkartinius įvykius, sakykim, – atvažiavo labai žymus smuikininkas, nuėjau į koncertą, po kurio laiko – galbūt į kitą koncertą. Gali skaičiuoti savo gyvenimą ir pagal sesijas, netgi pagal egzaminus… Taigi siūlau pakalbėti apie ciklinę laiko sampratą, kalendorinių švenčių prasmę, o šalia to – ir apie linijinį laiką – nuo gimimo iki mirties, istorinį laiką – nuo epochos prie epochos. Jų ypatumus, pranašumus, o gal vienodą reikšmę. Skaityti toliau

Lietuvos bitininkų aviliai ir jų raida (0)

1. Į pušį įkeltas kelminis avilys. F. Barkausko nuotrauka. Nuotrauka iš asmeninės Petro Kaminsko kolekcijos.

Bitininkystė Lietuvoje visais laikais buvo gana svarbus verslas, kur kas svarbesnis negu uogavimas, grybavimas ar net medžioklė. Pagal materialinę išraišką bitininkystė savo svarba Lietuvos kaimo kultūroje, galima sakyti, prilygo žvejybai. Nors Lietuvos klimatas bitininkavimui nėra labai palankus (trumpos vasaros, palyginti neilgas augalų vegetacijos periodas, dažnai pasitaikančios šaltos žiemos), tačiau šiuos trūkumus atsveria kiti bitininkavimui palankūs veiksniai: daug nektaro sukaupiančių medžių, gėlių, kitų daugiamečių ir vienmečių augalų įvairovė, gausus jų žydėjimas, vešlios pievos, taip pat tai, kad Lietuvoje nėra ekstremalių gamtos reiškinių. Be materialinės naudos, darbas su bitėmis, šių darbščių, solidarių ir paslaptingų vabzdžių gyvenimo stebėjimas lietuviams visada teikė dvasinį pasitenkinimą, buvo savotiška atgaiva ir pažinimo mokykla. Skaityti toliau

Kaip mes švenčiame Rasos šventę (nuotraukos) (6)

Rasos šventė Verkių parke Vilniuje. 2008 m.  | K. Kagio nuotr.

IŠ ISTORIJOS

Vilniaus universitete įkurta Ramuva puoselėjo senąjį lietuvių tikėjimą, stengėsi kuo geriau jį pažinti, ji ir pradėjo pati pirmoji organizuoti Rasos šventę. Ne Joninių šventę, o Rasos, kaip atsvarą tarybinių laikų Joninių šventei, kuri buvo kažkoks konglomeratas, visiškai neaišku, kas, švęsdavo su alkoholiu ir su kai kuriais kitais elementais. Taip 1967 metų vidurvasarį pirmą kartą ant Kernavės piliakalnio buvo atkurta ir švęsta Rasos, arba Kupolių, šventė. Šioje šventėje dalyvavo tokios iškilios kaip Eugenija Šimkūnaitė, Norbertas Vėlius, prof. Česlovas Kudaba ir daug kitų senųjų tradicijų puoselėtojų, dabar jau išėjusių amžinybėn. Skaityti toliau

Sekminės kaip sutvirtinimas (0)

Vytautas Daraškevičius. Sekminės Lietuvos liaudies buities muziejuje, Rumšiškėse. 1989 m. gegužė.

Kol dar Saulė nesustojo kilti, o mes užbaigėme pavasario švenčių ciklą ir pradėjome laukti derliaus ir brandos, bandykime mintimis grįžti į gražiąsias Sekmines.

Visur kur skelbiama, kad Sekminės – pagal reikšmingumą trečioji mūsų kalendorinė šventė po Kalėdų ir Velykų. Bet ar šiandien tai jaučiame? Pasižvalgau po interneto lietuviškas platybes – iš tiesų nemažai informacijos, ir dažnai iš tų pačių šaltinių, arba vienų nuo kito, įtariu, kad ir nuo Lietuvos liaudies kultūros centro knygučių, nurašyta, išmanesniųjų – ir iš ankstesnių „Liaudies kultūros“ straipsnių šis bei tas pridurta. Renginiai, kultūros namų darbuotojų surengti, su merais, su mikrofonais, pristatomi… Skaityti toliau

Žvėryno (Vilniaus m.) medinių namų puošyba (4)

DurysTęsiame 2009 m. autoriaus pradėtą ciklą apie Vilniaus m. Žvėryno medinius namus. 2009 m. „Liaudies kultūros“ 6-ame numeryje autorius pristatė Vlado Šaulio 1958–1972 m. fiksuotą medžiagą ir apibūdino dabartinę Žvėryno medinių pastatų būklę, 2011 m „Liaudies kultūros“ 4-ame numeryje autorius pateikė jau savo paties užfiksuotą medžiagą „Vilniaus Žvėryno medinių namų puošyba. I. Vartai, varteliai, tvoros (2008–2010)“. Ankstesnius straipsnius galite perskaityti „Liaudies kultūros“ skaitmeniniame archyve

 II. LAUKUJOS DURYS (situacija 2008–2010 m.) Skaityti toliau

Mildos šventė (nuotraukos) (4)

Mildos šventė.

Milda, meilės ir laisvės deivė, lietuvių mitologijoje priskiriama žemesniųjų dievų grupei drauge su tokiais dievais kaip Andaja, Pilnytis, Kovas, Aušautas, Keliukis ir kt. (Dundulienė, Pranė. Senovės lietuvių mitologija ir religija. Vilnius: Mokslas, 1990, p.114.). P. Dundulienė Mildą pagal svarbumą prilygina graikų Afroditei, romėnų Venerai. Autorė rašo, jog XVI a. rašytiniuose šaltiniuose balandžio mėnuo vadinamas Mildos mėnesiu, t. y. skirtu deivei Mildai. Istoriko M. Pokrovskio aiškinimu, senovės lietuvių Gedimino laikų kalendoriaus spiralės ženklas ir vaizdavo pirmąjį mitologinį mėnesį – balandį, skirtą Mildai (ten pat). Skaityti toliau

Pavasario švenčių papročiai ir simboliai (1)

Verbos-001

Balandžio 2 d. Lietuvos nacionaliniame muziejuje atidaryta paroda „Pavasario švenčių papročiai ir simboliai“. Parodos kuratorės – Violeta Dubnikienė ir Edita Prelgauskienė – maloniai sutiko pristatyti visą parodą. Beje, svarbu paminėti, kad Lietuvos nacionalinis muziejus išleido ir šią parodą pristatantį katalogą „Pavasario švenčių papročiai ir simboliai“ (2015, Vilnius: LNM).

Margutis, kaip gyvybės, atsinaujinimo, vaisingumo simbolis išliko svarbus per visas pavasario šventes: nuo Velykų iki Sekminių. Skaityti toliau