„Išėjus“ namui, kartais toje vietoje dar bent kelis pavasarius suspėja nužydėti ne tik kiaulpienės, bet ir gyventojų sodintos gėlės (1 nuotr.). Kitu atveju, beregint, sakytume, dar šiltoje „gūžtoje“ išauga naujas pastatas, savo išvaizda (formomis, netgi spalva) neatpažįstamai pakeisdamas tą gatvės kampą (2 nuotr.).
Kęstučio 37. Čia dabar rasite dviaukštę „Maximą“. Žvėryne gyvenusio kraštotyrininko Vlado Šaulio negatyvuose yra du čia stovėjusio pastato fragmentai Skaityti toliau
Birželis – jau vasaros pradžia. Jis ilgai vadintas sėmeniu. Ar nebus jo dabartinis vardas susijęs su žodžiu biržė, biržyti. Taip įvardijamas šiaudų kuokštelio (ar šakelės) įkišimas į žemę sėjant, kad būtų pažymėta, iki kur krito sėjami grūdai. Tai buvęs labai svarbus darbas. Sėjėjas pirmą šiaudų kuokštą sudėdavo kryžiumi ir prispausdavo žemės grumstu – tai vis dėl sėjos, derliaus sėkmės. Neužsėta plynė pasėliuose buvo laikyta ženklu, kad kas nors iš šeimos naujo derliaus duonos jau nebesulauks… Bet dar įtikinamiau, kad šis mėnuo bus skirtas medžių medžio – beržo – garbei. Ir ne be reikalo! Sveikatos šaltinis – jo sula, pumpurai, lapai… Vantos – ne tik dėl Skaityti toliau
(Straipsnių ciklo – neformalaus puošybos katalogo – tęsinys; pradžia – „Liaudies kultūra“, 2011, Nr.4: I. Vartai, varteliai, tvoros; „Saulės arkliukai“: II. Laukujos durys; III. Priebučiai, verandos, pavėsinės; IV. Langai; V. Sienos ir kerčios; VI. Rizalitai; VII. Mezoninai)
VIII. Balkonai bei galerijos
Nemažai balkonų nuotraukų jau buvo pateikta mezoninų bei rizalitų skyriuose (ČIA ir ČIA). Šiame skyriuje pristatomi tie balkonai, kurie fasadų struktūroje savarankiški (ne mezoninuose ar rizalituose). Skaityti toliau
Vytauto g. namas Nr. 51 (1 nuotr.) yra įrašytas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Jo kodas – 32587. Pripažinta, jog objektas yra vertingas architektūriniu požiūriu, o reikšmingumo lygmuo – vietinis. Namas karkasinis, rąstų, kurie apkalti lentomis. Stilistika – istorizmo. Sovietmečiu vakariniame namo gale buvo daržovių parduotuvė.
Vakarų fasado dvivėrės durys be ornamentų. Neabejotina, kad neišliko: šiaurės fasade yra kitos, vienvėrės, durys, kurių viršduris ornamentuotas analogiškai šio namo langų viršlangiams (2 nuotr.).
(Straipsnių ciklo – neformalaus puošybos katalogo – tęsinys; pradžia – „Liaudies kultūra“, 2011, Nr.4: I. Vartai, varteliai, tvoros; „Saulės arkliukai“: II. Laukujos durys; III. Priebučiai, verandos, pavėsinės; IV. Langai; V. Sienos ir kerčios; VI. Rizalitai)
VII. Mezoninai
Mezonino frontonas, jo stogo skydelis, kaip matome čia pateiktose nuotraukose, paprastai trikampis, stogelis dvišlaitis. Retesnė trapecijos forma (1, 5, 8, 9 nuotr.), itin reta – trikampė buku kampu laužtu kontūru (55 nuotr.). Skaityti toliau
– Kartą pasakojai, kad, supratęs, jog netikėtai paskaitą skaitysi moksleiviams, o ne studentams, išsigandai, ar sutrikai… Kodėl?
– Studentai – irgi ne pats geriausias atvejis… nes jų yra įvairių – nelygūs jie suvokimu, apsiskaitymu. Geriausia paskaitas skaityti kolegoms, tyrinėtojams arba bent jau savanoriškai mitologija besidomintiems žmonėms. Tada pasakyta mintis patenka į tam tikrą dirvą, kurioje ji gali būti iš karto įvertinta: žmonės arba pritaria – a, taip, taip, žinom… arba kelia klausimą. Skaityti toliau
Vilniuje, Žvėryne, Sėlių g. namas Nr. 38 nebuvo registrinis, tai yra, nebuvo įtrauktas į valstybės Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, tačiau apsilankę čia galėjome pamatyti tai, ko Žvėryne daugiau nebuvo. Daug metų stovėjo užkaltais langais ir durimis. Kažkiek laiko duryse buvo landa.
Viduje, kur tvyrojo tamsa, fotografuota su blykste. Tolimame kampe buvo pastatyta apdegusi kapų žvakė, paklotas platus faneros lakštas, pluoštas kažkokių rūbų, tad čia buvo laikinas kažkieno prieglobstis. Kai savininkui įnamis įgriso, tvirčiau užkalė duris, tuo pat ir spalvotus verandos langelius. Namas dar tebestovėjo Skaityti toliau
Kiaušinis yra ypatingas savo ovaline forma. Ovalas yra stabilus ir uždaras, skystis viduje – neapčiuopiamas, jis yra pilnas energijos ir besiplečiantis.
Indijoje kosminio kiaušinio vaizdinys ateina iš Vedų.
„Brahmanda Purana“ – šventas induistų tekstas, parašytas sanskrito kalba, vienas iš aštuoniolikos Puranų, aprašo brahmandą Brahmos „kosminį kiaušinį“, iš kurio susiformavo visata. Skaityti toliau
Žvėryno namas Sakalų g. 14 yra neregistrinis. Pastatytas 1940 metais, taigi vienas iš tų, kurie užbaigia tarpukariu pastatytų medinių namų galeriją.
Pasak šio namo gyventojo pono Valerijaus, „nieko čia įdomaus, paprasta architektūra“. Gerbiame jo, kurio krūtinę jūreiviška „telniaška“ dengia tikriausiai ne šiaip sau, nuomonę, bet vis dėl to kai ką čia verta pamatyti.
Namas prastos (faktiškai avarinės) būklės. Nuplyšę stogo dangos ploteliai, byrančios kaminų plytos, išsiklaipę lietvamzdžiai, nuo menkiausio lietaus mirkstantys prasti Skaityti toliau
Kai buvau dar visai maža, mes gyvenome Žemaitijoje, Ylakių miestelyje. Velykos buvo švenčiamos iškilmingai. Ateidavo pavasaris, ir mes laukdavome didžiausios pavasario šventės – Velykų. Mūsų, mano ir ketveriais metais vyresnio brolio darbeliai prieš Velykas buvo dar nedideli. Mama siųsdavo į beržynėlį paskinti beržo šakelių, parinkti beržo žievės, samanėlių.
Prisimenu, kartą, beeidami į beržynėlį, pakeliui susitikome ožį. Ožys buvo nepririštas ir ėmė mus pulti. Brolis ir sako: tu bėk namo, o aš laikysiuos… Aš ir bėgau rėkdama, o jis laikėsi… Parnešdavome krepšelį tų miško gėrybių, Skaityti toliau
Vienų senųjų Vilniaus miesto Žvėryno rajono medinių namų jau nebėra (apie juos rašome cikle „Išėję Žvėryno namai“), jų vietoje stovi kiti pastatai, nauji.
Kiti senieji jau prikelti naujam gyvenimui (pvz., Dionizo Poškos g. 61) arba stovi apgaubti pastolių, ir jie „prisikels“ (pvz., Vytauto 51, apie 10 metų buvęs namu vaiduokliu, išdaužytais stiklais ir apdraskytas).
Trečių likimas neaiškus: palengva vis labiau nuskursta, stovi kiaurais šonais, nubyra paskutiniai ornamentai. Juose vis dar kažkas gyvena arba nebegyvena: langai ir durys Skaityti toliau
(Straipsnių ciklo – neformalaus puošybos katalogo – tęsinys; pradžia – „Liaudies kultūra“, 2011, Nr.4: I. Vartai, varteliai, tvoros; „Saulės arkliukai“: II. Laukujos durys; III. Priebučiai, verandos, pavėsinės; IV. Langai. V. Sienos ir kerčios)
Pastato rizalitu vadinama architektūrinė dalis, atsikišusi per visą statinio aukštį (itališkai „risalita“ – kyšulys). Apačioje gali būti įrengtas priebutis, o ant jo – viršutinė rizalito dalis. Rizalito forma paprastai stačiakampis (ką matome ir iš čia pateiktų pavyzdžių), bet gali būti ir pusapskritimis, trapecija. Pozicija įvairi: pastato fasado viduryje (vidurinis), Skaityti toliau
(Straipsnių ciklo – neformalaus puošybos katalogo – tęsinys; pradžia – „Liaudies kultūra“, 2011, Nr.4: 1. Vartai, varteliai, tvoros; „Saulės arkliukai“: 2.Laukujos durys; 3.Priebučiai,verandos, pavėsinės; 4. Langai)
V. Sienos ir kerčios (situacija 2008–2010 m.). II dalis
4. Mišri puošyba
Šiuo atveju būdinga, kad sienos puoštos kiaurapjūvio ornamentais, o kerčios – profiliuotais (ar bent truputį profiliuota jų apdaila) Skaityti toliau
Straipsnių ciklo – neformalaus puošybos katalogo – tęsinys; pradžia – „Liaudies kultūra“, 2011, Nr.4: 1. Vartai, varteliai, tvoros; „Saulės arkliukai“: 2. Laukujos durys ; 3. Priebučiai, verandos, pavėsinės; 4. Langai.
V. SIENOS IR KERČIOS (situacija 2008–2010 m.). I dalis
Fasadų sienų ir kerčių puošyba nėra tokia gausi ir juo labiau ne tokia įvairi, kaip kad durų arba langų, bet ir kuklūs namukai retsykiais turi bent jau profiliuotas kerčių prikaltes, o turtingų gyventojų namų ir sienos, ir kerčios, suprantama, buvo Skaityti toliau
Nekilnojamųjų kultūros vertybių registre šis pastatas pažymėtas kodu 12385. Statytas XIX a. pirmojoje pusėje – XX a. pirmojoje pusėje (1916–1920 m., o paskutinė žymesnė rekonstrukcija 1932 m.). Reikšmingas architektūros ir istorijos požiūriu. Šis objektas po gaisro išmontuotas 2013 m.
XIX a. pradžioje Žvėrynas atiteko vienos iš Radvilaičių vyrui – kunigaikščiui Levui Vitgenšteinui. Jis apie 1825 m. čia, netoli Neries, virš jos pakrantės slėnio, pasistatė rezidenciją, kuri vėliau tapo Vilniaus generalgubernatoriaus vasaros rezidencija. XIX a.antrojoje pusėje pastatas rekonstruotas, jį prailginus į pietryčių pusę. XX a. pradžioje čia Skaityti toliau
Pagrindiniai langai (situacija 2008–2010 m.) III dalis. Profiliuota langų puošyba
Reikia pasakyti, kad šiaip jau visų langų, kad ir kokia būtų čia aptariama jų puošyba – pjaustinėtoji, ažūrinė, profiliuotoji ar mišrioji, – būtent karnizai (elementas virš lango apvadų viršutinės horizontalios lentutės) paprastai yra profiliuoti. (Tiesa, retais atvejais karnizo kaip tokio apskritai atsisakyta: Sakalų g. 15, Traidenio g. 5). Jų profiliavimas beveik (su retomis išimtimis) nesiskiria arba skiriasi nežymiai: karnizas platesnis ar siauresnis, skirtingas „laiptelių“ skaičius, jų santykis kitaip sumodeliuotas ir panašiai. Skaityti toliau
Kai užsimezgė mūsų susirašinėjimas 1992 metais su dr. Jonu Baliu ( 1909-07-02 – 2011-09-09), žymusis folklorininkas buvo jau garbaus amžiaus, praeityje nuveikęs tiek daug darbų, kad baugu būtų lygintis, nes visiškai jaunutis „Liaudies kultūros“ žurnalas žengė pirmuosius žingsnius, ir aš dėjau visas pastangas į žurnalo kūrimą stengdamasi įtraukti ne tik Lietuvoje gyvenančius etnologus, bet ir po karo pasitraukusius į užsienį.
Kaip folklorininkas, dr. J. Balys subrendo Kauno, Graso ir Vienos universitetuose. Filosofijos daktaru tapo apgynęs mokslo darbą „Der Shamanismus in Malakka und Skaityti toliau
Pirmajame šio „miniciklo“ straipsnyje pažvelgėme į buvusį Paribio g. namą Nr. 2. Tęsiame pradėtą ciklą.
Kęstučio 53– šį numerį dabar turi jau kitas namas, modernus statinys. O mes pažiūrėkim, kas čia buvo, kol buvo. O buvo vienaaukštis, bet ilgas (ašis vakarų – rytų kryptimi) gyvenamasis daugiabutis namas su priebučiais iš pietų pusės ir mansardomis (1 nuotr.).
Žvėryne gyvenęs kraštotyrininkas Vladas Šaulys septintajame XX a. dešimtmetyje nufotografavo namo fragmentą – vakarinio („gatvinio“) fasado stogo skydą (2 nuotr.). Skaityti toliau
(Straipsnių ciklo – neformalaus puošybos katalogo – tęsinys; pradžia – „Liaudies kultūra“, 2011, Nr.4: 1. Vartai, varteliai, tvoros; „Saulės arkliukai“: 2. Laukujos durys ; 3. Priebučiai, verandos, pavėsinės I ir II dalis; 4. Langai (1. Langinės). 4. Langai (2. Pagrindiniai langai, I dalis). 4. (2. Pagrindiniai langai, II dalis)…..4. (2. Pagrindiniai langai, III dalis).
IV. LANGAI
2. Pagrindiniai langai (situacija 2008 – 2010 m.)
III dalis. Mišrios puošybos langai
Mišrios puošybos languose derinti pjaustinėtos, ažūrinės ir profiliuotos medinės puošybos variantai – po du ar net tris. Skaityti toliau
Gegužės 6 d., penktadienį, 16 val. Šiauliuose, Chaimo Frenkelio viloje (Vilniaus g. 74) įvyks Julijos Daniliauskienės 90-osioms gimimo metinėms paminėti skirtos karpinių parodos „Gamtos poezija Julijos Daniliauskienės karpiniuose (Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinių pristatymas) atidarymas.
Paroda veiks nuo 2016 m. gegužės 6 d. iki birželio 19 d.
Kaip žinia, po kūrėjos mirties, jos karpiniai yra atiduoti saugoti Šiaulių „Aušros“ muziejui.
Julija Daniliauskienė – popieriaus karpinių, kaip grafikos atšakos, pradininkė ir pati Skaityti toliau
Balandžio 26 d., antradienis 17.30 val. Lietuvos medicinos bibliotekoje (Kaštonų g. 7) Vilniaus etninės kultūros centras (VEKC) rengia Irenos Felomenos Juškienės knygos „Nuo pintinės iki rankinės“ pristatymą bei tekstilės meistrės, dizainerės Editos Petravičienės rankinių parodos atidarymą.
„Nuo pintinės iki rankinės“ – tai populiari pažintinė knyga, kuri supažindins skaitytoją su XIX–XX a. laikotarpiu Lietuvoje naudotų įvairių dėklų (piniginių, ryšulių, maišelių, krepšių, krepšelių, pintinių ir pan.) paskirtimi ir gaminimo būdais. Skaityti toliau
(Straipsnių ciklo – neformalaus puošybos katalogo – tęsinys; pradžia – „Liaudies kultūra“, 2011, Nr.4: 1. Vartai, varteliai, tvoros; „Saulės arkliukai“: 2. Laukujos durys ; 3. Priebučiai, verandos, pavėsinės I ir II dalis; 4. Langai (1. Langinės). 4. Langai (2. Pagrindiniai langai, I dalis).
1. LANGAI
2. Pagrindiniai langai (situacija 2008–2010 m.)
II dalis. Langai su ažūrine (kiaurarašte) puošyba
Ažūrinė puošyba daugeliu atvejų įdomesnė ir įvairesnė nei pjaustinėtoji (ši statiškesnė), Skaityti toliau
Balandžio 2 dieną, prieš pat Atvelykį, Mackantiškėse, Aukštadvario sen., Trakų r., vyko jau tradicine tampanti Gandrinių šventė. Pirmą kartą Gandrinės čia surengtos prieš metus. Tiesa, šiais metais jos švęstos kiek pavėluotai, šiaip jau gandro sutiktuvės, dar vadinamos Zvistavonėmis, Blovieščiais, minimos kovo 25 dieną.
Gandrines organizavo Aukštadvario regioninis parkas, kultūrologė Rita Balsevičiūtė kartu su savo suburtu Aukštadvario gimnazijos moksleivių folkloro ansambliu „Lėda“, Mackantiškių kaimo bendruomenė, talkino Aukštadvario bibliotekos vedėja Ramunė Jarmalavičiūtė. Skaityti toliau
(Straipsnių ciklo – neformalaus puošybos katalogo – tęsinys; pradžia – „Liaudies kultūra“, 2011, Nr.4: 1. Vartai, varteliai, tvoros; „Saulės arkliukai“: 2. Laukujos durys ; 3. Priebučiai, verandos, pavėsinės I ir II dalis; 4. Langai (1. Langinės).
2. LANGAI
1. Pagrindiniai langai (situacija 2008–2010 m.)
Pagrindiniai langai – tai fasadų – šoninių ir galinių – langai. Šiame neformaliojo katalogo skyriuje neaptariami stogų skydų-mansardų langai, stogų skydų ir priebučių švieslangiai, stoglangiai. Sąlygiškai išskirtos tokios pagrindinių langų grupės pagal puošybos atlikimo pobūdį: pjaustinėta, ažūrinė, profiliuota ir mišri puošyba. Fotografuota 2008–2010 metais. Skaityti toliau
Nepamainoma vieta baltiškoms šventėms švęsti yra piliakalniai. Šiemet netgi paskelbti Piliakalnių metai. Daugelyje Lietuvos piliakalnių per šį pavasario lygiadienį sužibo ugnys. Nepaisydama netikėtai sugrįžusios žiemos, kovo 20 dieną Aukštadvario regioninio parko direkcija taip pat pakvietė į šventę.
Šventės vieta – Pilaitės piliakalnis – pasirinkta neatsitiktinai. Kaip teigė šventės rengėja ARP kultūrologė istorikė Rita Balsevičiūtė, viduramžiais čia stovėjusi gynybinė kunigaikščio Kęstučio pilis. R. Balsevičiūtė kartu su etnografiniu ansambliu „Lėda“ atliko ir giesmę, skirtą kunigaikščiui Kęstučiui. R. Balsevičiūtės žodžiais, šiose apylinkėse gyvenusi karingiausia lietuvių gentis – jotvingiai, ypač garbinusi ugnį. Skaityti toliau
Kiaušinis – pagrindinis Velykų simbolis – puošia kiekvieną šventinį Velykų stalą.
Kuo daugiau šeimininkės įdeda širdies į jų dažymą ir puošimą, tuo jie atrodo šventiškesni ir stebuklingesni.
Bet kodėl kiaušinis?
Todėl, kad kiaušinis – vienas iš seniausių, esminis mitopoetinio pasaulio simbolis, gyvavęs, kaip žinoma, ne vėliau kaip nuo Paleolito periodo, apytiksliai 12000 metų prieš Skaityti toliau
Lietuvių kalba verbos pirmą kartą paminėtos 1573 metais liuteronų postilėje kaip pagonybės ir popiežystės paprotys.
Pirmą kartą Vilniaus verbas aprašė lenkų etnografas O. Kolbergas 1866 m. 1930 m. pasirodė S. Čiurlionienės-Kymantaitės straipsnis apie verbas. O dar anksčiau dailininkas Kanutas Ruseckas nutapė savo garsųjį paveikslą „Lietuvaitė su verbomis“, A. Andriolis 1872 m. – paveikslą „Verbų sekmadienis“. Šiais laikais apie verbas jau yra leidžiamos ištisos studijos.
XIX a. pradėta rišti verbas iš įvairių natūralių spalvų augalų. Kas buvo šios idėjos autorius, nežinoma, kaip nežinomi liko ir liaudies dainų autoriai. Skaityti toliau
Triukšminguoju Kaziuko turgumi prasidėjo pavasario švenčių ciklas. Visko gausu – ir prekių, ir skundų dėl aukštų kainų. Bet kiek klausiau jaunimo, ką žino apie „Kaziuką“, nieko doro neišgirdau… Taigi supratau, kad vėl atėjo laikas pakartoti kursą apie Lietuvos ir Lietuvos jaunimo globėją karalaitį Kazimierą, vienintelį Lietuvos šventąjį.
Karalaitis Kazimieras gimė 1458 spalio 3 d. Krokuvoje, karalių pilyje Vavelyje. Jo tėvas buvo Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras IV Jogailaitis, motina – Elžbieta Habsburgaitė. Seneliai – Jogaila ir Sofija Alšėniškė. Skaityti toliau
(Straipsnių ciklo tęsinys; pradžia – „Liaudies kultūra“, 2011, Nr.4: 1. Vartai, varteliai, tvoros; „Saulės arkliukai“: 2. Laukujos durys ir 3. Priebučiai, verandos, pavėsinės I ir II dalis.
IV. Langai
1. Langinės (situacija 2008–2010 m.)
Žvėryne būtent langų – viršlangių, polangių, apvadų – dekoras pasižymi įvairove, o dar labiau – gausa. Langinių puošybą, matyt, teisingiau būtų apžvelgti bendrame langų kontekste, Skaityti toliau
