Lietuvos repolonizacijai – ne!

G. Karosas. Pietryčių Lietuvos restauracija (31)

Gintaras Karosas | Asmeninė nuotr.

Pietryčių Lietuvos raida po Nepriklausomybės atgavimo kelia daug klausimų. Apie Lietuvos etnines žemes ir valstybingumo lopšį diskutuojant neretai tenka išgirsti, neva tai – lenkiškas kraštas. Ar taip yra iš tiesų? Net nesigilinant į mokslinius tyrimus (tarp jų ir ruso VladimiroToporovo – kad nebūtume apkaltinti šališkumu), kurie nekvestionuoja pietryčių Lietuvos lietuviškumo, neapleidžia jausmas, kad ne viskas šioje vietoje yra gerai, tiksliau – prolenkiškos krašto interpretacijos yra neteisingos ir kenksmingos Lietuvai.

Dar prieš keletą metų, renkant krašto istorijos žinias ir bendraujant su vietiniais Vilniaus rajono žmonėmis, ne vienas vietinis gyventojas, dabar vadinamas „lenku“, atvirai Skaityti toliau

J. Vaiškūnas. LVAT išsprendė nelietuviškų pavardžių rašybos klausimą pasuose. Ar išspręs jį Seimas? (63)

Jonas Vaiškūnas | Alkas.lt, A. Rasakevičiaus nuotr.

Vasario 28 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) priėmė galutinę ir neskundžiamą nutartį „Mickiewicz“ byloje dėl „x“ ir „w“ rašybos Lietuvos Respublikos pase. Šiuo sprendimu LVAT padėjo galutinį tašką jau kuri laiką besitęsiančioje dviprasmiškoje padėtyje kuomet vietiniai pirmosios instancijos teismai, jau anksčiau priėmę nutartis, suteikiančias teisę daryti įrašus oficialiuose Lietuvos Respublikos piliečių dokumentuose nevalstybine kalba, tartum kūrė šiuo metu galiojantiems įstatymams prieštaraujančio teisinio reguliavimo precedentus. 

Vasario 28 d. LVAT, išnagrinėjęs minėtą bylą ir pripažinęs privataus gyvenimo apsaugos ir originalios asmenvardžių rašybos reikšmę šioje byloje,  įpareigojo Migracijos valdybą Skaityti toliau

Č. Iškauskas. Atgailavome Jeruzalėje, atgailausime ir Varšuvoje? (pirmadienio mintys) (video) (14)

Česlovas Iškauskas | Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.

Nors Seimas dreifuoja žiemos atostogų pusnyse, laukdamas kovo 10 d. ir tik tragiškų aplinkybių priverstas susibėgs vasario 14-ąją – šv. Valentino dieną (kraupi sutapimo ironija – neapykanta ir meilė greta), pikantiško skandalo šleifas, kuriuo mėgaujasi mūsų žiniasklaida, nutįsta per dienas, savaites, mėnesius…

O juk yra svarbesnių dalykų…

Sausio pabaigoj Lietuvos užsienio ministras Linas Linkevičius lankėsi Varšuvoje. Ne, šį kartą jis neatgailavo ir neatsiprašinėjo lenkų už prastus santykius su kaimynine šalimi, kaip jis tai darė 2013 m. vasaryje ar kaip kažkada A.M. Brazauskas virkavo Jeruzalėje. Skaityti toliau

L. Kasčiūnas: LLRA negali būti dialogo tarpininke tarp Lietuvos valstybės ir Lietuvos lenkų bendrijos (20)

Laurynas Kasčiūnas | Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.

Sasio 24 d. Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos (TS-LKD) narys Laurynas Kasčiūnas atviru laišku kreipėsi į Lenkijos valdančiosios „Įstatymo ir teisingumo“ (Prawo i Sprawiedliwość) partijos pirmininką Jaroslavą Kačinskį (Jarosław Kaczyński).

L. Kaščiūnas atvirame laiške teigia skatinąs ir palaikąs bendrą Lietuvos ir Lenkijos tautų bendradarbiavimą ir bandymą atgrasyti Kremlių nuo galimo puolimo. Tačiau pareiški, kad Lietuvos ir Lenkijos bendrystės galimybes menkina Lietuvos lenkų rinkiminė akcija (LLRA), kuri, pasak jo, daug metų vykdo sistemingą Rusijos režimui naudingą politiką ir kuria dirbtinį pleištą tarp Lietuvos ir Lenkijos. Skaityti toliau

A. Lapinskas. Ar pasikartos „lietuvių nacionalizmo“ skandalai? (35)

Anatolijus Lapinskas | asmeninė nuotr.

Spalio 21 d, Lenkijos Senatas (aukštieji parlamento rūmai) Lenkijos Seimui pateikė įstatymo projektą „Dėl įstatymo, draudžiančio komunizmo ar kitos totalitarinės santvarkos propagandos draudimo…“  pakeitimo.

Naujajame įstatyme rašoma: „Kita totalitarine santvarka laikoma fašizmas, vokiečių nacizmas, ukrainiečių ir lietuvių nacionalizmas (negi tai santvarka?), prūsų, rusų ir vokiečių militarizmas“. Propaganda gali būti laikomi organizacijų – mokyklų, vaikų darželių (!), ligoninių (!), kultūros įstaigų pavadinimai, taip pat paminklai, skirti asmenims, įvykiams, datoms, Skaityti toliau

Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: Vincas Martinkėnas. Vilniaus ir jo apylinkių čiabuviai (15)

vincas-martinkenas_mab-lt

V. Martinkėnas, V. Vilniaus ir jo apylinkių čiabuviai, Vilnius, 1990, 25 p. Ištraukos.

1940 metais, kai dirbau Vilniaus Adomo Mickevičiaus gimnazijoje, Lietuvos švietimo ministerija pavedė man parašyti lenkiškai brošiūrą apie Vilniaus krašto gyventojų, nebemokančių lietuviškai, kilmę. Tų pačių metų birželio mėnesį brošiūra buvo išspausdinta Vilniaus spaustuvėje „Ruch“. Bet prasidėjus birželio 15 d. įvykiams, visas jos tiražas žuvo. 49 metams prabėgus, toji brošiūra, galima sakyti, neprarado savo aktualumo. Čia pateikiamas lietuviškas jos variantas. Skaityti toliau

Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: P. Kalnius. Vilniaus gubernijos lietuvių XIX a. demografinė depopuliacija: mitas ar realybė? (28)

petras-kalnius_alkas.lt

Ištraukos iš žurnale „Liaudies Kultūra“ 2004, p. 15–26 skelbto straipsnio.

Etniniai lietuviai, XIX a. gyvenę paribyje su slavais, demografiniu gyvybingumu buvo lygiaverčiai slavams, tad lietuvių mažėjimo čia priežastis nebuvo susijusi su natūralaus prieaugio jų bendruomenėje smukimu, o su palaipsniu kitos kalbos (gudų, lenkų) perėmimu, kitos savimonės įgijimu.

Šiuo metu nesiginčijama dėl Mažosios Lietuvos lietuvių (vadinamų lietuvininkais arba mažlietuviais) bendruomenės žūties veiksnių ir priežasčių. Socialiniu ir kultūriniu požiūriu modernesnėje Prūsijos, vėliau Vokietijos, valstybėje tapusi negausia ir nekonkurencinga diaspora, Skaityti toliau

A. Lapinskas. Siūlymai dėl pavardžių rašybos nei į tvorą, nei į mietą (27)

Anatolijus Lapinskas | asmeninė nuotr.

„Siekdama pagerinti mūsų šalies santykius su Lenkija, valdančioji Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga pasiūlė naują būdą nelietuviškų pavardžių rašymui asmens dokumentuose. Pagrindiniame paso puslapyje rašyti užsieniečių ir lenkais save laikančių Vilnijos gyventojų pavardes: iš pradžių valstybine kalba, o po pasvirojo brūkšnelio taip, kaip paso savininkas pageidauja, bet registruose būtų galima vartoti tik lietuviškąjį variantą“. 

Tokius siūlymus dabartiniai valdantieji (tiksliau vienas jų įtakingas patarėjas) skelbė ir anksčiau, dar nebūdami valdžioje,  dabar Skaityti toliau

R. Tracevskis. Lietuva savo suvereniteto Lenkijai perduoti neprivalo (17)

Rokas Tracevskis | A. Buckutės nuotr.

Saulius Skvernelis pareiškė, jog sieks, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai būtų labiau kaimyniški. Tai yra gerai. Tik, perkraunant santykius, naujajai Vyriausybei svarbu žinoti, kad Lietuva savo suvereniteto Lenkijai neperdavė ir perduoti neprivalo, t. y. tik Lietuvos politikams, ne Lenkijos, spręsti dėl tokių dalykų kaip įrašai pasuose (Lietuvos pasuose, ne Lenkijos) ir švietimo reikalai (Lietuvoje, ne Lenkijoje). 

Jei kas nors ką nors kažkada kažkokiam lenkui kažkur kažką ne pagal savo kompetenciją privačiai pažadėjo, tai yra tik tų pažadų davėjų problema. Be to, tie Lietuvos žadėtojai savo Skaityti toliau

A. Lapinskas. Vilniaus savivaldybėje lenkai liejo priekaištus Lietuvai (35)

Anatolijus Lapinskas | asmeninė nuotr.

Spalio 28 d. Vilniaus savivaldybėje įvyko Europos žmogaus teisių fondo surengta tarptautinė konferencija „Tautinių mažumų teisės ir lūkesčiai Lietuvos Respublikos ir tarptautinės teisės kontekste“, skirta aptarti tautinių mažumų teisių problematikai Lietuvoje.

Minėtas fondas buvo įkurtas 2010 metais Vilniuje, kaip „atsakas į žmogaus teisių bei tautinių mažumų teisių pažeidimus ir piktnaudžiavimus Lietuvoje“. Toks veiklos diskursas, matyt, verčia nuolat ieškoti tų pažeidimų ir piktnaudžiavimų, o jeigu jų neįmanoma surasti, tai pačiam fondui arba jam artimiems asmenims juos sugalvoti.  Skaityti toliau

Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: Lydos krašto etnolingvistinė praeitis (1)

Lydos turgus 1961 m. | wikipedija.org nuotr.

Juozas Mazelaitis. Įdomesni faktai iš mano gyvenimo. Lydos krašto lietuviai, II. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2002, p. 499–517. Ištraukos.

Gimiau 1907 metais, pagal seną kalendorių spalio 14, o pagal naują – spalio 27 dieną, Benekainėlių kaime, Lydos rajone. Pagal dabartinį suskirstymą – Baltarusijoje. Mano tėvai – iš to paties Benekainėlių kaimo. Tėvas Vladas Mozolis, Mykolo sūnus, gimė 1882 metais, motina Kristina Rutkauskaitė, Motiejaus duktė, – 1883 metais. Skaityti toliau

Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: A. Griška. Armoniškių Dainava (9)

lyda-gedimino-pilis_nezin-dailininkas-1874_wikimedia-org

Albinas Griška. Armoniškių Dainava (Lydos krašto lietuviai, II. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2002, p. 518–545). Ištraukos.

Albinas Griška gimė 1915 m. kovo 1 d. Dainavos kaime, Balatnos (Varanavo) valsčiuje, Lydos apskrityje. Mokytis pradėjo gimtojo kaimo lenkiškoje mokykloje, nes lietuviškos lenkų okupacinė valdžia neleido atidaryti. 1927 m. įstojo į Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos pirmąją klasę. Gimnaziją baigęs, 1937 m. įstojo į Stepono Batoro universitetą studijuoti chemiją. 1939 m. perkėlus Chemijos fakultetą į Kauno universitetą, studijas tęsė Kaune. Skaityti toliau

Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: M. Baužytė-Motiejūnienė. Dubiniai ir dubiniškiai (4)

Lietuva i r jos apylinkės 1867-1914 m. | wikipedija.org nuotr.

(Lydos krašto lietuviai, II. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2002, p. 484–497). Ištraukos.

Marija Baužytė-Motiejūnienė gimė 1925 m. Dubinių kaime, Rodūnios valsčiuje (dabar Baltarusija), valstiečių šeimoje. Gimnaziją baigė Vilniuje. 1947–1952 m. Vilniaus universitete studijavo vokiečių kalbą ir literatūrą,  mokėsi Vilniaus muzikos mokykloje, Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. 1945–1949 m. dirbo Vilniaus lėlių teatro aktore, 1951 m. – vyr. laborante Vilniaus universiteto Užsienio kalbų katedroje, Skaityti toliau

Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: J. Radziulis. Mano gyvenimo kronikos (3)

Knyga Sv. Kazimiero draugija_zmoniuknygos.lt

(Lydos krašto lietuviai, II. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2002, p. 392–413). Ištraukos.

Jonas Radziulis gimė 1900.10.17 (30) Pelesoje, ūkininkų šeimoje. Pas daraktorę Viktoriją Čuikaitę pramoko lietuviškai skaityti. Dar iki Pirmojo pasaulinio karo skaitė lietuvišką spaudą, daugiausia „Aušrą“ ir „Viliją“. Apie 1920 m. susituokė ir apsigyveno Pavalakėje. 1918 m. pradėjo organizuoti Rodūnios parapijos lietuvišką jaunimą tautiniam darbui. 1919 m. J. Radziulio suburti jaunuoliai veikė kaip lietuvių šaulių būrys. Gudrus, drąsus ir turintis diplomatinių sugebėjimų J. Radziulis buvo Lietuvos valstybės žvalgas, atliko nemažai Lietuvos valstybei naudingų darbų. Skaityti toliau

Iš Rytų Lietuvos naikinimo istorijos: N. Kairiūkštytė. Lietuvybės naikinimas Lydos krašte (4)

Anastazija Kairiukstyte_skriaudziai.lt

Nastazija Kairiūkštytė. Lydos lietuviai ir jų siekiai išlaikyti lietuvybę (1919–1939) (Lydos krašto lietuviai, I. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2002, p. 134–151). Ištraukos:

Lydos kraštas siejamas su jo administracinėmis apskrities ribomis. Tačiau šios ribos nebuvo nuolatinės. Priklausomai nuo administracinių pokyčių didėjo arba mažėjo apskrities teritorija. 1913 m. Lydos apskritis užėmė 4,9 tūkst. kv. km plotą, kuriame buvo 237,6 tūkst. gyventojų. Jie gyveno 23 valsčiuose, apėmusiuose 1,1 tūkst. kaimų.

Pasak istorinių šaltinių, Lydos kraštas yra etninės lietuvių žemės, išsidėsčiusios Nemuno intakų Ditvos ir Gaujos baseinuose. Po III Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo (1795 m.) Lydos apskritis, patekusi carinės Rusijos priklausomybėn, Skaityti toliau

Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: K. Misius. Neapykanta Lietuvai Lydos apskrities bažnyčiose XX a. pradžioje (6)

Kazys Misius | vda.lt nuotr.

Kazys Misius. Lietuvių kalba Lydos apskrities bažnyčiose XX a. pradžioje (Lydos krašto lietuviai, I. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2002, p. 102–133). Ištraukos:

Kalbas, kuriomis Vilniaus vyskupijos bažnyčiose sakomi pamokslai, reikalauta žymėti 1828 ir 1830 metų vizitacijose. Tose vizitacijose akivaizdžiai ignoruojami Lydos aps. lietuviai. Antai 1828 metų Asavos bažnyčios vizitacijoje nurodyta, kad parapijoje gyventojų, kalbančių svetima, t.y. lietuvių, kalba, nėra. Todėl ir pamokslų kalba nenurodyta, kaip savaime suprantama. Deja, net po šimtmečio didesnė šios parapijos gyventojų dalis dar kalbėjo lietuviškai. Tais pačiais metais Varenavo ir Žirmūnų bažnyčiose būdavo sakomi tik lenkiški pamokslai. Skaityti toliau

Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: R. Žepkaitė. Rytų Lietuvos užgrobimas ir naikinimas XX a. (4)

Regina Zepkaite_alytausgidas.lt

Regina Žepkaitė. Lietuvių rytinių etninių žemių valstybinės priklausomybės problemos istorijos vingiuose (Lydos krašto lietuviai, I, p. 92–101). Ištraukos:

Žvelgdami į XIII a., t. y. į Lietuvos valstybės kūrimosi laikus, matome, kad Mindaugo laikų valstybės branduolys kūrėsi etninėse lietuvių žemėse, kurios rytuose siekė Breslaują, Pastovis, Krėvą, apėmė Ašmeną, Lydą, siekė ir Gardiną. Kad šiose žemėse dar XVI a. viduryje gyveno lietuviai, jau įrodyta archeologijos ir onomastikos duomenimis, lietuvių, baltarusių, rusų bei lenkų istorikų ir kalbininkų (Z. Zinkevičiaus, A. Vidugirio, E. Klimčiuko, P. Kušnerio, M. Grinblato, H. Turskos, J. Ochmanskio ir kt.) tyrinėjimais. Skaityti toliau

Iš Rytų Lietuvos naikinimo istorijos: N. Vėlius, A. Stanaitis. Lydos kraštas (3)

norbetas_velius_lnb.lt

Norberto Vėliaus pratarmė knygai Lydos krašto lietuviai, I. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2002, p. 5–9. Ištraukos:

Pagal 1920 m. Maskvos taikos sutartį Lydos krašto lietuviai atiteko Lietuvai, tačiau tais pačiais metais buvo lenkų okupuoti. 1939 m. jie dar kartą buvo atskirti nuo Lietuvos. Jų troškimas gyventi Lietuvos valstybėje neišsipildė ir Atgimimo metais. 1992 m. žlugus Sovietų Sąjungai, jie liko Baltarusijos Respublikos sudėty – ir toliau bedaliai įnamiai savo tėvų ir protėvių žemėje. Daug šimtmečių jie iškentėjo kitataučių apsupty, dažnai pašiepiami, paniekinami, neturėdami jokių politinių teisių, negalėdami viešai lietuviškai kalbėti, mokytis, netgi melstis. Skaityti toliau

V. Sinica. „Autoritarinės“ Lenkijos istorijos politikos pamokos (6)

Vytautas Sinica | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Armijos Krajovos (AK) įvykdytos Dubingių gyventojų žudynės 1944 metų birželio 23 dieną buvo vienas tamsesnių Lietuvos istorijos puslapių. Jas pamiršti menkai tepadėjo Vietinės rinktinės ir Armijos Krajovos veteranų susitaikymas pro sukąstus dantis. Juo labiau nepadeda pasirodančios žinios apie Lenkijos valdžios reguliariai atiduodamą pagarbą AK kovotojams. Pastarąjį kartą pagerbtas ne bet kas, o būtent Dubingių žudynių vadas Zygmuntas Šendzielazas-Lupaška. Lenkijos prezidentas A. Duda pareiškė, kad „naujoji karta turi būti auklėjama Lupaškos pavyzdžiu“. Skaityti toliau

V. Stundys. Asmenvardžių rašymas dokumentuose: sąmoningai kuriamas teisinis chaosas?  (17)

Valentinas Stundys | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Viešąją erdvę vėl pradėjo drebinti griausmingi pranešimai apie tai, kad jau trečias teismas leido asmenvardžius rašyti nelietuviškais rašmenimis. Skleidžiama informacija dozuojama: kas patogu skalambijama, o kas netinka teismo sprendime – nutylima.

Sąvokų painiava. Jau nuo pat praeitų metų Vilniaus miesto apylinkės teisėjo Gintaro Seikalio sprendimo, pasirodančiuose komentaruose viskas suplakama į vieną krūvą, sąmoningai neskiriami esminiai dalykai. Visais atvejais teismai ragina įgyvendinti Konstitucinio Teismo valstybinės kalbos konstitucinio statuso doktriną. O komentatoriai gal tyčia visai neskiria paso nuo kito Skaityti toliau

Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: K. Misius. Dieveniškių krašto lenkinimas (3)

knyga Armija Krajova Lietuvoje

Kazys Misius. Iš Dieveniškių golgotos (Dieveniškės. Vilnius: Mintis, 1995, p. 138–176.) Ištraukos:

Lenkų kalbos plitimas Lietuvoje

1599 m. išleistoje Mikalojaus Daukšos „Postilės“ prakalboje teigiama, kad tarp lietuvių bajorų „daugiausia tokių, kurie lenkų kalbos nesupranta arba nekiek jos temoka“. Vilniaus vyskupijoje lenkų kalba buvo ypač atkakliai skleidžiama per bažnyčią. 1595 m. A. Kumelijus, vizitavęs Vilniaus vyskupiją,daugumą parapijų rado be kunigų, o buvę dvasininkai nemokėjo lietuviškai. Iš šios vizitacijos tampa aišku, kad Vilniaus vyskupijos dvasininkai nesiskaitė net su fundatorių Skaityti toliau

V. Sinica. Kokie tikrieji „w“ šalininkų tikslai ir siekiai (64)

Vytautas Sinica | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Premjeras Algirdas Butkevičius pažadėjo, kad „lenkiškų vardų ir pavardžių rašymo klausimas turėtų išsispręsti pavasarį“, o negalėjimas priimti sprendimo Lietuvos ir Lenkijos „tikrai labiau nesuartina“. Premjeras teisus. Kadangi Lietuva užsileido ant galvos problemą tuščioje vietoje, nuolatinis jos kurstymas ir nesprendimas yra naudingas tik Rusijai ir jos darbus dirbantiems platformininkams Lietuvoje. Pavasaris įsibėgėjo ir Seimas greitai imsis spręsti šį klausimą. Tačiau kaip suderinti Lietuvos interesus, Konstituciją, demokratinį piliečių atstovavimą ir – kartais atrodo, kad politikams patį svarbiausią – geresnių santykių su Lenkija siekį? Skaityti toliau

Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: P. Kalnius. Dieveniškių apylinkės tautinė padėtis Nepriklausomybės pradžioje (16)

petras-kalnius_alkas.lt

Ištraukos iš: Petras Kalnius. Dabartinė etninė Dieveniškių apylinkės padėtis (etnosiociologinės apklausos duomenimis). Dieveniškės. Vilnius: Mintis, 1995, p. 207–224.

Dieveniškių apylinkė gyventojų tautine sudėtimi – viena iš lietuviškiausių Šalčininkų rajone. Tai, kad Dieveniškės mažiau suslavėjusios negu kai kurios kitos į vakarus nutolusios Vilnijos krašto teritorijos, matyt, daugiausia lėmė tai, kad spartaus jų slavėjimo pradžioje šis procesas dėl daugelio priežasčių geografiškai nebuvo tolygus. Net XIX a. viduryje, kaip rodo tyrinėtojų duomenys bei to meto šaltiniai, Skaityti toliau

Iš Rytų Lietuvos naikinimo istorijos: A. Tyla, V. Martinkėnas, K. Misius, S. Buchaveckas. Švietimas Dieveniškių krašte (5)

Antanas Tyla | lma.lt nuotr.

Antanas Tyla. Švietimas Dieveniškių apylinkėse iki XX a. pradžios (Dieveniškės. Vilnius: Mintis, 1995, p. 78–81.) Ištraukos:

1526 m. Vilniaus vyskupijos sinodas įpareigojo steigti prie bažnyčių parapines mokyklas. Kijevo seniūnas Geranainių valdytojas Martynas Goštautas Dieveniškėse bažnyčią fundavo 1474 m. Apie mokyklos buvimą prie jos XV–XVII a. nepavyko užtikti žinių.Yra žinoma, kad Šalčininkų bažnyčia 1622 m. buvo įpareigota turėti vargonininką, kuris ne tik grotų, bet ir mokytų vaikus. Pirmosios žinios apie Dieveniškėse veikusią mokyklą siekia Skaityti toliau

Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: K. Misius. Dieveniškių krašto gyvenviečių lenkinimas (6)

Kazys Misius | vda.lt nuotr.

Ištraukos iš Kazio Misiaus straipsnio „Dieveniškių krašto kaimai: Istorinis ir geografinis žodynėlis“ (Dieveniškės. Vilnius: Mintis, 1995, p. 41–77). Paryškinimai Alko redakcijos.

ALBERTINA, kaimas Dieveniškių ap., 5 km į vakarus nuo Dieveniškių. Dvaras įsikūrė apie XIX a. vidurį. 1928 m. pradėta pardavinėti Albertinos dvaro žemė, kurios lietuviams valdžia neleisdavo įsigyti.

ANTANIŠKĖS, kaimas Poškonių ap., 8 km į šiaurės vakarus nuo Poškonių, prie Baltarusijos sienos. Įsikūrė XIX a. pradžioje buvusiose Radvilų Subatininkų dvaro valdose. 1890 m. visi kaimo žmonės kalbėjo lietuviškai. Skaityti toliau

L.V. Medelis. Puolimas prieš Lietuvą. Klaustukas dar reikalingas? (20)

Prezidentė su Vilniaus krašto vaikais dažė margučius | youtube.com stop kadras

Galimas daiktas, tai tik dar viena sąmokslo teorija, liečianti  Lenkijos-Lietuvos santykius. Galima piktintis ir netikėti niekuo, kas toliau bus rašoma, deja, sutapimų pernelyg daug.

Iš pradžių keletas faktų apie subruzdimą tomaševskininkų stovykloje. Tai nėra chaotiškas Brauno dalelių judėjimas. Žvelgiant akyliau,  Lenkų Lietuvoje rinkimų akcijos (toks yra tikslus šios partijos pavadinimas lietuviškai, toliau – akcininkų) ultimatyvių reikalavimų, šantažo ir  antivalstybinės veiklos atsitiktinumai tampa  modeliuojami. Pradėkime nuo informacijos,  skelbtos lietuviškoje ir lenkiškoje žiniasklaidoje (Lietuvoje  – daugiausia portalas L24.lt)  per tris mėnesius:

2016 m. sausio 14 dieną  Lenkijos Seimo pirmininkas Marekas Kučcinskis (Kuchciński) Skaityti toliau

Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: Dieveniškių krašto tautinės sudėties raida XIX–XX a. (13)

Petras Gaučas | voruta.lt nuotr.

Ištraukos iš: Petras Gaučas. Dieveniškių apylinkių ir jų kaimyninių sričių gyventojų etnolingvistinės sudėties raida XIX ir XX a. istorinių (kartografinių, statistinių, literatūrinių) šaltinių šviesoje (Dieveniškės. Vilnius: Mintis, 1995, p. 176–207.) Paryškinimai redakcijos.

Šiandieniniai Dieveniškių apylinkių lietuvių kalbos likučiai, gerokai nutolę nuo lietuvių kalbos arealo (Varėnos rajono), – netolimoje praeityje buvusio vientiso lietuvių kalbos ploto liekana. Istoriniai šaltiniai rodo, jog iki XIX a. antrosios pusės vidurio Dieveniškių apylinkės siejosi su ištisiniu lietuvių kalbos arealu. XIX a. antrojoje pusėje baltarusių kalbai išplitus Nočios–Eišiškių–Pabradės apylinkėse, Skaityti toliau

Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: lietuviškų mokyklų naikinimas Gervėčių apylinkėse (2)

Vincas Martinkėnas (1907–1997) | LMAVB RS nuotr.

Ištraukos iš Vinco Martinkėno straipsnio „Kova dėl mokyklos 1919–1939 m.“ (Gervėčiai. Vilnius: Mintis, 1989, p. 50–56). Paryškinimai Alko redakcijos.

1920–1939 m. Vilniaus kraštą valdė Lenkija. Gindamasi nuo priverstinio asimiliavimo ir trokšdama šviestis gimtąja kalba, Vilniaus krašto lietuvių visuomenė kūrė lietuviškuose kaimuose privačias pradžios mokyklas. Lenkijos konstitucija formaliai pripažino tautinių mažumų teisę šviestis gimtąja kalba, bet administracija darė visokių kliūčių. Antai mokytojai buvo tvirtinami tik vieneriems metams, nuolat kilnojami iš vietos į vietą. O valdžios netvirtintas mokytojas neturėjo teisės dirbti. Už nelegalų mokymą teismas baudė pinigine bauda, kalėjimu arba abiem bausmėmis iš karto. Skaityti toliau

A. Piročkinas. Papildomų raidžių nereikia! (36)

Alkas.lt nuoitr.

Doc. dr. Antano Smetonos rašinys „Dėl lietuvių kalbos raidyno“ autoriui būdinga maniera, neslepiančia paniekos kitaip manantiems kalbininkams, toliau tęsia kampaniją, kad į lietuvių kalbos raidyną būtų įtrauktos raidės Q, W ir X.

Savo rašinį gerbiamasis docentas pradeda pompastišku teiginiu: „Raidžių karuose iki šiol didžiausia šventenybė buvo lietuvių raidynas“. Niekas nedrįsęs jo liesti: visus kausčiusi „kalbos gynėjų“ primetama nuostata, kad toms trims raidėms – „šėtono išmislui“ – lietuviškame pase ne vieta, o „gramatikų rašytojai – kalbos tvirkintojai“. Tačiau A. Smetona, pasidairęs, kaip kitos tautos tvarkosi „su šia bėda“, atsikratė baimės ir ryžosi net padrąsinti skaitytojus. Skaityti toliau

P. Maksimavičius. Koks bus Lenkijos lietuvių švietimo likimas? (12)

Žiemos stovykla Seinuose | e-ausra.pl nuotr.

Lenkijoje nenutyla diskusijos apie įsibėgėjančią švietimo reformą. Tačiau susidaro įspūdis, kad politikų ir publicistų žvilgsniai krypsta ne į tą pertvarkos pusę, kuri yra esminė keičiant valstybės raidos greitį ir kryptis. Bent man atrodo, kad svarbiausi klausimai ne tie, kiek reforma kainuos, kiek mokytojų neteks darbo, ar išliks gimnazijos, ar ne, kokio amžiaus vaikai privalės pradėti lankyti mokyklą. Tai neesminiai, antraeiliai dalykai. Tai tik priemonės pagrindiniam tikslui pasiekti. Pagrindinis su švietimo pertvarka susijęs klausimas yra ne organizacinio, bet ideologinio pobūdžio. Skaityti toliau