Naujienų srautas (RSS) Alkas feisbuke

Lietuvos kūrėjai

V. Bagdonavičius. Romualdas Ozolas ir visuomeniniai kultūriniai judėjimai (9)

Romualdas Ozolas | Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.

Pranešimas, skaitytas gegužės 8 d. Lietuvos mokslų akademijoje vykusioje konferencijoje Romualdui Ozolui atminti.

Romualdo Ozolo kelias į didžiąją politiką ėjo per kultūrinę veiklą, per visuomeninius kultūrinius judėjimus, iš kurių faktiškai ir susikūrė Nepriklausomybės nešėjas Sąjūdis. Daugelis į Sąjūdį įsitraukusių, netgi elitine jo dalimi tapusių žmonių, nors ir būdami visuomeniškai kiek aktyvesni tuo, kad drąsiau išreikšdavo savo kritinį nusiteikimą buvusios santvarkos atžvilgiu, anksčiau nebuvo tiesiogiai dalyvavę kokiame organizuotame visuomeniniame veikime. Tačiau nemaža sąjūdininkų dalis turėjo vienokią ar kitokią nekonjunktūrinės visuomeninės veiklos, Skaityti toliau

V. Radžvilas. Romualdas Ozolas yra gyvesnis už vadinamuosius gyvus (2)

Romualdas Ozolas | Alkas.lt, A.Sartanavičiaus nuotr.

Kalba, sakyta gegužės 8 d. Lietuvos mokslų akademijoje vykusioje Romualdui Ozolui atminti skirtoje konferencijoje.

Ilgai galvojau, kaip atskleisti, kas Lietuvai buvo Romualdas Ozolas. Nors turėjau tam tikrų minčių anksčiau, bet dabar mes gavome raktą, leidžiantį į šitą klausimą atsakyti. Šis raktas yra faktas, kad mūsų renginys Lietuvos radijo ir televizijos paprasčiausiai „nesudomino“. Kai kas piktinasi, jog trūksta supratingumo, pagarbos iškiliam Tautos žmogui, o aš vis dėlto drįsčiau teigti, kad tai visiškai nesusiję nei su supratingumo, nei su pagarbos stoka. Sprendimas netransliuoti šito renginio, Skaityti toliau

Z. Vaišvila. Romualdas Ozolas: …žmogus negali būti Dievas (28)

Alkas.lt, A.Sartanavičiaus nuotr.

Zigmo Vaišvilos pranešimas apie R. Ozolo veiklą nuo Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo iki Aukščiausiosios Tarybos perskaitytas Lietuvos mokslų akademijoje 2015–05–08 d. vykusios konferencijos, skirtos Romualdo Ozolo atminimui.

1988 m. spalio 22 d. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime pasakyta Romualdo Ozolo kalba šiandien atsiskleidžia dar prasmingiau. Pradėkime nuo jo diagnozės pasibaisėtinai sergančiam pasauliui: „…žmogus negali būti Dievas, Skaityti toliau

R. Ozolas. Šventas Vaižgantas (0)

Juozas Tumas-Vaižgantas  1923 m.

Jis – kitoks. Iš pirmo žvilgsnio.

Koks – pasakyti labiausiai kliudo tie jo perdegę plaukai, švelniai, bet įsakmiai siaučiantys jį tokio kažkokio amžinojo lietuvių senolio aureole.

Joks jis senolis. Nereikia nė įsiskaityti, pakanka atidžiau pažvelgti į katrą ne visai atsitiktinį jo portretą, kad pamatytum vaiko akis, modeliuojančias visą gyvenimui tiesiog jaunuoliškai atvirą Vaižganto veidą. Jo akys yra durys į gyvenimo šventovę, kuri yra tokia didelė, kad joje telpa visas pasaulis su visais savo dievais ir žmonėmis, ir mums lieka tik kartu su visais Vaižganto vaikais ir jaunuoliais stebėtis, koks tas pasaulis gražus, o su suaugusiais – džiaugsmingai apie jį kalbėti. Skaityti toliau

V. Vasiliauskas. Skambutis A. Patackui ir R. Ozolui į amžinybę (5)

R.Ozolas-ir_A.Patackas_Alkas.lt_A.Sartanaviciaus_nuotr

Mano bičiulių, pažįstamų telefonų sąrašas pastaruoju metu baugiai trumpėja . Ką tik iškrito dar du. Tačiau nekyla ranka ištrinti Algirdo Patacko ir Romualdo Ozolo telefono numerių. Tarytum reikėtų ištrinti savo – ir ne tik savo – gyvenimo dalį.

Šiedu didžiavyriai į politiką atėjo iš kultūros. Į kultūrą ir sugrįžo, pernai lyg susimokę abu išleidę knygas. Tai solidžios apimties A. Patacko „Litua“ (aliuzija į Kvedlinburgo analuose rastą Lietuvos pavadinimą) ir R.  Ozolo „Nacionalizmas – tai tikrasis humanizmas“, kuklios apimties, tačiau įspūdingo turinio brošiūra, tarsi ankstesnių storų autoriaus tomų santrauka. Skaityti toliau

R. Karbauskis. Ką mums paliko du iškilūs tautos vyrai (1)

Alkas.lt, A.Sartanavičiaus nuotr.

Vienas po kito mus paliko du Nepriklausomybės Akto signatarai, tikri Lietuvos patriotai – Algirdas Patackas ir Romualdas Ozolas. Eidami skirtingais gyvenimo keliais, jie susitiko atkuriant nepriklausomą Lietuvos valstybę, keletą kadencijų dirbo Seime, abu matė tai, ko nenori pripažinti Lietuvos politinis elitas. Pacituosiu R. Ozolą: „Man atrodo, kad Lietuva tikrai nuėjo ne tuo keliu, kuris buvo projektuotas Sąjūdžio metais ir pirmaisiais Nepriklausomybės mėnesiais“. Skaityti toliau

P. Stonis. Romualdas Ozolas – asmenybė, į kurią turi orientuotis jaunoji karta (1)

Romualdas Ozolas | Alkas.lt, A. Rasakevičiaus nuotr.

Lietuva neteko Nepriklausomybės akto signataro ir pagrindinio Sąjūdžio įkvepėjo bei vieno iš kūrėjų Romualdo Ozolo. Jis, kaip ir visai neseniai iškeliavęs Algirdas Patackas, yra vienas tų, kuriems šiandienos ir ateities Lietuvos kartos, žinodamos tai ar ne, visada liks skolingos už Nepriklausomybės stebuklą.

Romualdas Ozolas buvo tikra asmenybė, kuri šiandien, galbūt, labiau būtų vertinama didesnes demokratines tradicijas turinčiose valstybėse. Jis turėjo Lietuvos viziją, kuri atsispindėdavo jo filosofiniuose raštuose, straipsniuose ir viešose kalbose. Skaityti toliau

G. Songaila. Algirdas Patackas – nenumaldomas sąžinės balsas (5)

Algirdas- Patackas2

Vienas po kito mus šiandien palieka žymūs sąjūdininkai. Rūsčiais žingsniais iškeliauja jų įkūnyta lietuviškojo Atgimimo istorijos ir pasišventimo šviesesnei Lietuvos ateičiai dvasia.

Atsigręžus į jų praėjusius gyvenimus ir nuveiktus didžius darbus, į jų mums visiems atiduotą laiką, apima nerimas, kokia nedidelė šios gyvosios kūrybinės energijos dalis šiandien bepasiekia lengvabūdiškumo ir savinaikos apimtą Lietuvos sąmonę. Nejaugi viskas taps šitaip beprasmiška ir kartu su šiais žmonėmis nebūtyje išsisklaidys tikrojo Lietuvos prisikėlimo ir didžiojo jos kelio svajonė? Nejaugi visa, kas buvo pastatyta ir mums perduota, suės smulkiame savo pasaulėlyje Skaityti toliau

V. Valiušaitis. R. Ozolas: mūsų pareiga – pasipriešinimas (0)

romualdas-ozolas-delfi.lt.K.Čachovskio nuotr

Simboliška: du Atgimimo šaukliai ir Kovo 11-osios akto signatarai – Algirdas Patackas ir Romualdas Ozolas – iškeliavo Anapiln Velykų laikotarpiu.

Simboliška todėl, kad Kovo 11-oji – savotiškos Lietuvos valstybės Velykos: tautos išėjimo iš nelaisvės namų ir valstybės prisikėlimo vėliava. Tad ir atsisveikindami su mumis, jie iškėlė Velykų – gyvybės pergalės prieš mirtį – vėliavas.

Ir Algirdą, ir Romualdą teko pažinti nuo pirmųjų Sąjūdžio atsiradimo dienų 1988-aisiais. Nors savo asmenybių sanklodomis jie buvo pakankamai skirtingi žmonės, tačiau juos siejo ir nemaža bendrų bruožų. Skaityti toliau

Iš pokalbių su Romualdu Ozolu: 7-8 dešimtmečio dvasinės erdvės (4)

romualdas-ozolas-alkas-vaiskuni-nuotr-K100

Šį kartą filosofas, Nepriklausomybės akto signataras, Lietuvos centro partijos kūrėjas prisimena lituanistikos studijų metus, pirmuosius savarankiškos kultūrinės veiklos barus ir 8-ojo dešimtmečio „Ramuvą“ – 1970-ųjų metų ekspediciją Dūkštose bei vėlesnes tikrumo, sakralumo paieškas…

Rūpėtų atsigręžti į 7-8 dešimtmetį ir prisiminti kraštotyros sąjūdžio istoriją – kai Vilniaus universitete per pertraukas buvo dainuojama, į ekspedicijas susirinkdavo apie 100 žmonių, dar daugiau suburdavo žygeiviškos kelionės ar šventės. Skaityti toliau

Z. Vaišvila. Romualdas Ozolas – Sąjūdžio ir sąžiningumo simbolis (5)

romualdas-ozolas-alkas.lt-a.rasakeviciaus-nuotr

Prieš tris dienas rašiau keletą minčių dėl a.a. Algirdo Patacko ir išsitariau, kad bijau, jog šia netektimi šie metai nesibaigs… Metai įsibėgėja – šiandien iškeliavo signataras Romualdas Ozolas.

R. Romualdas, visų pirma, buvo ir liks vienas pagrindinių Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių, Sąjūdžio simbolių. Jis ėjo į šį žingsnį visą savo sąmoningą gyvenimą. Kruopščiai ir tikėdamas tuo, ką daro, suprasdamas visa tai ir sugebėdamas įvertinti, paaiškinti ir kitiems. Retos savybės, kurios drauge su jo erudicija buvo tokios būtinos Sąjūdžiui, Lietuvos žmonėms, patikėjusiems Sąjūdžio idėja, iniciatyvine grupe ir tapusiems viena visuma. Skaityti toliau

P. Saudargas. Algirdas Patackas – žmogus nugalėjęs mirtį (9)

algirdas-patackas-alkas.lt-j.vaiskuno-nuotr

Šis Didysis penktadienis Lietuvoje paženklintas vieno iš atkakliausių patriotų – Algirdo Patacko netektimi.  Kad ir kaip kurioziškai beskambėtų tik ką ištikusios mirties akivaizdoje, bet Algirdas Patackas, savo gyvenimu ir mirtimi įrodė egzistuojant patį nemirtingumą. Didysis penktadienis tam, ko gero, yra pati tinkamiausia diena…

Bauginantis didžiavyrio etalonas

Dar gilioje vaikystėje A. Patackas man buvo ypatingas žmogus. Mano tėtis artimai draugavo su A. Patacku, tapau netgi jo krikštasūniu. Taigi teko garbė pažinti šią legendinę asmenybę nuo kūdikystės. Kol dar buvau visai vaikigalis,

Skaityti toliau

V. Landsbergis. Labai pasigesime A. Patacko (7)

Algirdas Patackas | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Algirdas Patackas buvo ypatingas asmuo su ypatinga vieta Lietuvos dvasinėje panoramoje.

Labai reikalingas pačiu savo buvimu, todėl nepamainomas.

Karys arba dvasios dalykų sargybinis, kurio kritusio nepakeis kitas karys ar sargybinis. Kito nėra.

Lietuva, garbė ir teisingumas jam buvo ne gretutiniai svarbūs dalykai, o tarsi viena: savotiška būties šerdis, esminė konstanta, apie kurią susidėsto gyvenimas ir požiūriai į gyvenimą. Skaityti toliau

V. Šiaudinis: Ryto mokyklas susirasdavo patys gyventojai (0)

Valentas Šiaudinis | asmeninė nuotr.

Šį mėnesį 85-ąjį gimtadienį švenčiančio mokytojo Valento Šiaudinio vaikystė prabėgo Lenkijos okupuotame „Vilniaus krašte“, Ignalinos apylinkėse. Už 52 matematikos mokytojo (kaip pats sako, „makýtojo“) darbo metus 2012 metais jam įteikta garbinga Stanislovo Rapolionio premija. Tačiau nepaisant tiksliųjų mokslų profesijos Valentas Šiaudinis visada buvo pirmiausiai Lietuvos ir gimtojo krašto patriotas, istorijos puoselėtojas, parašęs ne vieną istorinį straipsnį ir išleidęs kelias gimtojo krašto gyvenimą Lenkijos ir sovietinės okupacijos metais nušviečiančias knygas. Apie jo paties ir vaikystės prisiminimus ir surinktą istorinę medžiagą naujoje pokalbių ciklo „Vilniaus Golgota“ dalyje kalbamės su pačiu ponu Valentu. Skaityti toliau

Gintaras Songaila: Ko siekėme prieš 25 metus, aktualu ir šiandien (5)

Gintaras Songaila_voruta.lt

Lietuvos Persitvarkymo sąjūdžio steigiamojo susirinkimo vienas iš dalyvių buvo Gintaras Songaila.  Kaip visa tai vyko ir kaip tai atsitiko, norime paklausti Gintarą, Vasario 16 – osios signataro Donato Malinausko premijos įteikimo proga, nes pats Gintaras yra seniai bendraujantis ir rašantis įvairius straipsnius „Vorutai“.

Praėjus daugiau nei 25 m. nuo Sąjūdžio įsikūrimo, prašome Gintarą prisiminti, kaip visa tai buvo?

Jūsų klausimas kiek per platus. Apie Sąjūdžio istoriją jau parašyta keletas gan išsamių knygų ir įvairių prisiminimų, tačiau nemanau, kad įvykiuose nedalyvavusi nauja lietuvių karta net ir iš šios, jau gausios literatūros gali susidaryti tikrą vaizdą kaip viskas buvo.

Skaityti toliau

Z. Tamakauskas. Sektino gyvenimo pavyzdys (0)

kazimieras-kalibatas-alkas.lt-j.vaiskuno-nuotr-K100

Prieš keturias savaites į Viešpaties namus iškeliavo įžymus folkloristas, talentingas muzikos pedagogas, violončele grojimo meistras, daugelio ansamblių steigėjas bei vadovas, kraštotyrininkas ir Lietuvos laisvės kovų dalyvis Kazimieras Kalibatas.

Jis amžinam poilsiui atgulė Vilniaus Saltoniškių kapinėse, kuriose ilsisi daug žymių žmonių – muzikantas Petras Biržys – „Pupų dėdė“, Žaslių geležinkelio katastrofoje 1975 metais kitus gelbėjęs ir pats žuvęs žymus kraštotyrininkas Gintautas Masaitis, kompozitorius ir Lietuvos Sąjūdžio veikėjas Julius Juzeliūnas ir kiti.

Naujai supiltą Kazimiero Kalibato kapą palaimino dvasininko ranka, Skaityti toliau

Z. Vaišvila. Istorijos nežinojmas baudžia (22)

Zigmas Vaišvila | Alkas.lt nuotr.

Po to, kai šiomis dienomis Mečys Laurinkus augančiai kartai paskelbė „atradimą”, kad Sąjūdis esą siekė ne tik Nepriklausomybės, bet ir laukinio kapitalizmo, būsiu tiesmukas: „Kolega, atsiprašau! Ar bent kiek savigargos ir gėdos jausmo pats dar turi?” Todėl pradžiai tiesmukai priminsiu ir pačiam gerai pažįstamo mano kolegos Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo tarybos nario Marcelijaus Martinačio įžvalgas. Tikiuosi, padės prašviesinti ir pačiam istorinę atmintį.

Prieš dvejus metus amžinam poilsiui iškeliavęs poetas dar 1991 m. pranašiškai pastebėjo, jog tuometinė Lietuvos vadovybė atsakinga už visuomenės skaidymą, „priešų“ gamybą: Tarsi pradėta lenktyniauti, kas užvaldys žmonių baimę, Skaityti toliau

Birutė Verkelytė-Fedaravičienė: Patriarchą užpylėm rankom (2)

Birute-Fedaraviciene

Skaitytojams pristatome antrąjį pokalbį apie XX a. Vilniaus istoriją iš ciklo „Vilniaus Golgota“. Kovo 4 dieną šimto metų jubiliejų švenčianti Birutė Verkelytė-Fedaravičienė į Vilnių mokytis atvyko 1923 metais. Čia ji baigė lietuvišką mokyklą ir buvo viena iš nedaugelio lietuvių studentų lenkiškame Stepono Batoro universitete. Šimtametės gyvenimas kupinas ne tik pažinčių su tokiais žmonėmis kaip Jonas Basanavičius, bet ir žygdarbių savo ir kitoms tautoms – 1995 metais ji apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi už žydų gelbėjimą holokausto metais bei LDK Gedimino ordino Pirmojo laipsnio medaliu. Galiausiai 2011 metais Dalia Grybauskaitė jai įteikė Garbės kryžių už nuopelnus Lietuvos diplomatinėje tarnyboje. Šie nuopelnai, nors tą nelengva suprasti, yra už tarnybą dar Pirmosios Respublikos metais Lietuvos konsulate Vilniuje gelbstint Lenkijos karo pabėgėlius. Skaityti toliau

Č. Iškauskas. Ar statysime paminklą „šunsnukiui“? (24)

Prezidentas Antanas Smetona

Paminklus statome arba griauname, niekiname arba puoselėjame, prižiūrime arba apleidžiame. Toks jau jų likimas: valstybės barometras pakrypo į blogą orą – puolame naikinti, nušviečia žydra padangė – ryžtamės statyti panteonus. Panašiai svyruoja požiūris ir į mūsų valstybės veikėjus, karalius ir prezidentus.

2014-uosius metus galėjome vadinti Antano Smetonos metais. Taip jau sutapo, kad tąmet minėjome jo gimimo 140-metį, mirties 70-metį ir pirmo išrinkimo Lietuvos prezidentu 95-ąsias metines. Galbūt nė vienas Lietuvos vadovas taip prieštaringai nėra vertinamas kaip A. Smetona – šis kontroversiškas, gabus ir autoritarinis valstybės vadovas.

Skaityti toliau

L. Glebavičiūtė. Lietuvišką žodį iškėlęs (video) (4)

prof.Z.Zinnkevicius-alkas.lt, j.vaiskuno-nuotr

Skiriama kalbininko Zigmo Zinkevičiaus 90 metų jubiliejui paminėti

„Mano gyvenimo tikslas – lietuvių kalbos istorija“, –  sako akademikas, profesorius habilituotas daktaras Zigmas Zinkevičius.  Žymiausias Lietuvos kalbininkas, baltistas, dialektologas, akademikas, vadovėlių autorius, visuomenės bei politinis veikėjas šiais metais paminėjo garbingą 90 metų jubiliejų. Šiai progai skirtas renginių ciklas.

Renginiai, skirti garbingai sukakčiai

2015 metų sausio mėnesį LMA Vrublevskių bibliotekoje veikė akademiko Zigmo Zinkevičiaus jubiliejui skirta paroda „Lietuvišką žodį iškėlęs“.

Skaityti toliau

Debesų karžygys – Pranas Žižmaras (2)

Pranas_Zizmaras

Vasario 2 d. 6 val. 45 min.ryte J.Basanavičiaus akademinio skautų draugovės skautas Justas Arasimavičius ir Lietuvos skautų sąjungos (LSS) „Valdovų rūmai“ tunto skautininkas Ričardas Simonaitis visus Lietuvos skautus ir visus piliečius, norinčius sužinoti  tiesas apie Praną Žižmarą, drąsiai veikusio želigovskininkų okupuotame Vilniaus krašte, kviečia atvykti į Katedros aikštę.

„Visi  kartu kopsime į Gedimino kalną. Pilies bokšte kartu pagerbsime legendinį skautą Praną Žižmarą gimusi prieš 108-rius metus. Vakare, 17 val. 30 min. rinksimės Šv. Kazimiero bažnyčioje kur vyks šventos mišios už Prano Žižmaro vėlę“, – sako R. Simonaitis.

Kas gi tas Pranas Žižmaras? Skaityti toliau

M. Vainorius. Prijungusiuosius Klaipėdą atsimename lyg mankurtai (3)

Klaipedos-krasto-prijungimo-operacijos-Savanoriu-armijos-stabas

Pamilau Klaipėdos kraštą. Pamilau ne dėl to, kad dalyvavau jo susijungime su Didžiąja Lietuva. Pamilau kraštą dėl jo gamtos grožio, žmones dėl jų įgimto nuoširdumo ir paprastumo.
Jonas Polovinskas–Budrys

Centrinės Lietuvos valdžios atstovai kiekvieną sausio 15-ąją mielai pasuokia apie Klaipėdos reikšmę mūsų šaliai, tačiau šio krašto prijungimo prie mūsų valstybės operacijos „architektų“ bei įgyvendintojų atminimas ir toliau grimzta į nebūtį. Neką geriau šiuo atžvilgiu elgiasi ir Klaipėdos valdžia, mėgstanti pabrėžti uostamiesčio svarbą Lietuvai.

Pernai sausio 15–ąją, Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos metinių proga, Skaityti toliau

M. Kundrotas. Antanas Smetona – signataras, tautininkas, prezidentas (2)

Antanas Smetona | istorineprezidentura.lt nuotr.

Straipsnis skiriamas 1905 m. gruodžio 4–5 d. suburto Didžiojo Vilniaus Seimo 109-osioms metinėms.

1874 m. rugpjūčio 10 d. gimęs Antanas Smetona jau mokykloje išsiskyrė tautiškumu ir lyderio bruožais. Skaitė ir platino uždraustą lietuvišką spaudą, atstovavo moksleiviams konfliktuose su valdžia. Baigęs Peterburgo universitetą įgijo teisininko specialybę. Dirbo advokatūroje, po to – Žemės banke [1]. Skaityti toliau

A. Patackas. Partizanas-signataras-žmogus (4)

Liudvikas Simutis | R. Kaminsko nuotr.

 Pro memoria Liudui Simučiui (1939-2014)

Mirė Liudas Simutis. Nuo vėlių suolelio ant balto dausų žirgo persikėlė į Anapus partizanas, karys, politinis kalinys, signataras, Vyčio ordino karininko kryžiaus kavalierius…. Sąmoningai jo įvardijimų sąrašą pradedu nuo partizano, o ne nuo signataro, nes partizanas yra svarbiau nei signataras ar ordininkas. Nuopelnai aukščiausioms vertybėms, tokioms kaip Tėvynės meilė, yra matuojami kaina, kurią žmogus yra pasiryžęs sumokėti. Skaityti toliau

D. Stancikas. Tėčio išlydėjimas (0)

Dalius su Tėčiu | asmeninė nuotr.

Tėtis išėjo gražiai, lydint visiems artimiausiems žmonėms. Bet vis tiek su savo slėpiniu – kaip ir per gyvenimą. Apie tą slėpinį ir sunkią dalią sakydavo taip: gimiau Didįjį penktadienį.

Tą tvermės, tikėjimo paslaptį išsineša ir visa nepalaužta lagerių karta, tyliai, nepastebimai besitraukianti iš mūsų pasaulio. Tėtis buvo vienas jaunesnių jos atstovų – į moksleivišką pasipriešinimą įsitraukė šešiolikos, į kalėjimus pateko likus tik keleriems metams iki Stalino mirties. Po to gulagų speigas kankino tik pavienius drąsuolius. Skaityti toliau

V. Girininkienė. Pamiršti eilėraščiai V.Kudirkai ir P.Vaičaičiui (0)

Martyno Kuktos spaustuvėje M. Dovoinos-Sil­vestravičiaus išleistas atvirukas. Apie 1908 m.  | Iš V.Girininkienės asmen. archyvo

Vinco Kudirkos ir Prano Vaičaičio biografijos, atrodo, gerai žinomos, ką čia naujo besurasi ir bepasakysi. Visi dokumentai yra jau kieno nors matyti, tvarkyti, tačiau tyrinėtojų dėl įvairių priežasčių nepastebėti. Ne visada juose esama naujų biografinių faktų, tačiau jie papildo kultūros istoriją, sukelia minčių, paskatina tirti. Juk visoje žmonijos istorijoje nėra taškų: viena karta gal ir mano juos sudėjusi, tačiau kita karta nubraukia, ir vėl viskas prasideda iš naujo… Gamtos istorijoje taškų nėra, gali paveikti ar net nukreipti nedidelio upelio tėkmę, o didžiosios upės kaip plaukė taip ir plauks sava vaga. Gamta tampa jungtimi, jei kraštovaizdį suvoksime, pasak Rasos Čepaitienės, kaip kalbą, kurioje užkoduotos ekonominės, socialinės ir kultūrinės sąvokos1. Tą kalbą suvokė visi… Skaityti toliau

Pogrindžio kultūros žmogus (1)

Juozas Prapiestis

Pro memoria Juozui Prapiesčiui (1947-2013)

Prieš metus mirė Juozas Prapiestis, pogrindžio kultūros žmogus, žygeivis, literatas, savilaidos žurnalo „Pastogė“ redaktorius (kartu su Gina Vosyliūte ir Algirdu Patacku). Turėjo subtilų stiliaus jausmą, rašė prozą ir eilėraščius – mat tarp „pastogininkų“ galiojo nerašyta taisyklė nesispausdinti sovietinėje spaudoje, tad liko nežinomas platesniam ratui skaitytojų. Tik 1982m. išeivių „Aiduose“, redaguojamuose Juozo Girniaus, buvo išspausdinta keliolika „Pastogės“ autorių eilėraščių – aišku, slapyvardžiais. Skaityti toliau

D. Stancikas. Be teisės pasikeisti: kun. A. Svarinsko prisiminimui (2)

Alfonsas Svarinskas | Lietuvos Sąjūdžio Kauno tarybos nuotr.

„Tai čia tas žurnalistas, kuris rašo apie mirtį“, – tokiais žodžiais po šešerių metų bendravimo pertraukos sykį viename protesto mitinge mane pasitiko monsinjoras Alfonsas Svarinskas.

Sutrikau, bet greit supratau, kad tai komplimentas, nes prisiminiau kažkur skaitęs, kaip kun. Alfonsas Svarinskas su jam būdinga žaisminga ironija kritikavo dabartinę žurnalistiką: vyrauja pramogų, linksmybių, vartotojiškos temos, pasaulis nušviečiamas taip, lyg jame nebeliko mirties, paskutiniojo teismo, kalbėti apie gėrį ir blogį, nuodėmes ir dorybes tapo nekorektiška, Skaityti toliau

V. Vitkauskas: Gyvendamas sniego urve jaučiau ryšį su žmonija ir Amžinybe (I) (2)

Vladas Vitkauskas | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

2013 metais pasaulyje paminėtas pirmojo įkopimo į Everestą [1] 60-metis. Paminėtas jau be pačių to kopimo svarbiausių didžiavyrių – sero Edmu

ndo Hilario (Hillary) iš Naujosios Zelandijos ir nepaliečio Tenzingo Norgajaus (Tenzing Norgay), išėjusių į Amžinybę. Iš tos britų surengtos 1953 m. ekspedicijos tebėra gyvas vienas dalyvis – nepalietis nešikas Kancha Sherpa. Jam 81-eri. Ir nors jo neglosto pirmojo įkopėjo į Everestą šlovės spinduliai, kaip ir visų nešikų, jis buvo pakviestas į deimantines kopimo pažymėtuves, Nepalo sostinėje Skaityti toliau

S. Birgelis. Juozui Vainai atminti. „Pirmiau mesk, paskui rasi“ (0)

Juozas Vaina | Punskas.pl nuotr.

Šiemet balandžio 1 d. sukanka treji metai, kai į Anapilį išėjo Punsko krašto šviesuolis, mokytojas ir etnografas Juozas Vaina.

Sudėtinga aprėpti vieno žmogaus gyvenimą. Dar sunkiau – kai tai yra mūsų krašto šviesuolio Juozo Vainos gyvenimas. Kiekvienas Jį matė savaip, kiekvienas kita apie Jį galėtų papasakoti ir kiekvieno prisiminimai būtų savotiškai įdomūs.

„Pirmiau mesk, paskui rasi“, – sakydavęs Juozas Vaina. Šiuos žodžius jis kartodavo daugelį kartų. Iš pradžių nežinojau, ką jie galėtų reikšti. Vėliau, kai pradėjau artimiau bendrauti su Vaina, supratau, kad tai jo gyvenimo credo. Skaityti toliau

srtfondas Init Vilniaus metro

Celebrity Net Worth