Lietuvos kelias

A. Lapinskas. Lenkijos užsienio reikalų ministras Vilniuje vėl trenkė antausį Lietuvai (2)

Lenkijos užsienio reikalų ministras Jacekas Čaputovičius ir Lietuvos Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis | Alkas.lt koliažas

Lenkijos užsienio reikalų ministras Jacekas Čaputovičius (Jacek Czaputowicz) viešėdamas Vilniuje vėl trenkė antausį Lietuvai.

Kalbėdamas apie lenkų švietimą Lietuvoje, kur jis suformuotas nuo lenkiškų lopšelių iki lenkiško universiteto, dvigubo lenkiškų gimnazijų skaičiaus, lyginant su lietuviškomis, susilpninto lietuvių kalbos mokymo, kad nesugadintų lenkiškos tarsenos, lenkų ministras vis tiek prisikabino, kad Lietuvos valdžia nepakankamai remia lenkų švietimą. Žodžiu, absurdiškos priekabės, bet Lietuva, bent jau kai kurie įtakingi valstybė veikėjai vis tiek nulenkia galvą ir sako – viskas tuojau pat bus sutvarkyta pagal bet kokius Lenkijos pageidavimus. Skaityti toliau

O. Voverienė. Tautininkas Vilius Bražėnas apie tautiškumo naikinimą Europos Sąjungoje (16)

Vilius-Brazenas-kam-lt-a-pliadzio-nuotr

Esame garbinga, išdidi tauta. Tauta, turinti didžią istoriją, kalbą. Istoriją, kurią rašė, deja, ne baltasis, o juodasis metraštininkas. Tai kalba, kuri vedė tautą per istorijos kryžkeles, sutemas ir prošvaistes. Esame atbundanti tauta. Atbunda tėvų garbė, atbunda ir „liežuvis“. Kalba – tautos protas, jos plakanti širdis, dabartis ir ateitis… Tautos atgimimas – tai atsigręžimas į gimtąją kalbą, tautos kultūra – tai kalbos kultūra. Kalbos likimas – tautos likimas. Tikroji savo šalies meilė neįmanoma be meilės savo kalbai.
Prof. Juozas Pikčilingis. Skaityti toliau

A. Matulevičius. Netoleruokime melo! (12)

Algimantas Matulevičius | jp.lt nuotr.

Artėja didžiulė šventė – 30 metų atkurtai nepriklausomai Lietuvos valstybei! Labai didžiuojuosi, kad ir man teko nors ir dalinai prisiliesti prie tų istorinių įvykių, ir ne tik būnant pasyviu stebėtoju, bet ir aktyviu dalyviu.

Labai apgailestavau, kad Kovo 11-osios nesulaukė mano mylimas tėtis, kuris mums, vaikams, ir perdavė tą meilę Lietuvai, kurią išreikšti žodžiais gali tik tokio talento žmonės, kaip Justinas Marcinkevičius. Ir kas besisavintų meilės Tėvynei monopolį,  man ji visuomet išliks pačia brangiausia šalimi pasaulyje. Gali mane keiksnoti ir koneveikti, kad, gyvendamas Tarybų Lietuvoje, buvau tuo, kuo buvau, bet mylėti Tėvynės ir puoselėti senolių tradicijų (vaikai buvo pakrikštyti laiku!), man tai netrukdė. Skaityti toliau

Religinės bendruomenės Lietuvoje: lygios ir lygesnės? (video) (0)

Religinės bendruomenės Lietuvoje: lygios ir lygesnės | youtube.com nuotr.

Gruodžio 10 d. Nacionaliniame žmogaus teisių forume vyko pokalbis apie religijos laisvę ir religijų lygybę Lietuvoje ir už jos ribų. Pokalbio dalyvius: Donatą Glodenį (Teisingumo ministerijos Teisinių institucijų departamento Teisinės veiklos koordinavimo skyriaus vyriausiąjį specialistą), Masimo Introvinjo (Massimo Introvigne) (italų filosofą, religijos sociologą), Miglę Valaitienę (Romuvos vaidilę), Mildą Ališauskienę (VDU PMDF Politologijos katedros profesorę ir VDU SMF Sociologijos katedros vedėją) kalbino žurnalistė Rasa Tapinienė.

Lietuvos Konstitucija ir įstatymai įtvirtina kiekvieno asmens individualią bei kolektyvinę teisę į religijos ir tikėjimo laisvę, užtikrina asmenų lygybę nepaisant religijos, Skaityti toliau

T. Baranauskas. Prekyba Sausio 13-aja: Neužmirštuolė – Monikos Navickienės prekės ženklas (59)

Monikos Navickienės komercinė veikla su nuosavu prekės ženklu 2016 m. | Alkas.lt ekrano nuotrauka

Naujo Sausio 13-osios „įbrendinimo“ akcija, prasidėjusi 2014-aisiais, nesibaigia. Jau teko rašyti, kad šios idėjos autorius – viešosios erdvės trolis Vaidas Saldžiūnas, įpiršęs tą ženklą su TS-LKD viršūnėlių parama bei pritarimu ir besididžiuojantis prieš visus, kad čia sprendžia jis, o ne kas nors kitas.

Nors, tiesą sakant, eilinių žmonių tarpe šis įžūliai peršamas simbolis darosi vis mažiau populiarus, jo brukimas oficialiais (LRT, mokyklos) ir viešųjų ryšių kanalais Skaityti toliau

O. Voverienė. Lietuvoje kovojama ir mirštama už savo tautos ir valstybės laisvę ir nepriklausomybę (1)

Seimo gynėjai, 1991 m. | V. Daraškevičiaus nuotr.

Minint Sausio 13-osios 29-ąsias metines

1990-ų metų Kovo 11-oji paskelbė: „VALSTYBĖ YRA!“ 1991-jų metų SAUSIO 13-ji patvirtino: „MES BŪSIME!“ Lietuvos Nepriklausomybės priešai taikė tiesiai į širdį. Buvo šaudoma į laisvą žodį, į lietuvišką kalbą. Lietuva. 1991.01.13 (V., 1991).

Dar prisimename Sausio 13-osios tragedijos eskalaciją, prasidėjusią sausio 8 dieną. Gyvenome tada Minties gatvėje šalia sovietinio karinio miestelio, Skaityti toliau

G. Navaitis. Požiūriai ir pasvarstymai apie Sausio 13-ąją (4)

Alkas.lt koliažas

Tenka susitikti su labai įvairiais žmonėmis, sužinoti jų nuomones apie pasaulį, Lietuvą ir gyvenimą. Čia užsieniečių nuomonės apie Sausio 13-ąją.

Verslininkas iš Jordanijos, arabas ir musulmonas. Kalbamės apie verslą. Teiraujuosi kuo Lietuva patraukli, kokie jos privalumai. Atsakymas: „Dar nežinau. Nesigilinau. Bet jūs drąsūs žmones. Be ginklų stovite prieš tankus. Tokių žmonių kitur nėra. Noriu daryti verslą su tais kuriuos gerbiu.“ Skaityti toliau

Z. Vaišvila. Lietuvai reikia meilės tiesoje (4)

Laisvės gynėjai Lietuvos Seime. Vilnius, 1991 m. sausis | lrs.lt, V. Daraškevičius nuotr.

Kalba, pasakyta prieš 8 metus Valstybės gynėjų konferencijoje „Aukščiausioji taryba – paskutinioji barikada“, Seime, 2011 sausio 12 d. (Konferencijoje skaitytas sutrumpintas tekstas).

Gerbiami vyrai, kolegos deputatai ir svečiai! Šiandien Gerb. arkivyskupas Sigitas Tamkevičius savo kalboje pasufleravo mano naktinio darbo – šios kalbos – pavadinimą: „Lietuvai reikia meilės tiesoje“. Suprantame, kad 1991 metų sausio 13-oji – lūžio taškas, sutelkęs Lietuvos piliečius1991 m. vasario 9-ąją vieningai ir drąsiai balsuoti už tai, kad Lietuvos Respublika – Nepriklausoma demokratinė Skaityti toliau

D. Imbrasas. Kas galėtų padėti Lietuvos regionams praturtėti? (3)

Darius Imbrasas, Lietuvos banko Makroekonomikos ir prognozavimo skyriaus vyresnysis ekonomistas | Asmeninio albumo nuotr.

Nors per pastaruosius 20 metų Lietuvoje pragyvenimo lygis padidėjo daugiau nei pustrečio karto, tačiau atotrūkis tarp Lietuvos apskričių vis dar yra didelis. Sostinėje pragyvenimo lygis jau viršija Europos Sąjungos vidurkį, bet regionų dar laukia ilgas kelias iki europietiško gyvenimo lygio. Viena iš alternatyvų, galinčių sutrumpinti šį kelią ir sparčiau kelti regionų gyventojų pragyvenimo lygį ir gerovę – eksportuojančiojo sektoriaus, ypač apdirbamosios gamybos, plėtra mažosiose apskrityse.

Šiuo metu tik didžiosiose Lietuvos apskrityse – Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos – gyventojų pajamos pasiekė lygį, kuris sudaro sąlygas aktyviau plėtotis į vidaus paklausą orientuotoms paslaugoms. Skaityti toliau

L. Mažylis. Kiek dar aplinkosaugos katastrofų sulauksime Lietuvoje? (4)

Liudas Mažylis | Asmeninio albumo nuotr.

Europos Parlamento narys. Aplinkos, sveikatos ir maisto saugos komiteto (ENVI) pagrindinis narys

Ką tik Europa – taigi ir Lietuva – pasitvirtino „Žaliąjį kursą“. Per pusmetį buvo parengta detali – o kai gerai įsiskaitai, tai pradeda atrodyti ir nuobodi – programa. Viskas labai teisingai suplanuota į gražią ateitį be jokios taršos.

O realybė? O toji Lietuvos aplinkosaugos – ypač vandens resursų tausojimo – realybė per tą patį pusmetį sparčiai ritasi link Skaityti toliau

R. Karbauskis. Metas padaryti galą politinei „kleptokratijai“ (18)

81795243_3092290717470374_458700746276208640_n

Aiškėja, jog galimai daug metų dangstomas Klaipėdos mero Vytauto Grubliausko ir konservatorių dosnus rėmėjas tyliai leido nuodus į unikalaus, UNESCO saugomo gamtos stebuklo krantus skalaujančias marias. Dešimt metų klaipėdiečiai atkakliai mynė savivaldybės slenksčius, prašydami suvaldyti nepakeliamą smarvę gyvenamuosiuose rajonuose. Tūkstančiai jų žygiavo protestuodami prieš uostamiesčio valdžios abejingumą ir dirbo detektyvais ieškodami, kas nuodija jų gyvenimus ir gamtą. O tuo tarpu Klaipėdos liberalus Skaityti toliau

R. Ambrazevičius. Ką mena du seni atvirukai (0)

Pagal A. Žalvarnio žodžius sukurta blaivininkų giesmė. Atvirukas išleistas 1926 m. | R. Ambrazevičiaus nuotr.

Vartydamas senas tėčio nuotraukas ir laiškus, radau porą atvirukų, kurie gali būti įdomūs ir kitiems. Pirmasis – tai pagal A. Žalvarnio žodžius sukurta blaivininkų giesmė. Atvirukas išleistas 1926 m.

Poetas A. Žalvarnis – tai poeto Teofilio Tilvyčio vyriausiasis brolis Jurgis (vyriausias vaikas šeimoje; Teofilis – 13-asis vaikas šeimoje), kunigas, tuometinis žymus visuomenės veikėjas, gyvenęs 1880-1931m. Apie jį galima daug rasti „pagūglinus“ internete, todėl daugiau nesigilindamas pabrėšiu, kad dabar labiau žinomas Teofilis kartais nepelnytai nustelbia savo vyriausiąjį brolį. Skaityti toliau

K. Stoškus. Kontrkultūrinė kultūros politika!? (IV) (2)

Krescencijus Stoškus | asmeninė nuotr.

I dalis čia
II dalis čia
III dalis čia

Ketvirtoji dalis: Intelektualiniai akibrokštai arba neigimo filosofija

„Dabartiniu dvasinės impotencijos laikotarpiu<…> garbinamas bet kokios rūšies blogis. <…> Jei ši mūsų būtis būtų galutinis pasaulio tikslas, jis būtų pats kvailiausias tikslas, kurį kas nors kada nors nubrėžė, nesvarbu ar mes patys, ar kas kitas.“ (Artūras Šopenhaueris;1788 – 1860 m.) Skaityti toliau

O. Strikulienė. Kaip žmogus, Varėnoje šovęs į policininką, tapo viduramžių mūšių teoretiku (8)

Profesorius Alfredas Bumblauskas ir profesoriaus doktorantas Eligijus Šmidtas | Redakcijos archyvo, feisbuko nuotr.

Lietuvos teisėsaugos 15 metų ieškotas, bet taip ir nesurastas 57 m. vilnietis Eligijus Šmidtas, policijos ieškomiausių, pavojingiausių asmenų sąraše figūravęs šalia bandito Romo Zamolskio, dabar ramiai ruošiasi daktarinės disertacijos gynimui ir toliau domisi karybos temomis. Ar praėjus beveik keliems dešimtmečiams neatrodo, jog E. Šmidto ir mistinių „Juodvarnių“ istorija buvo pernelyg išpūsta?

Ši istorija prasidėjo beveik prieš 20 metų. 2000 m. vasario 25-ąją Varėnoje budėję šio rajono policijos patruliai pastebėjo neapšviestoje aikštelėje stovintį automobilį „VW Jetta“ ir nutarė jį patikrinti. Skaityti toliau

K. Masiulis. Lietuva pradėjo galvoti apie savo emigrantus (11)

Kęstutis Masiulis | lrs.lt nuotr.

Lietuvos ekonomika, atlyginimai, socialinė apsauga ir gyventojų lūkesčiai apie saugią ateitį auga jau 10 metų. Ypač gerų rezultatų pasiekė privatus sektorius, augančios investicijos, įmonių gamybos modernizacija ir naujos eksporto rinkos. Valstybinis sektorius šiek tiek atsilieka, metodai vis dar senoviški, politikos priemonių pasirinkimas ribotas, vis dar matuojamas procesas, o ne rezultatas. Dėl to gyventojų pasitikėjimas valstybe išlieka neaukštas, tačiau ir viešasis sektorius, nors šlubuodamas, pasiekia vis aukštesnių tikslų. Lietuva neabejotinai tampa gerovės Skaityti toliau

Č. Iškauskas. Kuo gresia mūsų meilė imigrantams? (13)

Česlovas Iškauskas | Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.

Prisipažinsiu: prieš keletą metų pritariau Lietuvos ketinimams per dvejus metus priimti daugiau kaip 1100 pabėgėlių iš užsienio. Argumentas istorinis: juk ir lietuvių „dipukai“ kažkada – prieš šimtmetį ar daugiau, taip pat karo ir pokario laikais – buvo priglausti Vakaruose, ir šiandien mūsų krikščioniška pareiga teikti prieglobstį bėgantiems pas mus iš kitų varganų šalių.

Kaip globėme pabėgėlius…

2015 m. Lietuva įsipareigojo priimti Skaityti toliau

M. Kundrotas. Ar teisėtumas lygus teisingumui? (6)

Policijos smurtas Garliavoje 2012 m. gegužės 17 d. | youtube.com stop kadras

Vilniaus mero pareigas užimantis Remigijus Šimašius ir jo vadovaujama sostinės savivaldybės taryba kursto revoliucines tendencijas. LGBT propagavimas vaivorykštinėmis perėjomis, Lietuvos patriotinės rezistencijos lyderių Jono Noreikos ir Kazio Škirpos atminimo žeminimas, užsispyrimas dėl prieštaringai vertinamos „Laisvės kalvos“ paminklo Lukiškių aikštėje kelia daug klausimų.

LGBT propagavimas vyksta be jokios sostinės gyventojų apklausos. J. Noreikos Skaityti toliau

T. Baranauskas. Tokia policija – grėsmė nacionaliniam saugumui (132)

Tomas Baranauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Protingas mokosi iš svetimų klaidų, kvailys – iš savo.

Galima be galo apgaudinėti save, kad gyvename teisinėje valstybėje, o mūsų „teisėsaugos“ institucijos saugo teisę ir teisingumą, todėl abejoti jų veiksmais – tiesiog nepadoru, ir taip gali elgtis nebent tik kokie nors marginalai. Policijos pareigūnai teisūs vien dėl to, kad jie – policijos pareigūnai…

„Man pagrindo nereikia. Aš esu policijos pareigūnė. Jūs esate viešoj vietoje, mosuojate Lietuvos trispalve,“ – taip į mokytojos Astros Genovaitės Astrauskaitės klausimą, kodėl turėtų prisistatinėti, atsakė policijos pareigūnė Karina Antipova prieš ją areštuodama. Skaityti toliau

R. Navickas. Mojavimas trispalve – jau nusikaltimas Šimašiaus Vilniuje? (21)

Policija sulaikė aktyvią K. Škirpos gynėja už mojavimą tautine vėliava | V. Sankirtos nuotr.

Čia Šimašiaus Vilnius ar Sobianino Maskva? Žmonės sulaikomi už mosavimą valstybine vėliava „be [valdžios] leidimo“ ir asmens dokumento neturėjimą?

Vakarykštė istorija, kurios niekaip negalima praleisti negirdomis. Nes tai precendentas, kuris turi virsti aiškia ir vienareikšmia taisykle:

– kas galima ir ko negalima daryti Vilniaus gatvėse, kad nebūtum supakuotas policijos pareigūnų! Ir ar tikrai patriotinių jausmų išraiškai viešoje vietoje bei mosavimui vėliava būtinas valdžios išrašytas leidimas?

Skaityti toliau

„Iš savo varpinės“: Patyčių mokyklose aukas atims iš tėvų? (video) (0)

Vitalijus Balkus | Alkas.lt ekrano nuotr.

Senai žinomas faktas – visos pagrindinės valdžios kiaulystės daromos arba prieš šventes arba, kuomet daugelis atostogauja. Naujas „Vaiko situacijos vertinimo tvarkos aprašas“ buvo palaimintas gruodžio 30-ą dieną, kuomet daugelis piliečių jau gyveno šventinėmis nuotaikomis.

Lino Kukuraičio Socialinė apsaugos ir darbo ministerija (SADM) koridoriuose nerangiai suklijuotas dokumentas beje jau įsigaliojo ir ne tik įsigaliojo, tačiau oficiozų buvo apibūdintas kone didelis žingsnis gerinant katastrofišką padėtį susiklosčiusia Skaityti toliau

T. Bakučionis. Baimės Lietuva ir pomirtinė atjauta (1)

Tomas Bakučionis | Asmeninė nuotr.

2019-ieji išsiskyrė politinių įvykių gausa (treji rinkimai, naujas Prezidentas, precedento neturinčio grumtynės dėl Seimo pirmininko kėdės, ir t.t.), apie tai dabar mažiausiai keletą savaičių savo

kūrybinę potenciją lies vieši komentuotojai – nuo užkalnių iki valatkų. Prezidento Gitano Nausėdos rinkimų kampanijoje ir tuoj po rinkimų stipriai nuskambėjęs „gerovės valstybės“ obalsis, bei ori ir savarankiška jo laikysena jau po jo inauguracijos sekusių politinių peripetijų fone teikė vilties, kad valstybės vairas yra patikimose rankose, ir kad turime šansų valstybės laivą iš betikslio plaukiojimo ratais nukreipti reikiamu kursu. Skaityti toliau

R. Skyrienė. Trys investuotojų kvietimai valstybei 2020-aisiais (2)

Rūta Skyrienė | Asmeninė nuotr.

Žvelgiant į statistikos rodiklius apima dviprasmiški jausmai. Viena vertus, yra kuo didžiuotis: Pasaulio banko „Doing Business 2020“ indekse Lietuva pakilo į 11 vietą, aukščiausią vietą šalies istorijoje.

Aplenkta Estija ir Latvija, su kuriomis konkuruojame dėl potencialių užsienio investuotojų dėmesio. Kita vertus, šioje šalyje jau dirbančių užsienio kapitalo įmonių vadovų nuotaika nerodo Lietuvoje esant tokį investicijų ir verslo rojų. Skaityti toliau

E. Siavris. Nepagydomas valdžios sindromas (4)

Mitingas prie Seimo: reikalaujama nutraukti valdžios vardu vykdomą smurtą prieš vaikus ir šeimas | Alkas.lt, T. Baranausko nuotr.

Ar rinkėjai, ar valdžia, visi turime tas pačias akis, tai kodėl matome skirtingai? Už mišką kovojantys aktyvistai piktinasi brandžių medžių kirtimais Labanoro nacionaliniame parke. O aukščiausi valdžios atstovai – lyg užsikirtusios plokštelės – suprask, viskas daroma pagal leidimus ir valdžia stengiasi, kad kasmet būtų kertama mažiau. Paprastam žmogui apsidairius girioje ir pamačius tokias valdžios „pastangas“, belieka pasijusti mažų mažiausiai patyčių objektu.

Vis dėlto visų didžiausias paradoksas, kad eiliniai žmonės tampa sargais, problemų sprendėjais. Rūpinasi, kad miestų parkai nebūtų sudarkyti, Skaityti toliau

Z. Tamakauskas. Lietuvos vėliava – Vasario 16-osios idėjų atspindys (3)

kam.lt, A. Pliadžio nuotr.

Švęsdami Naujus metus dažnai pamirštame, kad naujųjų metų pirmoji diena siejasi ir su Lietuvos vėliavos pagerbimo diena, suteikdama pačiai šventei didesnio prasmingumo svorį. Tad šia proga pasistenkime į savo vėliavą pažvelgti platesniu turiniu. Pažvelkime į jos kūrimo ir raidos istorijos laiptelius.

Tikėta, kad žygiuojančius į kovą vyrus lydi žuvusių narsių kovotojų vėlės, padedančios nugalėti priešą. Tos karžygių vėlės įsikūnijusios priekyje nešamoje vėliavoje… Skaityti toliau

S. Martinavičius. Lietuvos valstybė ir lietuvių tauta holokauste nedalyvavo (88)

Sigitas Martinavičius | asmeninė nuotr.

Lietuvos valstybė ir lietuvių tauta nedalyvavo holokauste, nes ji buvo okupuota, o lietuviu tauta pavergta.

Kaip visi žinote 1940 m. birželio 15 d. sulaužydama tarptautines sutartis ir pasiųsdama per 150 tūkstančių raudonarmiečių, Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvos Respubliką. Lietuvos kaip tokios nelieka. Atsirado Lietuvos TSR.

Sovietų okupacija 1940 – 1941 m. sugriovė natūralią Lietuvos

Skaityti toliau

A. Bagdonas. VU psichologijos studijoms – 50 metų (1)

VU Psichologijos katedros ir Specialiosios psichologijos laboratorijos darbuotojai 1978 m. | VU nuotr.

Kai prasidėjo antroji Vilniaus universiteto (VU) protesto už padoresnį savo bendruomenės narių gyvenimą diena, nereikėjo eiti į paskaitas, auditorijos buvo uždarytos net studentų konsultavimui, liko laiko visokiausio pobūdžio refleksijoms ir apmąstymams ne tik apie tai, kas vyksta čia ir dabar, bet ir apie tai, kas vyko tada, beveik toje pačioje vietoje – VU išliko toks pat (tik penkis kartus sutrumpėjo iškaba – nebeliko nei Vinco Kapsuko vardo, nei Tautų draugystės ir Darbo raudonosios vėliavos ordinų, nei žodžio valstybinis). Skaityti toliau

O. Voverienė. Naujametinis žvilgsnis į ateitį (7)

Lietuvai – pasaulio lyderių sveikinimai | lrp.lt nuotr.

Aš visą laiką ieškojau savo gyvenimo prasmės tautinio gyvenimo gelmėse. Ir iki šiol man atrodo, kad tautinio, nacionalinio gyvenimo turinys, jo pajėgumas, galia – tai niekieno nepralenkta vertybė. Aš įsitikinęs, kad šiandien vėl visu aktualumu kyla būtinybė saugoti ir ginti tą vertybę; savo kalbą, etninius dalykus, be kurių mes beveidžiai ir niekam neįdomūs. Nereikalingi nei Europoje, nei pasaulyje.
Justinas Marcinkevičius.

Nuaidėjo, nubangavo, nuvilnijo tautinių Trispalvių ir valstybinių vėliavų šlamėjimu Lietuvos Respublikos šimtas pirmieji metai į istoriją… Skaityti toliau

D. Repečkaitė. Stok į vadybą (1)

pexels.com nuotr.

Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje buvo populiaru šaipytis iš vadybos mokslo. Vokietijoje teisininkai vairuoja taksi, juokaudavo tariami Vokietijos žinovai, o štai Lietuvoje vadybininkai tuoj turės stovėti parduotuvių kasose – toks jų perteklius. Kaip sovietiniais laikais prie įvairių profesijų būdavo pridedamas titulas „inžinierius (-ė)“, taip nepriklausomybės pradžioje darbai aplipo „vadybininko (-ės)“ etiketėmis. „Netrukus valytoja bus pervadinta šluotos vadybininke“, – užaugau klausydamasi tokio sarkazmo. O kas, jeigu jų kritikos objektai pataikė į dešimtuką ir vadyba iš tiesų yra vienintelis rinkos vertinamas gebėjimas? Skaityti toliau

Norbertas Vėlius apie etninę kultūrą (2)

n-velius-1988

– Kas yra etninė kultūra, kiek ji gyva?

Norbertas Vėlius:
Etninės kultūros negalima atskirti nuo visos kultūros. Tai yra viena iš ryškiausių mūsų kultūros spalvų. Etninė kultūra kaip oras supa mus ir yra mumyse pačiuose. Mes jos nesuvokiam, kaip ir oro, kuriuo kvėpuojame. Sunkoka ją apibrėžti. Manyčiau, kad etninė kultūra yra mūsų visų, lietuvių, tarpusavio santykiai, santykiai brolio ir sesers, tėvo ir motinos, vaikaičio ir senelio, giminės ir kaimyno, santykiai su kitųgenčių žmonėmis, kitataučiais, požiūris į aną, pomirtinį, pasaulį, į dievų ar Dievo pasaulį, – viso pasaulio supratimas. Tuo mes ir skiriamės, visa ta savo patirtimi, nuo kitų: nuo vokiečių ar prancūzų. Skaityti toliau

A. Pasenau. Vieškelių vaikai (7)

Vieškelių vaikai | Asmeninė nuotr.

„XXI amžiaus“ skaitytojams noriu papasakoti apie vieną mergaitę iš Rytprūsių, kurią po karo priglaudė, nuo bado ir mirties išgelbėjo Lietuvos žmonės. Jie, nors rizikavo patys, neatstūmė alkano vaiko. Lietuva nuo seno turi gilias krikščioniškas tradicijas ir visada (žinoma, išskyrus stribus ir komunistėlius, kurie persistengdavo prisitaikydami ir norėdami įtikti okupantams) ištiesdavo nors plutelę duonos ubagui. Skaityti toliau