Pastatytas pirmas senųjų vietovardžių išsaugojimui skirtas kelio ženklas

2021 m. išvakarėse Rokiškio rajono  Kriaunų kaimo bendruomenė Kriaunų seniūnijoje, Baršėnų kaimo pietinėje dalyje pastatė kelio ženklą – Ažubrastis. Ši Baršėnų kaimo dalis istoriškai vadinama ir gyventojų žinoma Ažubrasčio vardu. Kelio ženklas padės keliautojams susigaudyti vietovėje, nes šiuo keliu veda turistiniai keliai plaukti Sartų ežeru, netoliese stovi paminklas Lokio rinktinės, Vyties kuopos, Mykolo Kazano būrio žuvusiems partizanams atminti.

„Ne tik iš vietos vardyno, oficialių dokumentų , bet ir iš žmonių atminties dingsta vienkiemiai ir net kaimai. Nuo sovietmečio iki šių laikų iš juridinės vartosenos Rokiškio rajone, Kriaunų seniūnijoje yra išbraukta 27 istoriniai vietovardžiai ir stebima tolesnė jų nykimo tendencija. Todėl Kriaunų kaimo bendruomenė siekdama išsaugoti senuosius vietovardžius ir ėmėsi šios veiklos. Bendruomenės žmonės padarė dar daugiau, ženkle įrašė simbolius, kuriais kalbėjosi mūsų protėviai – sėliai. Tai bene pirmasis toks kelio ženklas Lietuvoje. Ženklą sukūrė dailininkas Vytautas Puzeras“, – Alkas.lt sakė žinomas fotografas Klaudijus Driskius, kuris, kartu su savo broliu Eugenijumi ir sumanė šį ženklą.

Ženklo sumanytojai po užrašu „Ažubrastis“ atvaizdavo 5 šio krašto senųjų gyventojų sėlių ženklus, kurių, pasak jų, prasmė yra tokia (ant ženklo – iš kairės į dešinę):

Žemė, apsėtas laukas. Keitėsi santvarkos, žmonių kartos, nuosavybės, bet visą laiką čia buvo ariami laukai, šienaujamos pievos, sodinami sodai… Žemė niekados nebuvo apleista, rengė ir maitino jos šeimininkus.

Vanduo. Ežero vandenys iš dviejų pasaulio šalių – rytų ir pietų skalauja šio kaimo krantus. Žuvis visais laikais buvo maistas ir Dievo dovana pakrantėse gyvenantiems žmonėms. Šio tikėjimo negali panaikinti net griežčiausi draudimai. Iki šių dienų išlikęs paprotys – sugautą laimikį pasidalinti lygiomis dalimis.

Laimė. Kas yra laimė? Vienam – prabanga ir turtai, kitam – duonos kąsnis, trečiam – emigruoti į svetimą šalį, ketvirtam – gimti ir mirti savo kaime. Dar kitam – visa, kas pasakyta šiuose ženkluose, kuriais pasaulį vaizdavo mūsų protėviai. Tikima, kad likimo deivė Laima nulemia kiekvieno vaiko gyvenimą. Nuo jos priklauso – sėkmė ar nesėkmė lydės. Laimos lėmimas laikomas svarbiausiu, todėl jos ženklas, kaip viso gyvojo pasaulio pradžia, yra centre.

Santarvė, darna. Vykstant karams, įsigalint išnaudojimui, atimant ir vėl grąžinant nuosavybę, yra buvę visko. Tačiau šio žemės lopinėlio žmonėms būdinga darna: sugyvenimas su pačiu savimi ir sutarimas su aplink esančiais. Nors čia gyvenantys žmonės visais laikais buvo labai liežuvingi, pakako pakantumo kitus dievus išpažįstančiam, pagal kitus papročius gyvenančiam, kitaip manančiam. Kaimas garsėjo bendromis talkomis, bendromis pirtimis, laikė kartu bites.

Vaisingumas, gimdymas
Kaime nebuvo vyro ar moters, kurie būtų abejingi savo palikuonims, savo atžaloms, savo giminei. Skirtingomis santvarkomis vaikinai ir merginos įvairiai kūrė ir planavo savo šeimas. Niekas nesuskaičiuos, kiek negimė kūdikių, kurių tėvai žuvo karuose arba mirė kalėjimuose. Niekas nežino, kiek dar būtų gimdžiusios moterys, kurios mirė gimdydamos. Nors vyriausiam kaimo gyventojui virš devyniasdešimt, jauniausiam – virš penkiasdešimt, jų giminę tęsia išeiviai iš Ažubrasčio.