Marija Bulotaitė (1925–2020) | asmeninė nuotr.

Gruodžio 5-oji. Už lango nei žiema, nei ruduo. Nors šią dieną gimė draugės anūkė, mano pirmoji Mokytoja švenčia savo 90-ąjį gimtadienį, bet man liūdna…

Šiandien paryčiais iš mūsų pasaulio į kitą, gal šiek tiek geresnį, iškeliavo man labai artimas, brangus žmogus, tikras mūsų šeimos narys, (nors visai ne giminė), Marija Bulotaitė, narsi, kukli Lietuvos patriotė. Jos visas 95-erių metų gyvenimas – tarsi istorijos romanas, su akivaizdžiomis Lietuvos kančių ir kovų detalėmis.

Kai aš gimiau, mūsų namuose jau gyveno dvi mielos merginos, Marytė ir Marcelė (tikras vardas Adelė). Linksmos, darbščios, tvarkingos, mėgstančios dainuoti, nuoširdžiai melstis ir pasakoti… Apie du brolius lakūnus, kurie išėjo į mišką būti žaliukais (partizanais buvo tada vadinami tik raudonieji), apie kenčiantį brolį Sibiro tremtyje, apie amžiname įšale palaidotą mamutę, apie nušautą tėtį, apie dar vieną brolį, plechavičiuką. Mums, vaikams tai skambėjo labai paslaptingai…

Ir šitos keistos pasakos buvo liūdnos. Bet ir su viltinga pabaiga – ateis toks laikas, kai gyvensim laisvi, priešo jungą nusimetę…

Ir dainos skambėdavo partizaniškos, ir jas traukdavom visa šeima kasdien vakarais…

Pamenu Marytės pasakojimą, kai jos, abi seserys, pabėgę iš namų slapstėsi tai pas vienus, tai pas kitus kaimynus, apsimesdamos silpnaprotėmis elgetomis. Stribai ir kareiviai jų pačių klausinėjo, ar nematę tų banditų išperų…

Kartą, gavusi Kaune padirbtus pasus, gabeno partizanams. Einant mišku ją pavijo sunkvežimis su kareiviais. Visos blusos apmirė, bet kažką paklausę jie nuvažiavo. Marytė toliau nėjo. Visą naktį pratūnojo ant kelmo ir tik paryčiais pasiekė namus.

Kitą kartą kareiviai paėmė pavežti vargšę sudriskusią mergaitę, kurios užantyje buvo visas ryšulys atsišaukimų.

Kaune, Vėlinių vakarą, miesto kapuose, jos eidavo uždegti žvakeles prie lakūnų kapų. Simboliškai. Nes nei Jono-ANBO, nei Petro-Berželio, nei Viktoro kapų nebuvo…

Šios dvi seserys ryšininkės kasdien rizikavo, net nesusimąstydamos, kas jų laukia. Buvo aišku, kad paprastos, nuoširdžios lietuvaitės pareiga buvo padėti savo broliams, draugams, o taip pat visai Lietuvai.

Prisiminimų be galo daug. Juos reiktų surašyti! Tai būtų didžiulis pasakojimas apie dar vieną Lietuvos laisvės kovotojų šeimą.

Metai bėgo. Lietuva tapo laisva. Bet ar ji iš tiesų prisiminė ir pagerbė tuos, kurie savo gyvybės, sveikatos ir sugriauto gyvenimo kaina sukūrė mums ateitį?

Marytė niekada nieko neprašė ir nereikalavo. Ji buvo patenkinta viskuo, ką Dievas jai davė. Ir pati nešė visiems gėrį, dalinosi ne tik duonos kąsniu, paslaugumu, bet ir savo nepamainomu linksmumu.

Trisdešimt metų kantriai ir su didžiule meile išslaugyta paralyžiuota sesuo Adelė! Nė karto negirdėjau ją dejuojant ar besiskundžiant. Sakydavo :
– Na, mudvi su draugute (taip ji vadino seserį) meldžiamės klausom žinias, o jau kai krepšinį rodo, tai ir valgį pamirštam…

Žiūriu į jos nuotrauką ir, tarsi, girdžiu sakant:
– Viską darėm Dievo ir Lietuvos garbei. O ar daug padarėm, TEN suskaičiuos…

Manau, kad Tavo, Maryte, sąskaita pas Viešpatį yra labai didelė.

Tad, nors dalele pagarbos ir amžino atminimo norėtųsi ir mums prie jos prisidėti…

Uždekime žvakes, išėjusiems TENAI…

+++

Velionė bus pašarvota Aleksote, šv. Kazimiero bažnyčios salėje gruodžio 7 d. po pietų.
Gruodžio 6 d. 8 val. šv. Mišios Mažojoje Prisikėlimo bažnytėlėje (Aukštaičių g.6).
Gruodžio 8 d. 9 val. laidotuvių šv. Mišios Aleksoto šv. Kazimiero bažnyčioje.
13 val. išlydėsime į Senavos kapus.