M. Kundrotas. Kas svarbiau: kūniška ar dvasinė giminystė? (74)

Pixabay.com nuotr.

Pixabay.com nuotr.

Padėtis, kai šeimos nariai yra artimiausi žmonės, ypač būdinga vaikystei. Sakoma, kad kūdikystės laikotarpiu vaikas apskritai suvokia save kaip vieną visumą su mama. Nuostata iš esmės keičiasi paauglystės ir jaunystės laikotarpiu, kai ypatingą svarbą žmogaus gyvenime įgauna draugai. Brandos laikotarpiu atsiranda pusiausvyra, kai vėl įsiklausoma į šeimą, bet tam tikrą reikšmę išsaugo ir kolegos.

Deja, pasitaiko, kad santykiai su kraujo giminėmis išvis nutrūksta. Taip būna tada, kai iš esmės išsiskiria vertybės, mąstysena ir gyvenimo sampratos. Žmogus, išaugęs iš vaikiško šeimos lizdelio, natūraliai pirmiau žiūri dvasinių bendrybių, nei atsitiktinės kūniškos bendrystės. Mąstantis žmogus pats kuria save ir šiame savikūros procese svarbiausia jam tampa tai, ką jis pats pasirenka. Vis dėlto atotrūkio tarp šeimos narių įmanoma išvengti, užmezgant dvasinius draugystės santykius. Optimalu, kai šeimos narys kartu yra ir draugas.

Draugystė nėra visiškas pažiūrų vienodumas. Tai, veikiau, įsiklausymas ir bendrystės atradimas tam tikrais abipusiai svarbiais klausimais, o taip pat – abipusė pagalba, kai jos prireikia. Vargu, ar įmanoma tikra draugystė tarp visiškai skirtingų vertybių žmonių, bet galima draugystė, vienais klausimais skiriantis, o kitais – sutariant. Nebūna visiškai tapačių žmonių, tad bet kokia bendrystė – tiek kūniška, tiek ir dvasinė – visada remiasi artumu tik tam tikrais aspektais.

Santykiai tarp dvasinės ir kūniškos bendrystės gana keblūs ir platesniu mastu, nei šeima ar artimiausių draugų ratas. Antai Juozas Tumas-Vaižgantas apie savo tautiečius kalbėjo: „Lininiai, arielkininkai, mėšluočiai, dažnai padliecai tie lietuviai, bet – mano broliai!“ Jam svarbiausia buvo tai, kas ėjo po „bet“. Visiškai priešingai teigė didis savo tautos mylėtojas, bet kartu – moralinis universalistas, čekas Janas Husas: „geras vokietis – geresnis už blogą čeką“.

Taigi, viena vertus esame susaistyti giminystės ryšiais su šeima, gimine, tauta, antra vertus – moraliniais, o taip pat ir ideologiniais ryšiais su visiškai kitos prigimtinės grupės nariais. Net ir didžiausias tautininkas dažnai lengviau susišneka su kitos tautos tautininku, nei su savo tautiečiu, kuris nėra tautininkas. Čia glūdi sunki dilema. Iš tikro ir šeima, ir giminė, ir tauta objektyviai turi tiek vertės ir bendrystės, kiek jos įdvasinamos. Jei grupės ryšiai remiasi tiktai kūnišku bendrumu, didelė tikimybė, kad tos pačios religinės, kultūrinės ar politinės pasaulėžiūros žmonės taps artimesni, nei šeimynykščiai, giminaičiai ar tautiečiai.

Yra tokia sentencija: protingas žmogus renkasi aplinką pagal pažiūras, kvailas – pažiūras pagal aplinką. Atsitiktiniai kraujo ar teritorijos ryšiai gali užtikrinti pažiūrų bendrumą be gilesnio mąstymo, bet vargu, ar tai tenkins žmogų, gyvenantį dvasia ir ieškantį objektyvios tiesos. Pasak Sokrato būtent dvasia skiria gyvą žmogų nuo mirusio. Tai tinka ir tiesiogine, ir perkeltine prasme.

Vis dėlto esame dvasios, gyvenančios medžiaginiame pasaulyje. Kiekvienas mūsų gimstame konkrečioje šeimoje, tautoje, žemėje. Prigimtinė bendruomenė ir gimtoji žemė suteikia mums pirmines sąlygas būti – tiek kaip kūniškoms, tiek kaip dvasinėms būtybėms. Dora reikalauja atsidėkoti už šias sąlygas dėmesiu ir rūpesčiu. Taip medžiaginiai ir kūniški ryšiai įgauna dvasinės prasmės.

Esminis pasirinkimas daugeliu atvejų nėra griežta riba tarp dvasinės ir kūniškos bendrystės, bet viršenybės principas. Dvasia – aukščiau kūno, bet gyvena kūne. Dvasia turi galią persmelkti kūną ir kūniškus santykius. Taigi, sudvasinkime savo pasaulį ir jis taps prasmingas.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: