I. Levickaitė-Vaškevičienė. Nenuilstanti tremties liudytoja Lietuvos liaudies buities muziejuje (3)

Irenos Saulutės Špakauskienės gimtadienis | R. Zaltausko nuotr.

Irenos Saulutės Špakauskienės gimtadienis | R. Zaltausko nuotr.

Greitai bus trisdešimt metų, kai kaunietė Irena Saulutė Špakauskienė nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens kasdien važiuoja autobusu iš Kauno į Rumšiškes, Lietuvos liaudies buities muziejų (LLBM) ir tris kilometrus pėsčiomis eina link savo darbo vietos – jurtos (žeminukės).

Muziejininkė Irena Saulutė – 1941 metų tremtinė, Laptevų jūros tremtinių brolijos „Lapteviečiai“ narė. Kalbantis su šia jėgų pilna, visada linksma ir be galo miela moterimi sunku patikėti, jog šiemet balandį jai sukako 92 metai.

Nepamirštamos vaikystės akimirkos

Irenos Saulutės vaikystė buvo labai šviesi. Jos tėvelis karininkas Pranas Valaitis (1900–1942) buvo kilęs iš Vidgirių kaimo (Griškabūdžio vlsč., Šakių apskr.). Nors šeima turėjo 25 hektarų ūkį, nuo vaikystės teko daug dirbti. 1918 metais Pranas baigė keturias Marijampolės gimnazijos klases. Įpusėjęs penktąją, mokslus nutraukė ir 1919 metų sausį įstojo savanoriu į besikuriančią Lietuvos kariuomenę. Baigė Kauno Karo mokyklą (II laida). P. Valaitis pasižymėjo kovose prieš bolševikus, bermontininkus ir lenkus. Apdovanotas I-ojo laipsnio Kryžiumi „Už Tėvynę“ (1919 m.; nuo 1930 m. pavadintas Vyčio Kryžiaus ordinu). Tai buvo aukščiausias tik susikūrusios valstybės apdovanojimas. P. Valaitis taip pat apdovanotas Savanorio ir Nepriklausomybės medaliais (1928) bei Vytauto Didžiojo 5-ojo laipsnio ordinu (1938).

Irenos Saulutės mamytė Liudvika Misevičiūtė-Valaitienė (1902–1946) – dvarininkaitė, Murdelių (Tauragės apskr.) dvaro savininkų Vytauto ir Marcijonos Misevičių, turėjusių 150 ha, dukra. Ji mokėsi pensione Varšuvoje, vėliau baigė Švėkšnos gimnaziją. Puikiai kalbėjo vokiškai, lenkiškai ir rusiškai.

Tėveliai susituokė 1923 metais. Šeimoje augo du vaikai: sūnus Romualdas bei ketveriais metais jaunesnė dukra Irena Saulutė (gimė Kaune). P. Valaitis tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Jis labai mėgo žirgus ir šunis. Mama šeimininkavo namuose. Dėl tėvelio tarnybos Valaičiams teko dažnai keisti gyvenamąją vietą – paskiriamus tarnybinius butus. Šeima gyveno Tauragėje, Kaune, Šiauliuose, Ukmergėje, Klaipėdoje. Valaičiai mėgo lankytis Valstybės teatre. Pramogaudavo Birštone, poilsiaudavo Palangoje. Vaikai daug sportavo.

Dėl nuolatinių kraustymųsi Irena Saulutė su broliu keitė ir mokymo įstaigas. Viena iš lankytų mokyklų – prestižine laikyta Seselių kazimieriečių vaikų prieglaudos mokykla Ukmergėje. Kartu su našlaičiais joje mokėsi ir tarnautojų vaikai, anot Irenos Saulutės, kad išmoktų užjausti vargstančius.

Jurta (žeminukė) muziejuje | LLBM nuotr.

Jurta (žeminukė) muziejuje | LLBM nuotr.

Tremties paženklinta

Irenai Saulutei buvo 13 metų, kuomet su tėveliais ir broliu 1941 m. birželio 14 d. buvo ištremta. Geležinkelio stotyje P. Valaitį iš karto atskyrė nuo šeimos. Jis buvo įkalintas Rešiotų lageryje Nr. 7. L. Valaitienė su vaikais pateko į Altajaus kraštą, į Turočiako gyvenvietę. Ji kreipėsi į Kraslago viršininką ir dar spėjo kalėjime surasti vyrą, apsikeisti keliais laiškeliais. Po to susirašinėjimas nutrūko. P. Valaitis 1942 metais Kansko (Krasnojarko kraštas) kalėjime buvo sušaudytas. Tų pačių metų vasarą šeima su kitais trimis tūkstančiais tremtinių iš Lietuvos buvo perkelta į Jakutiją, prie Laptevų jūros, į amžino įšalo negyvenamas Lenos upės pakrantes ir salas. Irena Saulutė atsidūrė Tit Ary gyvenvietėje, Jakutijos Bulūno rajone. Kad išliktų gyvi, tremtiniai paskubomis iš velėnos ir atsitiktinai atplukdytos medienos statėsi jurtas. Ant suręsto medinio statinio sienų ir stogo klodavo sluoksnį samanų, po to – sluoksnį velėnos. Jurtas apdėdavo šlapiu sniegu ir apledindavo, kad vėjas neišpustytų velėnos. Jurtoje gyvendavo apie 40 žmonių. Ligų nukamuota L. Valaitienė 1946 metais mirė iš bado. Anot Irenos Saulutės, jeigu ne brolis, dalindavęsis su ja maisto daviniu, ji irgi nebūtų išlikusi gyva.

Į Lietuvą iš tremties Irena Saulutė nelegaliai grįžo 1947 metais. Lietuvoje jos neregistravo. Kaune slapstėsi svetima pavarde, gyvendama studentų bendrabučiuose, privačiuose butuose. Jei neturėdavo kur prisiglausti, dienomis eidavo į Karmelitų paplūdimį, o vakarais į šokius. 1958 metais, saugumui leidus, gavo pasą. Baigė medicinos mokyklą ir tapo medicinos darbuotoja. Irena Saulutė dirbo įvairiose gamyklų medicinos vietose, gide kelionių biure. 1960 metais susituokė su inžinieriumi Stasiu Špakausku. Užaugino dukterį Rasą, jau džiaugiasi provaikaičiais.

Prasidėjus Atgimimui, 1989 metais Irena Saulutė dalyvavo kelionėje į tremties vietas prie Laptevų jūros. Sutvarkė surastus kapus, pastatė paminklus. Pavyko rasti ir prieš keturiasdešimt trejus metus mirusios mamytės kapą. Trys vyrai pusantros dienos po grumstelį daužė amžinojo įšalo žemę, kol pasiekė karstą. Atidengus jį, visi pamatė, kad šaltis užkonservavo palaikus. L. Valaitienė atrodė lygiai taip pat, kaip savo mirties dieną – jauna, šviesiaplaukė, tik jau šarmos padabintais plaukais. Į Kauną parvežtus mamytės palaikus Irena Saulutė palaidojo Karmėlavos kapinėse. Greta – simbolinis tėvelio P. Valaičio kapas.

Jurtos vidus | E. Braziulienės nuotr.

Jurtos vidus | E. Braziulienės nuotr.

Darbas Lietuvos liaudies buities muziejuje

Muziejuje Irena Saulutė dirba nuo 1993 metų. Išskirtinis, skaudžius Lietuvos istorijos įvykius menantis Tremties ir pasipriešinimo sektorius buvo pradėtas kurti brolijos „Lapteviečiai“ sumanymu, 1992 m. rugpjūčio 23 d., pastačius čia jurtą (žeminukę). Vėliau Tremties paroda plėtėsi: atsirado vagonas, partizanų bunkeris, paminklai. Tačiau išskirtiniu šį sektorių daro ypatingai įtaigus, jautrus Irenos Saulutės pasakojimas, leidžiantis tarsi juste pajusti visą iš Lietuvos ištremtų žmonių tragediją.

Pradžioje jurtoje (žeminukėje) Irena Saulutė dirbo be atlyginimo, skatinama vien patriotinių jausmų ir tik 1997 metais lapteviečiams pavyko jai išrūpinti muziejininkės etatą. Irena Saulutė veda teminius užsiėmimus „Tremtinių buitis prie Laptevų jūros“, tremties vagone pasakoja apie trėmimus į Sibirą, partizanus. Įdomu, jog sulaukia daug prašymų išsamiai papasakoti Lietuvos istoriją. Ji taip pat veda keliones apie tremtį lankytojams iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Vokietijos, Ispanijos, Japonijos, Švedijos, Rusijos ir kitų pasaulio šalių.

Irena Saulutė ir kiti tremtiniai konsultavo dokumentinių filmų „Birželio ledas“ (2001) ir „Ledo vaikai“ (2011, filmas pelnė „Sidabrinės gervės“ apdovanojimą) kūrėjus, prisidėjo kuriant audiovizualinį „TV Europa“ projektą „Sielvarto stotys“ (2010). Irena Saulutė yra viena labiausiai filmuojamų muziejaus darbuotojų. Ji niekada neatsisako dalyvauti įvairiose laidose, projektuose.

Irenos Saulutės klausėsi ir lietuvių kilmės JAV rašytoja Rūta Šepetys. Remdamasi jos pasakojimu, Dalios Grinkevičiūtės kūryba bei surinktais kitų tremtinių prisiminimais, rašytoja 2011 metais parašė knygą „Tarp pilkų debesų“. Irena Saulutė yra viena iš pagrindinės veikėjos Linos Vilkas prototipų. Romanas pateko į „New York Times“ labiausiai perkamų knygų sąrašą, išgarsėjo visame pasaulyje. Dvidešimt Amerikos valstijų šią knygą įtraukė į mokyklų patariamos mokiniams literatūros sąrašus. Romanas išverstas į 30 pasaulio kalbų, išleistas 43 šalyse. 2018 metais pagal jį buvo sukurtas bendras JAV ir Lietuvos gamybos meninis filmas „Tarp pilkų debesų“ („Ashes in the snow“).

S. Špakauskienė yra apdovanota Savanorio ženklu (1992) ir ženklu „Savanoriui saugojusiam popiežių“ (1993). 2002 metais Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus ją apdovanojo LDK Gedimino ordino Riterio kryžiumi. 2012 m. gegužės mėnesį Irenai Saulutei buvo įteikta Sacha Respublikos (Jakutijos) prezidento Jegoro Borisovo vertinga dovana ir padėkos raštas už daugiametį bendravimą su jakutais, už ryšio tarp šių tautų stiprinimą. 2018 metais Švedijoje Irena Saulutė buvo apdovanota Šiaurės ir Baltijos šalių mokslinių tyrimų ir plėtros centro (NKC) įsteigtu mokytojo piniginiu apdovanojimu.

Laisvalaikiu Irena Saulutė labai daug skaito, keliauja. Dievina gyvūnus, jais rūpinasi. Ne kartą teko stebėti, kaip laukdama autobuso, stotelėje maitina balandžius, trupindama iš namų įsidėtą batoną. Šiais metais Irena Saulutė taip pat parašė knygą apie savo gyvenimą „Manėme, kad plaukiame į Ameriką“, kurią prieš keletą savaičių išleido leidykla „Alma littera“.

Tremties vagonas | E. Juvencijaus Morkūno nuotr.

Tremties vagonas | E. Juvencijaus Morkūno nuotr.

„XXI amžius“

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Lietuvos kūrėjai, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , .

3 komentarai

  1. Getas:

    Akivaizdu, kad Sovietų sąjungos diktatoriaus J. Stalino veiksmai prieš karą ir po karo yra nusikalstami prieš tarptautinę teisę ir prieš humanitarinę teisę ir nagrinėtini Tarptautiniame Teisme. Tenka priminti Lietuvos valdžiai, kad J. Stalinas 1956 m. Sovietų sąjungos valdžios buvo pripažintas nusikaltėliu, todėl šiuolaikinės Rusijos propagandai bei jos prezidentui, vykdančiam II Pasaulinio karo kilimo priežasčių reviziją, yra pats laikas apie tai priminti, o gal net pradėti derybas su Rusija dėl šių nusikaltimų ir Lietuvos piliečių genocido kompensacijų bei Lietuvos teritorijų grobimo. Ypač svarbu Europos sąjungai kelti klausimus dėl karinės bazės likvidavimo Karaliaučiaus srityje ir Kultūros paveldo konvencijos pažeidimų pakeičiant srities istorinius pavadinimus sovietiniais pavadinimais. Pradėkime nuo kultūros nusikaltimų, o tada pamatysime kokia bus tarptautinė reakcija.

    • Mįslė:

      Niekaip neįmenam mįslės, kodėl ligi šiol tai, kas savaime aišku ir akivaizdu, ligi šiol nepadaryta?
      O ar nebus priežastis – jų pačių bendradarbiavimas su dar didesniu karo nusikaltėliu, visokeriopa pagalba jam, o vėliau ir jo KARO GROBIO įteisinimas SĄJUNGININKŲ SUTARTIMIS. Nieko neišmanydami, kas dedasi ,,sąjungos” viduje, jie pasirinko ,,mažesnę blogybę”, IR TIKĖJOSI pasielgę pragmatiškai
      …………………………
      * Kur šiais laikais, netgi šiais metais tai iš aplink girdėta – rinkausi mažesnę blogybę?

  2. Pajūrietis:

    Sveikatos ir ilgiausių metų p. Irenai Saulutei Špakauskienei.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: