V. Valiušaitis. Kodėl verta prisiminti Birželio sukilimą? (video, nuotraukos) (26)

Generalinio štabo pulkininkas Kazys Škirpa. Ketvirtas dešimtmetis | archyvinė nuotr.

Generalinio štabo pulkininkas Kazys Škirpa. Ketvirtas dešimtmetis | archyvinė nuotr.

Šiandien sukanka 80 metų, kai Berlyne, 1940 m. lapkričio 17 d., pulkininko ir diplomato Kazio Škirpos bute Achenbachstrasse 1, buvo įkurtas Lietuvių aktyvistų frontas (LAF), parengęs ir sėkmingai įvykdęs 1941 m. birželio 23-osios sukilimą.

Šios sukakties išvakarėse nutiko keletas pažymėtinų įvykių, kurie deramai įprasmina prieš aštuonis dešimtmečius atiradusio ir Lietuvos istorijoje reikšmingą vaidmenį atlikusio sąjūdžio genezę.

Visų pirma pažymėtina Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių iniciatyva. Namajūnuose, Pasvalio rajone, Kazio Škirpos gimtinėje, š.m. rugsėjo 27 d. savanoriai, kurių gretose buvo ir dalis pirmųjų pasieniečių, pasodino Sukilimo vadovo plk. K. Škirpos ąžuolyną, kuris, pagal Pasvalio savivaldybės kraštovaizdžio architektės projektą, įgavo Gediminaičių stulpų pavidalą. Sklypą ąžuolynui, kuris skirtas Pasvalio savivaldybės bendruomenės reikmėms, išrūpino Saločių seninūnas Algimantas Mašalas. Jo rūpesčiu 2016 m. lapkričio 23 d. buvo atidengtas paminklinis akmuo K. Škirpos tėviškėje [1].

125555102_2825015884481967_3814789688315191313_n

Archyvinė nuotr.

Kitas pažymėtinas ir datą netiesiogiai įprasminantis įvykis nutiko spalio 23 d. Jaunas mokslininkas-istorikas Simonas Jazavita Vytauto Didžiojo universitete sėkmingai apgynė daktaro disertaciją „Kazio Škirpos geopolitinė Lietuvos vizija ir pastangos ją įgyvendinti 1938-1945 m.“ [2].

Šie faktai liudija, kad herojinė data – 1941 metų birželio 23-oji – ir šių dienų žmonių atmintyje tebėra gyva, kovotojų už laisvę ir Lietuvos nepriklausomybę atminimas gerbiamas, jų darbai ir palikimas tyrinėjamas bei įprasminamas.

K. Škirpos marti Kristina Škirpienė, gyvenanti Jungtinėse Valstijose, paprašė perduoti Simonui Jazavitai nuoširdų sveikinimą, pasiekus daktaro laipsnį, ir padėką, už ilgametį darbą, tyrinėjant jos uošvio politinį ir diplomatinį kovų už laisvę palikimą. Ji taip pat dėkoja ir „visiems ąžuolyno kurėjams bei sodintojams, už šios kilnios idėjos įgyvendinimą pulk. Kazio Škirpos gimtinėje.  Man atrodo, kad būtent ąžuolas atspindi stiprumą, galią ir ilgaamžiškumą, kas labai atitinka pulk. Kazio Škirpos asmenybės bruožams“, – savo padėkoje rašo K. Škirpienė.

Čia verta prisiminti, kas gi vis dėlto buvo tas LAF‘as, kurį sovietinė propaganda penkis dešimtmečius tiek maišė su žemėmis, kad dalis žmonių iš to sovietinės istoriografijos stereotipo ir šiandien sunkiai vaduojasi, vienpusiškai traktuodami istorinius faktus ir priskirdami jam būtas ir nebūtas kaltes.

K. Škirpa, apie organizacinę LAF užuomazgą 1940 m. lapkričio 17 d. savo knygoje „Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti“ rašo:

„Atbėgėliai iš sovietų okupuotos Lietuvos, kuriais teko bazuotis sudarant LAF užuomazgos branduolį Vokietijoje, nebuvo jokie pronaciai, bet buvo tokio pat blaivaus lietuviškai patriotinio nusistatymo žmonės, kokio laikėsi ir visa mūsų tauta, ir troško kuo greičiau susilaukti Vokietijos Reicho pagalbos sovietiniam komunistiniam jungui nusikratyti. Minėti atbėgėliai tebuvo tik vieni iš tų laimingųjų, kuriems pasisekė pasprukti nuo raudonojo teroro per pirmuosius sovietų okupacijos mėnesius mūsų nelaimingame krašte ir surasti sau laikiną prieglobstį vokiškojo Lietuvos kaimyno žemėje. Socialiniu požiūriu tai buvo visų mūsų tautos socialinių sluoksnių žmonių mišinys: jame buvo fizinio darbo žmonių, įvairios padėties buvusių valstybės tarnautojų, buv. karininkų, spaudos atstovų ir kultūros darbuotojų, žymesnių mūsų visuomenės bei politinių srovių veikėjų, buv. valstybės vyrų, ministerių įvairiose Lietuvos vyriausybėse ir kai kurių pasiturinčiojo sluoksnio atstovų – buv. žemvaldžių, industrinių įmonių savininkų, bankininkų ir t.t.

Bet ir šiems visiems „kapitalisto“ pavadinimas nebegalėjo būti taikomas, nes komunistiniai plėšikai Lietuvoje jau buvo jų turėtą turtą užgrobę. Staigiai svetimame krašte atsidūrusių asmenų nepavydėtinos pragyvenimo sąlygos buvo visus juos socialiniu atžvilgiu sulyginusios kaip niekad prieš tai: nors kone visi atbėgėliai buvo inteligentai, tačiau – išskyrus vieną kitą – beveik visi jie turėjo griebtis fizinio ar pusiau fizinio darbo, kad užsidirbtų lėšų pragyvenimui. Nors jie ir kentėjo nuo materialinių sąlygų, bet tėvynės gelbėjimo reikale jie buvo kupini pasiryžimo kad ir didžiausioms aukoms.

Partinės afiliacijos požiūriu jie betgi dar nebuvo suspėję atsipalaiduoti nuo aštrių pažiūrų skirtumų ir šių pastarųjų išugdytų negerovių tarpusavio santykiuose. Vis dar būdavo galima pastebėti atvejų, kai asmenys – dėl partinių susivaidijimų taip netolimoje praeityje – privengdavo ištiesti viens kitam ranką arba sėsti greta viens kito, nors ir susirinkę aptarti visiems jiems vienodai svarbių tėvynės Lietuvos gelbėjimo reikalų. Bet partinių aistrų kerojimui Lietuvos diplomatinio posto Vokietijoje globoje sąlygų nebuvo. <…> Kuriems šisai mano nusistatymas iš seniau dar nebuvo paaiškėjęs, tie gavo tuo įsitikinti per svarbius svarstymus su rinktiniais politikais ir valstybininkais iš atbėgėlių tarpo. Juos organizavau tam, kad surasčiau visiems priimtiną veikimo platformą, ir kad nustatyčiau organizacinius pagrindus apjungti mūsų tautos ryžtingesniems elementams po viena kovos vėliava didžiajam Lietuvos atkūrimo tikslui siekti.

Buvo tikrai džiugu matyti, kaip lietuviai, prieš tai partiškai susivaidiję, noriai rikiavosi į bendrą frontą bei vieningą organizaciją, apsivalydami nuo praeities nesantaikos dulkių. Tokioje tad bendro ir laisvo patriotinio pasiryžimo atmosferoje galėjau 1940 m. lapkričio 17 d. vakare sukviesti savo privačiame bute Berlyne, Achenbachstrasse 1, Lietuvių Aktyvistų Fronto (LAF) formalios užuomazgos susirinkimą, nors to sąjūdžio genezė faktiškai siekė 3-4 mėnesius atgal. Ji buvo glaudžiai susijusi su mano rizikinga kelione į Kauną birželio mėn. gale ir daug žadėjusiu, bet neįvykusiu planu Lietuvos suverenumui atkurti 1940 m. liepos mėn. pasinaudojant lauktu, tik atsidėjusiu, staigiu Maskvos – Berlyno pakto sužlugimu.

Susirinkime dalyvavo 28 asmenys, seniau priklausę įvairioms partijoms ar politinėms grupėms, išskyrus gal tik kelis, kurie prieš tai nebuvo susirišę su jokia partija. Susirinkusių tarpe buvo buv. Lietuvos valstybės vyrų – ministerių, žymesnių visuomenės veikėjų, intelektualų, kunigų, buv. karininkų ir t.t. Susirinkimui pirmininkavo inž. Ernestas Galvanauskas, Lietuvos Tautinio Komiteto pirmininkas, pagal Lietuvos pasiuntinių ir įgaliotųjų ministerių konferencijos Romoje priimtą nutarimą [3].

Visiems, kas domisi šios istorijos detalėmis, rekomenduoju skaityti K. Škirpos „Sukilimą“, kurį šiemet, autoriaus 125-ųjų gimimo metinių proga, Vilniuje pakartotinai, praėjus 40-metų nuo pirmosios laidos, išleistos 1975-aisiais Vašingtone, išleido leidykla „Žara“:

O šia proga proga rekomenduoju porą straipsnių iš ano meto spaudos.

Pirmasis – Juozo Brazaičio parašytas, bet nepasirašytas straipsnis, primena, kodėl verta prisiminti ir minėti 1941 m. metų Birželio sukilimą. Šis straipsnis buvo paskeltas 1968 m. birželio 18 d. Niujorko laikraštyje „Darbininkas“. Tų pačių metų sausio mėnesį Čekoslovakijoje prasidėjo vadinamasis „Prahos pavasaris“. Partijos reformuotojų grupė, susitelkusi apie pirmąjį ČKP CK sekretorių Aleksandrą Dubčeką, bandė demokratizuoti Čekoslovakijos komunistinę sistemą, įgyvendinti „socializmą žmogišku veidu“. Balandžio mėnesį buvo paskelbta politinių permainų programa „Čekoslovakijos kelias į socializmą“, panaikinta cenzūra, pasirodė straipsnių, smerkiančių partijos politiką.

J. Brazaitis, gerai pažindamas ir savo kailiu patyręs komunizmo bei nacizmo pragištingumą, anksti suprato kuo visa tai gręsia, pravedęs paralelę, tarp to, ką išgyveno lietuviai 1941-ųjų birželį, ir kuo gyveno čekai ir slovakai 1968-ųjų birželį. Ir Brazaitis buvo teisus: naktį iš rugpjūčio 20 d. į 21 d. komunistinės Lenkijos, Vengrijos, Bulgarijos kariuomenės, vadovaujamos Sovietų Sąjungos pajėgų, pradėjo karinę intervenciją – operaciją „Dunojus“. Iš Maskvos atskridęs Prahos oro uoste nusileido lėktuvas su daugiau nei šimtu persirengusių Sovietų Sąjungos agentų, greitai užėmusių objektą ir atvėrusių erdvę desantininkams. Čekoslovakijos sieną visomis kryptimis kirto Varšuvos pakto šalių kariuomenės. Daugiau nei 250 tūkst. karių, tūkstančiai šarvuotos technikos, pabūklų, lėktuvų…“

Antrasis straipsnis – Broniaus Aušroto interviu su K. Škirpa, atidavus jam „Sukilimo“ mašinraštį į spaustuvę ir belaukiant knygos pasirodymo. Priminsiu, kad B. Aušrotas buvo Lietuvos kariuomenės II skyriaus (žvalgyba ir kontržvalgyba) karininkas (1937-1940), 1944-aisiais pasitraukęs į Vokietiją, 1949 m. persikėlęs į JAV, 1951-1973 m. dirbęs JAV gynybos departamente, taip pat parašęs dvi labai įdomias ir vertingas atsiminimų knygas: „Sunkių sprendimų metai“ (1985, Čikaga; 2 laida 1990, Vilnius) ir „Laisvės niekas nežadėjo“ (1992, Vilnius).

B. Aušroto interviu su K. Škirpa skelbtas savaitraštyje „Dirva“, 1974 m. balandžio 26 d.

Tai buvo seniau, o dabar pasikeitė…

125532040_1330054450673430_4739636047165285719_n

Archyvinė nuotr.

Debesys ir pragiedrėjimai viršum Čekoslovakijos primena tuos, kurie buvo viršum Baltijos prieš 29, 28, 27 metus

„N[ew] Y[ork] Times“ [1968] birželio 16 priminė, kad Sovietų kariniai manevrai Čekoslovakijos teritorijoje ir tuo pat metu pikti sovietinės spaudos kaltinimai Čekoslovakijai gali virsti grėsme. „Chr[istian] Sc[iense]. Monitor“ priminė, kad rytų Vokietija gali imtis provokacijos, kurios dėka Sovietai galėtų įvesti daugiau savo kariuomenės į rytų Europą.

Ar toki priminimai nėra tik žiūrėjimas pro juodus akinius ir ramaus skaitytojo nereikalingas jaudinimas?

*

Žiūrėdami pro akinius, pro kuriuos matyti bent trijų dešimtų metų toluma, regim panašius Sovietų praktikuotus karinius ėjimus ir kaltinimus. Būtent: 1939 rugs[ėjo] 26 Maskva iškvietė Lietuvos ministerį J. Urbšį ir pareikalavo, kad Lietuva įsileistų Sovietų karines bazes. Reikalavimas buvo įvykdytas 1939 spalio 10 „sutartimi“, tikintis, kad nebus naujų reikalavimų. Bent pusmetį bazės laikėsi ramiai. Karą su Suomija baigę, Sovietai ėmė nerimti, ir 1940 gegužės 25 paskelbė kaltinimus Lietuvai: esą ji nesilaiko anos sutarties; grobia sovietinės įgulos kareivius; suiminėja darbininkus, kurie dirba sovietinėm įgulom, o dar baisiau – visos trys Baltijos valstybės sudarė slaptą karinę sutartį prieš Sovietus. Kaltinimas buvo pagrįstas tiek, kaip ano pasakėčios vilko, kuris kaltino ėriuką, kad jam vandenį sudrumstęs, nors pavandeniui per šimtą žingsnių nuo vilko stovėjęs. Tačiau kaltinimo rezultatas buvo 1940 m. birželio 14 ultimatumas, ir rytojaus dieną sovietų nauji kariniai daliniai užtvindė Lietuvą.

Buvo baigtas veiksmas, prasidėjęs nuo įgulų.

Tie, kurie apie Baltijos valstybių užgrobimą tyli, betgi gerai žino, kokiais metodais Sovietai savo agresiją vykdo, ir dėl to su nerimu ima žiūrėti į Čekoslovakijos likimą.

*

Čekoslovakijoje sekami dabar ir pragiedrėjimai. Pragiedrėjimai, kurie eina iš vidaus. Pastangos nusikratyti bent kiek Maskvos komunistų kontrole; pastangos atstatyti daugiau asmens laisvių.

Tokios pastangos irgi nenaujos. Dažniau spaudoje primenamos rytų Vokietijos panašios pastangos – 1953 sukilimas. Primenamos lenkų pastangos. Primenamas su ypatinga pagarba Vengrijos sukilimas 1956. Vengiama priminti, kad tokios pastangos buvo ir Lietuvoje. Jų pradžia tai 1941 m. birželio 23 sukilimas prieš sovietinė okupaciją.

Sukilimo vaisiai buvo graudūs – suklota 2,000 gyvybių. Vaisiai ir džiuginantys – sukilimas sugriovė Sovietų propagandą, kad lietuvių tauta savu noru prisiėmusi sovietinė vergiją. Sukilimas davė laikinąją vyriausybę, kuri 6 savaites išsilaikė naujoje svetimųjų okupacijoje. O kai savo veikimą buvo priversta sustabdyti, ji paliko savo sukurtą administracinį aparatą, kuris sugebėjo sėkmingai ir garbingai priešintis naujos okupacijos užmačiom.

Sukilimas pakėlė pačios tautos pasitikėjimą savom jėgom. Atsparumas svetimai dvasiai, pasitikėjimas savim, tautinis kūrybingumas ir šiandien tautoje yra gyvi.

Jei kiti neprisimena šio Lietuvos laikotarpio, tai jis neužmirštinas patiem lietuviam. Neužmirština ana pažeminimo data – 1940 metų birželio 15 dienos sovietinė invazija; neužmirština herojinė data – 1941 metų birželio 23 dienos sukilimas. Tai reikia prisiminti.

*

„Tai buvo taip seniai, kad aš nė neatsimenu…“ – sakė šios dienos žmogus. Laikai – kalbėjo jis toliau – pasikeitė; pasikeitė ir žmogus. Pasikeitė ir komunizmas. Pasikeitė ir Maskva.

Dieve, duok, kad taip būtų. Bet nėra tiesa, kad pasikeitė Maskva iš esmės, kaip nėra tiesa, kad pasikeitė žmogus iš esmės. Nuo Adomo laikų jis tebemyli. Nuo Kaino laikų jis neapkenčia brolio ir jį žudo. Nuo Nojaus laikų vaikai su pašaipa žiūri į naujos patirties apsvaigintą savo tėvą. Nuo Dovydo laikų tebeatsiranda dovydų, kurie (gal Viešpaties lėmimu) partrenkia galijotus ir suniekina oportunistus, sakančius, kad reikia nusilenkti prieš dienos galijotus…

Žmogus liko tokis pat mylįs, tokis pat žudikas, tokis pat patyčia, tokis pat herojiškas, šventas. Amžių eiga ir civilizacija jo aistras ne sunaikina, bet jas abpalaiduoja ar apvaldo.

Kremliaus grobimo aistros nepasikeitė. Ar apvaldomos?

Mūsų amžius tylėjo, kai Kremliaus grobimo ir žudymo aistra išsiliejo prieš Baltijos tautas; tylėjo, kai ji naikino Vengriją, rytų Vokietiją. Pastatė betgi užtvaras sovietinei grobimo aistrai, kai ji nukrypo prieš Persiją, Graikiją, Libaną, Korėją, Vietnamą, Domininkonų respubliką.

Bet užtvaras komunistinei grobimo aistrai statė ne ta institucija, kuri tam įsteigta ir iš aukšto laiminama – ne Jungtinės Tautos. Tai darė Jungtinės Valstybės…

Ir pagerbdami savo didvyrius, kovojusius prieš sovietinį grobimą, mes pareiškiame dėkingumą Jungtinėm Valstybėm, kurios bent ano prieš 28 metus įvykdyto birželio 15 dienos smurto nepripažino.

Sykiu su rūpesčiu žiūrime į Baltijos kraštų, į Europos bei Azijos likimą, nes jis žymia dalim priklauso nuo to, ar Jungtinės Valstybės eis savo tradiciniu keliu ar duosis sugundomos eiti Jungtinių Tautų keliu. O tokių gundytojų yra daug.

K. Škirpos knyga „SUKILIMAS Lietuvos suverenumui atstatyti“ netrukus išeis iš spaudos

Archyvinė nuotr.

Archyvinė nuotr.

Pasikalbėjimas su Pirmuoju Lietuvos Savanoriu, pulk. Kaziu Škirpa,

„Sukilimas Lietuvos Suverenumui Atstatyti” knygos autoriumi.

– Jau virš pusės metu prabėgo po mudvieju paskutinio pasimatymo. Tuomet man minėjote, kad Jūsų parašytoji knyga jau renkama Tėvų Pranciškonų spaustuvėje, Brooklyne. Ar ji yra jau surinkta ir paruošta spausdinimui? Ar greit pasirodys?

– Deja, dar ne artimiausiomis dienomis. Dėl spaustuvės kėlimosi į kitas patalpas, įvyko nenumatytas knygos spausdinimo susikliudymas. Tad sunku pasakyti knygos pasirodymo tikslią datą. Tegaliu pasakyti, kad nežiūrint minėto susikliudymo, džiaugiuos kad tas mano raportas istorijai netrukus išvys dienos šviesą, kad ir tenka to dar kiek palaukti.

– Ar lietuviškoji visuomenė vis dar gyvai tebesidomi mūsų netolimos istorijos įvykiais?

– Vykstantis gana gausus knygos užsisakymas iš anksto, t.y. prenumeratos tvarka, vaizdžiai parodo, kad mūsų visuomenė gyvai tebesidomi ano meto mūsų kovos įvykiais Lietuvai atkurti, o ne vien tuo, kas daroma tuo reikalu šiuo metu. Esu susilaukęs visos eilės pagiriamųjų laiškų už tai, kad ėmiausi pastangų parašyti ir išleisti knygą apie Lietuviu Aktyvistų Fronto (LAF) nueitą kovos kelią Lietuvai gelbėti 1940-1941 metais, o ne sėdėjau sudėjęs rankas laukdamas, kad kas kitas tai padarytų.

– Ar vis dar galvojate, kad šią knygą būtina išleisti anglų ir vokiečių kalbomis? Jeigu taip, tai koki samprotavimai taip nuteikia ir kas galėtų finansuoti tokio leidinio gana brangų išleidimą?

– Taip. Apie tai aš ne tik tebegalvoju, bet ir tam ruošiuosi, nors tai ir vėl nemažas užsimojimas, be to susijęs su didesniais finansiniais reikalavimais.

Knygos išleidimas anglų kalba būtų naudingas objektyviškam angliškai kalbančios publikos painformavimui apie 1941 metų mūsų tautos sukilimą, nes daugel kas anglų-saksų pasaulyje ir praėjus daugiau kaip 30 metų nuo ano įvykio vis dar nesupranta ar nenori suprast, kodėl ėmėmės tokios nepaprastos ir didžiai, rizikingos priemonės, kaip pravedimas ginkluoto lietuvių tautos sukilimo savos valstybės suverenumui atkurti, pasinaudojus proga didžiųjų Lietuvai nedraugingų, jos kaimynų tarpusaviu susikovimu mūsų krašte, kada vienas jų jau nuo 1940 m. laikė Lietuvą ginklu užgrobęs, o antrasis irgi ruošėsi ją užgrobti savo ruožtu.

Dar svarbiau yra išleisti Lietuvos 1941 metų sukilimo knygą vokiečių kalba. Ir štai kodėl.

Tas sukilimas, kad ir suvedęs mus į konfliktą su buv. hitleriniu Reichu, nebuvo joks nedraugingumo aktas pačiai vokiečių tautai. Priešingai, jis buvo jai tik draugingas, nes ginklą buvome pakėlę prieš bendrą mums ir Vokietijai priešą sovietinį okupantą mūsų krašto, o ne prieš vokiečių karius, žygiavusius per Lietuvą toliau į rytus.

Knygos apie 1941 metų birželio sukilimą išleidimas vokiečių kalba ir jos paplatinimas didesniu tiražu pačioje Vokietijoje veiksmingai padėtų prisiugdyti daugiau draugų Lietuvai vokiečių visuomenėje ir tikrų rėmėjų mūsų pastangų atgauti Lietuvai valstybinę nepriklausomybę, kaip tame mums pagelbėjo ir po I-jo pasaulinio karo.

Sukilimo knygos perredagavimas į svetimas kalbas ir jos pakartotinas išleidimas, mano manymu, nesudarytų neįveikiamos finansinės problemos. Nedarau iliuzijų, kad reikalingų tam lėšų pabirtų, kaip kokios manos, iš aukštybių. Jų galėtų lengvai susikaupti paleidžiant lietuviškąjį knygos tekstą didesniu tiražu, jei kiekvienas tikrai trokštąs atgauti Lietuvai valstybinę nepriklausomybę, laikytų savo pareiga Sukilimo knygą būtinai įsigyti, šiuo būdu, kad ir kuklia pinigine suma, bet ne dovanai, prisidėdamas prie lėšų sutelkimo didžiajam svarbiam Lietuvos laisvinimo reikalui.

Br. Aušrotas

Nuorodos:

  1. http://kariuomeneskurejai.lt/lietuvos-kariuomenes-kureju-savanoriu-pasodintas-pulkininko-ir-diplomato-kazio-skirpos-azuolynas-osia-kovos-daina/
  2. https://www.bernardinai.lt/istorikas-s-jazavita-pasigendu-blaivaus-poziurio-i-kazio-skirpos-asmenybe/
  3. http://alkas.lt/2017/11/19/v-valiusaitis-atrastas-lietuviu-aktyvistu-fronto-isteigimo-aktas/
Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

26 komentarai

  1. Rasa:

    AČIŪ gerbiamam Valiušaičiui už jo pastangas ir darbus atskleidžiant Birželio sukilimo reikšmę. AČIŪ už ryžtą ir drąsą oponuoti įvairiais klausimais mūsų plačiai besireiškiantiems istorijos “profesoriams”, kurie nuolatos juodina ar menkina Lietuvos istoriją, lyg dirbtų priešams.

  2. jurgis ne visiškas:

    Tikrai, geros pastangos, o tai Birželio sukilimo juodinimas, ypač iš žydų pusės, virto Lietuvos laisvės kovų juodinimu. Svarbu tęsti šitas pastangas, ir Alkas galėtų būti nuolatinis tokių kovų viešintojas principu “Kartoti ir prisiminti”.

  3. Laima:

    Puikus straipsnis. Tai svarus įnašas kovoje prieš Lietuvos istorijos juodintojus.

  4. Pajūrietis:

    Ačiū gerbiamajam Vidmantui Valiušaičiui.

  5. Kalbant apie Birželio 23-osios sukilimo reikšmę sakyti “verta prisiminti” – ne tas žodis. Sukilimo vadovų paskelbtas Lietuvos suverenumo atkūrimas, valstybės valdymo perdavimas į jų sudarytos civilinės Vyriausybės rankas turi būti pastatytas į savo vietą Lietuvos valstybėje – lygia greta su Vasario 16-ąja, 1949 m. Partizanų vadų deklaracija, Kovo 11-osios Nepriklausomybės atkūrimu. Tai turi būti padaryta Seimo sprendimu.
    Yra būtina atskleisti atvirai ir tai, kodėl buvęs užsienyje Prezidentas Smetona, dar veikusios buvusios Nepriklausomos Lietuvos diplomatinės pasiuntinybės, apskritai lietuviai užsienyje tuo Suvereno atkūrimą patvirtinančiu Sukilimo dokumentu ir valdžios paėmimo rezultatais nesinaudojo, nedarė žygių, kad Europos šalys, kurios buvo pripažinusios Lietuvos priklausymą sovietams, dabar pripažintų Sukilėlių atkurtą Lietuvos valstybės suverenumą. Kokios čia lietuvių tarpusavio ambicijos tai lėmė, kam prireikė VLIK’o, užuot vieningai operavus Sukilimo dokumentais, valdžios perėmimo visoje Lietuvoje faktu.
    80-mečio proga laikas apie tai kalbėti atvirai, stotis ant tikrų istorinių pamatų.

  6. Istorikas:

    Nacių kolaborantai savo juodus darbelius dangstė kilniais lozungais. Jei Škirpa nesuvokė, kad su nacistine Vokietija Lietuvos laukia sunaikinimas tai ko vertas toks ppolitinis veikėjas? Politinio karsto ir paniekos. Nevertas jis nieko.

    • jurgis ne visiškas:

      Na, istorikas (?) pučia į žinomą dūdą, o jo mintis, kad “Škirpa nesuvokė, kad su nacistine Vokietija Lietuvos laukia sunaikinimas …” yra tradicinis žydų ir sovietų motyvas, užmirštant, kad tada naciai buvo išsigelbėjimas nuo sovietų teroro… Jeigu naciai būtų laimėję karą, ir Lietuva po jo būtų likusi bent Rytų Europos valstybė, tuomet toks pasirinkimas pasiteisintų. Bet pasaulio pasidaliojimas lėmė tolesnę lietuvių vergiją. Tai klausimas: ar vertėjo ir toliau likti sovietų okupacijoj? Gerų lūkesčių turėjo ir Škirpa.

    • Getas:

      Švieskis “istorike”, o neskleisk sovietų bolševikų melo. Jei gali savarankiškai mąstyti, tai tau akivaizdūs pvz. Vengrija, Rumunija kartu su Vokietija dalyvavo kare prieš Stalininę sovietiją, tai ar jos buvo nušluotos nuo žemės ir sunaikintos? Kaip tik vengrai sekė LAF -u ir 1956 m. sukilo, bet buvo sovietų tankais sutriuškinti.

  7. A. Jokubaitis dabar:

    per ŽR.
    BŪTINAI klausykite!

  8. Škirpos nuopelnai kuriant LAF ir organizuojant Sukilimą neginčytini. Tačiau Sukilimo veiksmuose pats Škirpa dalyvauti negalėjo ir nedalyvavo, nes tuo metu naciai Berlyne jį laikė areštavę. Ir apskritai sukilimo rezultatatai negali būti tapatinami su vienu ar kitu atskiru asmeniu, nes tai daugelio asmenų sutartinų veiksmų pasekmė.
    Sukilimui vadovavo jo štabai buvę Vilniuje, Kaune, kituose Lietuvos miestuose. Taigi sukilimą šių vadų vadovaujami įvykdė sukilėliai, t.y. Lietuvoje gyvenę asmenys, kuriems pagal Konstituciją priklausė suvereno teisė Lietuvoje. Tokiu atveju Sukilėlių atkurtas valstybinis Lietuvos suverenitetas yra įvykdytas šią galią turinčio subjekto – Tautos, tad yra visiškai teisėtas veiksmas.
    Birželio 23-ąją atkurtas Lietuvos suverenitetas yra teisiškai labai neparankus dokumentas, todėl kiek įmanydami Sovietai jį šmeižė.

    • Žemyna:

      Tokiu atveju (okupuodami LT) vokiečiai okupavo ne dalį SSSR teritorijos, o savarankišką Europos valstybę.

      • Be abejonės – taip, bet ir sovietai 1944 metais vaduodami Lietuvą “išvadavo” ne SSSR , o Lietuvos valstybės teritoriją. Tad teisiškai po karo Lietuva turėjo tokį patį statusą, kaip ir Lenkija, Čekoslovakija ir t.t., t.y. mažų mažiausiai turėjo teisę į vadinamą “Liaudies respublikos” statusą. Jeigu Lietuva šį statusą būtų gavusi, tai tautai nei partizanavimo, nei Sibirų, gulgų pernešti nebūtų tekę.
        Tačiau “užsienyje buvusi Lietuva” 1942-43 m. deramų žygių dėl suverenumo pripažinimo Birželio 23-osios dokumentų pagrindu nedarė, kai tuo metu buvusi egzilyje Lenkijos valdžia kursavo tarp Londono ir Maskvos. Iš čia ir skirtingi istoriniai likimai šalims teko…

        • Žemyna:

          Dėl gulagų klystate. Ne tokiais mastais, bet ir jie turistavo-gulagavo… Buvo sovietmečio pabaigoje jų serialas, kuriame buvo ir iš Sibiro sugrįžusi tetulė, kuriai niekas namų negrąžino, tad ją priėmė giminaičiai. Ten nebuvo daug samprotaujama, tik per buities detales tai šis, tai tas išlįsdavo. Naujoji PL jai buvo nepažįstama ir nesuprantama. Be to, ir mūsų tada dar plačiai pasklidusi giminė irgi iš ,,turistų”.

    • Kitas Praeivis:

      Tik kažkodėl Sovietai vienintelį iš 13 ministrų Laikinos vyriausybės su visa puošte Sovietinių privilegijų pasitiko 1959m. ; mokslinė katedra , gražintas butas , nusipelnusio LTSR architekto vardas ir tt. .

  9. Getas:

    KĄ galime dabar padaryti iš birželio 23 d. sukilimo ir sudarytos Laikinosios vyriausybės Nepriklausomybės deklaracijos. Pritariu Vilna idėjai: reikia reikalauti Seimo paskelbti šią deklaraciją Lietuvos teisiniu dokumentu ir registruoti JT bei ES. Toks paskelbimas užčiaups visą propagandinį Kremliaus melą, vykdomą dabar.

  10. Kitas Praeivis:

    Kokia juokinga ” patriotų ” iliuzija.
    Ant kiek reikia būti idiotu , kad tikėti tokiomis pasakomis. Vos tik tuometinės Vokietijos vadovybė nusprendė kariauti su Sovietais , Abveras ( Vokiečių žvalgyba ) , iš karto pradėjo agentūrinį darbą Lietuvos teritorijoje.
    Mieli ” kvailučiai ” , jůs tikite , kad Vokiečiai planuodami “blickrigą ” su Sovietais , nesiėmė spec. tarnybų priemonių 1939-1941 metais planuojamoje okupuoti teritorijoje ? Kas racionaliau ? Skirti papildomai keletą pilnai sukomplektuotų kovinių divizijų ar keliasdešimt Abvero darbuotojų pravesti spec operaciją ” Sukilimas ” ir pasinaudoti naivuoliais Lietuvoje ?
    Kokiu tikslu tos jūsų kvailos iliuzijos ? Man dažnai atrodo , kad tos pasakos sklinda iš Rytinės kaimynės. Jokio kritinio mąstymo. Dėl to ir pokaryje tokie nuostoliai partizaniniame kare 1/5 , kai net nebuvo iš esmės susidurimų su reguliare kariuomene apart kelioka epizodu 1945/46. Visi nuostoliai per agentūrinį darbą ir išdavystes.
    Jūs bent įdėmiai K.Škirmos atsiminimus perakaitykite.
    Pasinaudojo Vokiečiai kaip naivia merga ir nužygiavo į rytus savo problemų spręsti. Tik Ž.Lansbergis – vienintelis su 13 ministrų buvo sutiktas 1959m su sovietinėmis privilegijomis.
    Paskutiniu metu nagrinėju Kalnų Karabacho temą sau. Ten baigėsi Armenijos tragedija.
    Viena iš priežaščių , istorijos išsigalvojimas ir pateikimas tautai kaip tiesa.
    Kažko labai panašu su Lietuva.

    • Getas:

      Kitas balsas: Kokia juokinga ” patriotų ” iliuzija. Kodėl diegi prisitaikėliškas, nuolankias kitiems mintis? Kaip ten bežiūrėsi, bet Laikinoji Vyriausybė gyvavo 6 savaites ir LAF atliko drąsų žygį –sukilimą. Vyriausybė visam pasauliui paskelbė Lietuvos Nepriklausomybę – tai tarptautinės teisės Aktas. Mūsų pareiga jį išviešinti ir juo remtis tarptautiniuose santykiuose, juolab, kai Lietuva yra NATO narė ir ES narė. Mūsų Seimas privalo patvirtinti Deklaraciją Lietuvos Valstybės Aktu. Tai būtų svarbiausias šiandieninės Lietuvos aktas, veikiantis į Tarptautinę teisę.

  11. Vidinis Balsas:

    Ar Lietuva, kaip valstybė, kada nors kariavo prieš Vokietiją ? Ar Lietuva, kaip valstybė, kada nors iš vis, su kuo nors kariavo ? Tik tarpusavyje . Ir padlaižiavimas svetimiems…. O kai tie, kuriems padlaižiaujama, parodo pirštu kas yra priešas – patriotų , lig grybų Merkinėje.
    Kalbant apie anuos laikus, būtina nepamišti, jog Smetonos Lietuvoje viešpatavo judošiai. O dabar ? Na, nuotoliniu būdu – tobulėjam, gi.

  12. Viena prieš dvi? Ar prieš tris?:

    Vidmantas Valiušaitis. Lietuva priešinosi abiems: ir raudoniesiems, ir naciams
    – slaptai.lt/vidmantas-valiusaitis-lietuva-priesinosi-abiems-ir-raudoniesiems-ir-naciams/

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: