Netekome iškilaus menotyrininko, dailininko prof. Vytenio Rimkaus (video) (4)

Rimkus-Vytenis-skrastas-lt-nuotr

prof. Vytenis Rimkus (1930-2020) | skrastas.lt nuotr.

Lapkričio 12 d. netekome iškilaus menotyrininko, dailininko, habilituotas mokslų daktaro, Šiaulių miesto ir Šiaulių rajono garbės piliečio, visuomenės veikėjo, profesorius Vytenio Rimkaus (1930-2020).

V. Rimkus gimė 1930 m. sausio 17 d. Zatišų kaime (Šiaulių r.). Mokėsi Bagdoniškio ir Bazilionų pradžios mokyklose, Šiaulių berniukų gimnazijoje. 1946 metais kartu su tėvais buvo ištremtas į Sibirą. Už dalyvavimą pasipriešinime prieš sovietinį režimą Vyteniui Rimkui buvo paskirta mirties bausmė, kuri vėliau pakeista į kalinimą Rešiotų lageriuose. 1958 metais V. Rimkus grįžo į Lietuvą, dirbo šaltkalviu-dažytoju Šiaulių autobusų parke ir neakivaizdiniu būdu studijavo Leningrado Iljos Repino dailės institute, kurį 1966 metais baigė su pagyrimu. Nuo 1966 m. dirbo Šiaulių pedagoginiame institute, vėliau – Šiaulių universitete, nuo 1988 m. – šio universiteto profesorius. 1974 metais apgynė dailėtyros daktaro, 1977-aisiais – dailėtyros habilituoto daktaro disertacijas, 1988 metais Vyteniui Rimkui suteiktas profesoriaus laipsnis.

Vytenis Rimkus buvo viena ryškiausių Šiaulių akademinės bendruomenės asmenybių, kūręs Šiaulių aukštąją mokyklą, dirbęs joje ryškiai ir įsimintinai. Daugiau kaip 30 metų jis skaitė meno istorijos paskaitas Šiaulių aukštojoje mokykloje, vadovo bakalaurantų ir magistrantų diplominiams darbams. Studentai jį prisimena kaip charizmatišką, labai geranorišką, tolerantišką asmenybę, gerai išmanantį ir mėgstantį savo dėstomą dalyką, gebantį suprantamai pateikti sudėtingus dalykus dėstytoją.

Visą savo gyvenimą Vytenis Rimkus kūrė Lietuvą, Šiaulius, Šiaulių rajoną per kultūrą, dailę, meną, pedagogiką, literatūrą, leidybą. Visus stebino jo platus interesų spektras – lietuvių tautodailė (daugiausia liaudies skulptūra), mėgėjų dailė, šiuolaikinės tautodailės problemos, profesionalioji Lietuvos dailė, provincijos dailės reiškiniai, tremtinių ir politinių kalinių menas, kita kultūrinė veikla. Nebuvo pamiršti nei pieštukai, nei dažai – dailininko Vytenio Rimkaus darbų yra muziejuose ir privačiose kolekcijose. Vytenis Rimkus yra paskelbęs daugiau kaip 2 000 publikacijų periodiniuose leidiniuose, enciklopedijose, yra keliasdešimties knygų dailėtyros ir visuomenės gyvenimo klausimais autorius. Jis padėjo atrinkti ir grąžinti į Lietuvą visuomenės veikėjų Kazimiero ir Stanislavos Venclauskių dokumentinį turtą, jo paskatinimu šios šeimos rūmai buvo padovanoti Šiaulių „Aušros“ muziejui. Vytenis Rimkus yra surinkęs gausią Šiaulių istorijos leidinių, periodinės spaudos, atvirukų kolekciją.

Vytenis Rimkus itin aktyviai dalyvavo Lietuvos dailininkų, Tautodailininkų, Mokslininkų sąjungų veikloje ir turėjo reikšmingą įtaką jų raidai. Buvo aktyvus Lietuvos kraštotyros draugijos, įvairių leidinių redkolegijų narys. Redagavo Šiaulių rajone, Bazilionuose, leidžiamą kultūros ir istorijos žurnalą „Padubysio kronikos“.

V. Rimkus parašė ir išleido per dvidešimt knygų: „Ablinga“ (1977, rusų k.), „Mūsų tautodailininkai“ (1995), „Tautodailė Šiauliuose“ (1998), „Dailininkas Antanas Krištopaitis“ (1999), „Joana Taujanskienė“ (1989), „Ir nemirs akmuo… Juozas Liaudanskis – Kelmės krašto dainius“ (2005), „Antanas Visockis“ (2006), „Epochų sandūros: mano takai ir takeliai“ (2007) ir kt.

Paskelbė daugiau nei 3000 straipsnių rinkiniuose, enciklopedijose, žurnaluose bei laikraščiuose lietuvių, rusų, anglų ir kt. kalbomis apie Lietuvos meną ir kultūrą. Išleido per 150 parodų katalogų. Dalyvavo parodose, surengė 6 personalines parodas. Tris kadencijas buvo Šiaulių miesto tarybos deputatas. Buvo Lietuvos dailininkų sąjungos, Lietuvos tautodailininkų sąjungos, Lietuvos kraštotyros draugijos, Lietuvos meno istorikų draugijos, Tarptautinės dailės kritikų asociacijos ir kt. narys. Mikelio prizininkas (už kraštotyros veiklą, 1994), garbės kraštotyrininkas (1995), S. Šalkauskio premijos laureatas (1995), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordino kavalierius (1999), Šiaulių miesto garbės pilietis (2000), Valstybins J. Basanavičiaus premijos laureatas (2003). 2005 metais – Kultūros ministerijos premija. 2015 metais V. Rimkui įteiktas aukščiausias Kultūros ministerijos garbės apdovanojimo ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“, kuris skiriamas labiausiai Lietuvos kultūrai ir menui nusipelniusiems asmenims pagerbti.

Lapkričio 15 d. Velionis buvo palqaidotas tėviškėje, Šiaulių rajono Bazilionų miestelio kapinėse.

 Jono Basanavičiaus premijos Komisijos užuojauta

Šiuos metus, kurie paskelbti iškilaus dailėtyrininko Pauliaus Galaunės ir tautodailės metais, ženklina ne tik pakilimas, bet ir netektys. Lapkričio 12 d. Anapilin iškeliavo Jono Basanavičiaus premijos (2003 m.) laureatas habilituotas dailėtyros mokslų daktaras, profesorius, Šiaulių miesto ir rajono garbės pilietis Vytenis Rimkus. Jono Basanavičiaus premijos Komisija reiškia gilią užuojautą velionio šeimai ir artimiesiems, taip pat visos šalies tautodailininkų ir menotyrininkų bendruomenėms. V. Rimkus buvo žymiausias mūsų laikų tautodailės tyrėjas, vertintojas, edukologas. Didžiuojamės, kad premijos nominanto gausi ir įvairiapusė raiška, strateginė tautodailės plėtros vizija, jos vertinimo, ugdymo, kūrėjų skatinimo veikla ir gilus požiūris į tautodailės visuotinį kultūrinį integralumą tapo reikšmingi mūsų kultūrai ir tapatybei.

Kategorijos: Etninė kultūra, Kultūra, Lietuvoje, Naujienos, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , .

4 komentarai

  1. A.:

    Šviesi, vidujai (be žodžių) šviečianti, rami, tolerantiška asmenybė. Epizodiškai buvo mano dėstytoju. Prisimenu jį ekspromtu tapantį studentų auditorijoje. Šviesūs prisiminimai.

  2. A.:

    Šviesi, vidujai (be žodžių) šviečianti, rami, tolerantiška asmenybė. Epizodiškai buvo mano dėstytoju. Prisimenu jį ekspromtu tapantį studentų auditorijoje, spalvingą šviesų mergaitės portretą. Šviesūs prisiminimai.

  3. Juozas Brazauskas:

    Garbus žmogus. Jį prisiminsiu, nes jis pirmasis mane pristatė Lietuvos visuomenei kaip monografijos apie dailininkę Marcę Katiliūtę autorių. Profesorius visuomet apie kitus labiau galvojo, juos vertino. Tokių žmonių dabar reta.

  4. A.:

    Minėtas momentas palengvėle ryškėja. Paskyrė mums kažkokią užduotį, o pats tapė. Šypsodamasis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: