O. Voverienė. Žymiosios XX amžiaus Lietuvos respublikos moterys rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (1)

Steigiamojo Seimo atstovės. Sėdi iš kairės: Emilija Spudaitė-Gvildienė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Magdalena Draugelytė-Galdikienė. Stovi iš kairės: Ona Muraškaitė-Račiukaitienė, Salomėja Stakauskaitė. 1921 m. Fotografas nežinomas. Nuotrauka saugoma Panėvėžio kraštotyros muziejuje, PKM GEK 920/F 72

Steigiamojo Seimo atstovės. Sėdi iš kairės: Emilija Spudaitė-Gvildienė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Magdalena Draugelytė-Galdikienė. Stovi iš kairės: Ona Muraškaitė-Račiukaitienė, Salomėja Stakauskaitė. 1921 m. Fotografas nežinomas. Nuotrauka saugoma Panėvėžio kraštotyros muziejuje, PKM GEK 920/F 72

Pasitinkant 160-ąsias jos gimimo metines.

Ypatingas tas mūsų gyvenimas. Mylėk idėją, atsiduok jai kūnu ir siela, tarnauk visa širdimi, visomis jėgomis, visu atsidavimu… o jei nieko neparašei, nieko tavo raštų neliko, praėjai, numirei ir žuvo amžinai tavo vardas. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė.

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė – viena žymiausių XX a. pradžios Lietuvos moterų, atlikusi didelį vaidmenį Lietuvos tautiniame atgimime ir kultūroje. Lietuvos literatūroje ji paliko gilius pėdsakus keliose srityse. Ji – bene žymiausia to meto Lietuvos rašytoja, viena iš tų, kurios davė pradžią lietuviškajai prozai. JI – talentinga mokytoja, atlikusi didžiulį vaidmenį to meto Lietuvos švietime, jaunimo tautiniame ugdyme. Ji – viena ryškiausių XX amžiaus Lietuvos politikių, dalyvavusi atkuriamajame Lietuvos valstybės

darbe, įstatymų leidyboje. Ji – ir viena iš Lietuvos moterų politinio judėjimo pradininkių, kovojusių už moterų lygias politines ir pilietines teises, už aktyvų jų dalyvavimą politinėje ir kultūrinėje veikloje. Ji ta autorė, su kuria iki šiol, skaitant jos kūrinius, galima pasitarti, kai iškyla pasitikėjimo savimi ir savo sprendimais problemos.

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė gimė 1851 m. kovo 18 d. Puziniškių dvare (Panevėžio apskr.). Jos tėvas gydytojas Jonas Leonas Petkevičius, buvo baigęs Kijevo universiteto medicinos fakultetą ir vertėsi gydytojo praktika. Motina Malvina Chodakauskaitė-Petkevičienė, buvo baigusi Vilniaus gimnaziją, ir kaip ir Jonas L. Petkevičius, abu buvo bajorų kilmės. Namuose buvo kalbama lenkiškai, tačiau Gabrielė nuo pat mažens mokėsi lietuviškai. Vėliau ji rašys: „Kad tarp bajorų lietuvių kalba pražuvo, tai saldžiu miegu ir miegok, Lietuva“… (Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Raštai. – P. 726). 1866–1868 metais Gabrielę mokė raides ir raštą pažinti, skaityti lietuvių kalbininkas žurnalistas Laurynas Ivinskis. Darbštus, atsidavęs švietimo ir mokslo sumanymams, demokratiškas ir linksmas, geraširdis mokslininkas išliko rašytojos atmintyje iki pat jos gyvenimo saulėlydžio, Gabrielė jį vadino savo gyvenimo kelrodžiu, svarbiausiu jos gyvenime, po mamos mirties.

1870 metais Malvina Petkevičienė, užsikrėtusi nuo slaugomų ligonių šiltine, mirė. Gabrielei tada buvo vos devyneri metai. Namų ūkį perėmė teta, tėvo sesuo Regina aukštos dorovės ir griežto būdo moteris. Kaip gaila, kad mes apie ją beveik nieko nežinome. Sprendžiant iš jos globotinės Gabrielės Petkevičaitės gyvenimo ir kūrybos, tai buvo neįtikėtinų mokytojos gebėjimų ir nepaprasto šiltumo širdies moteris, kuriai sunkiausiais Gabrielės gyvenimo metais pavyko į jos širdelę įdiegti didžiąsias žmogiškąsias savybes – meilę artimui ir demokratišką santykį su kitais, nepriklausomai nuo jo turtinės padėties, tautybės, vartojamos kalbos.

Tuo metu beveik visų carinės Rusijos tautų inteligentams buvo iškilusi asmenybės ir istorijos santykio problema. Didžiausią įtaką turėjo narodninkų sumanymai. Joms pritarė ir Leonas Petkevičius. Namuose apie tai dažnai buvo kalbama. Gabrielė Petkevičaitė, kaip ir jos amžininkė Marija Pečkauskaitė, ypač žavėjosi Sofija Perovskaja, „padėjusia galvą už savo tautos idealus“ (Petkevičaitė-Bitė G. Raštai. – V.,1966. T.1. P. 416). Tėvynės meilės sėkla jau buvo pasėta jos širdyje namuose, o metams bėgant ji išaugo, subrendo, išsikerojo ir pražydo gražiausiomis spalvomis jos literatūroje.

1873 metais Gabrielė pradėjo mokytis Mintaujos Dorotėjos mergaičių aukštesniojoje mokykloje. Asketiškos mokyklos sąlygos sukėlė sunkią ligą, kuri kamavo Gabrielę visą jos gyvenimą. Mokyklą Gabrielė Petkevičaitė baigė 1876 m., ir tais pačiais metais įstojo į Mintaujos aukštesniąją Trejybės vardo mergaičių mokyklą. 1878 metais ji išlaikė brandos egzaminus, ir įgijo namų mokytojos diplomą. Gabrielė buvo gabi matematikai. Norėjo stoti į universitetą ją studijuoti. Bet baigusi matematikos studijas tuo metu tarnybą gauti ji tegalėjo tik Rusijoje. Po 1863 metų sukilimo nuslopinimo baigusiems aukštąjį mokslą katalikams buvo uždrausta dirbti Lietuvoje. Išimtis buvo daroma tik dvasininkams ir gydytojams. Dvasininke tapti Gabrielė negalėjo, o gydytoja nenorėjo. Mokytojavimas tapo ryškiausia jos veiklos žvaigžde. Baigusi mokyklą grįžo į namus, į Joniškėlį. Slapta ėmė mokyti kaimynų vaikus caro žandarų draudžiamos lietuvių kalbos, surengė lietuviškos spaudos platinimo būrelį.

1885 metais baigė Deltuvos vienmečius bitininkystės ir sodininkystės mokymus, parašė knygelę lietuvių kalba apie bites. Pas ją tartis bitininkystės klausimais ateidavo ir atvažiuodavo žmonės ne tik iš Panevėžio apskrities, bet ir iš kitų rajonų. Gabrielė Petkevičaitė savo žinių negailėjo ir kaimynams. Petkevičių sodybos sodelyje tarp obelų ir vyšnių, pasodintų jos tėvelio, stovėjo 24 aviliai. Nors neteko skaityti, kad bitelių suneštą medų P. Petkevičius pardavinėjo turguje, bet, matyt, taip ir buvo, nes medaus derlius iš 24 avilių, tikriausiai buvo gausus. Kitavertus ir finansinė parama, šalia gydytojo gaunamo atlyginimo. Dalis gaunamų pajamų buvo skiriama neturtingų moksleivių ir studentų pašalpoms. Iš bitininkystės patirties ir jos slapyvardis „Bitė“.  1889 metais legendinis knygnešys Jurgis Bielinis pradėjo jai pristatinėti caro draudžiamą lietuvišką literatūrą.

1889 metais į jos rankas papuolė pirmasis „Varpo“ numeris. Plunksnos ji ėmėsi ne iš pašaukimo, o pareigos skatinama. „Jei ne mūsų namų ideologija – nešti šviesą ir kultūrą – veikiausiai neleisčiau sau niekuomet pirštų tepti, nei publicistikoje, nei visokiausiuose dailės rašinėliuose. Jei aplinkybių priversta kartais ir rašinėdavau, tai vis kažkaip atsitiktinai, ant greitųjų, taip sakant „širdžiai užsidegus“, – vėliau rašė Gabrielė Petkevičaitė. „Krislai“ buvo skelbti 1905 m., „Iš gyvenimo verpetų“ (1903), „Homo sapiens“ (1902) „Dievui atkišus“ (1905).

Iki 1901 metų Petkevičių šeima gyveno Joniškėlyje. Gabrielė tvarkėsi namuose, talkino tėveliui gydytojui ir slapta mokė kaimynų vaikus Rusijos caro draudžiamos Lietuvoje lietuvių kalbos. Tais pačiais metais Petkevičių šeima persikėlė į Puziniškio dvarą. Čia persikėlė ir to meto inteligentijos susibūrimai. Čia buvo slepiama ir slaptai platinama draudžiama lietuviška spauda. Iš čia buvo vadovaujama „Žiburėliui“, buvo renkama lietuviška tautosaka ir siunčiama į Rusijoje leidžiamą žurnalą „Živaja starina“. Vėliau, jau 1917 metais Gabrielė Petkevičaitė, gyvendama Puziniškyje, išlaikė medicinos darbuotojos egzaminus, ir taip įgijo ne prabangų, bet vis dėlto socialiai saugų, pragyvenimo šaltinį. Savo laisvalaikį  kurį laiką galėjo skirti visuomeninei veiklai.

Namuose auklėta bajoraitė Getės, Šilerio, Adomo Mickevičiaus, Syrokomlės ir Ožeškienės dvasia – Gabrielė Petkevičaitė troško savo tautai laisvės, šviesos, laimės ir gerovės, dvasingos literatūros ir geros muzikos. Užaugusi inteligentų – tėvelio gydytojo ir mamos gimnazijos absolventės namuose, apgaubta jų kolegų ir bendražygių dėmesio, mergaitė romantiškai įsivaizdavo, kad kitaip gyvenime ir būti negali. Antravertus, gyvendama kaime ji matė kaimo žmonių skurdą ir sunkų darbą, ypač valstiečių moterų nedalią, ir troško tą vargą palengvinti, padaryti lietuviško kaimo gyvenimą lengvesnį, šviesesnį, geresnį. Dėl to ir „užkibo“ ant V. Kapsuko skleidžiamo bolševikų jauko – visų varguomenės skurdo priežasčių aiškinimo klasine nelygybe ir pažadų, kad tik bolševikai, sunaikinę išnaudotojų klasę, gali sukurti pasaulyje rojų visiems. Ta jos dvasinė kryžkelė buvo akivaizdi.

Jos tėvų namuose buvo nuolat aptarinėjamas Lietuvos laisvės sumanymas, gaivinama lietuvių kalba, Lietuvos istorija, didžiuojamasi jos viduramžių didybe, tauriai mąstoma, siekiama ir šeimai, ir artimiausiems kaimynams šviesos ir gerų kaimyniškų santykių. Visa tai atsispindėjo ir ankstyvojoje Gabrielės kūryboje, jos apsakymuose „Tėvas ir sūnus“ (1900 m.); „Nebe pirmas“(1902). Įtakojama bolševikinių sumanymų rašytoja jautė savo gyvenime psichologinę įtampą ir su didele aistra pati deklaravo savo dvasinę kryžkelę, kurioje vienas kelias vedė į žūtbūtinę kovą prieš socialinę nelygybę, kurios pagrindinė priežastis kapitalizmas ir jo godus veidas, ir to rezultatas – daugelio žmonių skurdas, dorovinis sunykimas, tamsumas, girtuoklystė, prietarai, godumas ir melas; o kitas kelias – į tautinės savimonės ilgesį, laimės ir gerovės savo Tautai siekį.

Rašytojos blaškymasis šioje dvasinėje kryžkelėje tęsėsi gana ilgai, kol ji suprato, kad pirmasis kelias per neapykantą savo turtingesniam, sėkmingesniam tautiečiui veda į Tautos mirtį bolševikinės Rusijos glėbyje, ir tik einant antruoju keliu – galima pasiekti laimės ir gerovės savo Tautai, stiprinti savo valstybę. Tas rašytojos praregėjimas ypač ryškus jos romane „Ad astra“ (Voverienė Ona. Užgesę, bet nugalėję užmaršties tamsą vardai // Lietuvos Aidas. – 2006, vas. 17, p.1,2.3).

Gabrielės Petkevičaitės-Bitės apsisprendimas tarnauti savo tautai ir savo valstybei buvo ilgas ir skausmingas. Jį ryškiausiai atskleidė jos straipsniai. 1889 metais Gabrielė Petkevičaitė, perskaičiusi dr. Vinco Kudirkos leidžiamą „Varpą“, buvo sužavėta jame skelbiamais tautiškumo sumanymais ir autorių noru gaivinti lietuvybę. Romantizmo dvasioje užaugintoje moteryje tie sumanymai rado gilų atgarsį. Jau po kurio laiko – 1890 metų dešimtajame numeryje pasirodė „Varpe“ ir jos straipsnis, pasirašytas Gabrielos slapyvardžiu. Nuo 1891 metų Gabrielė Petkevičaitė tapo nuolatine „Varpo“ korespondente ir pradėjo pasirašinėti „Bitės“ slapyvardžiu. Vėliau ji pripažino: „Budrias akis įdėjo man tik „Varpas“, o ypatingai Kudirkos „Tėvynės varpai“ (Ten pat, p. 417).

1894-ieji metai buvo Gabrielės Petkevičaitės Bitės gyvenime lemtingi. Dr. Vinco Kudirkos pakviesta ji dalyvavo Pirmajame Baltijos šalių nacionalinio judėjimo veikėjų pasitarime Karlsbadene (dabar Meluži, Latvija). Tame pasitarime vienas iš jos bičiulių Povilas Višinskis jai perdavė Žemaitės knygos rankraštį ir paprašė jį suredaguoti ir įvertinti. Po kurio laiko P. Višinskis jai pasiūlė pasiųsti ir jos kurį nors kūrinėlį į „Varpą“. Ji taip ir padarė. Tais pačiais metais dr. Vincas Kudirka „Varpo“ 9-12-uose numeriuose atspausdino Bitės apsakymą „Vilkienė“ kuriame ji aprašė sunkią kaimo valstiečių, ypač moterų, dalią Lietuvos kaime. 1894 m. sausio 5-12 dienomis, tarpininkaujant Povilui Višinskiui, ji susipažino su Julija Žymantiene-Žemaite. Pažintis perėjo į ilgą dviejų moterų kūrybinę draugystę. Kurį laiką Žemaitė gyveno Puziniškyje ir ėjo ekonomės pareigas Petkevičių dvarelyje. Bendraudamos ir papildydamos viena kitą savo žiniomis ir jausmais moterys parašė komediją „Kaip kas išmano, teip save gano“ (1898).

Pasirašė slapyvardžiu „Dvi moteri“. 1899 metais pasirodė antra dviejų moterų parašyta komedija „Velnias spąstuose“; 1900 m. – „Parduotoji laimė“; 1903 m. – „Litvomanai“. Visuose kūriniuose pašiepiamas ir smerkiamas to meto dvarininkų nutolimas nuo savo tautos, vaizduojama sunki kaimo moters dalia, smerkiama socialinė nelygybė ir tuometinio Lietuvos kaimo ydos. Julijos Žymantienės-Žemaitės įtaka jaunai bajoraitei buvo labai stipri. Prieškario literatūros kritiko Juozo Brazaičio nuomone, šiose pjesėse yra daugiau Julijos Žymantienės-Žemaitės sumanymų ir talento, nei Gabrielės Petkevičaitės. (Juozas Brazaitis-Ambrazevičius. Raštai. II tomas).

Susitikimas su Lietuvos laisvės šaukliu dr. Vincu Kudirka

1898 metais Gabrielė Petkevičaitė-Bitė kartu su Povilu Višinskiu, P. Avižoniu, Jadvyga ir Marija Juškytėmis aplankė jau sunkiai sergantį dr. Vincą Kudirką. Po šio apsilankymo ir įtaigingų pokalbių su didžiuoju Lietuvos Vyru, jos nacionaliniai jausmai dar labiau sustiprėjo. Ji tada rašė: „Kudirka buvo tačiau diktatorius, tik ne žiauriąja to žodžio prasme. Jis sugebėjo savo talento jėga ir savo širdies užsidegimu savavališkai valdyti mus, anų laikų susipratusius inteligentus, valdyti mūsų širdis, kurios aklai ir visomis pastangomis pasiduodavo jo valiai. Nė kiek nesuklysiu tvirtindama, kad ne greta rusų valdžios, bet viršiau rusų valdžios, telkdavosi mūsų šalies valdymas. To didelio ligonio rankose Jo įsakymai „Tėvynės varpuose“ įvairiausia ir net tiesiogine prasme neištariami buvo labiau ir karštesniais jausmais pildomi, ne kaip žvaigždėtų ir siūlėtų caro tarnų paliepimai“ (Ten pat, p. 401).

To apsilankymo metu Vincas Kudirka, kaip tik ir perspėjo savo svečius: „Jei teks jums kada maskolių valdžia nusikratyti, turėsite daug sunkesnę kovą, kol savo juodųjų nenugalėsite“ (Ten pat, p. 411). Jam pavyko jo svečius įtikinti, kad „Žodis yra stipriausias ginklas kovoje su okupantais ir tvirčiausia rišamoji medžiaga, sutvirtinanti tautą; kad žodis – pakeičia sielą „Kad prašnekintume kito sielą, reikia pirmiausiai savo sieloje ruimą susirasti“. „Žodis – tai tas raktas, kurį džiaugies suradęs savo gyvenime, tai irklas, stumiantis gyvenimo laivą teisinga linkme… Svarbu žinoti tik to kelio kryptį, dar svarbiau teisingai juo eiti. O visų svarbiausia žinoti, kad nueisi tą kelią, kurį pats išsirinkai iki pat  uždavinyne pažymėto taško“. Svarbiausia, kad žodis nebūtų tik tuščias uzbonų dūzgimas ant vėjų“. Ji vėliau pati prisipažino: „Man šitas žodis – durelės iš auksinio narvo, kuriame jaučiausi uždaryta ir irklai“. Vienas po kito buvo išleisti G. Petkevičaitės-Bitės kūrinėliai: 1898 m. – „Motina“, vėliau „Žemaitė“ (1900), „Vaišnorienė“ (1901), „Iš gyvenimo Verpetų“ (1903), „Homo sapiens“ (1905), „Mokslas“ (1910), kuriuose ji kėlė inteligentijos  vadovavimo tautai problemą, ypač vadovavimo nacionaliniam išsivadavimo iš Rusijos okupacijos klausimą. 1899 m. Bitė kartu su kitais inteligentais surengė pirmąją viešą lietuvišką spektaklį Palangoje – Keturakio „Amerika pirtyje“. Ji buvo šio spektaklio sumanytoja, nes vakaro pelnas buvo numatytas skirti „Žiburėlio“ draugijai. Vėliau, jau 1917 metais Gabrielė Petkevičaitė, matyt, patarta tėvelio, išlaikė medicinos darbuotojos egzaminus, ir taip įgijo ne prabangų, bet vis dėlto socialiai saugų pragyvenimo šaltinį.

„Svarbiausia – nešti šviesą ir kultūrą savo liaudžiai“

Kultūros istorijai yra labai svarbūs darbai ir renginiai, nušluostantys laiko dulkes nuo buvusios epochos kūrėjų darbų ir vardų ir grąžinantys to meto kūrėjus naujai epochai, naujų Tautos kartų teismui, kūrėjų gaivinimui arba užmarščiai. Literatūroje, kaip ir moksle, tik šimtą metų peržengęs kūrėjas įgyja teisę į nemirtingumą ir lieka su Tauta amžinai. Kiti pasitraukia į užmaršties tamsą.

Tokiu obalsiu, įdiegtu šeimoje jos tėvelio, gyveno Gabrielė Petkevičaitė-Bitė visą gyvenimą. Minėtas užrašas dabar puikuojasi virš Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bareljefo Puziniškio muziejuje. Šviesą ir kultūrą Joniškėlyje, o vėliau ir Puziniškio dvare bei jo apylinkėsi nešė  Petras Petkevičius, kuris tų apylinkių neturtingųjų šeimas gydė nemokamai, mokė juos asmeninės švaros įpročių, patardavo savo artimesniems ir tolimesniems kaimynams bei giminaičiams, kaip tvarkytis okupacijų – rusų ir vokiečių, ir vėl rusų – sąlygomis, kaip protingai ūkininkauti. 1909 metais, kai tėvelis mirė, bendravimo su aplinkiniais kaimynais užduotį iš jo perėmė jo dukra Gabrielė. Petkevičių namuose ir tėvelio, ir Gabrielės šeimininkavimo juose metais, čia rinkdavosi apylinkių šviesuomenė, bendraudavo, apsilankydavo ir svečiai iš Kauno ir Vilniaus, čia kryžiavosi knygnešių takai, buvo slepiama ir iš čia knygnešių po Lietuvą išnešiojama caro uždraustoji lietuviška literatūra, spausdinama Tilžėje, čia buvo auginama lietuviškoji tautinė savimonė, o vėliau ir lietuviška literatūra.

1914–1919 metais Gabrielė gyveno Puziniškyje. 1920 metais buvo išrinkta į Steigiamąją Seimą ir Pirmąjį Lietuvos Seimą, pradėjo skelbtis viešojoje spaudoje: parašė apysaką „Vilkienė“ (1894), vaizdelius „Šių dienų paveikslėlis“ (1901), „Idilė“ (1901), apsakymų rinkinį „Krislai“ (septyni jos apsakymai, 1905), „Dievui atkišus“ (1905) ir kt. brandžiausius savo kūrinius: „Pasaulinės literatūros istorijos vadovėlį“ (2 d. 1925–1931). Pagal jį skaitė paskaitas gimnazistams. 1924 metais grįžo visam laikui į Puziniškį. Pasišventė  literatūrinei veiklai, dar vis parašydavo publicistikos ir beletristikos kūrinėlių. Mokėjo šešias kalbas – lietuvių, rusų vokiečių, lenkų, prancūzų ir esperanto. Čia parašė ir brandžiausius savo kūrinius „Karo meto dienoraštį“ (1925–1931), atsiminimų knygą „Iš mūsų vargų ir kovų“ (1927), romaną „Ad Astra“ (1933). Kaimo gyventojus, savo kaimynus, Gabrielė gydydavo nemokamai. Dar ir vaistų jiems įdėdavo. Taip pat stengėsi juos ir šviesti. Savo namuose įsteigė mokyklėlę kaimynų vaikams, o vėliau ir norintiems pramokti rašto kaimynams. Augino ir mokė tris našlaičius, mirusio brolio vaikus ir sunkiai sergantį, likusį beglobį vaikelį Antanuką Kasperavičių.

Bitė laikoma protingiausia lietuviškos prozos rašytoja ir pradininke. Redagavo „Lietuvos žinias“, leido laikraštį moterims „Žibutė“, aktyviai dalyvavo Lietuvių mokslininkų draugijoje, skaitė paskaitas moterims, netgi vadovavo moterų organizacijai. 1907 metais pirmininkavo Pirmajam Lietuvių moterų suvažiavimui. Jame dalyvavo ir Julija Žymantienė-Žemaitė. Užrašinėjo lietuvišką tautosaką ir spausdino užrašytas žinutes rusiškame žurnale „Živaja Starina“. Pasisakė prieš modernizmą literatūroje, aukštai vertino kun. Julijono Lindės-Dobilo parašytą romaną „Blūdas“.

G.Petkevičaitė-Bitė

G. Petkevičaitė-Bitė | Vikipedijos nuotr.

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė – viena iš Lietuvos moterų politinio judėjimo pradininkių

Tėvynės meilė turi pasireikšti įstatymų gerbimu, ištikimybe visur, ypač visuomenės reikaluose. Mokėjimu visur ginti Tėvynės garbę. Stengimusi kelti visuomenės doros ir sveikatos žvilgsniu ir nesigailėjimu net savo gyvybės aukoti už Tėvynės garbę ir laisvę. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė.

Kaip tik tuo metu Lietuvoje pradėjo kurtis ir moterų visuomeninis judėjimas. 1905 m. lapkričio 5 dieną Vilniuje vykusiame moterų susirinkime buvo įkurta „Lietuvos moterų sąjunga“, kurios pagrindinis tikslas buvo siekti lygių su vyrais teisių politikoje, visų pirma rinkimų teisės. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė šiai pirmajai Lietuvos moterų organizacijai, kėlusiai savo veikloje politinius uždavinius, parašė jos veiklos programą. Ir ji, ir jos bendražygės siekė ją įgyvendinti. Pirmasis žingsnis turėjo būti žengtas Pirmajame Lietuvių Didžiojo Seimo suvažiavime (kai kur vadinamas Didžiąja Konferencija). Trys drąsiausios to meto moterys Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Ona Brazauskaitė-Mašiotienė ir Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė Didžiojo Seimo suvažiavime, vykusiame 1905 m. gruodžio 4-5 dienomis, viešai, iš aukštos suvažiavimo tribūnos paskelbė, kad Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo kontekste sieks Lietuvoje moterų ir vyrų lygių teisių ir lygių galimybių. Ir nors tame suvažiavime į Lietuvių Tarybą nebuvo išrinkta nei viena moteris, Gabrielė ir jos bendražygės mokėjo laukti ir kantriai pasiaukojančiai ta linkme dirbti.

Tame suvažiavime Gabrielė Petkevičaitė galutinai įsitikino, kad to meto Lietuvoje visuomeniniame diskurse vyravo dvi pagrindinės srovės: katalikiškoji-tautinė, vadovaujama to meto varpininkų ir aušrininkų, tarp kurių buvo ir daug kunigų, ir  bolševikinė, vadovaujama Vinco Mickevičiaus-Kapsuko. Tarp jų vyko arši ideologinė priešprieša ir kova (Ona Voverienė. Svajonė, realizuota po šimto metų // Karštas komentaras. – 2016. lapkr. 25 – gruodžio 9, p. 12). Didžioji dalis to meto šviesuomenės, tarp jų ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, pateko ir ilgai „plaukiojo“ ideologinėje kryžkelėje. Detaliau susipažinusi su to meto bolševikine ideologija, ji įsitikino, kad bolševikinės ideologijos esmė buvo žūtbūtinė klasių kova, kurios pratybas ji pamatė 1905-ųjų metų pertvarkoje, kai visoje Lietuvoje gaisruose pleškėjo dvarai ir turtingesniųjų valstiečių sodybos, žiauriai buvo žudomi žmonės, tų dvarų savininkai, įskaitant ir kūdikėlius, kai neapykantos siaubui ir pertvarką vykdančiųjų smurtui atrodė nebus pabaigos. Jai, bajoraitei humanistei, toks kelias į Lietuvos gerovę ir laisvę buvo nepriimtinas ir baisus. Ji manė, kad laisvę ir gerovę galima pasiekti humaniškai per liaudies švietimą ir mokslą. Suprato, kad gerasis permainų kelias ilgesnis, bet vardan humanizmo jis priimtinamesnis.

Ta jos dvasinė kryžkelė atsispindėjo ir jos kūryboje, jos pirmuosiuose apsakymuose ir apysakose „Tėvas ir sūnus“ (1900), „Nebe pirmas“ (1902), „Krislai“ (7 apsakymai), kuriuose ryškus tas rašytojas klaidžiojimas toje kryžkelėje, kurioje vienas kelias veda į žūtbūtinę kovą prieš socialinę nelygybę: neturtingųjų prieš turtinguosius, siekiant juos sunaikinti, kaip klasę ir net fiziškai, o kitas kelias – tautinis-krikščioniškasis – evoliucinis, kuriuo einant ugdoma tautinė vienybė ir siekiama žmonių gerovės per švietimą, kultūrą ir pasiaukojantį darbą, tobulinant ir stiprinant tautiškumą ir Lietuvos valstybingumą. Humanistei rašytojai antrasis kelias buvo priimtinesnis, nors juo reikėtų eiti, galbūt ir visą gyvenimą. „Praregėjimas“ atėjo, lyg ir savaime, tik 1907 metais Pirmajame Lietuvos moterų suvažiavime.

1907 metų rugsėjo 23-24 dienomis Kaune įvyko Pirmasis Lietuvos moterų suvažiavimas. Tame suvažiavime rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, kaip pagrindinė jo rengėja, pirmininkavo. Savo įvadinėje kalboje ji pabrėžė, kad svarbiausias to suvažiavimo tikslas – atkurti lygias moterų ir vyrų teises Lietuvoje ir Lietuvos moterų politines teises, jų teisę dalyvauti rinkimuose, juose turėti rinkėjo teises, ir galimybes pačioms būti renkamoms į politikos ir valdžios struktūras. Kaip baisiausią to meto Lietuvoje nelygybės apraišką – ji savo kalboje įvardijo prostituciją, kaip „neišsakomą nužeminimą mūsų lyties“ Jos nuomone, „…kol mažiausia nors dalis mūsų lyties leis save žeminti, kol pasaulyje bus nors vieni paleistuvystės namai apkenčiami, tol negali būti nė kalbos apie tikrą moterų ir vyrų lygybę“ (G. Petkevičaitė-Bitė. Raštai. T.6, p. 263). Žemaitė, dalyvavusi tame suvažiavime, savo pranešime kalbėjo apie to meto lietuvių moterų vergišką padėtį šeimoje, vyrų girtuokliavimą ir smurtą prieš moteris: „Plačiai užginta kištis į vyrų reikalus… Jam turgus, jam valsčius, jam visokie reikalai, išjoja maž kasdien, o tu, mergele, plūkies po namus, rūpinkies lauko darbais, veizėk gyvulius, auklėk vaikus, valgyk duoną, kurios kartais nėra, nes pabumbėjusi ant girto vyro, paliksi mėlyna nuo smūgių, niekam nepasiskųsi, niekas nepaguos. Neturtingų tėvų sodietės mergaitės nuo dešimties metų turi išeiti iš namų svetur arba vaikų auklėti, arba gyvulių ganyti, o jomis niekas nesirūpina – sodietės yra vergės tėvų, vergės vyrų, o vėliau – vergės ir sūnų… Būtina sulyginti teises moterų su vyrais“ (Žemaitė //Danutė Vailionytė. Ten pat, p. 48).

Jau tame Lietuvos moterų suvažiavime Gabrielė Petkevičaitė-Bitė suvokė ir tai, kad tuometinės Lietuvos partijų sistemoje dar XX amžiaus pradžioje grūmėsi dvi pagrindinės politinės jėgos: demokratų, kurios pagrindinis tikslas buvo išsivaduoti iš dar tada carinės Rusijos okupacijos ir atkurti savo nepriklausomą Lietuvos valstybę, ir bolševikuojantys socialdemokratai, vadovaujami Vinco Mickevičiaus-Kapsuko, kurie siekė Lietuvos laisvės Rusijos sudėtyje, kol kas dar carinės, bet po jų žadamos socialistinės pertvarkos, būsimos socialistinės Rusijos, sudėtyje. Tačiau ji nebuvo nacionalistė, nes suvokė, kad „Stipriausios valstybės griuvo, kai ėmė kitataučius naikinti, užgaulioti. „Norime patys žmoniškai gyventi, tad leiskime ir kitiems kaip tinkamiems savo gyvenimą tvarkyti“ (Ten pat, p. 682).

Jos ir tėvelis taip visada kalbėjo: „Kiekviena tauta, kuri, kaip ir mes, lietuviai yra patyrusi vergiją jos pančius, neturėtų dar didžiau nuskriaustas tautas užgaulioti. Pažvelkime į istoriją. Ir tuo įsitikinsime“. Todėl jos įkurtoje organizacijoje sėkmingai darbavosi ir lietuvės, ir rusės, ir kitų tautybių, gyvenusių Lietuvoje, moterys. Tarsi kovodama su socialdemokratais, matančiais tik vieną kovos būdą – klasių kovą, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė jiems priešpastatė mokslą ir švietimą, bet juos irgi ne kaip savitikslį, o kaip tautos doros ugdymo būtinas sąlygas. Jos nuomone, „Tik mokslu ir šviesa įgyta dora gali… visas žmonijos opas pagydyti. Be doros – niekuomet“ (Ten pat, p. 263). Tai suvokusi, ji vis dėlto iš socialdemokratų partijos gretų tada nepasitraukė. Matyt, to meto dalis Lietuvos šviesuomenės dar gyveno socialistinių svajų ir įsivaizdavimų pasaulyje, pakerėti gražių šūkių – laisvė, lygybė, brolybė. Bet jų ideologija Gabrielė jau abejojo. Tikrą tų svajų prasmę lietuvių tauta patyrė – jau 1940–1941 m., bolševikinei Rusijai okupavus Lietuvą, ir ypač – pokario metais, okupaciniam režimai vykdant kruviną lietuvių tautos naikinimą. Kaip ji vėliau rašė savo straipsnyje „Įspūdžiai iš moterų suvažiavimo“.

Pirmininkaudama suvažiavime ji leido kiekvienam išėjusiam į tribūną „išsikalbėti iki sočiai“, manydama, kad suvažiavimo dalyviams toks išsikalbėjimas gali „daug naudos atnešti, naujas mintis ir jausmus sukelti, manymo ribas praplatinti“. Antravertus, jos nuomone, „partijiniai ginčai suragina ne sykį ir pačias partijas geriau išsiaiškinti, giliau į savo darbavimos būdą pažvelgti“ (Ten pat, p.261).

Pirmasis Lietuvos moterų suvažiavimas

Pirmąjį Lietuvos moterų suvažiavimą, vykusį Kaune, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė vertino, kaip vieną svarbiausių tuometinės Lietuvos istorinių įvykių, po Vilniaus Didžiojo Seimo 1905 metais. Savo „Įspūdžiuose iš moterų suvažiavimo“, ji pabrėžė du dalykus: 1) partijų vaidmenį šalies gyvenime, ir 2) didžiulį nusivylimą socialdemokratų partija. Tada ji pritarė minčiai, kad „be politinių partijų, be politinės kovos ginčų Lietuva tokiu pat ūmiu laiku iš savo dvasinio apmirimo nebūtų prisikėlusi… Vien partijų darbavimos, vien jų kovos laiko liaudies mintį gyvą, manančią, trokštančią prisikėlimo“ (Ten pat, p. 264).

Nors pati Gabrielė Petkevičaitė-Bitė buvo tų laikų socialdemokratė, ji gana protingai vertino tuometinės demokratų partijos, kuriai ji turėjo priešintis, vaidmenį tautos gyvenime ir Lietuvos valstybės kūrime. Apie to meto demokratus ji kalbėjo: „Ta partija stengiasi labiausiai pažindintis su žmonių reikalavimais ir labiausiai prisitaikyti prie gyvenimo santykių. Ji skina kelius, tiesia tiltus per bedugnes ir vandenius, atskiriančius žmones nuo pageidaujamos laisvės. Ji gremžia tunelius, žmones viens nuo kito atskiriančiuose kalnuose“ (Ten pat, p. 258). Ji žavisi kunigų „neišsakomu darbštumu, jų rūpinimusi žmonių būvio gerinimu, kuriant įvairias bendroves, taip pat ir ubagines, kur pavargėliai prieglaudą gauna… O apart tokio veikimo, kiek laikraščių kunigų leidžiamų, kiek mokyklų jų įkurtų… Ant kiek jaunų dvasių jų įtėkmei patraukta…“ (Ten pat, p. 260). Ir atvirkščiai, po suvažiavimo ji, atrodo, buvo skaudžiai nusivylusi savo partiečiais – socialdemokratais. Minėtame straipsnyje Lietuvos bolševikus, tada vadovautus Vinco Mickevičiaus-Kapsuko, įsiveržusio į kalbėtojų tribūną ir suvažiavime kalbėjusio, ji apibūdino taip: „…Visur ir visuomet be paliovos, be poilsio kovojanti armija… atsineša su savimi gatavą formulą, į kurią gyvenimą brukte bruka… Silpna šneka, kaip ir be dvasios, apie luomų kovą, nuolatinis atkartojimas tų pačių išsireiškimų, tų pačių sakinių, tų pačių žodžių, vargino tik klausytojus…“ (Ten pat, p. 260).

Turėjo praeiti dar 90 metų, kad kita, žymi pasaulio moteris, Sorbonos universiteto profesorė Fransuaza Tom (Françoise Thom), gerai išstudijavusi komunizmo ideologiją ir pamačiusi gyvenimą Lietuvoje, jau pirmaisiais atgautos nepriklausomybės metais, galėtų savo žinias ir stebėjimus apibendrinusi padaryti išvadą: „Jūsų visuomenė serga. Pagrindinis šios ligos požymis – žiauri neapykanta žmogui, panieka artimui. Visa tai eina iš komunizmo ideologijos, kuri buvo jums brukama per prievartą visus tuos 50 metų. Komunizmas yra – neapykantos sistema. Juk svarbiausia komunisto užduotis – surasti priešą ir jį sunaikinti. Jūs sugriovėte Lietuvoje komunistinę sistemą, tačiau komunistinis mąstymas – gyvas, jo taip greit nepakeisi“ (Fransuaza Tom. Tik valstybė gali įvesti teisinę tvarką // Lietuvos Aidas. – 1993, rugpj. 25, p. 1,6). Rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė tada to dar negalėjo žinoti.

Cecilija Leonienė, taip pat skaičiusi pranešimą Pirmajame Lietuvos moterų suvažiavime „Apie visuomenišką moterų padėtį Lietuvoje ir jų kultūrinius uždavinius“ jame pabrėžė, kad tuometinėje Rusijos caro okupuotoje Lietuvoje, „Moters padėtis mažai kuo skyrėsi nuo vergės: vyrai vieni valdė, teisė, įstatymus leido, moterims atimta daugelis pilietinių teisių“, jau nekalbant apie politines“. Įvardijo ir kitą to meto moterų siekį, tapusį jų viena iš svarbiausių vertybių – mokslą. „Mums reikia mokslo, mokslo ir šviesos: susirgusioms gauti medicinos pagalbą, švietimą, gerinti maistą, žinias apie asmeninę švarą, gelbėti žūvančias nuo prostitucijos mūsų mergaites, kovoti su girtuoklyste, skatinti moteris prisidėti prie tautiško darbo“.

Ją papildė Ona Pleirytė-Puidienė, irgi reikalaudama iš Suvažiavimo tribūnos „mergaitėms mokslo“ bei tautiškumo plėtotės. Suvažiavime pranešimus skaitė: T. Kubilinskaitė „Apie profesinį moterų švietimą“;  Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė pranešimą „Kaip mokyti Lietuvos istorijos“; Gabrielė Petkevičaitė-Bitė pranešimą „Apie mokyklas“; Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana „Moterų garbės apgynimas“ ir t.t. Taigi Pirmajame Lietuvos moterų suvažiavime į politinių vertybių statusą buvo iškeltos: 1) moterų ir vyrų lygios politinės teisės ir galimybės, ir 2) švietimo sistemos plėtra Lietuvoje, į ją įjungiant iki to laiko draudžiamą moterų ir mergaičių švietimą, įskaitant ir aukštojo mokslo joms plačiai atvertas duris. Trečioji tame suvažiavime įtvirtinta vertybė buvo tautiškumas. Moterys savo pranešimuose ir diskusijose reikalavo kurti lietuviškas mokyklas, plėsti lietuviškų mokyklų tinklą ir mergaičių klases jose, griežtai pasisakė prieš priverstinę vaikų ir jaunimo rusifikaciją. Visos Suvažiavime kalbėjusios moterys apie mokslą ir švietimą mergaitėms savo pranešimuose pabrėžė ir būtinybę ugdyti tautiškumą.

Pirmojo Lietuvos moterų suvažiavimo pabaigoje G. Petkevičaitė-Bitė kvietė moteris stoti į Lietuvos moterų sąjungą: „Tik, negaiškite, pilietės! Pasirodykite vertos žmogaus-kovotojo vardo! Supraskite, jog tik laisvės ir teisybės trokštanti moterė-pilietė gali tikrai naudingus darbus Tėvynei gaminti“ (Ten pat, p.274). Taigi, jau Pirmajame moterų suvažiavime į Lietuvos moterų vertybių statusą buvo iškeltos moterų ir vyrų lygios teisės šeimoje, valstybėje ir politikoje; buvo reikalaujama teisės dalyvauti rinkimuose: rinkti ir būti išrinktomis, tokiomis pat teisėmis, kaip ir vyrai, į valstybines politikos ir valdymo institucijas.

Tačiau po Pirmojo Lietuvos moterų suvažiavimo Lietuvos moterų judėjimas skilo į du sparnus – liberalųjį socialdemokratinį, kuris pasisakė už Lietuvos laisvės siekį Rusijos imperijos sudėtyje ir tautiškąjį-katalikišką, kuris kategoriškai ir griežtai pasisakė už nepriklausomą Lietuvą, laisvą nuo bet kokių valstybinių įsipareigojimų Rusijai. Bitė liko liberalioje socialdemokratų pusėje. Katalikiškasis moterų judėjimo sparnas 1908 metais sušaukė „Lietuvos moterų-katalikių pirmąjį suvažiavimą“. Jis įsikūrė Kaune, liberalusis – Vilniuje.

Per publicistiką į politiką

Nuo 1890 metų Gabrielė Petkevičaitė-Bitė bendradarbiavo „Varpo“ redakcijoje. 1908 m. gavusi „Vilniaus žinių“ kvietimą tapti to laikraščio redaktore, 1909 m. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė persikraustė į Vilnių ir 1909–1911 m. dirbo dienraščio „Lietuvos žinios“ redakcijoje. 1911–1912 m. redagavo pirmąją pasaulietinio turinio laikraštį moterims „Žibutė“. Publicistika buvo Bitės sritis, kurioje visapusiškai atsiskleidė jos gebėjimai, siekių daugiapusiškumas, protas, būdas, visuomeninis jautrumas. Po Vinco Kudirkos, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, neabejotinai buvo žymiausia to meto publicistė, viena žymiusių tuometinės lietuviškos spaudos darbininkė. Priklausė „Lietuvių mokslo draugijai“, lankė tos draugijos paskaitas ir pati jas skaitė lietuviškos literatūros tematika. 1908 m. gruodžio 13-17 dienomis Gabrielė Petkevičaitė-Bitė kartu su rašytoja Julija Žymantiene-Žemaite dalyvavo Visos Rusijos moterų suvažiavime. Ten skaitė pranešimą „Moterė lietuvė šeimynoje ir draugijoje“, kuriame supažindino su Lietuvos moterų socialine nelygybe mieste ir kaime… (Ten pat, p. 355-363). Grįžusi paskelbė net keletą straipsnių Lietuvos spaudoje, kuriuose supažindino su Rusijos moterų suvažiavimo dienotvarke ir jame vyravusiomis nuostatomis, kuo daugiau moterų įtraukti į politiką.

1910 metais, pranešimą skaitytą Rusijos suvažiavime papildžiusi, ji išleido knygelę „Apie moters klausimą“. Svarbiausiu Lietuvos moterų sąjūdžio tikslu rašytoja laikė – darbą visuomenės labui: „Visos žmonėms naudingos, tikrai juos aprūpinančios teisės, visuomet buvo pačių žmonių jų sunkiose kovose iškovotos. Ne veltui sakoma, jog vien tas yra laisvės vertas, kas už ją kasdien kovoja. Be kovos niekas neįgys teisių, kaip be darbo – duonos. Kaip darbas, taip ir kova už teisybę ir teises yra tiesiog doriška žmogaus priedermė. Teisybė – tai tikslas, o kova – tai kelias prie jo vedantis“. – rašė ji minėtoje knygelėje. (Ten pat, p. 278). Tėvynės ateitį ji matė doros atkūrime. „Mes laukiame moterų lygybės, idant nors sykį sulauktume tikrai dorų papročių… Visuose kraštuose, kur valdo vien tik vyrai, jie doros vėliavą nesiliauja dumblais drabstę“ (Ten pat, p. 376).

Pritardama norvegų rašytojai Selmai Lagerliof (Selma Ottilia Lovisa Lagerlöf) Gabrielė Petkevičaitė-Bitė rašė: „Laimingų šeimų pasaulyje esama nemažai, nes šeimą kuria vyras ir moteris. Bet valstybių, kurias imasi vien vyrai sudaryti, laimingų – pasaulis, kol kas nėra matęs“ (Ten pat, p. 442). Laisva moteris – tai atnaujinta žmonija. Moterys geriausiai supranta, „kad valstybė į savo globą turi imti visa, kas tautai suteikia sielos ir kūno sveikatą, o ne tautos nuodijimo priemones. Valstybė turi imtis visomis jėgomis vyti lauk, kas tautai žalinga“ (Ten pat, p. 647;  Ona Voverienė. Ištikima tautos ir lygybės idėjoms // XXI amžius. . – 2001, geg.2, p. 5).

1914 metais prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas privertė ją Vilnių palikti ir grįžti į Puziniškį. Grįžusi į tėviškę nuo pat pirmųjų karo dienų, ji pradėjo rašyti „Karo metų dienoraštį“.

Gabrielės Petkevičaitės-Bitės švietėjiška veikla

1919 metais Gabrielė Petkevičaitė, jau pripažinta Lietuvos rašytoja, buvo pakviesta į Panevėžio gimnaziją dėstyti lietuvių kalbos ir literatūros bei pasaulio literatūros istorijos mokymus. Šioje gimnazijoje ji mokytojavo 1919–1924 metais. Čia mokytojaudama ji parengė santrauką, o vėliau jos pagrindu išleido ir knygą „Pasaulinės literatūros istorijos vadovėlį“, pagal kurį ji ir paskaitas skaitė. (1922–1924, 2 t.). Kaip rašo kultūrologė Teresė Bukauskienė, knygos „Pedagogė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė“ (V., 1988) autorė, „Pirmasis Gabrielės Petkevičaitės-Bitės biografas Juozas Tumas Vaižgantas rašytojos švietėjišką veiklą įvertino, kaip pačią svarbiausią jos gyvenime: „Gi tikroji G. Petkevičaitės profesija – mokytojavimas“ (Juozas Tumas. Bitė darbininkė, pareigų vergė // Naujoji Vaidilutė. – K., 1926), sąs 1: J. Tumas-Vaižgantas. Gabrielė Petkevičiūtė // Raštai. – K., 1929. T. 13).

Daug dėmesio rašytojas skiria G. Petkevičaitės moksleivių auklėjimo būdams, grindžiamiems tautiškumo, patriotizmo, humanizmo, gailestingumo, meilės artimui dvasia. Tokios pat nuomonės apie G. Petkevičaitės-Bitės gyvenimą ir veiklą buvo ir rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas, rašęs, kad: „…kaip mokytojos, auklėtojos ir žmonių užtarėjos darbai kultūriniame Lietuvos gyvenime turi didesnės reikšmės, negu literatūriniai jos kūriniai (V. Mykolaitis-Putinas. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė // Literatūros naujienos. – 1936, Nr. 7; cit. – pagal T. Bukauskienę). Gabrielės Petkevičaitės-Bitės auklėjimo būduose įvardinti tokie pagrindiniai skirsniai, eilės tvarka pagal svarbą: „Tvirtas būdas – asmenybės pagrindas, kūrybiškumo ugdymas. Dorovinio ugdymo pagrindas – pareiga žmonėms ir gimtajai žemei, pagarbos ir tolerancijos kitoms tautoms ugdymas“ (T. Bukauskienė. Ten pat). Tik toks mokytojas, jos nuomone, kuris kūrybingai savo veikloje galės pritaikyti tokį moksleivių auklėjimo būdą galės išugdyti tikrą Lietuvos šviesuolį.

Gabrielė Petkevičaitė mokytojo vaidmenį visuomenėje aiškino: „Juk mes būsime tie pamatų akmenys, į žemę suminti“. Bet, jeigu mokytojas bus geras, tai ir tie pamatai bus tvirti. Ir „jaunas žmogus, gavęs apšvietimą iš savo visuomenės, turės ir doros prievolę rūpintis ta visuomene“. Juk „tik toks žmogus užsitarnauja garbingą šviesuolio vardą, kuris darbuojasi liaudies naudai, liaudies būvį gerindamas, ją šviesdamas, į visokius jos vargus visa širdimi atsiliepdamas ir stengdamasis kuo tik galima prisidėti prie liaudies sielos ir kultūros kėlimo“, „Nėra ir negali būti didesnio šviesuolio prasikaltimo tautos reikalų akivaizdoje, kaip užsidarymas savo asmeninės gerovės aprūpinime… Todėl kiekvieno auklėtojo pats svarbiausias uždavinys – rūpintis jo auklėtinių būdo tvirtumu, susivaldymu, nuolatiniu stovėjimu savo sielos gynimo sargyboje… Visų baisumų, kurie atsitinka pasaulyje, didžiausi kaltininkai yra visų tautų šviesuomenė“. Šviesuoliai „neišjudinę ir nesužadinę tam tikros nuotaikos, atskiri veikėjai paliks nykštukais, veltui pučiančiais prieš vėją“ (Ona Voverienė. Gyvesnė už gyvus // Lietuvos aidas. – 2007, gruod. 13, p. 5). Vėliau, jau daug metų praėjus nuo jos mokytojavimo gimnazijoje, Gabrielė Perkevičaitė-Bitė tą savo gyvenimo laikotarpį įvertino, kaip „šviesiausią žvaigždę patamsėjusiose padangėse“ (Ten pat).

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, ir mokytojaudama, aktyviai reiškėsi publicistikoje švietimo, mokslo, kultūros klausimais, nevengė straipsnių apie sunkią moterų socialinę ir ekonominę padėtį tuometinėje Lietuvoje, neigiamai vertino tuomet Lietuvoje plitusį modernizmą, akino spaudoje kurti tautinę literatūrą, gilinantis į tautos istorinę praeitį, dabartį, nevengiant ir pastabų tuometinei dabarčiai.

Bitės politinė veikla po pirmojo pasaulinio karo

Lietuvos politinės minties istorijoje išliko Gabrielės Petkevičaitės-Bitės nuostata: „Žmonės, kuriems nerūpi politika, tai – žmonės, kuriems ir jų šalies gerovė nerūpi, kurie paskendę vien tik savo rūpesnyje apie savo smulkutį „aš“, apie savo kišenę, apie savęs išsikėlimą prieš kitus. Tokie žmonės verti tik pasigailėjimo ir Tauta už juos gali skirti tik pigią kainą“. Tai Gabrielės Petkevičaitė-Bitės pasakyti žodžiai, jos atspausdinti istoriniame „Varpe“. Tarsi pasakyti šiandien, kai beveik pusė Lietuvos žmonių, turinčių balsavimo teisę, neateina balsuoti. Prisižaidėme su plačiai aptarinėjama demokratija, kai visi žino tik savo teises, o pareigų žinoti nenori. Tą ryškiai patvirtino ir šių metų rinkimai į dabartinį mūsų Seimą. Matyt, ne už kalnų jau tas laikas, kai tokius tinginius ir nevaleikas reikės moterims imti už ausų ir palydėti prie Baltarusijos sienos, palinkėti jiems palankaus vėjo A. Lukašenkos baltarusiškame „rojuje“. Ten jie galės būti į valias ne piliečiais.

Kitavertus, G. Petkevičaitė-Bitė savo rašiniuose politikams kėlė aukštus reikalavimus Ji rašė: „Mano numanymu, jei pasiseks mums iš tikrųjų sukurti nepriklausomą valstybę, tai ypač žmonės stovį prie valstybės vairo, turėtų duoti didžiausio demokratiškumo pavyzdį visame kame. Tad vienintelis būdas išvengti klasinės kovos, įgyti minioje pasitikėjimą ir apsidrausti patiems valdininkams nuo piktų pagundų“ (Ten pat, p. 335). Bitės mąstyme Lietuvos „idealas buvo laisvas ir savarankiškas politinis Lietuvos gyvenimas, kuris, jos nuomone, turėjo padėti atsirasti tobulesniems žmonių sugyvenimo būdams, pasireikšti naujai materialinei ir dvasinei kultūrai“ (Ten pat, p. 37-38).

Svarbiausiu moterų judėjimo tikslu rašytoja laikė „darbą visuomenės labui“. Jos nuomone: „Visos žmonėms naudingos, tikrai juos aprūpinančios teisės, visuomet buvo pačių žmonių kuriamos arba iškovotos sunkiose kovose. Ne veltui sakoma, jog vien tas yra vertas laisvės, kas už ją kasdien kovoja. Niekas be kovos neįgys teisių, kaip be darbo – duonos. Kaip darbas, taip ir kova už teisybę ir teises yra tiesiog doriška žmogaus priedermė. Teisybė – tai tikslas, o kova – tai kelias prie jo vedantis (Ten pat, p. 278). Tėvynės ateitį G. Petkevičaitė-Bitė matė visų pirma doros atkūrime. Remdamasi filosofų, pritariančių moterų lygioms teisėms, mintimis, ji rašė: „Mes laukiame moterų lygybės, idant nors sykį sulauktume tikrai dorų papročių… Visuose kraštuose, kur valdo vien tik vyrai, jie doros vėliavą nesiliauja dumblais drabstę“ (Ten pat, p. 376).

Pritardama norvegų rašytojai Selmai Lagerliof (Selma Ottilia Lovisa Lagerlöf), G. Petkevičaitė-Bitė rašė: „Laimingų šeimų pasaulyje esama nemažai, nes šeimą kuria vyras ir moteris. Bet valstybių, kurias imasi vieni vyrai sudaryti, laimingų – pasaulis nėra matęs“ (Ten pat, p. 442). Laisva moteris – tai atnaujinta žmonija. Moterys geriausiai supranta, kad „valstybė į savo globą turi imti visa, kas tautai suteikia sielos ir kūno sveikatą, o ne tautos nuodijimo priemones. Valstybė turi imtis visomis jėgomis vyti lauk, kas tautai žalinga“ (Ten pat, p. 647). Moterų politika – tai visų pirma kova prieš žmonių nedorybes: prieš girtuokliavimą, prieš prostituciją, prieš šeimų smukimą. prieš žmonių tamsumą ir nekultūringumą prieš žmonių abejingumą savo tautai ir savo valstybei. „Laisva Tėvynė šaukia laisvus piliečius dėtis prie valstybės kuriamojo darbo. Čia pasireiškia visas mūsų tautos būdas savo kilnumu ir gražumu… Mes šviesuoliai, nesam to vardo verti, jei neįstengiame būti liaudžiai švyturiais kelrodžiais apsiautusiose ją tamsybėse“ (Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Ten pat, p. 668). „Talento priedermė juk – tautos viltį, tautus skausmus, gal ir tautos nusiminimus piešti ir rodyti visiems pažangos kelią – bet tik neiti ranka į ranką su pažangos gesintojais? (Ten pat, p. 33).

Jeigu šios mintys nebūtų randamos rašytojos „Raštuose“ su tiksliomis datomis, tikriausiai būtų sunku patikėti, kad jas Gabrielė Petkevičaitė-Bitė parašė prieš šimtą metų, o ne mūsų dienomis. Laikas jų svarbos neužtemdė, o tik dar labiau paryškino. Jos žadina, moko ir kelią rodo. Pasidžiaukime jos darbų nemirtingumu, kurį ji ir pati numatė: „Mano kovų ir darbų medis klesti / Sodinau jį draug su broliais, / Teisybės ištroškusiais“. (Ten pat) (Ona Voverienė. „Kiekvieno piliečio svarbiausia priedermė – tai tarnavimas savo visuomenei“ // Lietuvos aidas. 2006, bal. 5, p. 8).

Bitė – Lietuvos respublikos Steigiamojo ir Pirmojo Seimų narė

1920 m. balandžio 14-15 dienomis pasiūlyta Lietuvos socialistų liaiudininkų demokratų partijos ir jų rinkiminiame sąraše įrašyta pirmąja rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė buvo išrinkta į Steigiamąjį Lietuvos Respublikos Seimą (1920–1922). Kaip vyriausia amžiumi tame Seime, ji pirmininkavo Seimo posėdžiui, pradėjusiam Lietuvos Seimų istoriją. Seime ji darbavosi Laikinosios Lietuvos Konstitucijos projekto komisijoje. Jos sumanymu ir pasiūlymu į Lietuvos Respublikos Konstituciją buvo įrašytas straipsnis apie lygias Lietuvos moterų ir vyrų teises, visoms moterims suteikta politinė rinkimų teisė. (Dalia Lukšaitė-Maciukevičienė. Žymiausios Lietuvos moterys istorijos tėkmėje // Tėviškės žiburiai (Kanada)  2015, spalio 27, p. 4,5). Europos mastu tai buvo nauja ir netikėta, nes, pavyzdžiui, Prancūzijoje tokios teisės moterims buvo suteiktos tik po Antrojo pasaulinio karo. Kai LR Konstitucija buvo patvirtinta, tų pačių metų rugpjūčio mėnesį Gabrielė Petkevičaitė-Bitė iš Seimo pasitraukė, nusprendusi, kad dirbdama mokytoja, ji bus naudingesnė savo liaudžiai. Tais pačiais 1922 metais, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, atstovavo Lietuvos Respublikai Pasauliniame moterų kongrese Ženevoje. Mūsų dienomis Panevėžio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka rengė to įvykio atminimui sukurtą virtualią parodą, kurią galima rasti „Gabrielė Petkevičaitė-Bitė Lietuvos Steigiamojo Seimo narė“, (TV portale „Panevėžio kraštas virtualiai“).

1926 metais Gabrielė Petkevičaitė-Bitė kartu su jos bendraminte Felicija Bortkevičiene kandidatavo į Lietuvos prezidento vietą. Ir nors nebuvo išrinktos, rinkiminė kampanija buvo naudinga Lietuvos moterims, skatinanti jas aktyviai dalyvauti ne tik Lietuvos kultūrinėje, bet ir politinėje veikloje.

Rašytojos, visuomenininkės, politikės Gabrielės Petkevičaitės-Bitės veikla tuometinės Lietuvos Respublikos Vyriausybės buvo aukštai įvertinta. 1929 metais ji buvo apdovanota I-jo laipsnio ir 1934 metais III-jo laipsnio LDK Gedimino ordinais.

Bitė Antrąjame Lietuvos moterų suvažiavime

1937 m. gruodžio 10-12 dienomis Lietuvos moterų Taryba rengė Antrąjį Lietuvos moterų suvažiavimą Kaune, skirtą Lietuvos moterų politinio judėjimo 30-čiui paminėti bei jo ateities galimybėms aptarti… Suvažiavimas buvo rengtas, kaip ir Pirmasis, toje pačioje Kauno Karininkų ramovės salėje. Jame dalyvavo ir sveikinimo kalbą pasakė Lietuvos Respublikos Prezidentas ir visa to meto plolitinė Lietuvos viršūnė. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, kaip garbės viešnia, skaitė pranešimą „Felicija Bortkevičienė kaip Lietuvos moteries visuomenininkės tipas“. Pranešimo pabaigoje jo autorė kalbėjo: „Mes, Lietuvos moterys, vienos iš paskutiniųjų kelkimės iš amžiais tvėrusio vergavimo. Tas mūsų ruošimos į kovą už mums priderančias žmogaus-piliečio teises – tai naujos saulės pažibai, saulės, dildančios mūsų Tėvynės tamsumus ir nuoskaudas! Kelkimės, seserys, švieskimės! Teišdilsta Lietuvos moters pasiguodimas: „Auga medis iš ašarų, kur aš pati stovėjau“. Stenkimės į guodimos vietą, pilnos pajautimo žmogaus vertės, ištarti: „Mano kovų ir darbų medis klesti! Sodinau jį drauge su broliais, teisybės ištroškusiais! Teauga jis ir težydi! Tesuteikia jis atgajų Tėvynei ir per ją visai žmonijai puikius atnaujinimo vaisius!“ (Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Apie moterų klausimą // Ten pat, p.366-377).

Suvažiavimo pirmininkė Vincenta Lozoraitienė savo pranešime nustatė, kad visi Pirmojo moterų suvažiavimo nutarimai buvo sėkmingai įgyvendinti; atgauta Lietuvos nepriklausomybė, patvirtintas LR Seime „Moterų ir vyrų lygių teisių ir galimybių įstatymas“; sukurtas pakankamai stiprus mokyklų tinklas, Švietimo sistemoje įdiegtas gerai rengtas ir patrauklus jaunimui, veiksmingas tautinio ugdymo pamokų ciklas, ugdantis Lietuvos patriotus, pasiruošusius pasiaukojančiai kovoti už Lietuvos nepriklausomybę ir, jeigu, neduok Dieve, prireiks atiduoti savo gyvybę už lietuvių tautos garbę ir lietuviškąjį patriotinį orumą ir t.t.

Gražus ir prasmingas rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gyvenimas ir jos kūryba įrašė jos vardą į žymiausių Lietuvos žmonių istoriją, o jos kūryba ženkliai papildė lietuviškų tautinės literatūros klasikų biblioteką. 1929 metais Lietuvos Respublikos Vyriausybė aukštai įvertino rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės nuopelnus Lietuvos valstybei ir jos  kultūrai. Ji buvo apdovanota Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino III-jo laipsnio ordinu, o 1934 m. – Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino I-jo laipsniko ordinu.

1943 metų birželio 14 d. didžioji Lietuvos humanistė rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė mirė. Palaidota to meto naujose Panevėžio kapinėse.

Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalis „Tarnaukite Lietuvai“. Medalio autorius – skulptorius Alfridas Pajuodis | lrs.lt nuotr.

Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalis „Tarnaukite Lietuvai“. Medalio autorius – skulptorius Alfridas Pajuodis | lrs.lt nuotr.

Bitė, peržengusi Lietuvos istorijos iš XIX a. į XXI a. slenkstį

Savo laiku istorikas Z. Ivinskis rašė, kad kūrėjas, peržengęs šimtmečio slenkstį, pasilieka tautos ir valstybės istorijoje amžinai. Rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė – viena iš tų, kurie Lietuvos istorijoje išliko, tikiuosi ir išliks amžinai, kaip lietuvių literatūros klasikė. Tai priklausys ir nuo mūsų kartos kūrėjų pastangų, kaip mes savo darbais gebėsime įrodyti pasauliui, kad Bitė savo mąstymu ir savo kūriniais išliko svarbi mūsų kartoms, kad iki šiol jos mintys ir sumanymai, pateikti jos kūriniuose, padeda mums gyventi. Ypač kurti šių dienų lietuvišką literatūrą ir jos kritiką. Lietuvos moterų lygos rengta 2007 metais konferencija, skirta Pirmojo lietuvių moterų suvažiavimo 100-sioms metinėms paminėti, vykusi Kaune spalio 7 d. paliko gražų pilietinio nerimo pėdsaką mąstančių Lietuvos moterų širdyse ir pažadino norą ieškoti sąsajų tarp šios dienos ir įvykių, įrašytų į Lietuvos istoriją prieš šimtą metų.

Ne kartą rašiau apie rašytoją ir vieną iškiliausių anos Nepriklausomos Lietuvos mokytoją Gabrielę Petkevičaitę-Bitę ir „Lietuvos Aide“, ir „XXI amžiuje“ ir knygoje „Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys“ (Kaunas, 2000). Jau mūsų dienomis apie ją rašė ir kiti autoriai: mokytojas J. Jasaitis, istorikas Juozas Brazauskas, pasirodė ir knygos apie ją. Sovietinės okupacijos metais 1968–1970 m. Panevėžyje buvo įkurtas rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės memorialinis muziejus. Jį lankė ne tik lietuviai, bet ir svečiai iš užsienio – Vokietijos, Latvijos, Estijos, Baltarusijos, Rusijos ir kitų šalių, norintys susipažinti su mūsų tautos kultūriniu paveldu, Lietuvos mokytojai kasmet atveždavo savo moksleivius susipažinti su mūsų literatūros klasikos viena iš kūrėjų. Bitės muziejaus istorijoje yra ir juodų dienų, kai Panevėžio miesto savivaldybė savo laiku norėjo jį sunaikinti, spręsdama dabartinio Panevėžio gyventojų apgyvendinimo problemą, ir Bitės namelyje apgyvendino net tris panevėžiečių šeimas. Bitei, jos namelyje buvo paliktas nedidelis kambarėlis, jos baldai sandėliuojami Panevėžio muziejaus patalpose, jos biblioteka atiduota Panevėžio viešajai bibliotekai. Jos gyvenimas sunaikintas.

Pasirodžius „Lietuvos žiniose“ straipsniui „Panevėžys kratosi rašytojos memorialinio muziejaus“, kuriame buvo rašoma, kad „prieš gerus metus buvo suskubta uždaryti, kad jis nedarytų gėdos ir neterštų muziejų vardo savo apsilaupiusiomis ir apipelėjusiomis sienomis, neremontuotas, nešildomas, labiau landynę nei muziejų primenančiu namu“ (Baronienė Daiva // LŽ. – 2007, lapkr. 27, p. 3). Supratau, kad Panevėžyje išmušė barbaro valanda. Rašiau tada ir aš, suteikdama tam istoriniam kultūros įvykiui politinę prasmę; „Mūsų Tautos žadintojas Vincas Kudirka, kaip tik Gabrielei Petkevičaitei-Bitei ir jos draugams, jį aplankiusiems mirties patale, paliko Lietuvos ateities vaizdą: „Jeigu jums pavyks kada nors maskolių valdžia atsikratyti, dar ilgesnę ir sunkesnę kovą turėsite su savo juodaisiais“. Antrindama Vincui Kudirkai ir jo nuostatai apie Lietuvos ateitį, tada rašiau: „Sovietai kūrė, o lietuviai, atgavę nepriklausomybę, griauna. Ir dėl viso to kalta Lietuvos nepriklausomybė… Tai ryškiausias pavyzdys, kurį naudoja Lietuvos nepriklausomybės nekentėjai ir oponentai.“ (Ona Voverienė. Lietuvos Respublikos šimtmečio didieji. Rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė – Lietuvos moterų judėjimo už politines teises pradininkė // Lietuvos aidas. – 2017, spal. 3, p. 6; spal. 10, p. 5).

Ačiū Dievui, kad ta žiaurumo valanda pradeda tolintis, atėjus naujam, protingam Panevėžio miesto merui p. Ryčiui Mykolui Račkauskui, suprantančiam, ką reiškia Lietuvai rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir ką ji reiškia pasauliniam moterų judėjimui, kaip viena pirmųjų pasaulyje, pradėjusi tada, dar XX amžiaus pradžioje, kovą už moterų lygias teises ir galimybes visose gyvenimo srityse, įskaitant ir politiką. Panevėžio savivaldybės, jam pavedus, pastangomis, dabar pradedamas remontuoti Bitės namelis, ir jam atsinaujinus, vėl bus atnaujintas Bitės muziejaus lankymas. Labai tikimės, kad jame bus atnaujinta ir Bitės gyvenimo paroda, sugrąžinti į muziejų jos baldai, paveikslai, jos mylėtos kambario ir aplinkos gėlės, parengta paroda ir anglų kalba.

2014 m. Lietuvos moterų lygos rengtame susirinkime, skirtame Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gyvenimo ir kūrybos atminimui, mokytoja-metodininkė Lionė Lapinskienė savo pranešime nustatė, kad mūsų amžininkai liks „skalni Petrui Būtėnui už Bitę“. Tiksliau už jos, kaip rašytojos darbus, nuveiktus XX amžiaus trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje, jai gyvenant ir dirbant Panevėžyje. Tai jam, Petrui Būtėnui, 1925 metais atvykusiam į Panevėžį ir pradėjus dirbti Panevėžio mokytojų seminarijoje, pavyko sutelkti savo krašto žemiečius – kunigą rašytoją Julijoną Lindę-Dobilą, Gabrielę Petkevičaitę-Bitę į Panevėžio šviesuolių branduoliuką, skatinti jų kūrybinę draugystę, išmokyti juos siekti savo kūrybos įamžinimo knygose ir visokeriopai jiems padėti, skelbiant jų straipsnius ir leidžiant knygas.

Savo pranešime, skaitytame tame susirinkime, jo autorė pasakojo apie epistolinį Bitės ir Būtėno palikimą, kurį ji išnagrinėjusi nustatė, kad, kaip tik jam atvykus ir bendraujant su jo buvusia žemietė Gabriele Petkevičaite-Bite, jos kūrybinėje biografijoje atsirado patys brandžiausi jos darbai: „Iš mūsų vargų ir kovų“ (1927). „Neatmestinas teiginys, kad ši knyga buvo jos parašyta, kaip tik P. Būtėnui paraginus“ (Lionė Lapinskienė). „Praslinkusių dienų vaizdai“ (1927), „Karo metų dienoraštis“ (2 d., 1925–1931, jo anroji dalis redaguota P. Būtėno) ir „Ad astra“ (1933), kurie, „būtent jie“, įrašė Gabrielės Petkevičaitės-Bitės vardą į žymiausių Lietuvos literatūros kūrėjų gretas. Be kita ko literatūros kritikė rašė: „Apibendrinant Nepriklausomos Lietuvos Bitės kūrybą, galima daryti išvadą, kad būtent nuo 1925 m., kai į Panevėžį gyventi ir dirbti atvyko P. Būtėnas, per dešimt metų, iki 1934-ųjų, ji parašė geriausius ir didžiausios apimties kūrinius. Visų jų kalbą taisė vienas asmuo – kalbininkas mokytojas P. Būtėnas. Taisė… labai atsakingai. Bitė mirė 1943 m., birželio 14 d. P. Būtėnas ir po rašytojos mirties, visur, kur tik galėjo garsino jos kūrybinį paveldą.. „Savo gerbiamai žemietei jis buvo dorovinis rėmėjas, jos kūrybos skatintojas, jos sukurtų darbų kalbos taisytojas, o išvykęs į Vakarus – ir jos šviesaus atminimo puoselėtojas bei tautiškumo išlaikymo sumanymų skleidėjas“, – tokiais žodžiais pranešėja apibendrino savo pranešimą susirinkime.

Prieškario Lietuvos literatūros kritikas dr. Juozas Brazaitis, vertindamas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės kūrybą, rašė, kad ji visa savo gyvenimo esme buvo visuomenininkė ir savo plunksną naudojo, kaip priemonę visuomeniniams tikslams siekti. Kritikas aukštai vertino Gabrielės Petkevičaitės-Bitės socialinį humanizmą ir jos kūrinius jį eksponuojančius, ypač ryškiai jos išreikštą „Karo metų dienoraštyje“ (1925–1931). Tačiau jis pripažino, kad rašytojos didžiausia bėda buvo jos pažiūrų ir dvasinis dvilypumas, kuris kryžiavosi romantizmo ir realizmo sandūroje. Ji jautėsi, kaip ir ji pati ne kartą sakė, „kaip paukštis, pažeistais sparnais, negalinti pakilti virš žemės, bet taip to trokštantis“ (Juozas Brazaitis. Raštai.It).

Bitės „Karo metų dienoraštis“

„Karo meto dienoraštyje“ rašytoja daug rašo apie Lietuvos kaimo gyvenimą Pirmojo pasaulinio karo metais, kai Lietuvoje vieną po kitos keitė kariaujančiųjų šalių, tai Rusijos, tai Vokietijos paskirtų vietininkų valdžios. Jos tėvų ir jos dvarelyje Puziniškyje buvo apgyvendinami tai rusų, tai vokiečių karininkai, o vienai, ar kitai kariaujančiųjų pusei pralaimint ir jų belaisviai „plienikai“, kurie, kaip taisyklė, buvo ginkluoti ir pavojingi… ir valgyti norėjo. Tuo tikslu ir į Puziniškį tai pavieniui, arba net ir grupėmis ateidavo. Reikėdavo daug pastangų suderinti skirtingų požiūrių siekius. Ir ji tą problemą sprendė, visų pirma taip, kad nenukentėtų ir jos dvarininkės-bajorės, ir svarbiausia jos Tėvynės orumas… Mokėjusi ir rusų ir vokiečių kalbas ir galėjusi ir vieniems ir kitiems paaiškinti, kad: „Esame demokratų, kurie pripažįsta tautoms eksteritorines teises, šalis. Gal tolimoj ateity, kada žmogaus sielos kultūra pakils bent šimtu nuošimčių aukščiau tos, kurią dabar turime įgiję, – tos teises bus galima pritaikyti nieko neskriaudžiant. Tačiau šiandien aš negaliu įsivaizduoti doro lietuvio, kuriam nebūtų brangus jo tėvų slenkstis“, – rašė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė „Karo meto dienoraščio“ I-me tome.

Kai vokietukai, jaunesnio rango karininkai, leitenantai ir keli kapitonai buvo apgyvendinti  valdžios parėdymu Puziniškyje, jai buvo neramu ir dėl merginų tarnaičių, norėjusių bendrauti su mandagiais ir protingais vokietukais. Kelias naktis suko galvą, ką reikia daryti, kad nenukentėtų merginų dorovė ir nusprendė įkurti suaugusiųjų mokyklėlę, kur visi jauni mokytųsi, o po pamokų galėtų ir padainuoti, ir pašokti. Jos diplomatiško bendravimo su okupacinių režimų valdžios atstovais, net priešai, iš Gabrielės Petkevičaitės-Bitės galėtų pasimokyti ir ne vienas šiandieninis Lietuvos politikas, sprendžiantis sudėtingiausias problemas. O jai karo metais reikėjo spręsti net savo ir jos artimųjų žmonių gyvybės išsaugojimo problemą. Ir ji ją sprendė oriai ir garbingai, visų pirma taip, kad nenukentėtų ir jos, ir svarbiausia jos Tėvynės orumas.

Rašytoja visada tikėjo žmogaus kilnumu ir jo proto jėga. Tuo stengėsi įtikinti ir kitus. Trilogijoje pateiktos rašytojos mintys neprarado svarbos ir iki šiol, kaip pavyzdžiui „Esame maža iš mažiausių tautų. Savo fiziška jėga pasitikėti negalime. Visų mūsų stiprybė – tai mūsų proto jėgos. Lavinkime jas!“; O protas kiekvienam žmogui nurodo, kad sąmoningam žmogui svarbiausia jo gyvenime yra pareiga: savo valstybei, tautai, šeimai ir artimiesiems. „Svarbiausia stovėti savo tautos ir savo valstybės sargyboje, pildant piliečio pareigą“ (p. 156); „Savo gyvenimą paversti kietos pareigos kalnu“ (I t. 97 p. ), „Mąstyti tauriai“ (p157); „Žmogus, jeigu nori būti vertas žmogaus vardo, tai turi kiekvienoje būklėje būdamas pildyti savo Tėvynės piliečio pareigą“ (Ten pat, p. 236). „Svarbu žmogui artėti prie idealo. Tai – kiekvieno žmogaus priedermė tarnauti visai tautai be skyrimo jos į partijas; platinti tautišką susipratimą. Kaip šviesos srovė tamsybėse, taip prakilnūs pranokėjų veiklai rodo vaikų vaikams šviesos šaltinį. Šviesa – yra galybė. Pasilieka darbai, kurie nesiliaus žibėję, nesiliaus šildę žmonių širdžių, švietę jų protus“ (ten pat). Kritinėse situacijose ji siūlo stovėti ramiai. Ir tik „šaltas protas“ gali atnešti pageidaujamą sprendimą (p. 153). Tik mokslas, švietimas, kietas pareigos jausmas tarnauti savo tautai, jos ateičiai ir jos gerovei, pasišventimas savo darbui, pareiga turimas žinias ir patyrimą perduoti jaunosioms kartoms, užuojauta, gailestingumas ir ištiesta pagalbos ranka nelaimingesniems už tave  gali atnešti mūsų tautai ir laisvę, ir gerovę, ir laimę mūsų valstybėje tvarkytis mums patiems“.

„Karo meto dienoraštis“ jos kūryboje labai svarbus dar ir tuo, kad jame atsiskleidžia pačios rašytojos gyvenimas, jos jausmai, sielos virpesiai visokiausiais bruožais – ir istoriniu, ir psichologiniu, ir jos žvilgsniu į Lietuvos ateitį. Kaip tik „Karo dienoraštyje“ ji ir atskleidžia savo asmenybės svarbiausiąjį bruožą – jos veiklumą: „Esu tos laimingos ar nelaimingos žmonių rūšies, kuri reikalauja būtinai veikti, taip veikti, kad tuo veikimu ir siela, ir širdis, ir mintis būtų patenkintos ir kartu siektų tobulumo“ (Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Karo meto dienoraštis“ III t. – V., 2008, p. 37).

„Karo meto dienoraštyje“ atsiskleidžia ir kitas rašytojos bruožas – jos atsakomybės jausmas už žodį ir veiksmą. Ji rašė: „Žinojau, kad esu viena tų kariatidų, kurios savo pečiais turi atlaikyti tautos iš numirusių prisikėlimo šventyklos skliautą – ir laikiau. Dabar, vaikams sugrįžus, tikiu, kad užteks man krūtinėje kvapo vėl žymesniems darbams“ (Ten pat, p. 322). Ir iš tikrųjų jai viskas atgimstančioje Lietuvoje rūpėjo. Jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir prasidėjus valstybės valdymo sistemos kūrimui, ji perspėjo valdančiuosius: „Mums mažai tautelei, pirmiausiai turėtų rūpėti kelti šviesą minioje ir tik tiek aukštesnių įstaigų turėti, kiek rastųsi ypatingai galvotos, gabios jaunuomenės“ (Ten pat, p. 317).

Pačiam kilti ir kitus kelti į žvaigždes – „Ad astra“

Jos kūryboje žavi neišsenkantis teigiamas požiūris, žvelgiant į ateitį. Visus savo knygų veikėjus ir skaitytojus ji kviečia visada teigiamai žvelgti į ateitį, pačiam kilti ir kitus kelti į… žvaigždes – „Ad astra“. Tokiu pavadinimu 1933 metais Lietuvoje pasirodė jos romanas „Ad astra“ (2 dalys), turintis daug ryškių pačios rašytojos autobiografijos bruožų, atskleidžiamų per romano veikėjos Elzės Kęsgailaitės gyvenimą ir jos tautinio sąmonėjimo eigą. Kai jai iškilo grėsmė būti žandarų suimtai už draudžiamos literatūros slėpimą ir saugojimą, ji pasiryžo: „Būti ta uola, kurią likimo žaibams nelengva skaldyti“ (p. 337). Tai nebuvo lengvas kelias trapiai, ligotai, nuolat kankinamai skausmų moteriai. Bet ji, neišklysdama iš to kelio laikydamasi, garbingai, kaip sakoma, pakėlusi galvą, gyveno, taip jį apibūdinusi: „Maždaug panašiose aplinkybėse veikdami ir savo darbus slėpdami ir visuomet valdžios uoliai sekami, gyvenome mes, visi anų laikų veikėjai. Sukomės, kaip kas galėdami, vienas kitą remdami, ir vienas kito laimėjimais džiaugdamiesi, nusiminimais liūsdami, apie save kuo mažiau galvodami“ (Iš mūsų vargų ir kovų).

Būdama Joniškėlio vaistinės vedėja, senam darbuotojui susirgus „…stojau į darbą, kurį dirbau veik devynerius metus be jokio atlyginimo…“. „Būk it bitelė, kuri iš kožnos žolelės, kvepiančios ar dvokiančios sugeba išsiurbti saldų medų“, – tada guodė Bitę jau tapęs žymiu rašytoju Motiejus Valančius. Tokia ji ir buvo. Rašytoja Jerutė Vaičekauskienė, knygos apie Gabrielę Petkevičaitę-Bitę autorė, ją pavadino ne luomo, o sielos bajore, nors iš tikrųjų Gabrielė buvo ir luomo, ir sielos bajorė savo kilnumu, darbingumu, tarnavimu savo tautai ir valstybei. (Jerutė Vaičekauskienė. Gabrielė. Sielos ne luomo bajorė. – Panevėžys, 2014).

Bitės amžininkai apie ją ir jos kūrybą

2014 metais lapkričio 30 d. Kaune Karininkų ramovėje vykusiame susirinkime „Žymiausios Lietuvos moterys istorijos tėkmėje“ (jo rengėja Lietuvos moterų lygos Kauno skyriaus vadovė Meilutė Asanavičienė), pranešimą skaičiusi panevėžietė mokytoja metodininkė Lionė Lapinskienė, konferencijos dalyvius supažindino su vienu artimu Gabrielei Petkevičaitei-Bitei žmogumi, Panevėžio gimnazijos mokytoju, buvusiu rašytojos kolega Panevėžio gimnazijoje Petru Būtėnu. Pranešime mokytoja kalbėjo apie jų buvusią artimą kaimynystę Panevėžio rajone, jų susitikimą Panevėžio gimnazijoje, bendravimą viešojoje to meto spaudoje, ypač jam redaguojant jos darbus, taisant jų kalbą ir stiliaus riktus. Savo pranešimo pabaigoje jo autorė kalbėjo: „Apibendrinant nepriklausomos Lietuvos laikotarpio Bitės kūrybą, galima padaryti išvadą, kad būtent nuo 1925 m., kai į Panevėžį atvyko gyventi ir dirbti P. Būtėnas, per dešimt metų, iki 1934-ųjų, ji parašė geriausius ir didžiausios apimties kūrinius. Visų jų kalbą taisė vienas kalbininkas mokytojas P. Būtėnas. Taisė, kaip jau sakyta, labai atsakingai.

1936 metais kovo pabaigoje Panevėžyje buvo iškilmingai paminėta G. Petkevičaitės-Bitės 75-tųjų gimimo metinių sukaktis. Pagrindinę sveikinamąją kalbą, kaip geram kalbėtojui, gerai pažinojusiam jubiliatę, Panevėžio vyrų gimnazijos taryba patikėjo, kaip tik kalbininkui P. Būtėnui. 1944 m. vasarą P. Būtėnas pasitraukė į Vokietiją. Ten rengė pradžios mokyklų mokytojų mokymus, leido laikraštį „Lietuvių informacija“ ir žurnalą „Žingsniai“. 1947 m., minint pirmosios lietuviškos knygos išleidimo 400 metų sukaktį, jam buvo skirtas visas aštuntas „Žingsnių“ žurnalas. Pirmajame šio žurnalo lape buvo atspausdintas rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės portretas, žurnale buvo pristatyta jos kūrybos apžvalga, paskelbti aštuoni jos laiškai jos augintiniui Antanui Kasperavičiui, rašyti 1926–1934 metais. P. Būtėno vaidmuo Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gyvenime buvo didžiulis. Savo gerbiamai žemietei jis buvo dorovinis rėmėjas, kūrybos skatintojas, jos sukurtų darbų kalbos taisytojas, o Vakaruose – jo kūrybos skleidėjas ir puoselėtojas bei lietuvybės išlaikymo sumanymų skleidėjas.

Literatūros kritikas Juozas Brazaitis, parašęs išsamias studijas apie rašytojų Jurgio Savickio, Stasio Santvaro, Vinco Ramono, Fausto Kiršos, Antano Vaičiulaičio kūrybą ir savo kūryboje nelietęs, tada taip vadinamų „sovietinių rašytojų“ Julijos Žymantienės-Žemaitės, Petro Cvirkos ir Salomėjos Neries, apie Gabrielę Petkevičaitė-Bitę rašė, kad ji savo gyvenime pirmenybę skyrė ne savo kūrybai, o jos visuomeninei veiklai. „Ir savo plunksną ji naudojo tik kaip priemonę visuomeniniams tikslams pasiekti“. Kritikas aukštai įvertino Gabrielės Petkevičaitės-Bitės socialinį humanizmą, ypač ryškų jos „Karo meto dienoraštyje“ (1925-1931). Tačiau pro literatūrologo akis nepraslydo ir rašytojos dvasinis dvilypumas, kuriame kryžiavosi romantizmas ir realizmas. Savo darbuose jis aprašė ilgą ir sunkų, rašytojos dvejonių ir prieštaravimų pilną G. Petkevičaitės-Bitės sąmonėjimo kelią, atsispindėjusį ir jos kūryboje, jai siekiant išsiaiškinti bolševikinės-komunistinės ideologijos esmę ir nepadaryti didesnės bėdos V. Kudirkos ir J. Basanavičiaus bei kitų viltininkų ir varpininkų kurtai tautinei lietuviškai ideologijai. Iš tų dvejonių kryžkelės ji išėjo tik įsitikinusi kad negalima sukurti tautos gerovės, naudojant neapykantą, kerštą ir net savo tautiečių žudynes, kaip siūlė bolševikai, t.y. pertvarkos keliu, o tik taikingu vystymo keliu, savo pasiaukojančiu darbu ir ištikimybe tautos sumanymui per švietimą ir mokslą. Toks jos įsitikinimas, ypač jos tautinės savimonės ilgesys, ypač ryškus jos romane „Ad astra“ (1933) (Ona Voverienė. Užgesę, bet nugalėję užmaršties tamsą vardai // Lietuvos aidas. – 2006, vas. 17, p.2,3).

Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Stulginskis aukštai įvertino Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ir Sofijos Ivanauskaitės Pšibiliauskienės kūrybinę veiklą, joms paskirdamas valstybines 8-os kategorijos pensijas 1925 metais. Tai nebuvo didelės pensijos, keturioliktos kategorijos pensijos, paskirtos Jonui Basanavičiui ir Jonui Jablonskiui buvo žymiai didesnės. 1929 metais Lietuvos Respublikos Vyriausybė apdovanojo rašytoją Gabrielę Petkevičaitę-Bitę Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino III-jo laipsnio ordinu, 1934 metais – LDK Gedimino I-jo laipsnio ordinu.

1943 m. birželio 14 d. rašytoja ir aktyvi visuomenės veikėja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė mirė. Palaidota tuometinėse naujose Panevėžio kapinėse.

Rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės sugrįžimas į Lietuvą 1990 m. atgavus nepriklausomybę

Kada žmogus miršta? Matyt, tada, kai…išnyksta iš žmonių atminties. Kai žmonės nustoja su juo kalbėtis, tartis, kai jis jau nebemoko mylėti, atleisti, veikti, nešti gėrį ir šviesą, būti pavyzdžiu kitiems….

Iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo apie rašytoją Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, vieną iš žymiausių Pirmosios LR (1918–1940) tautinio atgimimo ir literatūros pradininkę, klasikę, rašytoją, pasiaukojančią mokytoją ir visuomenės veikėją, Lietuvos moterų judėjimo pradininkę, atvedusią Lietuvos moterų judėjimą į tarptautinį lygmenį, valstybininkę, LR Atkuriamojo ir Pirmojo Lietuvos Seimo narę, kūrusią tarpukario Nepriklausomą Lietuvą, žinojome labai daug ir teigiamo. Minėjome susirinkimuose ir įvairiausiuose susitikimuose jos sukakčių datas. Jau atkūrus antrą kartą Lietuvos nepriklausomybę 1990 metais, Lietuvos Respublikos Seimas įsteigė Gabrielės Petkevičaitės-Bitės medalį „Tarnaukite Lietuvai“, jai buvo suteiktas Panevėžio miesto garbės pilietės vardas, Panevėžio rajono vadovybė įsteigė Gabrielės Petkevičaitės-Bitės literatūrinį apdovanojimą. Džiaugiamės, kad net sovietinės okupacijos metais, 1968 metais jos namuose Šv. Zitos g., Nr 18, Panevėžyje buvo įkurtas jos memorialinis muziejus, 1970 metais atidarytas viešam lankymuisi. Jame ne kartą lankėmės. (Ona Voverienė. Lietuvos Respublikos šimtmečio didieji Gabrielė Petkevičaitė-Bitė – Lietuvos moterų judėjimo už politines teises pradininkė // Lietuvos aidas. – 2017, spal. 3, p,5; spal. 10, p. 5) // Lietuvos aidas. – 2017, spal. 3, p,5; spal. 10, p. 5).

2000 m. rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė buvo įtraukta į prof. Onos Voverienės parengtą vardyną „Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys“ (V., 2000).

Juozas Jasaitis irgi parašęs knygą „Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (1861-1943) (K., 1990), joje pabrėžė, kad Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, „Savo šakota veikla, darbštumu tautos atmintyje stovi šalia J. Basanavičiaus, Vinco Kudirkos, Juozo Tumo Vaižganto“, priminė, kad jos tėvelis Jonas Leonas Petkevičius, gydytojas, savo vaikus ir artimuosius visada mokė; „Jūsų pareiga tarnauti liaudžiai.“ „Jūsų pareiga savo likimo niekada neskirti nuo liaudies likimo“ 1908 m. Vilniuje Gabrielė Petkevičaitė-Bitė redagavo „Lietuvos žinias“, laikraščio vedamuosiuose ir jos parašytuose straipsniuose ji visada skleidė tautiškumo ir tautinio patriotizmo sumanymus, akino laikraščio skaitytojus rinkti ir domėtis lietuviškąja tautosaka, kurioje dokumentuota lietuvių liaudies išmintis, užrašinėti dainas, sklindančias lietuviškuose kaimuose, patarles, priežodžius, mįsles, gaivinti lietuvių kalbą, šviestis ir įgyta šviesa dalintis su kitais, šviesti juos.

Literatūrologas Vytautas Kubilius Žemaitę ir Gabrielę Petkevičaitę-Bitę laikė žymiausiomis lietuvių nacionalinio judėjimo, prasidėjusio dar prieš nepriklausomybės atgavimą, dalyvėmis, pirmosiomis moterimis idealistėmis, išsikėlusiomis pareigą nešti šviesą į gimtąjį sodžių, būti nesavanaudiško rūpesčio ir doros pavyzdžiu, saugoti atgautą laisvę ir nepriklausomybę, ir dar – kas buvo išskirtina tuo Lietuvos istorijos laikotarpiu „gyventi iš protinio kūrybinio darbo“ (Vytautas Kubilius. Tautinė literatūra globalizacijos amžiuje, – V. 2003, p. 359), kuris yra visiškai nuvertintas mūsų laikais.

2014 m. lapkričio 30 d. Kai buvo Kaune rengtas Lietuvos moterų lygos susirinkimas „Žymiausios Lietuvos moterys istorijos tėkmėje“ (rengėja Lietuvos moterų lygos Kauno skyriaus vadovė Meilutė Asanavičienė), joje pranešimus apie Gabrielę Petkeviąaitę-Bitę skaitę, jau minėta mokytoja Lionė Lapinskienė, jos vardą savo pranešimuose minėjo ir prof. Ona Voverienė, ir kitos pranešėjos. Apie Gabrielę Petkevičaitę-Bitę rašė ir šiuo metu žinoma literatūros kritikė A. Rusteikaitė Jai Bitė – tai moteriškos stiprybės pavyzdys, kurios „mažame ir silpname kūne gyveno didi, jautri ir gailestinga siela. Taip galima apibūdinti vieną ryškiausių Lietuvos šimtmečio asmenybių, nešusių mums šviesą, žinojimą, kas yra pareiga ir pasiaukojimas. Gabrielė ne pati sau buvo svarbiausia. Jai svarbiausia atrodė pareiga, ją atlikti, Kai buvo uždrausta spauda, ją reikėjo atgauti, atgavus rūpintis skleisti, taigi reikėjo dirbti ir aukotis. Ir labai daug sveikatos – šeimai, kitiems žmonėms, Lietuvai“. Dalia Lukšaitė-Maciukevičienė savo straipsnyje „Žymiausios Lietuvos moterys – istorijos tėkmėje“, pateikusi straipsnyje išsamią Gabrielės Petkevičaitės-Bitės biografiją ir jos kūrybos apžvalgą, pabrėžia Gabrielės Petkevičaitės-Bitės veiklą Steigiamajame ir Pirmajame Lietuvos Respublikos Seime. Ankstesniame skyrelyje minėjome ir Jerutės Vaičekauskienė parašytą knygą apie Gabrielę Petkevičaitę-Bitę.

Bitės pėdsakais Panevėžyje

Eidami motina žeme kiekvienas nešame po žiburėlį iš dvasinės būties pradžios. Pamiršti praeitį – tai išsižadėti kelio atkarpos, kuria praėjo mūsų nešama šviesa. Praeitį reikia ne pamiršti, o iš jos išaugti. Žemė motina augina visa, kas gyva. Neaugsime, jei neleisime žemei savo sopulio mūsų lūpomis Išdainuoti. Rašytoja panevėžietė dr. Jūratė Sučylaitė.

Šiais žodžiais pradedama kitos panevėžietės gydytojos Liudvikos Knizikevičienės knyga „Bitės pėdsakai Panevėžyje“ (Panevėžys. 2019). Savo laiku, vienuolika paskutiniųjų savo gyvenimo metų (1932–1943  m.) Panevėžyje gyvendama savo žiburėlį nešė rašytoja Gabrielė Petkevičiatė-Bitė. Čia gimė jos „Karo dienoraštis“ (3 dalys), čia buvo parašytas jos romanas „Ad Astra“ (kalbama, kad jame daug rašytojos autobiografinių žinių), jos laiškai draugams ir bičiuliams, atspindintys to meto Lietuvos ir jos šviesuolių gyvenimą ir turintys didžiulę istorinę vertę. Kai Gabrielė Petkevičaitė-Bitė išėjo į Amžinybę, Liudvikai buvo septyneri. Ir kas tada galėjo pagalvoti, kad žvali ir linksma tada dar maža mergaitė, perims iš rašytojos rankų žiburėlį ir eis per gyvenimą, nušviesdama juo, kaip ir kadaise Bitė, ne tik Panevėžio, bet ir visos Lietuvos padangę, pati išaugusi ir savo kūrybą išauginusi iš gabiausių Panevėžio kūrėjų – gydytojų ir rašytojų praeities. Apie tai ir jos knygos „Mūsų amžininkai: Knyga apie Panevėžio medikus“ (Panevėžys) ir „Bitės pėdsakais Panevėžyje. Lietuvos moterų lygos veiklai Panevėžyje 20 metų“ (Panevėžys, 2019).

Knygą „Bitės pėdsakais Panevėžyje“ sudaro pratarmė ir keletas skyrių: „Mūsų darbų įkvėpėja – Gabrielė Petkevičaitė-Bitė“; „Nenuilstama Lietuvos moterų lygos (LML) pirmininkė prof. Ona Voverienė“ (kaip tiltas, rišamoji grandis tarp Bitės ir knygos autorės); „Dalyvavimas Lietuvos moterų lygos renginiuose 1998-2018“, (rengiamuose Vilniuje, Kaune ir Palangoje vilniečių), Lietuvos moterų lygos Kreipimasis į šalies valdžios institucijas dėl Bitės muziejaus įkūrimo Panevėžyje“; „LML Panevėžio skyriaus renginiai (susirinkimai, minėjimai, knygų sutiktuvės“, „Panevėžio moksleivių rašinių, piešinių konkursai“ (tarp jų ir skirti G. Petkevičaitės-Bitės kūrybai) (1999-2003); „Raštai – siūlymai miesto ir šalies įstaigų vadovams, spaudai dėl kultūros renginių Panevėžyje ir dėl Gabrielės Petkevičaitės-Bitės muziejaus“, „Mūsų LML Panevėžio skyriaus moterys“ ir „Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės sveikinimas LML Panevėžio skyriaus veiklos 20-mečio proga“.

Lietuvos moterų lygos Panevėžio skyrius įsikūrė 1997 metais (Lietuvos moterų lyga Vilniuje 1992 metais). Panevėžio savivaldybėje buvo užregistruotas 1998 m. kovo 17 d. Nuo pat įsikūrimo dienos iki šiol Panevėžio skyriui vadovauja gydytoja Liudvika Knizikevičienė. Pirmaisiais metais LML Panevėžio skyriuje  buvo 18 jos narių – gydytojų, medicinos darbuotojų, medicinos seselių, bibliotekininkė. LML Panevėžio skyriaus Tarybą sudarė gyd. Liudvika Knizikevičienė (LML Panevėžio skyriaus pirmininkė), bibliotekininkė Vita Budreikaitė (sekretorė), medicinos darbuotoja Aldona Juškauskienė (iždininkė) ir Tarybos narės: gyd. Regina Brazienė-Žilevičienė gyd. Rasa Garuckienė bei dainininkė Elena Grumadienė. 2008-aisiais metais įvedus naują visuomeninių organizacijų apskaitos tvarką ir jų būtiną užrašymą Registrų centre, Lietuvos moterų lyga buvo užrašyta asociacijos statuse ir Panevėžio skyriaus Taryboje, pagal naują tvarką, liko tik pirmininkė – Liudvika Knizikevičienė, sekretorė Gražina Radėnaitė ir iždininkė Daiva Mulevičienė.

Lietuvos moterų lygos veikla apima visas politinio, socialinio ir kultūrinio gyvenimo sritis, pagrindinį dėmesį atkreipiant į moterų ir vyrų lygias teises ir galimybes tose srityse, ir siekiant jų. LML Kauno ir Panevėžio skyriai pirmenybę skiria kultūros ir švietimo klausimams savo miestuose. LML Panevėžio skyrius artimai bendrauja su Kauno skyriumi ir su Panevėžio miesto valstybinėmis ir visuomeninėmis organizacijomis, tarp jų su KTU Panevėžio instituto Vadybos mokymo centru, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės biblioteka, visuomeninėmis organizacijomis „Tėviškė“, „Žiemgala“, „Donelaičio draugija“, „Vydūno draugija“, miesto bendruomenėmis „Senamiestis“, „Už upės“, „Rožynas“ ir kitomis. Kartu rengia bendrus renginius, keičiasi pranešėjais, dalyvauja vieni kitų renginiuose.

Siekdamos atgaivinti Gabrielės Petkevičaitės-Bitės muziejų kelios visuomeninės organizacijos susitelkė į asociaciją „Bitės namai“. Įdomus faktas: sovietinės okupacijos metais, 1970-aisiais buvo Bitės namuose įkurtas jos muziejus; iš visos Lietuvos jame lankėsi suaugusiųjų ir moksleivių bei studentų būriai, buvo ką parodyti ir ką papasakoti; jos namelis buvo prižiūrimas, aplinka tvarkoma. Ir tai tęsėsi 25-rius metus. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, tarsi kokiam burtininkui lazdele pamojus, žmonių ir valdininkų protus pavergė gobšumas, aptemdęs visus žmonių kultūrinius poreikius ir žmogiškus jausmus. Vienu metu Panevėžio savivaldybė net bandė atsikratyti Gabrielės Petkevičaitės-Bitės nameliu ir bėda juo rūpintis. Bandė parduoti kažkam labai susidomėjusiam pigiai praturtėti. Tik Panevėžio visuomenei spaudžiant ir savivaldybės kumečių sąžinė prabilo. Tik naudos vis tiek neatsisakė. Po ilgos kovos – „Bitės namams“ – išnuomojo nedidelį namo plotą – dalį verandos, prieškambarį ir mažą kambarėlį, kur vyksta narių susirinkimai ir literatūriniai skaitymai, o visą kitą Bitės namą išnuomojo net trims nuomininkams, kad jie savivaldybei naudą neštų. O Bitė dar palauks, kol pasikeis Panevėžio savivaldybės Taryba. Gal juos pakeis kultūringesni jų vaikai ir anūkai, kurie suvoks, ką Lietuvai ir jos kultūrai reiškia Bitė. Viltis juk miršta paskutinė.

Nuo 2018 metų „Bitės namams“ vadovauja Vitalija Vasiliauskaitė. Panevėžiečių ir visų mūsų, Bitės gerbėjų, viltys susiję su jos gera valia ir pastangomis atkurti Bitės muziejų, kad jis taptų ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos moterų judėjimų šventykla, kaip istoriškai vienos pirmųjų pasaulyje moterų judėjimo pradininkės, dar nuo 1905 metų, ir vienos pirmųjų pasaulyje moters politikės, Seimo narės, pirmininkavusios Steigiamajam Lietuvos Seimui, buveinė ir jos brandžiausių kūrinių pradžia. Vitalijos Vasiliauskaitės pastangomis. Asociacijos „Bitės namai“ ir, konkrečiai, jos narės Jerutės Vaičekauskienės pastangomis ir sumanymu išleistas 2008 metais Gabrielės Petkevičaitės-Bitės kūrybos „Raštai“ dvitomis, o 2008–2011 metais ir jos „Karo meto dienoraščio“ II-asis ir III-iasis tomai. Taip pat Jerutės Vaičekauskienės nepaprastai išskirtinai ir įdomiai parašyta knyga „Gabrielė. Sielos, ne luomo bajorė“ (Panevėžys, 2014).

Atrodo, kad pats svarbiausias knygos bruožas yra skyrius „G. Petkevičaitės-Bitės muziejaus atkūrimo problemos“. Jos tęsiasi nuo 2001 metų. Išeidama į Amžinybę 1943 metų balandžio mėnesį, rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė visą savo užgyventą materialųjį turtą, savo kūrinių biblioteką ir jos sukauptų knygų biblioteką bei kūrinių rankraštyną paliko Panevėžio miestui, tikėdamasi, kad Panevėžys suvoks jos ir jos kūrybinės veiklos vaidmenį ir vietą Lietuvos istorijoje, ir deramai elgsis su jos palikimu. O kaip su palikimu pasielgė Panevėžio miesto savivaldybė? Kumetiškai. Jos baldelius, jos knygas, jos sukauptą biblioteką ir visą rankraštyną išmėtė po visokias skyles, bibliotekas, muziejus, klubus, gal ir privačius namus, o gal ir šiukšlynus, kas žino? O jos namą, kur galėjo visas jos palikimas, įskaitant ir jos turėtus ir mylėtus baldelius, išskirstė dėl naudos… nuomininkams.

LML Panevėžio skyriaus moterys ne kartą Gabrielės Petkevičaitės-Bitės palikimo problemas kėlė susirinkimuose ir savo straipsniuose viešojoje spaudoje. Parėmus Niujorko (JAV) lietuvių bendruomenei, jos pirmininkės Dianos Bieliauskaitės-Vidutis bei Jerutės Vaičekauskienės pastangomis sukurtas kino filmas „Graži prigimties daina“ (2018) apie Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ir jos globotos Žemaitijos rašytojos Julijos Žymantienės-Žemaitės bendradarbiavimą ir gražią kūrybinę draugystę. Filmo scenarijaus autorė ir režisierė Eleonora Matulaitė, Bitės vaidmens atlikėja Eleonora Koriznaitė. Jos abi – motina ir dukra, Panevėžio Miltinio teatro aktorės. Filmo operatorius Skirmantas Pobedinskas. Filmas panevėžiečiams rodytas „Lėlių vežimo“ teatre ir kitose erdvėse. Ji žiūri ir džiaugiasi ir Amerikos lietuviai.

LML Panevėžio skyriaus moterims, ir mums, kultūros ir mokslo vilnietėms, labai skaudu matyti tokį Panevėžio savivaldybės elgesį su Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, ko gero, žymiausios visų laikų panevėžietės, labiausiai nusipelniusios Lietuvos kultūrai ir mūsų valstybės istorijai Asmenybės, materialiuoju ir kūrybiniu palikimu. Mes, vilnietės, taip pat, kaip ir panevėžietės, dar vis tikime, kad ir Panevėžio savivaldybėje „atsiras žmonių neabejingų miesto kultūros istorijai, krašto įžymiausiems, šalį garsinusiems žmonėms. Ir galėsime su jais supažindinti visuomenę, jais pasididžiuoti“ (Ten pat, p. 261).

Knygoje skirta vietos buvusiam „Bitės namų“ direktoriui Zeniui Jonui Jurgelaičiui (1938–2017), daug savo širdies šilumos skyrusiam Bitės atminimui ir nerimastingai, varginančiai kovai su Panevėžio savivaldybe dėl jos namelio išlikimo. Dalis knygos teksto skiriama LML Panevėžio skyriaus narėms – medicinos darbuotojai Elvyrai Banelytei;  vaikų gydytojai Rasai Garuckienei, inžinierei statybininkei Irenai Giedraitienei, medicinos darbuotojai akušerei Monikai Aušrelei Frankienei, inžinierei Aldonai Juškauskienei, ekonomistei Salomėjai Rimkutei-Masiliūnienei, agronomei Valdonei Mikaliūnienei, mokytojai istorikei Daivai Mulevičienei, mokytojai Lendrūnai Kulbytei-Pocienei, gydytojai Irenai Gražinai Radėnaitei, bibliotekininkei Bronei Slapšienei, mokytojai Dainorai Urbonienei ir mokytojai Vitalijai Vasiliauskaitei, Lietuvos moterų lygos Panevėžio skyriaus narėms, gydytojos Panevėžio skyriaus pirmininkės Liudvikos Knizikevičienės padėjėjoms.

Ačiū, Jums mielos moterys, nebijančioms eiti prieš srovę, nešant Panevėžyje šviesos žiburėlį ir sklaidant abejingumo mūsų tautos istorijai ir mūsų žymiesiems tautos žmonėms tamsą. Jūsų gyvenimas ir pasiaukojimas visuomeninei veiklai turi didžiulę prasmę, įkvepia ne tik susimąstyti apie ją, bet ir veikti siekiant jos, ir ne tik jos, bet ir visai Lietuvai dvasingumo ir kūrybingumo, keliant iš užmaršties vandenyno gelmių, kaip žėrinčius perlus visomis saulės spalvomis mūsų didžiuosius Lietuvos žmones, gražinančius juos mūsų tautos jaunosioms kartoms kaip gražiausius sektinus pavyzdžius.

Ačiū , Lietuvos moterų lygos Panevėžio skyriaus pirmininkei Liudvikai Knizikevičienei už parašytą ir išleistą knygą „Bitės pėdsakais Panevėžyje“, įprasminusiai ne tik panevėžiečių, bet ir daugelio mūsų, vilniečių, gyvenimus, pagal panevėžiečio mokytojo Juozo Brazausko sudarytą amžinąjį dėsnį „Išlieka tik tai, kas užrašyta“

2020 m. vasario 5 d. Panevėžyje, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos Didžiojoje salėje buvo panevėžiečių su didele meile ir šiluma sutikta Liudvikos Knizikevičienės knyga „Bitės pėdsakais Panevėžyje“. Bibliotekos Didžioji salė buvo pilna pilnutėlė panevėžiečių. Knygos autorei papasakojus apie knygos gimimo ištakas ir prielaidas jai rašyti, nenutrūkstamu srautu ėjo ir ėjo, ir ėjo panevėžiečiai sveikinti knygos autorės su gražiausių gėlių puokštėmis. Manau, kad šita, jau istorine tapusi, Bibliotekos salė, dar niekada nematė tiek gėlių ir tiek šypsenų, negirdėjo tiek padėkos nei vienam iki šiol čia kalbėjusiam knygų autoriui žodžių. Tai liudija, kokia brangi visiems panevėžiečiams yra jų didžioji Mokytoja ir rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir kaip jie dėkingi gydytojai Liudvikai Knizikevičienei už jos parašytą knygą, o Lietuvos moterų lygos Panevėžio skyriaus moterims, iki šiol vykdančioms Rašytojos sumanymus, jos svajones ir pradėtus darbus tęsiančioms, tiksliau sakant, einančioms jos pėdomis. Kūrėjui, matyt, tai ir yra svarbiausia: jo sumanymų ir darbų tęstinumas.

Atsakomybės už Tėvynę, pilietiškumo spalvomis rašytojos portretą pateikė bibliotekininkė, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės kūrybinio paveldo puoselėtoja Albina Saladūnaitė savo straipsnyje „Iš Gabrielės Petkevičaitės-Bitės tekstų apie Lietuvos valstybingumą“. Jame ji pasakoja, kaip paprašyta Puziniškyje karo valdžios apgyvendintų vokietukų kartu su jais nusifotografuoti, ji sutiko tik tuomet, kai su jais sutarė, kad kartu su jais fotografuosis ir jos mokiniai su nupieštu Lietuvos valstybingumo simboliu Vyčiu, „jog visi suprastų, kur eina Lietuva“.

Jerutė Vaičekauskienė, parengusi ir išleidusi visus tris „Karo meto dienoraščio“ tomus, teigia, kad skaitydami šį kūrinį galėsime geriau pažinti ir pačią bajoraitę Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, jos gyvenimą ir jos gražios sielos virpesius – Tėvynės meilę, pasididžiavimą jos karžygiška praeitimi, jos romantišku gražiu idealizmu, savo gyvenimą paskyrusia ne savo luomo šlovinimui, ar turtų kaupimui o aukščiausiai vertybei – tautos istorijos atminimo išsaugojimui, ją dokumentavus. Jos nuomone, šis kūrinys vertas įtraukti jį į mokyklų programas. Garsindama Bitės kūrybą, J. Vaičekauskienė parengė pokalbių knygelę „Gabrielė Sielos, ne luomo bajorė“, kurioje vaizdavo su rašytoja, neva, besišnekučiuojančių įvairių profesijų žmonių – studentų, moksleivių ir kt. – pokalbius. Panevėžio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės biblioteka tą knygelę išleido.

Panevėžyje kuriasi kitokia Lietuva

2020 m. vasario 29 d. Panevėžyje Sveikatingumo centre „Vidmavita“ įvyko Lietuvai pagražinti draugijos Panevėžio skyriaus ataskaitinis susirinkimas. Dalykišką ir labai išsamų pranešimą apie Skyriaus nuveiktus darbus parengė ir perskaitė LPD Panevėžio skyriaus vadovė, ji ir Panevėžio ligoninės direktorė Violeta Grigienė. Susirinkimo dalyvius maloniai sutiko pats „Vidmavitos“ įkūrėjas Vidmantas Kartanas, dviračių sporto mėgėjas ir aistringas dviratininkas. „Vidmavita“ – tai gražus namas Panevėžio centre, apsuptas vešlios žalumos, matyt, pavasarį žydinčiais aukštais krūmais, kelių kambarių – gražios, su įdomiais tautodailininkų kūriniais ir paveikslais patalpos, kuriose Panevėžio visuomeniniai sambūrių nariai rengia savo renginius. Ypatingai. Nemokamai.

Mane, vilnietę, tai labai nustebino, kai kauniečiai ir vilniečiai, valdantys valdiškas patalpas, reikalauja po 50-100 eurų už valandą… O čia, Panevėžyje, privataus savininko patalpos… nemokamai, kaip dovana panevėžiečiams, kad tik jie bendrautų, draugautų ir galėtų Panevėžyje kurti mūsų valstybę Lietuvą. Kitą Lietuvą. Negodžią, negobšę, tautinę Lietuvą. Vertinu tai, kaip šių dienų stebuklą. Ir tai daro privatus asmuo. Kuris nuomodamas tas patalpas renginiams galėtų uždirbti ir šimtus, o per ilgesnį laiką ir tūkstančius eurų. Ir pats šeimininkas, negailėdamas nei laiko, nei širdies šilumos, mus visus ne tik priėmė, bet ir per visą renginį bendravo ir dokumentinį filmą „Dviračiais per žydinčią Lietuvą“ parodė, ir kartu su mumis Lietuva, jos laimėjimais ir jos svetingais žmonėmis pasidžiaugė. Tikras lietuvis, aukštaitis, kuriantis ir rodantis, kaip reikia kurti, Lietuvos ateitį. Tokią Lietuvą, kokią savo svajonėse matė rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė.

Gabrielės Petkevičaitės-Bitės vardo medalis „Tarnaukite Lietuvai“

Jau atkūrus antrą kartą Lietuvos nepriklausomybę 1990 metais, 2011 metais, minint rašytojos ir visuomenės veikėjos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės 150-ąsias gimimo metines Lietuvos Respublikos Seimas įsteigė jos atminimui skirtą medalį „Tarnaukite Lietuvai“, jai buvo suteiktas Panevėžio miesto garbės pilietės vardas, Panevėžio miesto savivaldybė įsteigė Gabrielės Petkevičaitės-Bitės literatūrinį apdovanojimą. Dešimtmečiai neišdildė jos kūrybinio paveldo vertės ir visagalis Laikas ne tik ją perplukdė savo vilnimis iš XIX į XXI amžių, bet ir atrado joje tokių žmogaus dvasios perliukų, kurie ne tik susilaukė, bet, neabejoju ir dar susilauks gražių ir palankių vertinimų ir XXI amžiaus kritinėje literatūroje. Manau, kad bent pirmojo XXI amžiaus penkiasdešimtmečio literatūroje išvysime dar ne vieną jos gyvenimo ir kūrybos vertinimą. Kiekvienais metais Panevėžyje kovo 30 d., Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimtadienį, iš visos Respublikos sukviečiami ir apdovanojami jos vardo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“ (skulptorius Alfredas Pajuodis) jos kūrybos gerbėjai, garsintojai ir jos sumanymų pasekėjai.

Jau apdovanota per 140 jos ir jos kūrybos ir sumanymų gerbėjų ir garsintojų. Apdovanojimus visada teikia Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkas. Šiais metais šventė dėl koronaviruso buvo atidėta spalio 5 d. Iškilmės vyko Juozo Balčikonio gimnazijoje. Šiais, 2020 metais juos teikė LR Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Medaliu buvo apdovanoti 16 laimėtojų. Už labdaringą veiklą, ypač jaunų žmonių saviraiškos skatinimą ir rėmimą medaliai įteikti Kazickų fondui, poetui Viktorui Rudžianskui, visuomenininkams Laimai ir Jonui Šalčiams, režisierei Vitai Vadoklytei. Studentė Rugilė Grendaitė, Kovo 11-osios signataras Mečys Laurinkus, advokatas Ignas Meškauskas, mokytoja Audronė Pileckienė apdovanojimus gavo už parlamentarizmo papročių puoselėjimą, pilietiškumo ir demokratijos skatinimą.

Už savanorystės kultūros sklaidą Lietuvoje įvertinta poetė Erika Drungytė, esperantininkas Povilas Jegorovas, visuomenininkė Dalia Poškienė, visuomenininkas Antanas Rašinskas. Apdovanojimų už svarbią publicistiką, ugdančią tautiškumą ir dvasines vertybes sulaukė rašytojas Andrius Jakučiūnas, redaktorė Liuda Jonušienė, visuomenininkas Steponas Algimantas Kubeckas ir visuomenininkė Ona Voverienė. Šiemet medalio varžytuvėms buvo sulaukta 34 kandidatūrų. Gabrielės Petkevičaitės-Bitės medalį „Tarnaukite Lietuvai“ ir jo liudijimą teikia LR Seimo pirmininkas, arba jo paskirtas asmuo. Medalis skiriamas siekiant skatinti Lietuvos visuomenę ir užsienio lietuvių bendruomenę neatlygintinai dirbti valstybės labui ir jos gerovei, reikšti ir įgyvendinti teigiamus sumanymus, brandinančius visuomenės pilietiškumą, tautinę savimonę ir kultūrinį sąmoningumą (Įteikti G. Petkevičaitės-Bitės medaliai // Kauno diena. – 2020, spalio 6, p. 7).

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Kultūros paveldas, Lietuvos kūrėjai, Literatūra, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Politika ir ekonomika, Švietimas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: