M. Kundrotas. Ir Dievas tapo žmogumi (22)

Pixabay.com nuotr.

Pixabay.com nuotr.

Dievų tapsmas žemesniais padarais nėra kažin kas išskirtinio pasaulio religijose. Vien graikų Dzeusas buvo pasivertęs ir jaučiu, ir gulbinu, bet tik tam, kad pasigrobtų žmonių moteris. Daug kilnesniais tikslais žmonėmis verčiasi graikų Demetra, lietuvių Dievas, havajiečių Pelė, siekdami išmėginti juos pasitikusių žmonių dorybes. Pasitikę juos svetingai apdovanojami, paniekinę geradarystę – baudžiami. Yra mitų, kur tokiu tikslu žmogumi tapo ir Dzeusas.

Žmogiškos raidos kelią nuo kūdikio iki brandaus žmogaus perėjo ir indų Krišna – gal dėl to, o gal ir dėl vardų panašumų kai kurie religijotyrininkai, ypač mėgėjai, laiko jį Kristaus prototipu. Bet, ko gero, tiktai Kristus tapo žmogumi konkrečiu tikslu kentėti ir mirti už žmoniją. Mirštančių ir prisikeliančių dievų taip pat apstu pagoniškose religijose, bet Kristuje Dievas mirė ir prisikėlė žmoguje. Iš pažiūros panašų pasakojimą turėjo Meksikos indėnai, kalbėdami apie Kecalkoatlį, tik ten Dievo atperkamosios aukos idėja vargu, ar buvo taip išplėtota, kaip krikščionybėje.

Šiuolaikinėje krikščionybės teologijoje svyruojama tarp dviejų kraštutinumų. Vienas jų – kalbėti apie Dievą savyje, grynai religinių doktrinų kontekste. Kitas kraštutinumas – priešingas: kalbėti apie Dievą kaip apie kokį priedą ar priemonę žmogaus gerovei. Moraliai ir logiškai pirmasis kraštutinumas – geresnis už antrąjį, bet vargu, ar jis nušviečia dieviškąją visumą. Dievo įsižmoginimo idėja teologijoje nuosekliai veda prie klausimo: kaip Dievas reiškiasi žmoguje?

Dėl šios priežasties teologija nuosekliai pereina į filosofiją ir kultūrą. Žmogiška kūryba dieviška tematika gali būti daug autentiškesnė, įdomesnė ir aktualesnė už mintinai iškaltas religines formules. Žinoma, šioje kūryboje žmogus nuolatos rizikuoja nukrypti nuo apreikštos tiesos, bet kažin, ar nuoširdi klaida nėra gerbtinesnė už išmoktą, bet menkai įsisavintą tiesą. Vien išmokimu, bet ne suvokimu ar išgyvenimu pagrįsta teologija primena žydų egzorcistus iš Apaštalų darbų, kai jie bandė išvarinėti demonus vardan Jėzaus, kurį skelbė Paulius.

Jei Dievas mums tėra Pauliaus, Petro ar kito asmens Dievas, Jis nėra mūsų Dievas. O Biblija sako: mylėk Viešpatį, savo Dievą. Dievas tampa mūsų Dievu, kai atsispindi mūsų pačių dvasioje, sieloje, apmąstymuose. Ir vargu, ar verta pernelyg bijoti interpretuoti Dievą, nes realiai bet koks tikėjimas Dievu tėra interpretacija. Tiesiog ji gali būti sava arba svetima. Žinoma, ji taip pat gali būti teisingesnė ar klaidingesnė. Bet tai išsiaiškinama argumentuotoje diskusijoje. Teologinė diskusija grindžiama kanonais, filosofinė – logika ir patikrintais faktais. Viena tik sustiprina kita.

Apaštalas Paulius, gausiai cituodavęs tuometinius biblinius kanonus, drįsdavo naudoti pagonių filosofijos, istorijos ir kultūros fragmentus, kai jie sutapdavo su norima skelbti žinia. Jis citavo Menandrą, Epimenidą, o atėniečiams priminė apie jų pačių altorių „Nežinomam dievui“. Vargu, ar šio altoriaus autoriai turėjo galvoje biblinį Dievą, bet apaštalas matė prasmę pasinaudoti pagonių pasaulėžiūros elementu, kad per jį apreikštų savąją tiesą. Žydams jis buvo žydas, graikams – kaip graikas ir dėl visų tapo viskuo, kad kuo daugiau žmonių laimėtų Kristui.

Ilgus amžius krikščionys ir krikščionybė darė milžinišką įtaką mūsų pasaulio dalies kultūrai. Johanas Sebastianas Bachas – muzikoje, Rembrandtas van Reinas – dailėje, Imanuelis Kantas – filosofijoje. Šiandien padėtis – visiškai kitoniška. Net krikščioniškos muzikos dažniausiai klausosi patys krikščionys. Viena iš retų išimčių – Klaivas Steiplzas Ljuisas su savo „Narnijos kronikomis“, patekusiomis į pasaulinės literatūros aukso fondą, bet ir tai – jau praeito amžiaus vidurys. O šiandien pasaulis eina sava vaga, krikščionys – sava.

Krikščionybė grįžta į katakombas, užsidaro gete, ir viena pagrindinių to priežasčių – tai, kad užmiršta interpretuoti. Interpretuoti ir kurti – labai artimos sąvokos. Nėra interpretacijos – nėra kūrybos. Dabartiniai krikščionys – pirmiau kalbant apie gyvai tikinčius, nei apie formalius – geriau išmano Šventraščius, nei jų pirmtakai viduramžiais, turi puikių teologų, pamokslininkų, ganytojų, bet visa tai skiriama vidaus rinkai. Nors yra krikščionių tarp filosofų, kultūros kūrėjų ir net politikų, bet jų profesinė veikla tarsi eina sau, o krikščioniškoji žinia – sau.

Vieni iš viešųjų krikščionių veikėjų kalba apie žmogų taip, tarsi Dievas būtų antraeilė sąvoka, kiti – apie Dievą taip, kad iš akiračio dingsta žmogus. Ši baisi mąstymo ir veiklos schizma daro įtaką procesams, kuriuos tenka vadinti pasaulinės ir pasaulietinės kultūros nukrikščioninimu.

Išspręsti šią problemą gali tik trys principai – savo dvasinių šaknų pažinimas ir įsisąmoninimas, drąsa kurti ir interpretuoti, pagaliau – kitų žmonių kūrybos ir interpretacijų atradimas, žvelgiant į tai su pagarba. Ar tai būtų dievoieška kitose religijose, ar pasaulietinėje kultūroje. Nebūtina to aklai priimti ar rašyti lygybės ženklo tarp to, kas krikščioniška ir kas nėra krikščioniška, bet reikalingas dėmesys, supratimas ir atliepimas bet kokiai dievoieškai. Pauliaus Tarsiečio pavyzdys rodo, kaip galima būti savimi ir suprasti kitą. Tik supratę kitą turėsime, ką jam pasakyti.

Kategorijos: Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Religija, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , .

22 komentarai

  1. Pajūrietis:

    Kaip delfy sekmadienio evangelija?

  2. Antiglobalistas:

    Baptistų eretikas

  3. Astronomas, proistorikas Romualdas Zubinas:

    Dievo URANANO ugnikalnis sprogo – 2000-jų metais, KRONAO – 1650 m. . DZEUSO – 1365 m. ATLANTO – SANTARINĮ – UGNIKASLNIS SUSISPROGDINO – 1170 m.pr.m.e.
    Buvusio ugnikalnio VIETĄ -, Viduržemio jūroje, mena penkios Santarini salelės.
    Šį sprogimą pseudo mokslininkai – vadina – TROJOS KARU!

  4. Kęstutis:

    Jei Marius parašys dar ir trečią straipsnį, žinosim, kad tai jau nebeišgydoma… “užstrigimas ant fazės” iki mirties… Panašiai A.Patackas mėgino čia “kryžminti” Senajį Tikėjimą su krikščionybe… Na kaip atrodytų jei aš pradėčiau rašinėti straipsnius apie Senajį Tikėjimą į kokiu bernardinus ar propatria ir jiems ten mėginčiau “smegenis plauti”? Va taip ir su tokiais straipsniais Alke, tik ten niekas nepraleistų, čia praleidžia, lygis aukštesnis…

  5. Romas:

    Ir labai gerai, kad čia (Alke) lygis aukštesnis. Dar geriau kai žmogaus neišberia spuogais, nepradeda dūsinti kitokia alergija nuo žodžių ‘krikščionybė”, Kristus, “alach akbar” ar kitokių svetimybių. Nes toks žmogus (ramiai, be priešiškumo ir išankstinių nuostatų) pajėgus suprasti kitą. ” Tik supratę kitą, turėsime ką jam pasakyti”.
    Ar pažinsi save, nesupratęs kito?

    • Kęstutis:

      O tai ko jūs dar čia nesupratote? Gal pas jus su atmintim ne kas? Po Romuvos nepripažinimo vajaus krikščionybė parodė, kad tai vėžys sėjantis vėžio sėklą žmonių sąmonėje, tokius dalykus reikia stabdyti pačioje užuomazgoje, kad per daug neprisiveistų… Čia tokie pasisakymai man skamba kaip tame anekdote “virš naglumo” – prikakoji kaimynui ant kilimėlio, pabeldi ir paprašai popieriaus užpakalį nusivalyt…

      • Romas:

        Romuvos nepripažino Lietuvos seimunai ir tai ne visi. Tai toli gražu ne visa krikščionybė, Kristus ar Marius Kundrotas. Negalima gi šitaip primityviai visus ir viską, kaip “liaudies priešus” – į vieną sąrašą ir prie “sienos”.

        • Kęstutis:

          Ir tarp komunistų buvo ne visiškai degradavusiu, visai neblogų žmonių, bet ar pati įdeologija nuo to pagerėjo. Asmeniškai man netrukdo jokio tikėjimo žmonės, asmeniniame gyvenime aš neskirstai krikščionys nekrikščionys, bet asmeninis santykis su žmogumi ir vertybinis tarp skirtingų pažiūrų labai didelis skirtumas, iš esmės visiškai kas kita, todėl ir santykis kaip informacinio karo lauke, o kare kaip kare, čia bus ir sužeistų, ir nukautų ar kitaip pažeistų… 😉 Čia žaidžiama informacinio karo partija: krikščionybė – Senasis Tikėjimas ir jokių asmeniškumų. Marius Kundrotas man asmeniškai visai patinka, su daug kuo sutinku, bet kai jis ateina iš savo asmeninių krikščioniškų pievų paganyti avelių, tai tenka parodyti, kad ne tik avelės čia ganosi, bet ir šunys laksto, ir vilkai, ir kiti “laukiniai”… ir į koją gali įkasti, ir už gerklės pagriebti, ir su kuolu per galva… 🙂 Vienu žodžiu šioje erdvėje pasisnagrliavimas “iš nosies į burną” ne visus pradžiugins…

  6. Romas:

    Paaiškinsiu konkrečiu pavyzdžiu. Man suprantamas ir priimtinas Kristaus pagrindinis principas ” Pamilk savo artimą, kaip save patį”.
    Bet šį principą Romos katalikų bažnyčia, rengdama kryžiaus žygius, vykdydama inkviziciją, įvesdama indulgenciją ir darydama kitus nusikaltimus, iždavė….
    Tai supratęs, aš turiu ką pasakyti tam “kitam” ar “kitiems”.

  7. Astronomas, geofizikas proistorikas Romualdas Zubinas:

    MARIAU, LAIKAS JAU TAMSTAI ir VISIEMS VADINAMIESIEMS “ISTORIKAMS” ŽINOTI, KAD VISI ŠALTINIUOSE MINIMI “HEROJAI” YRA VYKUSIŲ GEOFIZINIŲ PROCESŲ SIMBOLIAI!!!
    VISUS JUOS GALIMA ĮMINTI TIKTAI SENIAUSIOS ŽEMĖJE LIETUVIŲ KALBOS DĖKA!!!!
    KAIP PAVYZDYS – “SALIAMONAS” , A.”MAKEDONIETIS”, “TROJOS KARAS” ir t.t.

  8. Romas:

    Revoliucijas sukelia idealistai, o jomis pasinaudoja (ir sužlugdo) aferistai. Ar paprasčiausi prisitaikėliai…
    Taip atsitiko su Kristaus idėjom, su komunizmo, ne kitaip klostosi ir su demokratijos idėja.
    Prisitaikėliai negali realizuoti jokios idėjos, tik sugadinti…

  9. martynas:

    Krikščionybė įžūliai skelbiasi ( kaip ir islamas) teisingiausia religija pasaulyje. Kur pajėgia, stengiasi nustumti kitokias nuomones, kitokius pojūčius. Pavyzdys – romuviečių šalinimas iš kelio.Autorius teisingai pastebi: “O šiandien pasaulis eina sava vaga, krikščionys – sava”. Jūs, kuriems nedaug apsukrumo reikia, kad įkalbėti, jog Kristus dar kartą ateis, jūs lengvai pasiduodate ir kitiems šarlatanams, siūlanties “išmaniuosius” aparatukus, parenkančius sroves individualiai, kad išnaikinti tuos mažuosius sutvėrimus O kas įrodė, kad stafilokokai, įsitaisę.Jono plaučiuose yra kitokiie, nei tie, įsitaisę Petro plaučiuose?.

  10. Romas:

    Įdomią informaciją apie žmones ir dievus pateikė Barbara Marciniak, lenkų kilmės amerikietė (kontaktuotoja) knygoje “Nešantys Šviesą”. Įdedu pora ištraukų:

    Jūsų dievai
    Dieviškumo sąvoka dažnai suprantama neteisingai. Visata pilna protingų būtybių. Laikui bėgant jos tobulėjo ir išsiugdė gebėjimą rūpintis savo reikmėmis kūrybiškai save išreikšti. Po egzistencijos ir sąmonės svarbos seka kūrybiškumas, gebantis įgauti įvairiausias formas.
    Ne visada vartojame Dievo vardą didžiąja raide. Dievas iš didžiosios raidės niekada nebuvo aplankęs šios planetos kaip būtybė. Jis yra visur. Jums teko bendrauti tik su dievais iš mažosios raidės, kurie troško būti garbinami ir suklaidinti jus.

    Prieš užpuolimą buvote apdovanoti ypatingais gabumais. Pradinis žmogaus biogenetinis variantas turėjo neįtikėtiną informaciją, buvo tarpdimensinis ir gebėjo atlikti daug dalykų. Kai į Žemę atvyko dievai užpuolikai, jie suprato jog vietinės rūšys per daug žino ir turi panašius gabumus, kaip ir jie. Tai kliudė jiems būti Dievu.
    Visa genetinė informacija buvo netvarkingai išblaškyta, tačiau ji liko ląstelėse. Vienintelė informacija, vertusi jus veikti ir funkcionuoti, – dviguba spiralė. Daugelis aplink ją buvusių duomenų bazių buvo uždarytos, jums buvo leista veikti remiantis tik nedidele duomenų dalimi. Jus lengvai valdė daugybė sąmonės išraiškų, pasivadinusių Dievu iš didžiosios raidės
    Jums sakė, jog tos būtybės iš tiesų yra dievai ir mokė juos garbinti, paklusti jiems ir jais žavėtis. Netrukus šis modelis stipriai pakis. Tiesa, visiškai pakeisianti jūsų požiūrį į pasaulį, išaiškės. Sukrėtimų banga persiris per visą pasaulį.
    Šią planetą valdantys dievai kūrėjai geba įgauti fizinį kūną, nors dauguma jų gyvena kitose dimensijose. Jie palaiko Žemėje ypatingus vibracijos dažnumus ir kuria emocines dramas. Taip jie maitinasi. Kai kurios būtybės vertina gyvybę labiau nei ką kitą, tačiau yra ir tokios, kurios gyvybės nevertina ir nesuvokia, jog patys su ja siejasi.
    Sąmonė maitina sąmonę. Jums sunku tai suvokt, nes maitinatės kitokiu maistu. Tačiau kai kurių būtybių maistas – sąmonė. Visas maistas tam tikra prasme turi sąmonę, nesvarbu ar jį kepate, verdate ar skinate darže – vis vien praryjate jį tam, kad pasimaitintumėte. Kai kam maistas, tai jūsų jausmai, emocijos. Kai esate verčiami skleisti naikinimo ir įtūžio jausmus, kuriate vibracijų dažnumą, maitinantį tuos, kuriems tai atstoja maistą.
    Yra būtybių, gyvenančių iš meilės vibracijų. Jos trokšta atkurti šios rūšies maistą planetoje. Šioje visatoje jos nori sukurti pasklisiantį po visus pasaulius meilės dažnumą.

    Toks esminis skirtumas tarp „tamsos marškinėlių“ – anunakų ir perdavusių šią informaciją (per Barbarą Marciniak) plejadiečių iš sietyno žvaigždyno. Suprantama, kad šios kelios ištraukos negali atspindėti knygos viso tūrinio. Tai tik reklaminė informacija rimtesniam pasidomėjimui

    Apie šias didingas būtybes, prieš 300 000 metų tapusiais naujaisiais Žemės savininkais, galite skaityti Biblijoje, Babilono ir šumerų lentelėse, bei kituose po pasaulį išsibarsčiusiuose tekstuose. Atvykę į Žemę jie pertvarkė vietines žmonių rūšis, pakeisdami jų DNR. Dėl to jūs sugebate siųsti ir priimti ribotą dažnumą. Jo pakanka naujųjų savininkų maistui ir galios palaikymui.
    Pirmapradis žmogus buvo didinga būtybė. Įvairios jutiminės civilizacijos jai buvo suteikę dvylika DNR spiralių. Atvykę naujieji savininkai dirbo laboratorijose ir sukūrė kitokį DNR turintį žmogų – žmogų su dviejų spiralių DNR. Jie išardė pirminį žmogaus DNR modelį, palikdami jį nefunkcionuojantį ląstelėse.
    Žmogaus ląstelėse yra šviesą koduojančios gijos, švelnios, plonytės informacijos energiją plukdančios vijos. Veikdami drauge, kaip kabelis, šios gijos sudaro jūsų DNR grandinę. Po pertvarkymo jumyse liko dviguba spiralė, kurios dėka jūsų dažniai yra lengvai kontroliuojami ir valdomi.

    Aplink planetą buvo sukurta dažnumo užtvara, panaši į elektros kreiptuvą, kontroliuojantį žmonių dažnumo moduliavimą ir keitimą. Dėl to ši užtvara labai kliudė prasiskverbti šviesos dažnumui, informacijai. Jei šviesos dažnumas ir prasiskverbdavo, tai nebuvo jį pasitinkančios šviesos. Žmogaus DNR buvo sugriautas, neveikė šviesą koduojančios gijos, taigi šviesą nešantys kosminiai kūrybiškumo spinduliai neturėjo kur įsitvirtinti.

    Kas šios būtybės, atkeliavusios į Žemę griauti pradinius jos planus? Kas šios kosminės būtybės, kartais dar vadinamos Tamsos marškinėliais? Apie tamsos jėgas kalbėkite be pykčio. Paprasčiausiai supraskite, kad jos neinformuotos ir kuria tokias pačias, informacijos stokojančias sistemas, nes kitaip veikti nemoka. Kartą jos kovojo ir atsiribojo nuo žinių. Taigi dabar jos beviltiškai įsitvėrusios turimų žinių ir gyvenimo, pagrįsto baime, negerbiančio ir išnaudojančio kitokius gyvenimus. Kas šios būtybės? Tai ropliai.
    Šie kosminiai tvariniai – pusiau žmonės, pusiau ropliai. Mes juos vadiname driežiukais. Mums patinka kalbėti apie dalykus ne emocionaliai, nes norime, kad tai skambėtu juokingai, o ne rimtai ir jūsų negąsdintų. Atvykome čia ne grasinti, o informuoti. Savyje jūs tai žinote, o kai versite savo istorijos lapus, kai ką pasieks prisiminimai apie roplius. Klystate, jei manote, kad visuomet atgimstate žmonėmis. Įsikūnijate tam, kad išgyventumėte kūrybą, kauptumėte informaciją apie ją ir visi drauge ją suprastumėte. Iš tiesų patiriate daug.

    Mes, plejadiečiai, sugrįžome laike į tai, kas galbūt vadinama praeitimi. Atvykome prie šviesos atstovų liekanų norėdami pasidalinti savo dažnumu, kuris tiktų visiems šios planetos gyventojams ir yra reikalingas dabartiniam žmonijos DNR keitimui (atstatymui). Tai labai svarbu. Pirmapradžiai planuotojai neketina prarasti šios teritorijos. Nejaugi manote, jog jie taip lengvai pasiduos?

    Dažnam žmogui, šį tekstą skaitančiam pirmą kartą, kyla natūralus klausimas – o kur gi buvo Dievas, kad leido Žemės užgrobimą kažkokiems anunakams? Atsakymas į šį klausimą kartojamas net keliose vietose – ši visata yra laisvos valios zona, kurioje leidžiama viskas. Rezultate daugiau patiriama, evoliucija įgauna didesnę jėgą. Absoliutaus blogio nėra, kaip ir absoliutaus gėrio. Abi poliarizacijos iš to paties Pirmapradžio Kūrėjo.

  11. Astronomas, proistorikas 41-jų tremtinys inž. Romualdas Zubinas:

    SENIAUSIOS ŽEMĖJE LIETUVIŲ KALBOS DĖKA YRA ATRASTI NE TIKTAI TREČIASIS IR KETVIRTASIS ŽEMĖS AŠIES FIZINIAI JUDĖJIMAI BET ir ĮMINTI ŠUMERŲ, HETITŲ, MAJŲ, BEI DAUGELIO KITŲ KULTŪRŲ ŠALTINIAI!
    MŪSŲ PROTĖVIŲ DIEVAIS BUVO – GAMTOJE VYKĘ GEOFIZINIAI PROCESAI!
    TODĖL. MŪSŲ VADINAMIEJI “KARALIAI” , “PUSKARALIAI”, “VALDOVAI”, ar kiti aukšto rango pareigūnai, negalėjo būti ĮAMŽINTI šaltiniuose! TAI BŪTŲ DIEVŲ IŠNIEKINIMAS! UŽ TOKĮ NUSIKALTIMĄ, ŠALTINIŲ RAŠTININKAMS, – KRIVIAMS – GRĖSĖ MIRTIES BAUSMĖ!
    Todėl šaltiniuose niekada nerasite VALDOVŲ- KARALIŲ- VARDO AR PAVARDĖS!!!!

  12. Pajūrietis:

    Bet pilnatis turėtų būti lapkričio 30 d.?

  13. Astronomas, proistorikas 41-jų tremtinys inž. Romualdas Zubinas:

    VISAIS LAIKAIS, PER AMŽIUS, KŪRĖJAS BUVO – YRA IR BUS VISAGALIS ŽMOGUS! KĄ KADĄ ŽMOGUS SUSIKURDAVO TĄ IR TURĖDAVO!!! TĄ TURĖS IR MŪSŲ LAIKAIS!!!! TĄ TURĖS IR PER AMŽIUS!!!

  14. Astronomas, proistorikas 41-jų tremtinys inž. Romualdas Zubinas:

    KRIVIŲ KRIVAIČIO VANDENORIAUS EPUOSE “ILIADA” ir “ODISĖJA”, nuo pat 2-jo t.pr.m.e.,
    YRA pranešama apie 2 – tūkstan- taisiais, 1650-aisiasi , 1360, ir 1179 , vykusius ATLANTO – TERO – SANTARINI ugnikalnio sprogimus. Beja, 1179 metais pr,m,e, šis ugnikalnis SUSISPROGDINO ir jo vietoje liko tiktai 5 SANTARINI salelių apsupta KELDĖRA!
    ŠALTINIAI ŠIĄ SUPER- KATASTROFĄ mena kaip TROJOS KARĄ!
    JUOS METU GIMĖ 150 metrų aukščio vandens bangos , kurios, nuo Žemės paviršiaus, nušlavė LIBIJĄ bet ir VIDURŽEMIO bei Marmuro bei Juodosios jūros pakrantes!!!!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: