D. Norvilas: Gyvenimo kokybė už miesto yra nepalyginamai aukštesnė (0)

Deivido Norvilo sodybą Zarasų rajone | asmeninė nuotr.

Deivido Norvilo sodybą Zarasų rajone | asmeninė nuotr.

Dabartinė padėtis pasaulyje įnešė pokyčių ne tik į visuomenės, bet ir į asmeninį gyvenimą. Saugodami save ir kitus, atrandame daugiau būdų dirbti nuotoliniu būdu, dar labiau vertiname artimųjų draugiją ir gamtos prieglobstį. Be to, šie metai suteikė galimybių iš naujo atrasti Lietuvą bei mažesnius, kiek primirštus jos regionus. Jie dažniausiai apdovanoja lėtesniu gyvenimo ritmu, kurio taip pasiilgstame nuolat skubančioje kasdienybėje.

Tuo įsitikinęs ir dainininkas Deividas Norvilas, sodybą Zarasų rajone įsigijęs dar prieš dešimtmetį: „Psichologinė savijauta gyvenant didmiestyje ir užmiestyje skiriasi kaip diena

ir naktis. Būdamas sodyboje pasineriu į visišką ramybę. Net jaučiu, kaip atgaminu nervų ląsteles (juokiasi). Tikiu, kad mažesni regionai tikrai turi nemažai galimybių augti ir gerinti gyvenimo kokybę.“

– Kaip ir kodėl nusprendėte įsigyti sodybą Zarasų rajone? Kuo šis kraštas pelnė Jūsų meilę?

– Sodybos ieškojome jau kurį laiką, tačiau, gimus vaikui, viskas sustojo į vietas. Gyvenome bute pačiame Vilniaus centre, tad tikrai nenorėjau, kad mano vaikas augtų „ant asfalto“.
Su Zarasų kraštu manęs visiškai niekas nesieja, su juo neturiu ypatingo ryšio. Jame negyvena mūsų giminės, o ir į pačius Zarasus nuvažiuodavau tik tiek, kiek tekdavo koncertuoti. Mane tiesiog užbūrė gamta. Nuvykęs apžiūrėti sodybos, rinkausi iš kelių variantų. Mūsų išsirinktoje apėmė itin geras jausmas. Tuo jausmu labai pasitikėjau ir tikrai neprašoviau.

– Sodybą Zarasuose įsigijote maždaug prieš dešimtmetį. Kaip per šį laikotarpį pakito Jūsų požiūris į mažesnius miestus?

– Aš manau, kad Zarasai apskritai yra šiek tiek Dievo primirštas kampelis. Tačiau net neabejoju, kad tik laiko klausimas, kada miesto žinomumas tiesiog sprogs, kaip įvyko su Druskininkais. Gal jis nebus tokio masto kaip Palangos, bet Zarasų rajono tikrai laukia šviesi ateitis.

– Gal jau pastebite konkrečių pokyčių?

– Zarasuose atsirado vandens sportas, pavyzdžiui, lenktynės ant vandens. Tai iškart sukėlė didelį sujudimą mieste: ėmė kurtis nauji restoranai, atsirado daugiau vietų nakvynei. Vienas paprastas dalykas labai pakeitė kraštą ir atsirado naujų galimybių pokyčiams.

– Kaip Jūsų šeima leidžia laisvalaikį sodyboje?

– Važinėjame keturračiais, vaikštome po mišką. Nors nesu žvejys, žiemą, jeigu yra ledo, kartą ar du per metus pažvejoju su draugu, pasisemiu gerų jausmų. Kai yra sniego, su vaikais sliuogiame rogėmis. Daugiau pramogų net ir sunku sugalvoti, nes gana ilgai užtrunka, kol iškūrename namus. Mėgaujamės čia tvyrančia ramybe.

– Kaip būtų galima išnaudoti Zarasų krašto galimybes, siekiant pritraukti naujų žmonių?

Zarasai – ežerų kraštas, čia jų tyvuliuoja daugiau nei 300. Į šį pranašumą tikrai vertėtų atkreipti dėmesį. Mano supratimu, kiek įmanoma, reikėtų kurti vandens pramogas. Jos pastaruoju metu sulaukia daug dėmesio. Savivaldybė galėtų telktis į jaunimą, kuris tai mėgsta ir gali sau leisti. Juk jiems atvykus reikia nakvynės, gero maisto.

Vertėtų nepamiršti ir Sartų šventės, kuri yra labai graži, tačiau priklausoma nuo klimato sąlygų. Kad šventė džiugintų kasmet, ją reikėtų planuoti, numatyti strategiją. Nors pastaraisiais metais sniego tikėtis sunku, tačiau gal kažkada ši šventė ir kitos pramogos nebus priklausomos nuo oro? Taip pat būtų smagu, jei atsirastų slidinėjimo trasos. Tokiomis veiklomis galima pritraukti žmones į regioną.

– Ką patartumėte žmonėms, svarstantiems apie persikėlimą į mažesnį miestą? Kam nusiteikti?

Daug kas priklauso nuo buities. Staigus persikėlimas į namuką, kuris kūrenamas malkomis, kur, mūsų atveju, vanduo yra iš šulinio, o tualetas lauke, gali sutrikdyti. Juk tai jau XXI a. nebūdingi dalykai. Tačiau net ir tai turi žavesio. Jeigu ten gyvenčiau nuolat, be abejo, patogumas būtų svarbus ir jam sukurti reikėtų investicijos. Taigi besiruošiantiems persikelti į sodybą ar mažesnį miestą patariu susitvarkyti aplinką.

– Gal svarstote visam laikui persikelti į sodybą, o vaikus leisti į mokyklą šalia jos?

Kažkur pasąmonėje slypi mintis, kad Vilniuje išsilavinimas yra geresnis. Nežinau, ar tai yra tiesa. Tuo netgi abejoju ir manau, kad maži miesteliai šiuo atžvilgiu tikrai turi pranašumo. Nors nežinau, kokio lygio vaikų mokymosi rezultatai yra mažesniuose miestuose, tačiau jie labai priklauso nuo pačių vaikų mokymosi ir, žinoma, tėvų. Jeigu vaikas nėra prižiūrimas, kad ir kur jis mokytųsi, pasiekimai nedžiugins.

Svarstydami apie persikėlimą dvejojome: gal vaikai neturės progos pabūti su bendraamžiais? Tačiau vėliau supratome, kad leistume juos į mokyklas, būrelius, kuriuose jie tikrai praleistų nemažai laiko su kitais vaikais. Jei vežtume vaikus į mokyklą Utenoje, iki kurios nuvykti mums yra apie 35 km, laiko prasme užtruktume lygiai tiek pat, kiek veždami juos į mokyklas Vilniuje. Jame atstumas yra dvigubai trumpesnis, tačiau laiko sąnaudos tokios pačios. Vilniuje gyvenimo tempas yra greitas, kupinas nerimo. Aišku, jame daug galimybių, puikios įstaigos siekti išsilavinimo ir didesnis uždarbis. Turbūt tai į jį ir traukia. Bet gyvenimo kokybė už miesto yra nepalyginamai aukštesnė. Mano mintys šiuo klausimu dar nėra nusistovėjusios. Gyvenu ir kenčiu (juokiasi). Būtų įdomu turėti du gyvenimus ir pamatyti, kaip būtų vienu ar kitu atveju.

– Kaip manote, ar didės žmonių noras gyventi toliau nuo miesto? Ar Vilnius taip ir liks traukos vieta?

Mano bendraamžiai jau vis drąsiau tolsta nuo miesto. Ir tos drąsos jiems labai linkiu. Vis dėlto pastebiu, kad dabar yra sodybų tuštėjimo metas. Gąsdina, kad iš Lietuvos liks tik 5–6 miestai. Pravažiuodamas matau tuščius miestelius ir kaimelius. Suprantu, kad jie tikrai nebebus taip apgyvendinti, kaip kažkada. Tačiau tikiu, kad jie visiškai neištuštės. Džiugu, kad nedidelių miestų potencialu augti tiki  ir „Structum“ žurnalas. Jie jau septintus metus nacionaliniu mastu vykdo socialinį projektą „Išmanusis miestas“, kuris padeda atnaujinti savivaldybių problemiškas teritorijas bei paversti jas tokiomis, kuriose norėtųsi kurti svajonių gyvenimą. Tokie projektai ne tik padeda gerinti gyvenimo kokybę mažesniuose regionuose, bet ir skatina į juos sugrįžti.

Manau, kad Vilnius apskritai yra vienas labiausiai apkrautų miestų. Bet turbūt tai yra visų sostinių bėda – traukia didesni pinigai. Daug uždirbame, bet tiek pat ir išleidžiame. Pavyzdžiui, vaikų būreliai tolimesniuose miestuose kainuoja gerokai mažiau. Žmonės, kurie gali sau leisti gyvenimą už miesto, jį ir renkasi. Mane prie Vilniaus pririšusios tik vaikų mokyklos. Daugiau niekas.

Žinau, kad yra žmonių, kurie tiesiog mėgsta miestą. Jiems patinka, kad viskas arti, jie mėgaujasi išėjimais į barą, naktinį klubą. Jiems to reikia ir pakanka. Tačiau jei žmogus tikrai myli gamtą, labai patariu kraustytis kuo toliau nuo miesto. Ypač jei galimybės leidžia nedirbti mieste. Jei galėčiau dirbti ir gyventi Zarasuose, tai būtų mano svajonių gyvenimas.

Kategorijos: Gamta ir ekologija, Gamta ir žmogus, Psichologija, Sveikata, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: