Piliečiai pareikalavo, kad būtų atstatytas griaunamas Ruseckų namas Kaune (nuotraukos, video) (11)

Per dvi valandas buvo surinkta daugiau nei 200 parašų | S. Pikšrio nuotr.

Per dvi valandas buvo surinkta daugiau nei 200 parašų | S. Pikšrio nuotr.

Spalio 19 d. Kaune Žaliakalnyje Perkūno alėjoje prie namo Nr. 11, įvairių visuomeninių organizacijų pilietiški atstovai ir miestiečiai susirinko pasirašyti pareiškimą  dėl brutaliai griaunamo pastato. Per dvi valandas buvo surinkta daugiau nei 200 parašų, kurie bus perduoti tiek paveldo sergėtojams, tiek prokuratūrai.  Miestiečiai prašo teisingumo, kad būtų nustatyta, kodėl valdžios įstaigos laiku nesustabdė Perkūno al. 11-ojo namo griovimo darbų. Taip pat  žmonės reikalauja, kad būtų pilnai atstatytas paveldo apsaugos zonoje esantis ypatingas pirmosios Lietuvos Respublikos (1918-1940)  pastatas. Pareiškimo sumanytojas yra architektas Audrys Karalius.

Per dvi valandas buvo surinkta daugiau nei 200 parašų | S. Pikšrio nuotr.

Per dvi valandas buvo surinkta daugiau nei 200 parašų | S. Pikšrio nuotr.

Pastebėtina, kad namą griovė tris dienas. Žmonių sujudimas dėl šio griaunamo pastato prasidėjo dar 2020-10-14. Tuomet aplinkiniai gyventojai pranešė, kad neturint jokių leidimų, griaunamas smetoninis pastatas. Į įvykio vietą atvykę miesto kultūros paveldo specialistai griovimo darbus sustabdė.

S. Pikšrio nuotr.

S. Pikšrio nuotr.

2020-10-15 griovimo darbai buvo vėl atnaujinti. Į Perkūno alėją atvykę paveldosaugininkai vėl darbus sustabdė ir pažadėjo, kad pastatas bus labiau prižiūrimas.Tai suveikė tik 2020-10-16. 2020-10-17 vėl prasidėjo darbai, bet į jų stabdymą įsijungė ir aplinkosaugininkai kurie  įteikė raštą, kad mėnesiui stabdomi darbai ir per tą laiką pastatas negali toliau būti griaunamas.

Kaune Perkūno al.  namas  Nr. 11  yra buv.  Petro Rusecko  ir Marijos Ruseckienės vila, kurią 1928 m. suprojektavo architektas Aleksandras Gordevičius (1891-1941).
Šis gyvenamasis pastatas yra kultūros paveldo statinys, kuris  patenka į savivaldybės saugomą paskelbtos kultūros paveldo vietovės, vadinamos Žaliakalnio 1-oji, teritoriją. Kauno m. savivaldybės tarybos 2013-07-18 sprendimu patvirtintame šios teritorijos specialiajame plane, pastatas priskiriamas a2 – ketvirtos kultūrinės vertės kategorijos pastatams (statiniams, turintiems vertingųjų savybių).

Petras Ruseckas (Karolio) gimė 1883 m. liepos 20 d. Rokiškio apskrities Panemunėlio valsčiaus Baubliškių vienkiemyje, neturtingų bajorų šeimoje. Abu tėvai mirė  anksti – 1891 metais. Likus be globos, teko ieškoti darbo pas aplinkinius ūkininkus. 1895 m. atvyko į Molodečną, kur dirbo pardavėju-mokiniu parduotuvėje. 1897 metais persikėlė į Rygą, kur dirbo porceliano fabrike „Essen“. Vėliau Odesoje dirbdamas baigė keturias gimnazijos klases, kartu dalyvavo Odesos lietuvių kolonijos veikloje (Rūtos draugijoje).

Petras Ruseckas 1883-1945 | archyvinė nuotr.

Petras Ruseckas 1883-1945 | archyvinė nuotr.

1904 m. rugpjūčio 1 d. buvo pašauktas atlikti karo prievolę caro armijoje. Prasidėjus 1905 m. revoliucijai, dalyvavo revoliucinėje veikloje savo dalinyje. Bijodamas persekiojimo, iš carinės kariuomenės pabėgo ir atvyko į Lietuvą, kur gyveno su svetimais dokumentais. 1905 m. buvo Didžiojo Vilniaus Seimo delegatas.

1905 m. pabaigoje Lietuvoje suimtas, tačiau trūkstant įkalčių, po pusmečio paleistas. Tuo metu įsidarbino „Lietuvos ūkininko“ redakcijoje – dirbo korektoriumi, reporteriu, redaktoriumi.

1908 m. išvyko į Peterburgą studijuoti universitete, tačiau čia buvo suimtas ir už dezertyravimą iš armijos nuteistas pusantrų metų drausmės bataliono.

I-ojo pasaulinio karo metu buvo mobilizuotas. 1915 m. balandžio 13 d. baigė Kijevo karo mokyklą ir buvo suteiktas praporščiko laipsnis. Nuo 1915 m. liepos iki 1918 m. spalio mėn. buvo vokiečių nelaisvėje.

1918 m. lapkričio 18 d. savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę, suorganizavo Krašto apsaugos ministerijoje Literatūros ir spaudos skyrių, buvo jo viršininku. Vertė, redagavo įvairius straipsnius karine tematika, išleido Įgulos, Lauko tarnybos, Rikiuotės ir kitus statutus. Įsteigė ir redagavo „Kariškių žodį“, iliustruotą žurnalą „Atspindžiai“.

Buvo labai aktyvus likviduojant POW sąmokslą: jo Literatūros skyriuje susirinkę lietuviai karininkai nutarė, nepaisant to meto Vyriausybės neveiklumo, likviduoti lenkų suokalbį, vėliau jis buvo įtrauktas į Ypatingąją tardymo komisiją.

1920-1922 m. buvo  Steigiamojo Seimo narys nuo valstiečių liaudininkų sąjungos. Seime aktyviai veikė Vyriausiame Lietuvos gynimo komitete, pirmininkavo Krašto apsaugos komisijoje.

1922 m. pabaigoje grįžo vėl į kariuomenę, perkeltas į Generalinio štabo Karo mokslo skyrių,   nuo 1922 m. iki   1925 m.  redagavo „Karį”. 1923 m. gruodžio mėn. buvo paaukštintas į majorus.

1924 m. įstojo į Lietuvos universiteto Humanitarinio f.  Istorijos skyrių ir kuriame studijavo iki 1928 m.

1925 m. išėjęs atsargon, dalyvavo įvairiose draugijose: Valstiečių sąjungoje, Jaunimo sąjungoje, Šaulių sąjungoje (1926 m. – Centro valdybos narys), ilgametis Lietuvių-latvių vienybės draugijos valdybos narys, Atsargos karininkų smulkaus kredito draugijos valdybos narys, Draugijos užsienio lietuviams remti sekretorius.

Periodinėje spaudoje pradėjo bendradarbiauti nuo 1903 m. („Vienybėje Lietuvininkų”) ir yra rašęs „Lietuvos Ūkininke”, „Jaunime” (ir redagavęs), „Vilniaus žiniose”, „Viltyje”, „Mūsų žinyne”, „Karde”, „Karyje”, „Kariškių žodyje” (redagavęs vieną numerį), „Trimite”, „Lietuvoje”, „Mūsų Vilniuje”, „Savivaldybėje”, „Lietuvos žurnalistų metraštyje”, redagavęs lenkų kalba „Nowiny”.

Parašė ir išspausdino net 26 knygas: „Prisikels…” (A. Mikaičio slapyvardžiu apysaka – 1907), drauge su K. Griniumi „10 metų spaudos atgavimo paminėjimas” (1914), „Į laisvę” (1919), „Rambyno tėvynėje” (1920), „Kie­no ir kaip mes turime būti valdomi” (1921), „Žemaitė” (1922), „Ką mes turime žinoti rinkdami į seimą” (1922), „Liaudininkų kova su klerikalais Steigiamajame seime dėl lais­vės ir žemės” (1922), „Dla czego žolnierz polski przychodzi do Litwy” (1921), „Czy nam po drodze z panarni” (1922), „Didysis Vilniaus seimas” {1925), „Lietuvos kariuomenė” (1937), „Spaudos draudimo gadynė” (1929), „Alpėse” (1929), „Kaip lenkinta Vilniaus kraštas” (1930), „Vokiečių nelaisvėje” (1930), „Rusijos plotais” (1931), „Mūsų įžymieji žmonės” (1934), „Užsienio lietuviai” (1934), „Suniekintos vėliavos” (1935), „Visuomenės kova su nusikaltimais” (VSD  premijuota – 1937), „Reforma rolna w Litwie i droga ku niej” (1938).

P. Ruseckas suredagavo ir šiuos veikalus: „Knygnešys” (1926-1928 ir 1938), „Pasaulio Lietuviai” (1935), „Baudžiava” (1936), „Savanorių žygiai” (1937), „Lietuva Didžiajame kare” (1939). Yra leidęs Kauno ir Lietuvos spalvotų atvirukų serijas.

1928 m. gegužės mėnesį už uolią tarnybą ir didelius darbus įamžinant Lietuvos kariuomenės istoriją apdovanotas antrosios rūšies Vyties Kryžiaus 3-ojo laipsnio ordinu. Vėliau dar apdovanotas Vytauto Didžiojo 4-ojo laipsnio ordinu (1938), Savanorio medaliu (1928, liudijimas Nr.23), Nepriklausomybės medaliu (1928).

1928-1930 m. dirbo Kauno m. savivaldybės Socialinės apsaugos skyriaus vedėju. 1930-1940 m. dirbo įvairių leidinių redakcijoje: „Lietuvos žiniose“, „Knygnešyje“, „Spinduliuose“.

1925 m. vedė Mariją Turkevičiūtę-Kėkštienę, tačiau vėliau išsiskyrė.

1940 m. pradėjo dirbti Valstybinėje leidykloje. 1944 m. viduryje dirbo Vilniaus antikvarinio knygyno Nr.4 vedėju. Gyveno Vilniaus Žvėryne, Liuberto g. Nr.2-8. Antrą kartą įžengus sovietinei kariuomenei, 1944 m. gruodžio 14 d. NKVD pareigūnų buvo suimtas. NKVD tardytojas labai stengėsi išgauti iš suimtojo kuo daugiau žinių apie „jo nusikalstamos veiklos bendrininkus“, bet nieko nelaimėjo: ne kartą dar caro laikais tardytas ir kalintas P. Ruseckas žinojo, ką galima tokiu atveju pasakoti, o ko – ne. Tačiau tas jo neišgelbėjo. 1945 m. balandžio 18 d. Vilniuje posėdžiavęs NKVD dalinių Lietuvoje karo tribunolas nuteisė P. Rusecką 10 metų lagerio ir 5 metams tremties.   1945 m. rugpjūčio 7 d. buvo išvežtas į Karlagą Karagandos srityje ir tų pačių metų gruodžio 8 d. žuvo  viename iš  Džezkazgano lagerių.  Buvo palaidotas bendrame kape, kuris nežinomas.

Šaltiniai:

1. „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953” VI tomas. Vilnius 2006, l. 290-291.

2. Vilius Kavaliauskas Lietuvos karžygiai. Vyties Kryžiaus kavalieriai (1918–1940), t. 5 (Pr-Šim). Vilnius

Vaizdo įrašai ir komentarai iš įvykio vietos:

 

Šeštadienį buvo siaubingai sudarkyta unikali art deco stiliaus tarpukario Kauno vila – 1934 metais iškilęs kultūros…

Posted by Vygandas Trainys on 2020 m. spalio 18 d., sekmadienis

 

PERKŪNO 11 PETICIJA įteikta Dariui Valkavičiui, Kauno apygardos vyriausiam prokurorui. Kiti gaus epaštu: KPD…

Posted by Audrys Karalius on 2020 m. spalio 19 d., pirmadienis

 

ARCHITEKTŪRINIS ŽALIAKALNIO FRONTAS: nuostabūs žmonės nuostabios architektūros sargyboje.
#perkūno11

Posted by Audrys Karalius on 2020 m. spalio 19 d., pirmadienis

 

ZAPYŠKINAMĖS JUODAI VIDURY BALTOS DIENOS!
Viena autentiškiausių Kaune – P.Rusecko vila Perkūno al.11 – brutaliai…

Posted by Audrys Karalius on 2020 m. spalio 14 d., trečiadienis

 

ART DECO VILĄ PIRMAS nutapė pulkininkas Pranas Mikštas, mano namuko statytojas. Šioje Perkūno alėjos atkarpoje majoro…

Posted by Audrys Karalius on 2020 m. spalio 20 d., antradienis

Kategorijos: Architektūra, Kultūra, Kultūros paveldas, Lietuvoje, Naujienos, Pilietinė visuomenė, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , .

11 komentarų

  1. Rasa:

    AČIŪ neabejingiems piliečiams.

  2. Algis:

    Palaikau mūsų Kauno Karalių !

  3. Socialistas:

    Nugriovė Lietuvos kino teatrą, nugriovė profsajungos rūmus, tai tuo labiau lai griauna Smetonos režimo pakalikų vilas.

  4. AAA:

    Jau antrojo griovimo metu turėjo būti sulaikyti-suimti tiek pats užsakovas, tiek ir neteisėtai griovimo darbus atliekantys darbininkai, jų vadovas. To nepadaryta. Vadinasi, kažkas čia nešvaru, galimai neoficialiai susitarta, kad galima griauti.
    Griaudami savo praeitį, griauname ateitį.

  5. Tarpuvaldžio (rinkimų) metu:

    ir ,,kontrolės”, ir kitos tarnybos ?kartu su kitais padarais naudojasi atsivėrusiomis dar didesnėmis galimybėmis nebaudžiamai prisisprogti.

  6. mociute:

    taigi, 5 metai kai naikinamas originalus Kauno miesto veidas isdarkant slyksciais”stiklainiais” ir “akvariumais” ar juodai nuteptais panasiais monstrais, ispjauti nuostabus gyvybingi medziai,vandenvieciu plotai sumazinti vienos seimyneles pasipelnijimo tikslais – kas tai?
    Gerai kad bent jau siuo atveju vandalams meginama stipriau sudrozti per nagus….
    Pagarba siems kaunieciams..
    Labai gaila kad sunaikinta kita labai isimintina ir ispudinga Zaliakalnio vieta – buvusi Kauko kavine ir restoranas kuriu pastatai irgi tarpukario architekturos puosmena

  7. Ona Voverienė:

    Esu pasibaisėjus verslininku, naikinančiu Liketuvos kultūros paveldą, įtsijautųsų į kriminaliniko p[asaulio ixdeologiją, kad pinigai vislką gali. Man atrodo, kad tokie žmonės yra labai pavojingi Lietuvai, žymiai pavojingesni, negu paprasti eiliniai vagišėliai. Šiandien jie naikina kultūros paveldą, rytoj – jie jau steigs gestapą arba jam identišką NKVD; šiandien jie naikina Ruseckų namą – rytoj pradės naikinti bažnyčias ir muziejus. Tai – baisūs žmonės,griovėjai,įsijautę į pinigų galią. Kiek stebiu mūsų verslą, tai visi dabartiniai verslininkai, man atrodo, kaip ir šis, atėję iš kriminaliniko pasaulio – nesvarbu kur jis buvo ar tamsoje, ar jiems būnant dabartinėje lietuviškoje tarnyboje. Labai džiaugčiausi, kad kas nors išsklaidytų mano abejones. Nors esu garbaus amžiaus, doro verfslininko nesu sutikusi Pagarbiai Ona Voverienė, Vilnius, 2020.10.21

  8. Aukštyn kojom:

    Svarbu ir mikliai apversti įstatymą savo naudai, kad auka nusikaltėle pataptų

    Nugriautos vilos istorijoje naujas posūkis: dėl smurtinių veiksmų pradėtas ikiteisminis tyrimas
    – delfi.lt/news/daily/lithuania/nugriautos-vilos-istorijoje-naujas-posukis-del-smurtiniu-veiksmu-pradetas-ikiteisminis-tyrimas.d?id=85541473
    Delfyje, ko gero, samdytų komentuotojų būrelis darbuojasi

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: