Pasirodė nauja poeto M. Martinaičio knyga „Iki Sąjūdžio ir po jo“ (1)

M. Martinaitis | S. Gudaičio nuotr.

M. Martinaitis | S. Gudaičio nuotr.

Pasirodė nauja poeto Marcelijaus Martinaičio knyga „Iki Sąjūdžio ir po jo“. Į šią knygą sudėta toji Marcelijaus Martinaičio (1936–2013) įvairialypės kūrybos dalis, kurią tiktų vadinti publicistika. Tarp leidinių, pasirodžiusių jau po poeto mirties, šis aiškiai išsiskiria tuo, kad čia straipsnių, esė, pokalbių, užrašų akiratyje vyrauja politiniai, socialiniai reiškiniai, požiūris į gyvenimo permainas – bendresnės ir visai tikslus, su pavardėmis ir datomis. Sąjūdis, mintys apie jo ištakas ir raidą yra vienas iš svarbiausių bruožų. Viskas rašyta tarp 1987 ir 2012 metų, o išskirtinio M. Martinaičio publicistinio gyvavimo laikas yra 1989–1995 metai, paskui 2001-ieji. Spaudos leidiniai, kuriuose dažniausiai reiškėsi – „Gimtasis kraštas“, „Pozicija“, „Metai“, vėliau „Kelionė su Bernadinai.lt“. Knygą „Iki Sąjūdžio ir po jo“ sudarė Valentinas Sventickas, knygos dailininkė Deimantė Rybakovienė, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

Jei pabandytume mintyse sugretinti M. Martinaičio straipsnius su kokio nors publicisto ar apžvalgininko rašiniais, paaiškėtų poeto apmąstymų kitoniškumas. Išskirtinis požiūris, ypatingas savitas stilius, netikėti atsitraukimai, įsiterpiantys gyvenimo vaizdai, gebėjimas įvertinti reiškinį. Išvysti jį ilgametės istorijos išklotinėje, lyriniai perėjimai, šmaikštūs įsimintini posakiai…

Dėl to ir ne tik dėl to jo straipsniai ir pokalbiuose išsakytos mintys nesensta, o kai kurių įvykių numanymas ir spėlionės stebina. Šios knygos skaitytojai gauna galimybę prižadinti atmintyje aptariamo meto įvykių tėkmę ir pasigėrėti vaizdingomis laiko „nuotraukomis“. M. Martinaitis paprastai nedatuodavo savo kūrinių, net ir rankraščiuose. Taigi straipsniai ir pokalbiai, turintys savo datas, tampa svarbiu jo požiūrių, nuotaikų, domėjimosi sričių kitimo liudijimu.

Į knygą atrinkta tai, kas spausdinta tik periodikoje arba iš viso nespausdinta. Kitą reikšmingą M. Martinaičio publicistiką galėjome skaityti jo knygose „Papirusai iš mirusiųjų kapų“ (1992), „Lietuviškos utopijos“ (2003), kolektyviniuose rinkiniuose, pavyzdžiui, „Atgimimo balsai“ (1991). Nemaža jos dalis išaugusi iš žurnalinių skelbimų, tačiau reikia žinoti, kad rengdamas savo straipsnius spausdinimui minėtose knygose, M. Martinaitis paprastai juos tobulindavo, plėtodavo, smulkino.

Darkart pabrėžtina, kad tose knygose spausdinti tekstai į rinkinį „Iki Sąjūdžio ir po jo“ nededami. Bet yra keletas išimčių – kai to paties pavadinimo straipsnio žurnalinė atmaina akivaizdžiai skiriasi nuo knyginės, ji į šią knygą patenka. Rengiant knygą susisteminti antraščių, paantraščių, prierašų, nuorodų užrašymai, kai kas komentuota.

M. Martinaičio tekstų knyga „Iki Sąjūdžio ir po jo“ | Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos nuotr.

M. Martinaičio tekstų knyga „Iki Sąjūdžio ir po jo“ | Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos nuotr.

Sąjūdžio II suvažiavime, po to ir Gedimino aikštėje surengtame mitinge nepasakytos M. Martinaičio kalbos citata: „Sąjūdžio veiklos pradžioje klaidžiojo nežinau kieno pasakymas, kad politikoje jėgos yra tiek, kiek joje esama dorovės. Tuos žodžius prisimenu ne dėl to, kad mūsų politika jau būtų nedorovinga: Lietuvoje iki to dar labai toli, ne arčiau kaip iki Maskvos. Apie Sąjūdį buvo sakyta teisybė: jis kilo iš tautos, iš jos protinių, dvasinių ir dorovinių įkrovų, kas nėra politika, o jėga, programuojanti politiką. Steigiamasis Sąjūdžio suvažiavimas, Baltijos kelias buvo aktai, kuriais perduota tautos dorovinė jėga būsimos atkuriamos Lietuvos valstybės politikams, ir todėl šių įvykių požiūriu yra vertinamas ir bus vertinamas bet koks politinis elgesys, o kartu – ir Sąjūdis“.

Citata iš 1990-ųjų liepos 28 d. „Literatūros ir meno“ numerio:  „Politinių lūžių laikotarpiais paprastai nukenčia kultūra, pasikeičia vertybių supratimas arba jo visai nelieka. Katedros aikštėje dainuodami po tautinėmis vėliavomis tikriausiai vylėmės, kad mūsų politinis sąjūdis, kilęs iš kultūros ir tautinės sąmonės gelmių, ir toliau iš jos ne tik semsis dorovinių galių, bet ir pirmą kartą įveiks tokiems pasikeitimams būdingą trumparegiškumą, sudarys sąlygas dvasiai plėtotis ir vystytis. Tada šalia stovėjo kolegos rašytojai, menininkai, bet dabar jų gretas lyg kas iškirto. Manyta, jog bus neužmiršta, kad kadaise iš tų pačių šaltinių kilo pirmasis Nepriklausomos Lietuvos sumanymas“.

Kategorijos: Kultūra, Lietuvoje, Literatūra, Naujienos, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Komentuoti: Žemyna Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: