U. Harbackis. Apie kraštovardį Gudija (46)

Baltarusijoje tęsiasi šalies piliečių pasipriešinimas diktatoriaus Aleksandro Lukašenkos režimui | TUT.by nuotr.

Gudija kyla | TUT.by nuotr.

Gudiška tema tapo labai svarbi po to, kai Lukašenka suklastojo rinkimus. Tai yra dar viena proga kalbėti tokia svarbia tema kaip paskutinės diktatūros Europoje pavadinimas. Yra žinoma, kad žodžių keitimas sakytinėje praktikoje yra labai sunkus procesas ir dažnai nėra lengvai paveikiamas. Vis dėlto kraštovardis Baltarusija, kurį šiandien vartoja lietuviai, kelia nuostabą. Paprastai lietuviai yra demokratijos ir antisovietizmo šalininkai, jie bando kritiškai pervertinti savo sovietinę praeitį. Lietuva gana greitai sugebėjo atsikratyti sovietinių laikų simbolių, kodų ir veikėjų. Paminklų desovietizavimas vyksta geriau, deja, kalbos gryninimas ir desovietizavimas yra daug sunkesnis procesas.

Kasdienėje kalboje lietuviai nekreipia dėmesio į sovietinį žodį Baltarusija. Tik kalbininkai, pavyzdžiui, Zigmas Zinkevičius ar iki jo Pranas Skardžius pabrėžė, kad šis sovietinių laikų žodis žeidžia pietrytinius kaimynus. Galbūt žodis Gudija sukelia neįprastas sąsajas, tačiau žodis Baltarusija turi daug daugiau neigiamų atspalvių. Lietuvių kalbos istorija, klasikiniai literatūros tekstai, dialektologija ir išeivijos kalba liudija žodžio Gudija naudai.

Manau, kad visas šių dienų lietuvių abejones dėl vardo Gudija vartojimo galima lengvai atmesti žinant, kaip šį žodį vartojo klasikai. Tokie žinomi autoriai kaip Jonas Biliūnas, Balys Sruoga, Šatrijos Ragana, Lazdynų Pelėda, Vincas Mykolaitis-Putinas, Vincas Krėvė, Petras Klimas, Petras Cvirka ir kt. neabejojo, kai vartojo žodžius gudai, gudiškai, Gudija ir kt. Tarpukario spaudoje ir daugumoje to meto žodynų pirmenybė buvo teikiama žodžiui Gudija. Pavyzdžiui, Antano Lalio „Lietuviškos ir angliškos kalbų žodyne“ (Čikaga, 1915), Jurgio Šlapelio „Lietuvių ir rusų kalbų žodyne“ (Vilnius, 1921), Benjamino Sereiskio „Lietuviškai-rusiškame žodyne“ (Kaunas, 1933, 1948!) randame tik žodį Gudija. Juozupo Ambraziejaus „Polsko-litewsko-rosyjski słownik“ (1907) randame tokią versiją – Baltgudija.

Žodynuose ir praktikoje žodis Baltarusija pasirodė tik sovietams okupavus Lietuvą. Dėl bolševikų įtakos pradėtas vartoti žodis baltarusiai buvo pavartotas Lietuvoje leistame laikraštyje „Komunistas“ (1918), paskui Sovietų Gudijoje lietuvių kalba leistame laikraštyje „Raudonasis artojas“. Įdomu tai, kad pirmaisiais šio laikraščio gyvavimo metais redakcijos darbuotojai vartojo žodį Baltgudija, bet po truputį jį pakeitė žodžiu Baltarusija. Ta pati tendencija pastebėta laikraštyje „Tiesa“: nuo 1918 iki 1944 m. redakcija vartojo žodį Baltgudija, tik paskui Baltarusija. Lietuvos spaudoje Baltarusija iki karo pabaigos nepasirodė: išskyrus retas išimtis, visų ideologijų laikraščiuose ir žurnaluose buvo vartojami Gudija, gudai („Varpas“, „Lietuvos aidas“, „Studentų žodis“, „Mūsų Vilnius“, „Gimtoji kalba“, „Naujoji Lietuva“, „Dabartis“, „Vadas“, „Karys“, „Lietuvos žinios“ ir kt.) ir tikrai retai Baltgudija, baltgudžiai. Galiausiai tarpukario akademinėje literatūroje – enciklopedijose, mokslo žurnaluose – aptinkama tik forma Gudija.

Svarbu pažymėti, kad per okupaciją iš šalies išvykę lietuviai vartojo žodžius Gudija, gudai ir kt. Išeiviai išlaikė nerusifikuotas formas: jų spaudoje, pavyzdžiui, „Mūsų kelyje“ ir „Drauge“, žodis Baltarusija nevartojamas nuo laikraščių įkūrimo XX amžiaus pradžioje iki 1970-ųjų. Net ir po to redaktoriai retai vartojo žodį Baltarusija kritikuodami sovietų laikų lietuvių kalbą. Pasak lietuvių išeivijos rašytojo Algirdo Gustaičio, „Baltarusija, baltarusiai yra rusų, juo labiau komunistinių rusų, išmislas“ (1993). Šis autorius aktyviai plėtojo šią temą išeivijos spaudoje. Ta pati tendencija pastebima ir kitose kalbose – po Antrojo pasaulinio karo dėl rusų kalbos įtakos žodis Baltarusija (Белоруссия, Byelorussia, Biélorussie, Weiss-russland) pateko į anglų, prancūzų, vokiečių ir daugelį kitų kalbų. Taigi rusų kalba kaip imperijos kalba gudus pristatė pasauliui rusifikuotu pavadinimu, nes pavadinimas (pristatymas) visada yra galios parodymo būdas.

Kitas lietuvių išeivijos atstovas, kunigas, žurnalistas, vertėjas iš gudų į lietuvių kalbą Kazimieras Matulaitis, vartojo tik žodžius Gudija ir gudai. Remiantis Aleksandro Nadsano, gudų išeivijos kunigo ir dvasinio vadovo, prisiminimais, Londono lietuviai kolegos buvo prieš rusicizmą Baltarusija ir pirmenybę teikė formai Gudija. Pavadinimas Baltarusija paprastai buvo įžeidžiantis.

Žodžio Gudija pėdsakų galima rasti šiandieninėje Lietuvoje, net jei oficialiai žodžio Baltarusija vartojimas išlieka dažnesnis. Viena iš gudų sąsajų Lietuvoje vadinasi Gudų kultūros draugija. Kai kuriose žymių gudų vilniečių atminimo lentose vartojamas žodis gudų (gudų rašytojas Vaclovas Lastauskas-Vlastas, gudų gramatikos autorius Bronislovas Taraškevičius). Pirmaisiais mano atvykimo į Vilnių metais Kalvarijų turguje senutė, pardavusi gėles, uždavė man klausimą: „Ar tu gudas?“.

Žinoma, patys lietuviai turi nuspręsti, kuris žodis jiems priimtinesnis. Tiesiog nereikia pamiršti, kad žodis Baltarusija yra sovietinis paveldas. Be to, mano nuomone, santykiams tarp lietuvių ir gudų kurti rusų kalba kaip tarpininkė nereikalinga. Galiausiai esu nustebęs, kad lietuviai, kurie paprastai labai kritiški dėl rusų ir sovietinio paveldo, taip lengvai priėmė šį barbarizmą. Gal laikas vėl pakalbėti šia tema ir pasekti Sakartvelo vardo įteisinimo pavyzdžiu, ypač dabar, kai naujoji Gudija bando atsikratyti diktatoriškos sovietinės praeities?

Kategorijos: Akiračiai, Istorija, Kalba, Kultūra, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Komentuoti: Žemyna Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: