M. Kundrotas. Liberalizmas: plečia ar siaurina žmogaus pasaulį? (45)

Marius Kundrotas | asmeninė nuotr.

Marius Kundrotas | asmeninė nuotr.

Liberalų žodžiai, kad jie ruošia vaikus pasauliui, o ne šiam taškui – supraskime, Lietuvai – papiktino daugelį patriotų. Visgi vargu, ar pyktis arba kiti jausmai veda ką nors link tiesos. Geriau ramiai susėsti ir pamąstyti: kas čia pasakyta, ką tai reiškia ir kokios galėtų būti išvados?

Pirmas kylantis klausimas, kiek liberalai nuoširdūs, kalbėdami apie žmogų pasauliui? Juk liberaliu požiūriu vienintelė socialinė tikrovė yra individas, o visos kitos kategorijos, geriausiu atveju – išvestinės. Jei taip, liberalizmas veikiau siaurina žmogaus pasaulį, nei jį plečia. Tautininkai, konservatoriai, net socialistai kalba apie žmonių grupes, bendruomenes, o liberalizmas žmogų uždaro savyje.

Kitas klausimas. Tarkime, kad liberalams išties rūpi pasaulio problemos – klimato atšilimas, tolimi karai, badas kokioje nors egzotinėje šalyje ar kokios nors gyvūnų rūšies nykimas. Bet juk bet kuri šių problemų prasideda nuo kokio nors vietinio taško. Net klimato atšilimas, kiek jis vyksta, tai dėl vienos ar kitos pramonės įmonės, veikiančios konkrečiame taške. Taigi, sprendimai pirmiausiai turi būti lokalūs ar kalbant lietuviškai – vietiniai.

Trečias klausimas. Kiek nuoširdu kalbėti apie meilę žmonijai, kai tos meilės trūksta savame „taške“, savai bendruomenei – šeimai, draugams, tautai? Kalbant griežtai kosmopolitas nėra tas žmogus, kuriam vienodai rūpi visi, tai – žmogus, kuriam vienodai į visus nusispjauti. Ar tai būtų kaimynas už tvoros, ar badaujantys Somalio vaikai. Neskaičiuokime savanorių, vykstančių gelbėti kitų šalių žmonių nuo skurdo ar bado, kai savoje šalyje – minios varguolių. Šie savanoriai bent jau kažką daro – kažką gero ir konkretaus. Tuo metu, kai kiti – tiesiog pliurpia.

Savanoriauti egzotinėse šalyse – madinga, galima pasifotografuoti žurnalams. Nuotrauka iš Afrikos kosmopolitizmo propagandos apdorotai auditorijai bus veiksmingesnė, nei iš Lietuvos kaimo. Bet palikime savanorius ramybėje. Dėl mados ar dėl kitų priežasčių geras darbas lieka geru darbu. Daug rimtesnis akcentas čia būtų toks, kad ir šie žmonės veikia labai konkrečiame taške.

Visa tai reiškia, kad kiekvienas konkretus darbas prasideda nuo konkrečios vietos ir nuo konkretaus adresato. Žmonės, besirenkantys artimesnius adresatus – vietos, kilmės, kultūros ar giminystės požiūriais – tiesiog elgiasi natūraliau, nei besirenkantys svetimus. Juk natūralu pirmiau mylėti savo tėvus, sutuoktinius, vaikus, nei žmogų iš tolimos tikrovės. Ar tai – geriau, ar blogiau objektyvios moralės požiūriu – kitas klausimas. Turbūt būtų dora padėti tam, kam labiau reikia. Tik ar išties mūsų taške jau visiems pakankamai padėta?

Dar vienas ir, ko gero, esminis klausimas – ar liberalai ruošia žmogų padėti pasauliui, ar tiesiog įgyvendinti savo individualius įnorius? Juk pagrindinė, o gal ir vienintelė tikrovė jiems – individas. Taigi, individas ruošiamas tam, kad galėtų sėkmingiau ieškotis sau geriau apmokamos darbo vietos ir daugiau malonumų. Paradoksalu, bet toks tariamas išlaisvinimas – iš savo valstybės, vietos, bendruomenės – kaip tik įvergina. Žmogus tampa tiktai globalios rinkos raikoma ir parceliuojama darbo jėga ir jos produktų vartotoju.

Masinė migracija sukelia socialinį dempingą. Vietiniam žmogui trukdoma siekti adekvataus atlyginimo, nes už durų laukia krūva svetimšalių, pasirengusių dirbti už minimumą. Taip lietuviai vyksta į Vakarus, o Lietuvoje juos keičia žmonės iš Rytų ar Pietų. Lieka klausimas, ar individualiai nuo savo vietos ir bendruomenės atskirtas žmogus tampa kokybiškesnis? Ar kokybiškesnis jo gyvenimas? Individualių vartotojų ir savanaudžių kultūroje depresijos ir neurozės pasiekė beprecedenčius mastus. Neįmanoma gyventi kokybiškai gyvenant tik sau.

Žmogus į žmoniją, į pasaulį, gali žengti tik per savo šalį ir bendruomenę, su kuria tapatinasi. Atėmus šias tarpines grandis lieka vienatvė iš esmės svetimoje globalioje erdvėje. Vienatvė ir didelė dvasinė tuštuma. Teoriškai plečiant pasaulį praktiškai jis tik siaurėja. Iki beprasmio savęs.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Komentuoti: Dainius Razauskas Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: