L. Kovalevskienė. Ji moko teatrą mylėti (0)

režisierė Jolanta Narbutaitienė prie apdovanojimų spintos | Asmeninė nuotr.

režisierė Jolanta Narbutaitienė prie apdovanojimų spintos | Asmeninė nuotr.

Šią vasarą Jolantą galima buvo pamatyti Ignalinos gatvėmis praskriejančią elektriniu paspirtuku. Lekia ji su šypsena lyg geroji raganaitė, vėjyje besiplaikstančiais juodais plaukais ir žibančiomis akimis. Tos akys… Jos visada norėjo kažko daug ir naujo, nematyto ir paslaptingo, nuo vaikystės ieškojo giliai spindinčio… Ir tie plaukai! Juk prigimtinė jų spalva – ryškiai ugninė. Tarsi amžinos kovos ir nesusitaikymo su pilkuma ženklas.

Gūdžiais tarybiniais laikais tiek daug dėl jų reikėjo iškęsti: žvilgsnių, patyčių, išskyrimo. Tuomet maža mergaitė dar nesuprato, kaip visa tai ją stiprino, kokią jėgą augino. Visą gyvenimą ši ugninga energija, maitinama nerimstančios prigimtinės skorpiono jėgos, padėjo eiti pirmyn, siekti, kovoti, įrodinėti, kad esi „ne ryža“…

Tai teatrų „Iki“ ir „Salos“ įkūrėja, vadovė, mokytoja, visų svarbiausių Ignalinos krašto renginių režisierė Jolanta Narbutaitienė – viena ryškiausių ir šviesiausių mūsų asmenybių. Už savo kūrybinę ir teatrinę veiklą ji yra pelniusi „Lietuvos Šviesuolio“ vardą, kultūrinį Miko ir Kipro Petrauskų apdovanojimą, savivaldybės apdovanojimą „Sidabrinė lelija“… , padėkomis nukabintos visos darbo kabineto sienos… Tačiau tokie kūrybingi, Dievo duotais gabumais paženklintieji žmonės ne dėl apdovanojimų kuria ir dirba, o todėl kad kitaip negali. Dažnai savęs negailėdami, širdį pasmerkdami jaudinančių išgyvenimų, skausmingų ieškojimų, nusivylimų ir džiaugsmingų atradimų lavinai.

Būsima režisierė užaugo scenos užkulisiuose

Jolantos darbas, kaip ji sako, prasidėjo Sližių kaime (Ukmergės rajonas). Čia kultūros namuose meno vadove dirbo jos mama Verutė, grojo akordeonu. Kiek save atsimena, maža mergaitė vis sėdėdavo akordeono dėkle. Ji nuolat būdavo scenos užkulisiuose, čia žaisdavo, plodavo, net užmigdavo… Kiek paaugusi ir pati ėjo į sceną: dainavo, deklamavo eilėraščius. Ir jai tas jausmas, tas dėmesys labai patiko. „Tai kas gi daugiau galėjo iš manęs būti? Mes gyvenom ant aukšto kalno, seno dvaro pastate. Ir aš atsimenu, kaip mama tempia mane į tą kalną ir neša skalbti mano prišlapintus tautinius drabužius… Sunkiai vertėmės, mama buvo priversta pakeisti profesiją ir tapo kirpėja, atvažiavom į Ignaliną, vėliau mamą išsiuntė į Didžiasalį, o aš kaip atsisėdau tam futliare, taip ir iki šiol iš jo neišlipu…“, – juokiasi Jolanta.

Didžiasalio vidurinėje mokykloje raudonplaukė Jolanta Jankauskaitė – tikra žvaigždė: mokinių taryboje buvo atsakinga už kultūrinį gyvenimą: vaidino, statė spektaklius, vedė radijo laidas, lankė šokių būrelį. Ir galutinai suprato, kad „už viską viską pasaulyje jai įdomiau yra scena!“. Žinoma, svajojo būti aktore. Tačiau 1985 metais, kai baigė Didžiasalio mokyklą, Vilniuje nerengė aktorių mokymų. Iš pradžių paviliojo Gintaro Varno studija Šiauliuose, tačiau tai buvo vakarinės studijos ir dauguma jos narių susitiko Klaipėdos konservatorijoje. „Ir būtent Klaipėdoje aš supratau, kad režisūra yra mano!“, – sako Jolanta. Ji prisimena, kaip  per visus studijų metus akis badė ant sienos kabantis Lietuvos žemėlapis su pažymėtais miestų ir miestelių teatrais. Ties Ignalina buvo balta dėmė. Jaunoji kūrėja, nors ir buvo gavusi pasiūlymą savo diplominį spektaklį statyti Vilniuje, Profsąjungų rūmuose, pasirinko gimtąjį kraštą. Ir tą baltą dėmę taip primargino, taip nušvietė, kad iš teatro dykvietės ji virto gyva, derlinga, žydinčia teatrinio gyvenimo sala.

„Teatro genas“ | Asmeninė nuotr.

„Teatro genas“ | Asmeninė nuotr.

Šventės „Bildučiai“ siela

Kai rudens dienos tampa trumpos ir kiek liūdnokas, kai vis mažiau spalvų ir džiugaus šurmulio, Ignalinoje ryškiomis spalvomis nušvinta šventės „Bildučiai“ iškabos, kviečiančios į tradicinę teatro šventę. Išgirdus Jolantos sukurtą ir pačios įdainuotą bildutišką dainelę suspurda ir vaikų, ir suaugusiųjų širdys – tiek daug tikro džiaugsmo ir gerų jausmų kasmet dovanoja šis renginys. Šventė „Bildučiai“ Ignalinoje rengiama nuo 1996 metų. O toks gražus ir savitas pavadinimas sugalvotas dėl pirmojoje šventėje vilkėtų apsiaustų, kurie buvo apkabinėti mažais skambaliukais. Tuomet viskas aplink linksmai skambėjo, bildėjo… Taip gimė Bildučiai! Ir prasidėjo jų nuotaikingas žygis per šventes ir varžytuves. O „Iki“ gimė taip: „Neatsimenu, kada tiksliai atsirado teatro pavadinimas. Rengėmės važiuoti į vieną šventę ir neturėjome pavadinimo. Susirinkę visi galvojom, kūrėm, galiausiai susiginčijom ir nieko nepešę pradėjom skirstytis. Vaikai išeidami visi lyg susitarę kartojo „Iki vadove, iki vadove…“.  Taip ir šovė galvon – taigi puikus trumpas pavadinimas – iki.“. Tuomet dar nebuvo prekybos centrų Iki ir šis vardas tikrai atrodė labai išskirtinis.

Teatro „Iki“ pristatomieji spektakliai Ignalinoje visada tampa dideliu įvykiu. Salė būna sausakimša ir tikrai nesutalpina visų norinčių. Teatras sužimba ir beveik kaskart laimėtojais tampa kas dvejus metus vykstančioje vaikų ir jaunimo teatrų šventėje-apžiūroje „Šimtakojis“. Na o Jolantos išauginta „Bildučių“ šventė 2016 m. Lietuvos mėgėjų teatrų šventėje „Tegyvuoja teatras“ buvo įvardinta kaip viena iš geriausių vaikų ir jaunimo teatrų švenčių Lietuvoje. Šiais metais Pasvalyje vykusioje teatralų pagerbimo šventėje išdalinta 10 „Tegyvuoja teatras“ statulėlių. Sveikinti geriausi režisieriai, aktoriai, scenografai, švenčių rengėjai. Režisierei Jolantai Narbutaitienei apdovanojimas įteiktas už ryškiausią scenografiją (spektaklis „Verksnių klubas“).

Praeitą rudenį „Bildučiai“ surengti jau 25-ąjį kartą, o Ikiečiai džiaugėsi 30-uoju gimtadieniu. Skambant nuotaikingai bildutiškai dainelei jubiliejus kartu šventė ir ilgamečiai teatro bičiuliai, globėjai, rėmėjai, buvę ir esami nariai, į šventę atvykę teatrai-draugai iš Vilniaus, Alytaus, Plungės, Jurbarko, Kauno, Kretingos, Ukmergės, Troškūnų, Šiaulių, Pasvalio. Beveik du šimtai teatralų susibūrė po spalvingu „Bildučių“ skėčiu.

Teatrui „Iki“ ir jo vadovei Jolantai Narbutaitienei įteiktos Kultūros ministerijos ir  savivaldybės padėkos už ilgametę prasmingą teatrinę veiklą, jaunimo ugdymą ir sumanymus. Žvakelės uždegtos ant didžiulio gimtadienio torto, o visi esami ir buvę teatro nariai sukviesti bendrai nuotraukai. „Džiaugiuosi, kad Ignalina tapo teatro miestu, o mes išugdėme labai gerą žiūrovą. Teatras keičia žmones. Jie tampa kur kas atviresni, jautresni aplinkai, įgauna pasitikėjimo, drąsos reikšti savo nuomonę, o kartais tai gelbsti nuo pražūtingų gatvės pagundų. Scenoje nugyventi gyvenimai palieka pėdsakus ir žmonių gyvenimuose. Man didžiausia laimė matyti savo vaikus užaugusius puikiomis asmenybėmis. Teatras keičia ir mane. Kiekvienas naujas spektaklis, nauja medžiaga ir atradimai praturtina, atveria naujus dvasinius klodus, apie kuriuos kartais nė nenujauti…“, – kalbėjo režisierė.

Lietuvos šviesuolė 2008 m. | Asmeninė nuotr.

Lietuvos šviesuolė 2008 m. | Asmeninė nuotr.

Prisijaukino Aukso paukštę

2014 metais Tarptautinė teatro diena Ignalinoje paminėta itin šventiškai. 25-metį šventęs teatras „Iki“ miestui dovanojo spektaklio pagal buvusios ignalinietės Agnės Dilytės pjesę „Atsargiai, baubai“ pristatymą bei spektaklį jaunimui „Namo“. Tuometinis kultūros ministras Šarūnas Birutis režisierei Jolantai ir Ignalinos gimnazijos teatrui „Iki“ įteikė garbingą „Aukso paukštės“ apdovanojimą, kurį įsteigė Lietuvos liaudies kultūros centras. Tai aukščiausias meno mėgėjų kolektyvams skiriamas apdovanojimas. Juo įvertinta ilgametė teatrinė veikla garsinant savo kraštą, laimėjimai, profesionalus teatrinių renginių rengimas ir svarbiausiu bruožu skiriant apdovanojimą tapęs bei didžiulio populiarumo sulaukęs spektaklis „Laumelė“.

Jis išaugo iš nedidelės Marijos Baranauskienės knygelės „Laumelė“ ir poetiškai jautriai apdainavo Ignalinos krašto grožį, kurį pavaizduoti padėjo meniškos kraštiečio fotografo Algio Jakšto nuotraukos. Vyresniųjų Ikiečių sėkmei pasitarnavo ir jaunesnieji – Ignalinos progimnazijos teatro spektaklis „Žiebtuvėlis“ – 2013 m. tapę respublikinės šventės „Šimtakojis“ laimėtojais. „Geriausias sprendimas mano gyvenime buvo tas, kad aš pasirinkau darbą provincijoje. Mes gyvenam tokiam gražiam mažam pasaulyje, kur visur gali suspėti per 5 minutes, kur pabeldus atsidaro visos durys, kur sulauki palaikymo…“,– tuomet kalbėjo režisierė. Ji dėkojo teatro vaikų tėveliams: „Jūsų vaikai baigia didelę teatro mokyklą, čia auga jautrūs žmonės, gebantys giliai jausti, matyti širdimi…“.

Net ir netapę aktoriais, tie Jolantos vaikai paženklinti meniniu štampu. Galima tik įsivaizduoti, kaip džiaugėsi Jolantos širdis, matant buvusio mokinio, dabar profesionalaus Oskaro Koršunovo teatro aktoriaus, Eimanto Pakalkos vaidybą gimtojoje Ignalinos scenoje. Ignaliniečiams parodytas puikiai tarptautinėse šventėse įvertintas O. Koršunovo monospektaklis „Pamišėlis“ pagal N. Gogolio „Pamišėlio užrašus“. Jolantos sumanytame projekte „Teatre auginame žmogų“ dalyvavę rajono mokyklų mokiniai buvo pakviesti į susitikimą su šiuo aktoriumi, jie turėjo progą pamatyti ir daugiau profesionalių teatrų spektaklių, dalyvauti įdomiuose bandymuose, bendrauti su žinomais kūrėjais. Jolantos nuomone, kūrybingas jaunas žmogus visada yra maksimalistas ir trokšta prisiliesti prie profesionalaus meno, susitikti su panašiais į save jaunais kūrėjais, kurie savo pavyzdžiu padėtų pakelti savivertės kartelę, atsikratyti provincialumo ir susikaustymo, atskleistų  kūrybiškumą, drąsą reikšti savo nuomonę…

Po miuziklo Eglė – žalčių karalienė | Asmeninė nuotr.

Po miuziklo Eglė – žalčių karalienė | Asmeninė nuotr.

Salos visada širdy

Pirmasis Jolantos mylimas kūrybinis kūdikis – 1989 m. įkurtas mėgėjų teatras „Salos“. Jis kasmet dovanodavo žiūrovams po naują pristatymą. Kodėl Salos? Kaip sako režisierė, šis pavadinimas „įprasmina ne tik Ignalinos kraštovaizdžiui būdingą peizažą, bet ir kiekvieno iš mūsų, kaip išskirtinės ir dar neatrastos salos, asmenybės individualumą, mūsų kūrybinių ieškojimų salas ir saleles bei teatro, kaip atskiros salos būtį, kur bendraminčiai randa prieglobstį nuo atšiauriausių kasdienybės vėjų…“. Pirmasis spektaklis buvo Jolantos diplominis darbas – gilus ir sudėtingas – J. Glinskio „Kingas“. Kaip prisimena režisierė, mokytojas Ervinas Vinkleris iš savo mokinių padėjo parinkti jaunuosius aktorius. Spektakliui reikėjo 13-kos berniukų ir vienos mergaitės. Pagrindinis vaidmuo atiteko Andriui Gudoniui. Jis ir dabar vaidina. Iš tų pirmųjų dar minėti Kęstutis Žemaitis, Vladas Šišovas, Vadimas Staniulėnas – puikūs žmonės, suradę savo gyvenimo kelius ir išsaugoję kūrybingą dvasią.

Na teatras „Salos“ vėliau džiugino naujais spektakliais. Sukurti ir puikiai žiūrovų sutikti T. A. Rudoko „Rotonda“ (1991 m.), G. Mareckaitės „Eglės namai“ (1992 m.), A. Venclovos „Išeiti iš miško“ (1993 m.), S. Ranamos (Rannamaa) „Kadrija“ (1995 m.) J. Židanavičiaus „Moterims neišsimeluosi“ (1996 m.), antrą kartą perstatytas spektaklis G. Mareckaitės „Eglės namai“ (1997 m.), J. Glinskio „Šokantys berniukai“ (1999 m.). Teatras dalyvavo „Atspindžių“ šventėse. Ryškiausias teatro pasiekimas yra dalyvavimas Lietuvos mėgėjų teatrų apžiūros – šventės „Atspindžiai – 97“ baigiamojoje šventėje Vilniuje, kur turėjo garbės vaidinti Jaunimo dramos teatro scenoje. Būtent šio tetaro sumanymu nuo 1996 m. Ignalinoje rengiama Kaimynų teatrų šventė. Nuo 2000-jų 10 metų truko teatro gyvavimo pertrauka, Jolanta tuo metu nebedirbo Ignalinos kultūros namuose, užsiėmė teatro mokytojos veikla. O štai 2010 m., jai sugrįžus, „Salos“ vėl atsikūrė. Puikiai sutiktas spektaklis pagal K. Sają „Burbulas“ (2011 m.) buvo parodytas ne tik Ignalinos žiūrovams, bet ir šventėje „Pienių vynas“ Skapiškyje, regioninėje „Atspindžiai – 2012“ apžiūroje Radviliškyje.

Dabar „Salos“, pasak Jolantos, vis dar širdyje, vis dar gyvuoja. Su teatro nariais nuolat susitinkama šventėse, kai kurie jų yra didžiausi režisierės pagalbininkai. Vienas tokių –  teatre „užaugintas“ Marius Vilčinskas. Jolanta prisimena, kaip jis, mažas berniukas, prižadėjo režisierei, kad užaugęs pastatys jai teatrą… Ką gali žinoti, gal dar pastatys… Ir dabar jis visada šalia, talkina šventėse, projektuose. Kuria puikias audiovizualines scenografijas, parenka muzikinį foną, rūpinasi įgarsinimu. „Apie Jolantą sakau, kad ji man – kaip antra mama, nes už tai, ką davė, koks esu scenoje, būsiu jai dėkingas iki gyvenimo pabaigos. Ji kaip amžinas varikliukas… Iki šiol stebiuosi, kaip per tiek metų neišsenka ta vaizduotė, žaviuosi, kaip ji tiksliai žino, ko nori ir to siekia… Ir nors kartais susiginčijam, visgi galiausiai paaiškėja, kad ji buvo teisi…“, – taip šiltai apie režisierę pasakoja Marius, kurio viena iš daugelio veiklų – dainavimas, renginių vedimas.

Jolantai gaila, kad Ignaliną ir „Salas“ paliko labai talentingas aktorius Eimantas Ramanauskas, taip sužibėjęs „Savižudyje“. O pati skaudžiausia ir tikrai lemtinga netektis – „Salose“ vaidinusio puikaus žmogaus, draugo, mylimo Ignalinos krašto mokytojo Petro Mikšto mirtis. Jis visus paliko netikėtai, staiga, besiruošdamas išeiti į Ignalinos sceną, apsuptas savo bičiulių. „Tai buvo nepaprastas žmogus, gyveno nenurimdamas, kurdamas, visur dalyvaudamas, niekada niekam nepasakydamas „ne“… Aš ir dabar mintimis su juo pasikalbu…“, – sako Jolanta. Jos nuomone, anapilin iškeliavę didieji mokytojai, savo laiką nušvietusios asmenybės – Petras Mikštas, Irena Leleikienė, Birutė Smalienė – itin didelis praradimas Ignalinos kraštui.

Bildučių ir „Iki“ teatro jubiliejai | Asmeninė nuotr.

Bildučių ir „Iki“ teatro jubiliejai | Asmeninė nuotr.

Gyvenime niekas nevyksta šiaip sau

Jolanta labai džiaugėsi pasaulinio lygio režisieriaus Giedriaus Mackevičiaus atminimo sugrąžinimu į Lietuvą ir į gimtąjį kraštą bei 2018 metais sumanė jo vardo apdovanojimo įsteigimą. Režisierė prisimena, kad studijuodama Klaipėdos konservatorijoje teatro meno ji mokėsi pas Edgarą Savickį, kuris kartu su Giedriumi Mackevičiumi vaidino garsiojoje Modrio Tenisono pantomimos grupėje. Ir ji tik po daugelio metų suvokė, kad būdama pirmo kurso studentė matė Giedriaus Mackevičiaus teatro spektaklį, kai Maskvos plastinės dramos teatras gastroliavo Klaipėdoje. Tai buvo kažkas neįtikėtino, visiškai nauja teatrinė patirtis, galingas įspūdis, bet Mackevičiaus pavardė visiškai nieko nesakė.

2018 metų pavasarį Ignalinos teatro „Iki“ nariai su režisiere Lietuvos kino ir teatro muziejaus kvietimu dalyvavo tarptautiniame projekte ir Maskvos plastinės dramos teatro aktoriaus Sergejaus Lobonkovo meistriškumo pamokose. Tuomet ir sužinojo apie savo kraštietį. Šis garsus žmogus, pasaulinio garso režisierius savo gimtajame krašte ir apskritai Lietuvoje ilgus metus nebuvo plačiai žinomas. Garbingai pristatyti jo nuopelnus padėjo projektas „Lietuvos pantomima po 50 metų“. Pirmasis jo renginys įvyko 2018 m. gegužę. Tuomet ant Dūkšto mokyklos, kurią G. Mackevičius baigė 1961 metais, sienos iškilmingai atidengta atminimo lenta, aplankytas kūrėjo kapas Grybėnų kaimo kapinaitėse. Daugybė projekto renginių vyko ir Vilniuje. Tų pačių metų spalio mėnesį Ignalinos krašto muziejuje atidaryta Giedriaus Mackevičiaus gyvenimą ir kūrybą pristatanti tarptautinė paroda „Giedrius Mackevičius (1945-2008) ir jo Teatras“.

Apžiūrinėdama parodos nuotraukas Jolanta kiek ilgiau stabtelėjo prie vienos jų. Ir staiga lyg žaibas trenkė! Tai buvo jos matyto ir giliai širdyje išlikusio spektaklio „Choakimo Murjetos žvaigždė ir mirtis“ akimirka… Tuomet viskas ir susidėliojo, atėjo supratimas, kad tai, kad vyksta gyvenime, vyksta ne veltui. Ji ir pati to nežinodama visgi buvo Mackevičiaus šlovės akimirkų liudininkė. Labai stipriai išgyventas laikas. Norėjosi, kad  viskas nesibaigtų tais keliais renginiais, kad vėl neužsimirštų. Šioje parodoje kalbėjusi J. Narbutaitienė pažadėjo pasiūlyti garbaus kraštiečio vardo apdovanojimą, kuris būtų teikiamas Ignalinoje rengiamų teatrų švenčių dalyviams. Ir štai jau dveji metai menininko Jono Grundos statulėlė, vaizduojanti susipynusias ir aukštyn kylančias rankų plaštakas, teikiama plastiškiausius spektaklius Ignalinoje parodžiusiems teatrams. Statulėlė iškeliavusi į Vilnių, Alytų, Kretingą, Rokiškį.

2018 metais Ignalinos viešojoje bibliotekoje pristatyta Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus išleista knyga „Giedrius Mackevičius (1945-2008) ir jo teatras“, kurią sudarė žurnalistė, meno kūrėja ir teatrologė Liucija Armonaitė. Savo asmeninėmis lėšomis prisidėjo ir kelios dešimtys ignaliniečių. Knyga ypač džiaugėsi ir režisierė Jolanta. Kartu su jaunaisiais teatralais ji mieste rengė gražius lėšų rinkimo renginius.

Prisilietimas prie Miko Petrausko kūrybos

Pirmosios lietuviškos operos „Birutė“ autorius Mikas Petrauskas gimė Palūšėje. 2018 metais buvo minimos jo 145-osios gimimo metinės. Lietuvos nepriklausomybės atgavimo dienai Ignalinos kultūros centre parodytas Lietuvos 100-mečiui sukurtas muzikinis spektaklis „Eglė Žalčių karalienė“ pagal Salomėjos Nėries poemą ir to paties pavadinimo Miko Petrausko operą. „Minint 100-metį įtraukėme visus meno mėgėjų kolektyvus, teatrų narius, visus kultūros centro kaimų filialus. Šventiniame minėjimo renginyje sumanėme meniškai pristatyti ryškiausias Ignalinos krašto asmenybes. Tai buvo ir politikai, ir karininkai, ir mokslininkai… Na, o kultūros srityje, žinoma, ryškiausi yra Mikas ir Kipras Petrauskai… Visi žinome apie Miko Petrausko „Birutę“, bet jo opera „Eglė – žalčių karalienė“ tarsi ir užmiršta. Niekada nebuvo pastatyta Lietuvoje, tik 1924 m. Bostone (JAV), joje pats kompozitorius atliko Žalčio vaidmenį. Taip ir gimė idėja. O kodėl gi ne mes?“, – prisimena režisierė.

Nuostabus miuziklo reginys Ignalinoje nepaliko abejingų. Žiūrovams dovanotas šviesus stebuklas. Tai buvo tikra širdžių ir laisvės šventė. Dauguma kalbėjo, kad tokį spektaklį gali rodyti bet kurioje Lietuvos scenoje. Režisierė naujai pažvelgė į Miko Petrausko operą, atgaivino kai kuriuos fragmentus, panaudojo jo muzikinių kūrinių, įpynė šokių, dainų, o nuostabios kalbos ir skambesio tekstą paėmė iš Salomėjos Nėries poemos. Visi su nuostaba ir gražiu jauduliu sekė žinomo siužeto vingius ir tarsi iš naujo išgyveno vieną gražiausių lietuviškų pasakų, tapiusių opera, miuziklu ir tiesiog šviesiu mūsų tautinės kultūros ženklu. Dabar režisierė sako jau nežinanti, ar besiimtų tokio didelio renginio.

Gražiu reginiu džiaugęsi žiūrovai tikrai nežino, kiek pastangų reikėjo įdėti. Pirmiausia iš archyvų gaunant operos natų kopijas. Tai buvo storiausia pluoštas, į kurį žiūrint šiurpo oda. „Tai ką dabar su tuo daryti! Juk aš nemoku skaityti natų..!“,– prisimena moteris. Tačiau kai labai nori, tai ir Dievulis padeda. Žinoma, per nuostabius žmones. Didžiasalio kultūros darbuotoja, muzikos mokytoja ir dainų atlikėja Valentina Sinkevič kartu su Ignalinos Miko Petrausko muzikos mokyklos direktore Birute Paukštiene padėjo skaityti ir klausyti klavyrą. Dainų aranžuotes parengė kompozitorius iš Kauno Giedrius Misiūnas. Pagrindiniai aktoriai ir solistai (Gabrielius Talijūnas ir Eglė Ragaišytė) važinėjo į Vilnių ir mokėsi pas Ireną Novikienę. Miuziklo dalyviams buvo pasiūti labai gražūs nauji kostiumai. Spindint scenos šviesoms, ūžiant plojimų audrai, visos pastangos atsipirko su kaupu ir užsimiršo visas jausminis ir fizinis nuovargis. Dėl tokio rezultato buvo verta stengtis.

Mokosi džiaugtis gyvenimu čia ir dabar

Režisierė Jolanta Narbutaitienė jau daugiau kaip 10 metų yra Lietuvos nacionalinio kultūros centro Utenos apskrities teatro žinovė ir patarėja. Ji ir toliau režisuoja pagrindinius rajono renginius, šventes, daug širdies ir darbo įdeda įgyvendindama mokiniams ir jaunimui skirtus teatrinius renginius. Na, o jos mylimi „Bildučiai“ vėl rengiasi naujai rudeninei šventei. Kaip sako režisierė, kiekvienu renginiu ji vis stengiasi parodyti, kad kultūros darbuotojas vertas didesnio įvertinimo. Ne tik padėkomis, apdovanojimais, bet ir tinkamu atlygiu, kuris jam padėtų labiau pajusti kultūros mūsų valstybėje svarbą ir savo kūrybinio darbo vertę. Tačiau tai tik viena iš giluminių minčių. Lyg šviesi svajonė, kurią tarsi uždengia vis nauji ir nauji sumanymai, renginiai, šventės, spektakliai, projektai…

Kaip Jolanta sako, atsijungti nuo darbo minčių sunkiai išeina, nes budėjimo rėžimas įjungtas net sapnuojant. O jeigu ateina išganinga mintis, galvoje tarsi įsijungia raudonos lemputės. Tuomet jau viskas aplinkui tampa nebesvarbu. Yra buvę, kad tokios būsenos nežinia kaip dviračiu kirto geležinkelio pervažą ir jau susivokė namų kieme besanti. Gal todėl, sako, ir nevairuojanti automobilio… „Metams bėgant imi suprasti, kad visų darbų nenudirbsi ir reikia rasti laiko sau, mylimiems žmonėms, keisti suvokimą, kas gyvenime svarbiausia. Mėgstu keliauti, ilsėtis gamtoje, klausytis paukščių čiulbesio, važinėti dviračiu, paspirtuku, patinka vaikščioti su šiaurietiško ėjimo lazdomis…“, – pasakoja jaunatviškumu spindinti moteris, šiandien vis labiau suvokianti ne tik gyvenimo grožį, bet ir jo trapumą. Būti čia ir dabar, džiaugtis paprastomis šeimyniškomis akimirkomis, savo namu, kiemu, gėlynu – tai vis atrandamos Jolantos gėrio pamokos kasdienybės teatre. Na, o naujausias jos kūdikis – kartu su Molėtų kultūros centru rugsėjo ir lapkričio mėnesiais vykdomas sumanymas „Teatro genas“, kuriuo siekiama sužadinti vaikų ir jaunimo širdyse tą stebuklingą teatro geną, padėti išlaisvinti asmenybę ir jos kūrybiškumą, gilinti žinias apie kultūros ir meno procesus. Vykdant sumanymą, bus parodyti keturių Lietuvos profesionalių teatrų spektakliai. Teatro darbai net ir pandemijos akivaizdoje tęsiasi…

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Kultūra, Menas, Skaitiniai, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: