A. Milašius. Quo vadis, pasauli? (39)

Tirpdoma Lietuva | Alkas.lt nuotr.

Tirpdoma Lietuva | Alkas.lt nuotr.

Ne su viskuo, ką rašo Jonas Vaiškūnas, sutinku. Bet straipsnis geras. O nesutinku su tuo, kad Vaiškūnas mano (taip galima galvoti skaitant jo straipsnį), jog viskas priklauso tik nuo mūsų, tarsi viskas yra žmogaus rankose.

Kadangi istorinis vyksmas vyksta per žmogų (per žmogaus veiklą), tai žmogui ir atrodo, jog viską daro jis taip, kaip jis to nori. Kaip sakė vienas išmintingas filosofas, neabejotina, kad istoriją kuria žmogus. Tačiau jis nežino kokią istoriją jis kuria. Taigi, klausimas yra sudėtingas: kodėl žmogus nori to, ką jis daro? Kodėl jis viską daro būtent taip, o ne kitaip? Kitaip sakant – kokios nuo žmogaus nepriklausomos jėgos jį priverčia daryti (elgtis) būtent taip, o ne kitaip?

Akivaizdus pavyzdys. Visi matome – vyksta pasaulio globalizacija. Vaiškūnas ko gero nesutinka su tokiu nelietuvišku to proceso įvardijimu. Gal jis sakytų, kad vyksta pasaulio susivienodinimas. Tegul bus taip, kaip nori Vaiškūnas – susivienodinimas, arba, pasaulio suvienodėjimas. Kodėl jis vyksta? Ir, jei jau vyksta suvienodėjimas, tai ar gali visi išlikti skirtingais? Pagaliau, kai kas nenori (Vytautas Radžvilas), kad tas suvienodėjimas vyktų…

Aš nesakau, kad mes tapsime gerais lenkais ar gerais anglais. Bet mes visi, labai pamažu, beveik nepastebimai, suvienodėsime… Suprantama, ne iš karto visi priklausysime kokiai nors vienai rasei, bet kas ten žino kaip bus dar tolimesnėje ateityje, kada rasės ir toliau maišysis.

Taigi, kodėl viskas būtent taip, o ne kitaip, vyksta? Aš nežinau kodėl. Jei tai ir priklauso nuo mūsų noro (pastangų) siekiant geriau gyventi, tai kartu manau (tarsi matau), kad to dalyko (to noro) žmogus nevaldo. Nevaldo ne dėl to, kad žmogus netobulas ar blogas. Tas noras (geriau gyventi) yra tarsi nuasmenintas, tarsi tapęs savarankišku žmogaus atžvilgiu. Jis kaip giedrą dieną atskiras debesėlis padangėje, kuriam gal ir „atrodo”, kad jis ten nuo nieko nepriklauso, kad jis pats sau šeimininkas…

Taigi, pamažu visi tampame vienodais. Ir mūsų kalba bus gera toji, kurią mes kalbėsime būdami vienodais.

Šios mano mintys tarsi „nemobilizuojančios”, tarsi nutolusios nuo to ką regime šiandien Taip jau būna, kada mastoma ne dešimtmečiais, ir net ne šimtmečiais, o tūkstantmečiais… Žvelgiant per „šiandieninį langą”, ir tauta ir patriotizmas jau kita spalva nusispalvina…

Šiuo savo pamastymu nepretenduoju į pranašus. Gal visa tai tik burimas „ant (iš) kavos tirščių”… Bet jis toks įkyrus, nepaliekantis

Kategorijos: Kalba, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Komentuoti: Algimantas Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: