M. Kundrotas. Lietuviškas centras – pusiausvyros ideologija (58)

Marius Kundrotas | asmeninė nuotr.

Marius Kundrotas | asmeninė nuotr.

Politinės ideologijos dažnai simboliškai siejamos su smegenų pusrutuliais. Vieni mąsto dešiniuoju pusrutuliu, kiti – kairiuoju. O kaip vadinami žmonės, mąstantys abiem pusrutuliais? Tikriausiai centristais. Nors tam tikra prasme centristu gali būti ir žmogus, kuriam sunkiai veikia abu pusrutuliai.

Sveikas centristas atsirenka, kas geriausia, iš dešinės ir iš kairės pozicijų. Iš dešinės jis perima prigimtinės šeimos, klasikinės doros, tautinės valstybės akcentus. Iš kairės – socialinį solidarumą ir ekologiją. Liguistas centristas tiek iš kairės, tiek iš dešinės atsirinks tai, kas blogiausia: iš kairės – radikalų kosmopolitizmą ir moralinį reliatyvizmą, iš dešinės – laukinės rinkos principus. Jei politinę erdvę suvoksime ne linijos, o apskritimo pavidalu, ir vieni, ir kiti galės vadintis centristais. Pirmuoju atveju centrizmas – tai socialinis konservatizmas, antruoju – liberalus komunizmas.

Lietuviškieji centristai aiškiai renkasi socialinio konservatizmo modelį. Jie pasisako už vyro ir moters šeimą, atvirą gyvybei, vaiko teisę į mamą ir tėtį, lietuvišką ir suverenią Lietuvą, solidarią visuomenę, darną su sava gamtine, istorine ir kultūrine aplinka. Jie mąsto abiem smegenų pusrutuliais. Nemąstantys nei vienu buriasi į tokias partijas, kaip tariamoji Laisvės partija ar Liberalų sąjūdis. Čia Lietuvą siekiama užleisti iškrypėliais ir perėjūnais. Tokiose partijose, kaip Tėvynės sąjunga, abi socialdemokratų partijos, Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, apskritai turime mišinius iš labai įvairių pozicijų atstovų.

Žvelgiant į bendrą Vakarų pasaulio kontekstą, kuriame esame ir mes, geometrinės dešinės ir kairės apibrėžtys radikaliai keičiasi. Ypač tai pasakytina apie Europą. Klasikinė kairė palieka vietinį darbo žmogų likimo valiai, persiorientuodama į migrantų ir homoseksualų interesus. Vietiniai darbo žmonės vis labiau orientuojasi į taip vadinamą radikaliąją dešinę, kur tautiškumas praturtinamas socialiniais akcentais. Šia kryptimi orientuojasi ir tautiškoji inteligentija, ir tautiškasis verslas, spaudžiamas globalių korporacijų, palaikančių liberalizmą ekonomikoje ir marksizmą kultūroje.

Drąsiai galima sakyti, kad dauguma partijų, krikštijamų radikaliosios dešinės vardu, iš tiesų yra centristinės: kultūrinė dešinė ir ekonominė kairė. Ar tai būtų lenkų „Teisė ir teisingumas“, ar vengrų Fidesz, ar prancūzų Nacionalinis susivienijimas (buvęs Nacionalinis frontas). Geopolitiškai šios partijos – gana skirtingos, vienos palaiko Vakarų demokratiją prieš Rytų despotijas, kitos su pastarosiomis koketuoja, trečios bando rasti pusiausvyrą. Bet vidaus politikoje jas visas galima įvietinti centre.

Amerikoje padėtis kiek keblesnė. Ten, jei esi dešinysis, turi palaikyti moralinį konservatizmą ir patriotizmą drauge su brutaliu ekonominiu liberalizmu, o jei esi kairysis – socialinį solidarumą kartu su radikaliu kosmopolitizmu ir moraliniu reliatyvizmu. Renkiesi vieną vertybinę poziciją – gauni visą paketą. Kitokie paketai dvipartinėje politinėje sistemoje – labai sunkiai įmanomi. Amerikiečiams tenka rinktis iš dviejų liberalų stovyklų: kultūrinių arba ekonominių liberalų.

Nepaisant daugkartinių bandymų Lietuvoje sukurti amerikietiško pavyzdžio dvipartinę sistemą mūsų valstybė aiškiai lieka europinėje politinėje sistemoje su daugiapartiniu politiniu modeliu. Čia galima rinktis iš įvairių pozicijų ir jų kombinacijų, nuo socialinio konservatizmo iki liberalaus komunizmo.

Jei žvelgsime giliau, tai dešinės ir kairės apibrėžimai visais atvejais – sąlyginiai. Kas nustatė, jog patriotizmas ir konservatizmas turi žengti drauge su ekonominiu liberalizmu? Arba kad socialinis solidarumas ir ekologiškas požiūris privalo jungtis su kultūriniu liberalizmu? Daug nuoseklesni atrodo kiti ideologiniai junginiai. Pripažįstant žmogaus asmenį svarbia, bet sudėtine didesnės visumos dalimi nuoseklu palaikyti jo tautinį tapatumą ir visuotines doros normas kartu su socialiniu solidarumu ir ekologija. Ir atvirkščiai, ekonominis ir kultūrinis egoizmas nuosekliai žengia kartu.

Vis dėlto iki konceptualios revoliucijos tenka naudotis tomis sąvokomis, kurios vyrauja šiuo metu. O tai reiškia, kad socialinis konservatizmas jungia kultūrinę dešinę su ekonomine kaire. Tai – centro pozicija, kurioje vengiama bet kokių kraštutinumų, ar tai būtų komunizmas, ar liberalizmas, ar fašizmas. Centro pozicijos fokuse – laisvas, doras ir sąmoningas žmogus, kuriantis atitinkamą bendruomenę ir per ją žengiantis į pasaulį. Centras – tai pusiausvyra ir darna. Tarp laisvės ir atsakomybės, teisės ir pareigos, išskirtinumo ir vienybės. Žmogus-bendruomenė-žmonija-pasaulis. Ir visi lygmenys – svarbūs.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Komentuoti: Dainius Razauskas Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: