Vilniuje prašoma įamžinti Jurgio Giedraičio atminimą (0)

Jurgis Giedraitis | vdu.lt nuotr.

Jurgis Vladislovas Giedraitis (Jerzy Władysław Giedroyc) | vdu.lt nuotr.

Seimo narė Paulė Kuzmickienė kartu su žurnaliste, visuomenininke Liudvika Pociūniene ir istoriku, politologu Antanu Kulakausku kreipėsi į Vilniaus miesto merą Remigijų Šimašių ir Vilniaus istorinės atminties komisiją, prašydami Vilniaus mieste suteikti gatvei Jurgio Giedraičio (Jerzy Giedroyc) vardą ar kitaip įamžinti šios iškilios asmenybės atminimą sostinėje.

„Šiemet, minint dvidešimtąsias lenkų intelektualo, žurnalo „Kultūra“ steigėjo J. Giedraičio mirties metines, prašome savivaldybės įamžinti jo atminimą, norėdami supažindinti visuomenę su šios iškilios asmenybės nuopelnais Lietuvai ir Rytų Europai. Savo veikloje ir darbuose J. Giedraitis daug dėmesio skyrė daugiatautei Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei (LDK) ir jos paveldui, buvusios LDK tautų dabartinėms problemoms, rūpinosi draugiškais Lietuvos ir Lenkijos, lietuvių ir lenkų santykiais, pabrėždamas, kad Lenkija privalo būti suinteresuota mūsų tautų santarve. Jo darbai buvo reikšmingi ne tik Lietuvai, bet ir mūsų kaimynėms Ukrainai ir Baltarusijai, šiuo metu kovojančioms už tokią valstybę, kokią Lietuva sukūrė 1990 metais. Jau sovietmečiu lietuvių kunigaikštis lenkams kalbėjo apie tai, kad Lenkija rytuose ribojasi ne su Sovietų Sąjunga, o su Lietuva, Ukraina ir Baltarusija“, – teigia P. Kuzmickienė.

Kaip pabrėžė Česlovas Milošas (Czesław Miłosz), „Kultūra“ atliko nepaprastai reikšmingą vaidmenį Rytų Europos atgimimui. „J. Giedroyco ir jo „Kultura“ dėka lenkų psichikoje įvyko perversmas – ištisus dešimtmečius žurnalas įrodinėjo, kol pagaliau supratome, kad rytuose Lenkija ribojasi ne su Rusija, bet su Lietuva, Ukraina, Baltarusija… Ir ne tik dabar, bet ir tada, sovietmečiu, kai tų valstybių nebuvo žemėlapyje“, – kalbėjo garsusis poetas.

Nors jaunystėje Jurgis Giedraitis žavėjosi Juzefo Piłsudskio idėjomis, vėliau ėmė labai kritiškai jas vertinti. Anot žinomos kaimyninės šalies publicistės Anos Stronskos (Anna Strońska), Piłsudskio ir Giedraičio koncepcijų skirtumai – akivaizdūs. „Maršalo Pilsudskio idėja, nors netiesiogiai, bet su aiškiai juntama potekste visuomet buvo grindžiama Lietuvos sugrįžimu į Lenkijos sudėtį, žinoma, be aneksijų ir be konkrečios unijos, tačiau vis tikintis, jog kada nors Lietuva vėl bus bendroje valstybėje, kur užgis ir Vilniaus klausimas, o J. Giedraitis iš toli vengė tų lenko širdžiai mielų pojogailiškų vizijų. Jo politinė vizija buvo aiški: Lietuva – tai savarankiška valstybė, o ne Lenkijos „priedėlis“. Labai kritiškai jis vertino Lenkijos valdžios politiką Vilniaus krašto atžvilgiu“‚ – teigė Stronska.

P. Kuzmickienė sako, kad itin simboliška šią asmenybę prisiminti būtent šiuo laikotarpiu, kuomet Baltarusijoje vyksta kova už tautos laisvę ir nepriklausomybę. „Mūsų pareiga yra padėti baltarusiams nueiti laisvės kelią. Padėti taip, kaip J. Giedraitis padėjo šiuo keliu eiti Lietuvai“, – pabrėžė Seimo narė.

Apie Jurgį Vladislovą Giedraitį

Jurgis Vladislovas Giedraitis (lenk. Jerzy Władysław Giedroyc, gimęs 1906 m. liepos 27 d. Minske, miręs 2000 m. rugsėjo 14 d. Mezons-Lafite (pranc. Maisons-Laffitte, Paryžiaus priemiestis).

Kilęs iš Lietuvos kunigaikščių Giedraičių giminės. 1929 m. Varšuvos universitete baigė teisę, studijavo istoriją.

Iki 1939 m. dirbo Lenkijos valdžios įstaigose, 1931–1937 m. leido ir redagavo laikraštį „Bunt Mlodyš (Bunt Młodych)“, 1937–1939 m. žurnalą „Polityka“. 1941–1944 m. tarnavo lenkų Karpatų brigados artilerijoje Rytuose ir Italijoje. Karinės propagandos biuro vadovas V. Anderso 2 korpuse. Nuo 1945 m. gegužės mėn. dirbo Lenkijos vyriausybės Londone informacijos ministerijoje.

1946 m. Romoje įsteigė leidybos ir tyrinėjimų centrą – Literatūros institutą (Instytut Literacki); nuo 1947 m. čia ėmė leisti mėnraštį „Kultura“. 1947 m. Literatūros institutas ir „Kulturos“ redakcija perkelti į Paryžių. Nuo 1962 m. J. Giedraičio iniciatyva leidžiamas žurnalas „Zeszyty Historyczne“, buvo jo nominalusis redaktorius. 

J. Giedraičio ir Č. Milošo vadovaujamas Lenkų nepriklausomos literatūros ir mokslo pagalbos fondas, įkurtas 1982 m., teikia stipendijas Lietuvos istorikams, menininkams dirbti ir stažuoti Paryžiaus mokslo ir kultūros įstaigose.

Kategorijos: Kultūra, Kultūros politika, Lietuvoje, Naujienos, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: