O. Voverienė. Jis buvo, yra ir bus legenda (nuotraukos, video) (4)

Paulius Širvys (1978 m.) | Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvas, G. Svitojaus nuotr.

Paulius Širvys (1978 m.) | Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvas, G. Svitojaus nuotr.

Minint poeto Pauliaus Širvio 100-ąsias gimimo metines.

Aš – beržas.
Lietuviškas beržas.
Su plieno
Dalgiu
Ant peties.
(Paulius Širvys).

Tai viena naujausių, ko gero jau 120-oji, rašytojo Jono Laurinavičiaus knyga, skirta poeto Pauliaus Širvio 100-jų gimimo metinių paminėjimui. Rašytojas Valdemaras Kukulas knygos pradžioje rašo: „Dabar kiekviena detalė, kiekvienas faktas apie šį poetą reikalingi, juo labiau, kad bent iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog jo kūrybos jau nebėr kuo papildyti.“

Gal ir nėra kuo papildyti, bet užmiršti taip pat nevalia. Tai mūsų tautos dvasinis turtas, kuris turi gyvuoti ir turtinti jaunųjų lietuviukų kartas, rodyti jiems, kad yra ne tik šiuolaikinis menas ir literatūra, pažymėti naujoviškumo ženklu, kuris, neabejotinai, kaip popierinė gėlė lietuje, labai greitai nuvys. O Paulius Širvys ir jo kūryba – išliks bent jau dar kelioms kartoms, o gal ir amžinai.

Prisimenu dar jį. Mes, buvom dirbantys vakariniai studentai, įvairiomis progomis užsukdavome į tuometinę „Neringą“ kavos puodeliui ir vyno gurkšneliui. Visuomet ten sutikdavome draugų būryje ir Paulių Širvį. Dažnai jis deklamuodavo ir savo eiles. Kartą jis priėjo prie mūsų staliuko ir kreipėsi į mane, matyt, kaip vyriausiąją prie staliuko, priėjęs paklausė: „Ar pažįsti poetą Paulių Širvį?“ Atsakiau taip. Vėl klausia: „Ar skaitai ir mėgsti jo eiles?“ Taip. „Aš esu Paulius Širvys, duok rublį, pritrūko…!“ Daviau… Ir toliau jis skaitė savo legendinį „Beržą“ draugams… Ir, žinoma, mums šalia sėdėjusiems.

Paulius Širvys apie 1951 m. | Maironio lietuvių literatūros muziejaus fondų nuotr.

Paulius Širvys apie 1951 m. | Maironio lietuvių literatūros muziejaus fondų nuotr.

Paulius Širvys gimė 1920 metų rugsėjo 6 d. Padustėlių kaime Dusmenų valsčiuje. Dešimties metų tapo našlaičiu. 1940-1941 metais mokėsi Vilniaus pėstininkų karo mokykloje. Tapo pulko sūnumi. Su pulku pasitraukė į Baltarusiją. Pateko naciams į nelaisvę. Pabėgo. Grįžo į Lietuvą. Čia buvo vėl nacių suimtas. Ir vėl pabėgo. Pasislėpęs traukiny nuvažiavo į Karaliaučių. Ir vėl prisiglaudė prie rusų kariuomenės. Pradėjo rašyti straipsnelius į spaudą apie kariuomenę, jos apdovanotuosius ordinais ir medaliais. 1957 metais geriems žmonėms patarus ir parėmus išvažiavo į Maskvą ir baigė ten įkurtus žurnalistų mokymus…

etaplius.lt nuotr.

etaplius.lt nuotr.

Vėl grįžo į Lietuvą. 1967-1970 dirbo Klaipėdos laivyne. Skelbė savo eilėraščius laikraščiuose. Pirmasis jo poezijos rinkinys „Žygio draugai“ pasirodė 1954 metais. Vėliau buvo išleisti jo eilėraščių rinkiniai: „Beržų lopšinė“ (1961); „Ir nusinešė saulę miškai“ (1969, 1984); „Ilgesys – tai giesmė“ (1972,1977); „Tiesiu toliams rankas“  (1997, 2007); „O parodyt širdies negaliu“ (2001); „Paulius Širvys. Eilėraščiai“ (2011); „Metai su Pauliu Širviu, Atsiminimai“ (2007); Parašė eilėraščių vaikams: „Vyturėliai dainorėliai“ (rinkinys,1965, 1975); „Linksmas vėjas“ (2004); „Liūnas linguoja, liūna – liūliuoja“ ( 2007); Pagal jo eilėraščių tekstus kompozitoriai sukūrė dainų. Buvo jo daug eilėraščių, išverstų į rusų kalbą. Paulius Širvys mirė 1979 m. kovo 24 d.  Taigi dauguma jo eilėraščių buvo išleista jau po jo mirties. Nesulaukė.

Rašytojas J. Laurinavičius poeto Pauliaus Širvio 100-jų gimimo metinių proga išleido knygą, skirtą poeto atminimui „Paulius Širvys ir Kaišiadorys“ (K., 2019). Dovanodamas knygą užrašė:

Jis – beržas.
Lietuviškas beržas. –
Šlamėjimas jo nuostabus.
Ir jis mums žaliuos,
Graudžią meilę bylos,
Kol Nemunas žemėje bus

(J. Laurinavičius, Vilnius, 2019.09.11).

Paulius Širvys – Pandėlio rajono laikraščio redaktorius (apie 1951 m.) | Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus archyvo nuotr.

Paulius Širvys – Pandėlio rajono laikraščio redaktorius (apie 1951 m.) | Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus archyvo nuotr.

Įvadiniame knygos straipsnyje rašoma: „Širvys buvo, yra ir bus legenda. Tragiška legenda, bylojanti apie žiaurius laikus, kai viena buvo sakoma, kita – daroma. Autorius surinko unikalių amžininkų prisiminimų, kurie svariai papildo mūsų žinias apie tautos numylėtą poetą. Pateikiama daug Pauliaus Širvio eilėraščių faksimilių, kurios mums atskleidžia nuolatinį poeto kūrybinį darbą su rankraščiais., jo amžiną siekį gerinti eilėraščio formą“ (Stasys Lipskis. Vietoje įžangos. // J. Laurinavičius. Paulius Širvys ir Kaišiadorys. – K., 2019. – P. 7).

Savo knygoje J. Laurinavičius pabrėžia, kad poetas Paulius Širvys daug keliavo po visą Lietuvą; jeigu tiksliau, buvo kviečiamas į susitikimus darbščiųjų mūsų bitelių bibliotekininkių, rengiančių džiaugsmą ir dvasinę atgaivą savo aptarnaujamos teritorijos gyventojams. Paulius Širvys, jo garbei reikia pasakyti, tų susitikimų ir nevengdavo, visad maloniai ir su džiaugsmu juos sutikdavo, gal kaip tik dėl to jis ir tapo tautos numylėtiniu. Kaišiadorys irgi nebuvo išimtis. Ten kultūros namuose ir bibliotekoje jis būdavo dažnas svečias. Rašytojas J. Laurinavičius prisipažįsta buvęs labai didelis Paulio Širvio kūrybos garbintojas nuo pat paauglystės. Daug jo eilėraščių mokėjo atmintinai, pats garbino poezijos Mūzą, anksti pradėjo bandyti kūrėjo plunksną, o kai pasiuntęs savo pirmuosius straipsniukus į „Moksleivį“ ir gavo poeto Pauliaus Širvio jo eilėraščių išsamią analizę su jo patarimais ir paaiškinimais kas tai yra tikras eilėraštis ir kaip jį reikia rašyti, vaikinui P. Širvys tapo savotiška ikona, geriausias iš geriausių.

Laiške poetas Paulius Širvys dar neapsiplunksnavusiam jo kartą ateinančiam pakeisti naujosios kartos poetui ir rašytojui Jonui Laurinavičiui, tada rašė: „Eilėraštis – visų pirma turi būti eilėraštis – pateisinti visus eilėdaros ir skaitytojo reikalavimus. Jis turi būti meniškas, įdomus, o jo turinys – išreikštas naujais, dar niekieno nepasakytais poetiniais vaizdais. Kiekviena eilėraščio eilutė, kiekvienas posmas turi skambėti kaip gerai suderintos stygos ir auklėti pačius kilniausius jausmus…

Visus eilėraščio posmus turi jungti viena pagrindinė mintis. O jūsų kūryboje kaip tik to ir trūksta… Jums dar reikės gerokai padirbėti, gerai išmokti poetinę abėcėlę – literatūros teoriją, išmokti savo mintis reikšti poetine vaizdų kalba ir skirti ją nuo paprastos prozinės kalbos“ (Iš Pauliaus Širvio laiško pradedančiam kūrėjui būsimam poetui ir rašytojui Jonui Laurinavičiui // Ten pat, p.23).

Kaišiadorietė Aldona Bukauskienė, kilusi iš Mijaugonių kaimo, ir pati dažniausiai rengusi kaišiadoriečių susitikimus su poetu Pauliumi Širviu, jį apibūdina, kaip paprastą, jautrų ir šiltą žmogų, nemėgusį jokių iškilmių, galėjusį ir stovint su jos vyru Vaciu Bukausku sugraužti rankomis atsilaužtos dešros gabalą, ir visa tai paversti, kaip juokingą nuotykį. Jos vyras Vacys Bukauskas studijavo su Pauliumi Širviu viename kurse ir visą gyvenimą išliko artimais draugas. A. Bukauskienė turėjo beveik visas P. Širvio knygas su jo autografais. Labai jomis didžiavosi. Poetas Vladas Vaitkevičius knygoje irgi labai gražiai prisimena P. Širvį. Prisimena, kaip P. Širvys mokė jaunuosius kūrėjus, kad kūryboje svarbiausia yra sąžiningumas.

Paulius Širvys apie 1970 m. | Maironio lietuvių literatūros muziejaus fondų nuotr.

Paulius Širvys apie 1970 m. | Maironio lietuvių literatūros muziejaus fondų nuotr.

Poetas nuoširdžiai globojo Trakų mokyklų jaunuosius literatų būrelių dalyvius, dažnai lankydavo juos, betarpiškai ir nuoširdžiai bendradarbiavo. Savo prisiminimais apie tą bendravimą su poetu pasidalino ir „Valstiečių laikraščio“ bendradarbis Bronius Lazdynas, gyvenantis Žemaitijoje. Jis rašo apie tai, kaip Paulius Širvys išdrįso „kirsti į akį“  sovietmečiu laikomam žurnalistų stabu Zimanui, kai tas pažemino ir nuskriaudė poetą Vladą Grybą, jau išleidusį tris poezijos rinkinius, tragiškos lemties skulptoriaus Vinco Grybo artimą giminaitį. Neatlaikęs pažeminimo jaunas poetas Vladas Grybas, būdamas 27 metų, pasikorė. Negalėjo jautrus poetas Paulius Širvys į tokią tragediją nesureaguoti ir viešai pasmerkė Zimaną karčiais žodžiais, nebijodamas neišvengiamų pasekmių jam pačiam. Atsiminimais apie Paulių Širvį pasidalijo ir jo bendradarbė „Moksleivyje“ poetė Stasė Šeštakauskaitė (1942-2010). Apie P. Širvį ji papasakojo ne tik juokingų istorijų, bet ir labai liūdnų; ją visada graudino apgailėtina poeto P. Širvio buitis, parašė jo atminimui ilgą ilgą eilėraštį, atspausdintą knygoje. Jo nuotaika atsispindi ir viename iš eilėraščio ketureilių:

Lietuvišku beržu sustojęs
Gimtosios palaukės gale,
Jis kviečia karius ir artojus
Poezijos lyra žalia…

Susirgusi nepagydoma liga poetė paprašė artimųjų „jai iš tėviškės atvežti beržo šakelę. Ją prie lovos pastatė į vazą, į kurią pripylė iš tėviškės šulinio atvežto vandens. O gal ši beržo šakelė Stasei priminė ne vien tik tėviškę, bet ir Lietuvišką beržą – Paulių Širvį. Ji mokėjo beveik atmintinai, turbūt visus šio poeto eilėraščius“ (J. Laurinavičius. Ten pat, p. 32).

Paulius Širvys. „Aš – beržas“:

Knygoje J. Laurinavičius rašo ir apie legendinį kunigą Nikodemą-Švogžlį-Milžiną, P. Širvio poezijos mylėtoją, jo susitikimus ir draugystę su poetu P. Širviu. Iš teksto supratau, kad Milžinas gana dažnai paremdavo poetą finansiškai, priglausdavo jį pas save gražiose Onuškio apylinkėse, kai poetui reikėdavo „atsipūsti“ nuo Vilniaus šurmulio ir triukšmo. Įdomi ir teksto dalis, kurioje pateikiami eilėraščio „Aš – beržas“ net keletas variantų iki jo paskelbimo, leidžiantys prasiskverbi skaitytojui, nors trumpam, į kūrėjo laboratoriją.

Skaičiau daug poeto ir rašytojo Jono Laurinavičiaus parašytų knygų ir jo poezijos rinkinį. Mėgstu šį rašytoją. Jo knygos jau užpildė visą mano asmeninės bibliotekos lentyną, jau kaupiasi antroji jos eilė. Pažįstu per Tėvynės pažinimo draugiją ir jos autorių rašytoją Joną Laurinavičių, mielą, nuoširdų, paprastą, rodos, kad su juo esi pažįstamas visą gyvenimą, žmogų, mokantį rasti kalbą su visais.

Džiaugiuosi ir didžiuojuosi ta pažintimi, įnešančia šviesą į visų jį pažįstančių gyvenimą. Linkiu jam dar daug kūrybingų metų ir naujų knygų. O dėl tos, kurią dabar apžvelgiau, noriu pasakyti, kad ji neeilinė, o ypatinga – pagauna ir nebepaleidžia ilgam. Perskaitęs ją – dar ilgai, ilgai apie ją galvoji. Sako, kad tai ir yra neeilinio talento bruožas.

V. Kernagis – P. Širvys „Kai brendu naktimi“:

Kategorijos: Kultūra, Lietuvos kūrėjai, Menas, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , .

4 komentarai

  1. 18.00 VISI DUODAM GARO!:

    neužmirškite persijungti į LRT…

    Širvys buvo ne tik lyrikas, bet ir šmaikštus, ar net kandus ekspromtininkas.
    Kūrybininkai (t.y., ir Širvys) rinkdavosi ir ,,Palangos” restorane, o iš ten atėjo toks pasakojimas: Tai buvęs vienas iš tų kartų, kai Širvys neturėjęs pinigų taurelei nusipirkti, todėl gretinęsis tai prie vieno, tai prie kito staliuko, kad kas pavaišintų. Vienas kompozitorius, tuo pasipiktinęs, kažką pikto jam pasakęs, tačiau Širvys tuoj pat tam atsikirtęs:
    „Neduokite vaikui degtukų,
    nepilkite Širviui degtinės,
    tik pirkit …kiui peruką,
    kad skirtųs galva nuo …ikinės.“
    Kadangi tą vakarą kompozitorius ten su mėgstama jo dainų atlikėja buvęs, reikia manyti, jog pasigailėjo tąkart Širvio nepavaišinęs.
    Tiesa, delikačioji Balandytė kiek kitaip tai papasakojo, kaip ,,Neringoje” vykusį veiksmą, kuri irgi buvo nuolatinė kūrėjų buveinė.
    – lrytas.lt/kultura/literatura/2014/11/06/news/knyga-apie-vilniaus-bohema-pristatyta-po-autores-mirties-3161517/

    • Žemyna:

      Ar nesakiau, jog Jis velnių priėdęs? – Taip atkeršyti vargšei kažkieno žmonai, kraustančiai savo girtuoklėlio vyro kišenes – imt ir sugadinti šimtinę (17 nuotr.)!
      (1962 m. – tai jau po pinigų reformos, tai didžiulis pinigas tais laikais, nes daugumos alga 100 rb. nesiekė)

  2. Gediminas Martišius:

    Ačiū, gerbiama profesore, už labai įdomius straipsnius. Tokių žmonių kaip Jūs, P. Plumpa, Vl. Terleckas ir kitų (visų nesuminėsi) dėka mes dar turime tautinę savastį ir jos puoselėtojus. Svarbu tai perduoti jaunajai kartai. Gal pavyks?

  3. Žemyna:

    AČIŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪ tiems, kas pasidarbavo, papildydamas straipsnį tokia širdį sušildančia vaizdo ir garso medžiaga! Ji perkelia į tuos laikus, kai Jis gyveno ir kūrė. Tobula, AČIŪ!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: