Visuomeninės Tarybos pareiškimas dėl antisovietės ir antinacinės rezistencijos dalyvių nesiliaujančio šmeižimo (4)

Kapsulės su Laisvės kovų relikvijomis atnešamos į Lukiškių aikštę 2018 m. sausio 12 d. | rengėjų nuotr.

Jo Ekscelencijai Lietuvos Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai

Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui
Viktorui Pranckiečiui

Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui Sauliui Skverneliui

Laisvės kovų ir istorinės atminties komisijos pirmininkui Arūnui Gumuliauskui

Nuorašas. Lietuvos Respublikos Valstybės Departamento direktoriui Dariui Jauniškiui

KREIPIMASIS

DĖL ANTISOVIETĖS IR ANTINACINĖS REZISTENCIJOS DALYVIŲ NESILIAUJANČIO ŠMEIŽIMO IR KARO BEI OKUPACIJŲ SUKELTŲ PASĖKMIŲ VERTINIMO

2020 m. rugpjūčio 20 d.

Laisvės kovų ir istorinės atminties komisijos Visuomeninė taryba, visuomeninės patriotinės organizacijos su nerimu stebi Rusijos prezidento V. Putino ir Rusijos Dūmos pastangas perrašyti Antrojo pasaulinio karo istoriją, iškraipyti Molotovo-Ribentropo pakto ir jo slaptųjų protokolų imperialistinius tikslus, o Baltijos valstybių okupaciją pristatyti kaip „savanorišką įstojimą“ į Sovietų Sąjungą.

MES ATKREIPIAME JŪSŲ DĖMESĮ Į ŠIUOS FAKTUS:

1. Pastaraisiais metais ypač suintensyvėjo puolimai prieš Lietuvą tarptautiniu mastu, iškreiptai parodant mūsų laisvės kovą ir pasipriešinimo okupacijoms istoriją. Žymiausi Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo prieš sovietinę okupaciją dalyviai, partizanų vadovybė pristatomi kaip taikių gyventojų naikintojai, holokausto organizatoriai.

2. Lietuvos politinė valdžia, skirtingai nei Lenkijos, iki šiol laikosi nuošaliai nuo tų, kurie diskredituoja mūsų šalies valstybinį suverenitetą, nededa pastangų ar nesugeba atremti Kremliaus ir jo naratyvą platinančių asmenų dezinformuojančių išpuolių, o diplomatinis korpusas ne tik nepakankamai aiškina užsienio valstybėms apie iš eilės tris okupacijas patyrusios Lietuvos likimą karo ir pokario metais, bet kai kuriais atvejais šį naratyvą net ir aptarnauja (R.Vanagaitės knygos „Mūsiškiai“ pristatymas Lietuvos ambasadoje Minske ).

3. Per tris Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečius 50 m. trukusių trijų okupacijų padariniai šalies likimui ištyrinėti nepakankamai, pasekmės visuomenei įvertintos gana paviršutiniškai. Vyrauja įspūdis, kad organizuotą, galingos užsienio šalies įrankiu buvusios Lietuvos komunistų partijos nusikalstamą veiklą visiškai užgožia pavienių kolaborantų veiksmai nacių okupacijos metais. Ligi šiol beveik netyrinėta ir tinkamai neįvertinta antinacinė lietuvių rezistencija, tuo tarpu Lietuvos komunistų partijos įvykdyta valstybės išdavystė – praktiškai, nutylima.

4. Vienas aršiausiai puolamų prokremlinės propagandos taikinių yra 1941 m. Birželio sukilimas, kurio metu Lietuva, vienintelė iš okupuotų Rytų Europos valstybių, sugebėjo ginklu pasipriešinti bolševikiniam okupantui ir sukilusios tautos valia deklaruoti laisvos bei nepriklausomos Lietuvos siekį. Tam siekiui nebuvo lemta išsipildyti dėl šalį užgriuvusios kitos – nacių – okupacijos ir naujo okupanto ginklu primestos Lietuvos žmonėms pražūtingos tvarkos. Tačiau kaltinti Sukilimo dalyvius kovojus ne už nepriklausomą Lietuvą, bet už „nacistinį režimą Lietuvoje“ yra labai nesąžiningas bandymas iškreipti lietuvių laisvės kovos istoriją. Tai visiškai atitinka sovietinės istoriografijos Antrojo pasaulinio karo metų ir Baltijos valstybių reokupacijos įvykių traktavimo naratyvą, kuris praktiškai tuo pačiu formatu kartojamas nuo 1944-ųjų.

5. Reiškiame susirūpinimą ir apgailestavimą, kad sovietinės istoriografijos interpretacijas kartoja net aukšto rango Lietuvos pareigūnai – Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius, kai kurie visuomenės veikėjai. Nuolat puolami ir net prisidėjimu prie holokausto kaltinami plačiai žinomi, įvairiais atžvilgiais Lietuvai nusipelnę antisovietinės ir antinacinės rezistencijos dalyviai Jonas Noreika – Generolas Vėtra, diplomatas plk. Kazys Škirpa, Juozas Ambrazevičius-Brazaitis, garbingoje kovoje su sovietiniais okupantais žuvęs prezidento A. Smetonos sūnėnas karininkas Juozas Krikštaponis ir kiti.

6. Prezidento sudarytos Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti (toliau – Komisijos) pirmininko, Seimo nario Emanuelio Zingerio pozicija mus taip pat ne visada suprantama. Sveikindami jo 2020 m. liepos 21 d. laišką JAV valstybės sekretoriui Markui Pompeo, negalime pritarti jo bendriems pareiškimams su Lietuvos žydų bendruomenės (LŽB) pirmininke Faina Kukliansky, kuri pasirodė esati uoli Kremliaus primetamo istorinio naratyvo gynėja, beatodairiška lietuvių kaltintoja. Jos šališkumu jau piktinasi net ir žydų bendruomenės atstovai (Ch. Leibovičiaus,V. Karakorskio, D. Bluvšteino ir L.L..Milnerio pareiškimas dėl nepagrįstų kaltinimų Juozui Lukšai-Daumantui). Tokia veikla savitarpio pagarba grindžiamiems lietuvių ir žydų santykiams nepasitarnauja – priešingai, neleistinai juos žlugdo.

7. Komisijos pirmininko ir LŽB vadovės „sutartinė veikla“ verčia abejoti ir pačios Komisijos nešališkumu. Vadinasi, Komisijai, kurią reprezentuoja jos pirmininkas, nėra svetimi Kremliaus propagandai artimi istorijos vertinimai, be paliovos skelbiami LŽB pirmininkės. Dera pridurti, kad Komisijos daugumą sudaro ne Lietuvos, o užsienio tikri ar tariami istorijos žinovai, kuriems šaltiniai lietuvių kalba nėra prieinami. Jos paskelbtos išvados ir vertinimai ne vienu atveju yra abejotini. Vadovaujantis būtent šios Komisijos išvadomis buvo sutrukdyta pastatyti paminklą sukilimo dalyviui, partizanų vadui Adolfui Ramanauskui-Vanagui jo gimtajame Nju Briteno mieste, Jungtinėse Amerikos Valstijose.

8. Komisijos pareiškimas dėl Jono Noreikos, paskelbtas po to, kai vandalas kūju sudaužė prie Vrublevskių bibliotekos sienos pritvirtintą jo atminimo lentą, liudija, kad Komisija neišlaiko deramo akademinio orumo, leidžiasi į smulkų politikavimą, polemiką su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centru, iš esmės bandydama politiniais motyvais netiesiogiai teisinti neteisėtus ir barbariškus veiksmus. Tai sukėlė ne tik ginčų tarp Komisijos narių, bet ir pakenkė pačios Komisijos autoritetui, kaip akivaizdžiai šališką poziciją užėmusiam tariamam arbitrui.

9. Komisijos nešališkumu verčia abejoti ir tai, kad šios komisijos narys Ch. Dieckmannas, drauge su R. Vanagaite, aktyviai šmeižiančia Lietuvą užsienio auditorijose ir tvirtinančią, neva Lietuva „valstybiniu lygiu dalyvavo holokauste“, nesibodi dalyvauti bendrame projekte, kurį finansuoja jau minėtosios F. Kukliansky vadovaujamas „Geros valios“ fondas. Kitas šios komisijos narys S. Sužiedėlis nesyk pristatinėjo buvusio sovietinio partizano I. Arado knygą „Partizanas“, kurios angliškame leidime autorius didžiuojasi nužudęs per 200 Lietuvos partizanų. Lietuviškame knygos vertime ši teksto dalis yra praleista. Tai akivaizdus manipuliavimo informacija pavyzdys.

10. Dera priminti, kad į Komisiją E. Zingerio iniciatyva buvo pakviestas ir joje posėdžiavo I. Aradas, kol išaiškėjo jo bendradarbiavimas sovietinėse represinėse struktūrose. Ir tik po to, kai Lietuvos teisėsaugos institucijos ėmė domėtis jo veikla pokario metais, jis buvo priverstas iš šios komisijos atsistatydinti. Taip pat įsidėmėtina, kad komisijos nariai I. Aradas ir S. Sužiedėlis buvo OSI, prieštaringos reputacijos įstaigos, bendradarbiavusios su sovietų KGB ir pripažinusios pastarosios teiktus „įrodymus“ JAV teismams prieš asmenis, apkaltintus tikru ar tariamu bendradarbiavimu su naciais, bendradarbiai. Asmenys, kurių biografijose esama nevienareikšmiškai vertinamų epizodų Komisijoje neturėtų būti. Priešingu atveju yra pakertamas pasitikėjimas visa institucija.

11. Pastaruoju metu paskelbtas E. Zingerio pareiškimas, kad Juozas Lukša-Daumantas nedalyvavo holokauste, primena rinkimų kampaniją. 2020m. birželio 30 d., kai visas LR Seimas vienbalsiai balsavo už tai, kad kad 2021 metai būtų paskelbti Juozo Lukšos-Daumanto metais, E. Zingeris buvo vienintelis, kuris balsuodamas susilaikė.

12. Komisijos pirmininkas E. Zingeris yra nusipelnęs Lietuvai kaip Kovo 11-osios akto signataras, atkurtos nepriklausomybės pradžioje jos labui pasidarbavęs asmuo. Tačiau jo kaip Komisijos pirmininko veikla vargu ar gali būti vertintina teigiamai. Ši Komisija neturi pasitikėjimo, jos veikla vertinama prieštaringai. Tai gali būti ir dėl to, kad jos pirmininkas patiria ir tam tikra interesų konfliktą. Jo tėvas Mykolas Zingeris buvo aktyvus tarybinis pokario metų pareigūnas, kai kuriais liudijimais, dalyvavęs galbūt net ir represuojant Lietuvos piliečius. Tokius liudijimus reikia tirti, pagrįsti neabejotinais įrodymais arba autoritertingai juos atmesti, o asmenims, užimantiems tokias jautrias valstybines pareigas, privalo būti keliami patys aukščiausi patikimumo reikalavimai.

ATSIŽVELGIANT Į VISA TAI, MES PRIMYGTINAI PRAŠOME, KAD:

1. Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti sudėtis būtų iš esmės peržiūrėta, o jos vadovu paskirtas asmuo, kurio nešališkumu ir kompetencija nebūtų pagrindo abejoti.

2. naujai sudaryta Komisija galėtų veikti prie Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, kuris moksliškai nagrinėja tos srities klausimus ir galėtų mūsų nuonone efektyviau prisidėti prie Komisijos veiklos.

3. Lietuvos valstybė nešvaistytų lėšų šalį šmeižiančių knygų leidybai. Palaikome garbingų Lietuvos piliečių- žydų raginimą pristabdyti „Geros valios fondo“ finansavimą, kol nebus pakeista jo vadovybė, šiuo metu užsiimanti netiesos platinimu tarptautiniu mastu, lietuvių ir žydų tautų kiršinimu.

LRS Laisvės kovų ir istorinės atminties komisijos Visuomeninės tarybos pirmininko pavaduotojas Jonas Burokas