P. Urbšys. Mūsų „diplomatiniai“ tūpčiojimai ir Putinas

Šiandien Baltarusija tapo geopolitinių interesų susikirtimo tašku Europoje. Šio iššūkio akivaizdoje Lietuva imasi lyderio vaidmens. Bet ar mums pavyks išjudinti nusistovėjusius politinių interesų polius, jei mūsų užsienio politikos strategai pradeda tūpčioti kelio pradžioje?

Pirmieji pasaulyje paskelbėme Aleksandrą Lukašenką apsišaukėliu. Ir tai padarėme neeiliniame Seimo posėdyje, kuris daugiau priminė iškilmingą renginį pagal iš anksto numatytą scenarijų, o ne atsakingą parlamento darbą. Žinoma, šios iškilmės būtų praėję daug sklandžiau, jei ne keletas „išsišokėlių“.

Seimo narys A. Sysas bandė kelis kartus siūlyti rezoliucijoje išreikšti paramą kaimyninės valstybės profsąjungoms, nuo kurių savitarpio bendrumo priklauso streikuojančių likimai, bet liko neišgirstas.

Mes su Vytautu Baku, reaguodami į posėdžio metu Baltarusijos opozicijos ir pilietinės visuomenės atstovų prašymą palaikyti jų siekį patraukti atsakomybėn A. Lukašenką, raginome į rezoliucijos tekstą įtraukti siūlymą Europos vadovų tarybai ne tik svarstyti padėtį Baltarusijoje ir apsispręsti taikyti embargą atominės elektrinės Astrave gaminamai elektrai, bet ir pradėti diktatoriui ir jo klikai nepriklausomą tarptautinį tyrimą dėl įvykdytų nusikaltimų prieš baltarusių tautą. Tačiau mūsų sumanymai greitai buvo nugesinti.

Kai kas šį mūsų siūlymą įvertino kaip akibrokštą, galintį… suerzinti Europos vadovų tarybos galinguosius.

Taigi patys rezoliucijos įžangoje nurodę, kad „prasidėję taikūs Baltarusijos gyventojų protestai buvo pradėti malšinant žiaurią jėgą, dėl kurios tūkstančiai protestuotojų buvo suimti, sužeisti, yra žuvusių“, patys pristigome drąsos Europos Sąjungos valstybių vadovams užsiminti apie diktatoriaus ir jo bendrininkų galimą baudžiamąjį persekiojimą.

Ar tai ir yra mūsų politinės lyderystės išraiška?!

Akivaizdu – tokie mūsų tūpčiojimai naudingi tik tiems, kurie nenori aštrinti nesutarimo su A. Lukašenka ir vengia priešpriešos su V. Putinu.

Tad nereikia stebėtis, kad Europos vadovų taryba, vieningai pripažinusi įvykusius Baltarusijos prezidento rinkimus neteisėtais, asmenines baudas A. Lukašenkos bendrininkams įvesti pažadėjo tik po gero mėnesio, patį diktatorių palikdami ramybėje. O apie Astravo atominės elektrinės problemą išvis neišgirdome nieko naujo, nors taip stengėmės ją įsprausti į suklastotų rinkimų temą.

Negi mūsų užsienio politikos vedliai nesuvokia – jei mes dabar nepadėsime prieš diktatūrą sukilusiems baltarusiams skatinti tarptautinį A. Lukašenkos padarytų nusikaltimų vertinimą, tai mes ne tik nuvilsime opoziciją, bet ir pasmerksime ją naujoms aukoms ir susitaikėliškam pralaimėjimui?

Be abejo mūsų tvirtas nusistatymas šiuo klausimu būtų neparankus ne tik V. Putinui ir A. Lukašenkai, bet ir Vakarų pasaulio galingiesiems – jie negalėtų lengvai nusiplauti rankų nuo atsakomybės už pralietą nekaltųjų kraują ir likti tik stebėtojais.

Bet jei mes bijome, jog mūsų kategoriškumas mums pakenks, tai kodėl taip skubėjome, apimti rinkimų karštligės, aplenkti visus A. Lukašenką paskelbdami apsišaukėliu?

Tai gal tuomet esantys valdžioje nebeapsimetinėkime „lyderiais“, nes kol kas mūsų „diplomatiniai“ tūpčiojimai ne atitolina, o priartina Baltarusiją prie Putino, kuris jau dabar pradėjo savo žaidimus su opozicija.

Ir būtų labai apmaudu jei Lietuvos žmonių palaikymo renginiai nueitų perniek.