„Manau jog nesvarbu, kuriame pasaulio kampelyje gyvename, – mes esame lietuviai ir turime branginti savo lietuvišką tapatybę“, – tikina dr. Vita Aktinaitė, dvejus metus gyvenanti Australijoje, Perto mieste. Prieš dešimtmetį pabaigusi ekonomikos mokslus Lietuvoje, Vita pakėlė sparnus į Jungtinę Karalystę, kur nusprendė studijuoti toliau.

Praėjus dvejiems metams įgijo magistro laipsnį Londono Karališkajame koledže, vėliau ir daktaro laipsnį Surėjaus universitete. Londone moteriai puikiai sekėsi, ji aštuonerius metus dirbo informacinių technologijų srityje skaitmeninių projektų ir virtualių komandų projektų vadove. Nuo pat mažens Vita domėjosi mokslu, tad, visą laiką norėjusi dirbti akademinėje bendruomenėje, įsidarbino

vienoje prestižiškiausių pasaulyje Londono ekonomikos ir politikos mokslų mokykloje. Prieš dvejus metus lietuvė V. Akstinaitė sulaukė pasiūlymo dėstyti Australijos Perto mieste esančiame Murdocho universitete. Pasak Vitos, tai buvęs netikėtas pasiūlymas, kurio buvo sunku atsisakyti. Šį rugpjūtį ji dalyvavo Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos rengiamose Lituanistinės studijose, kurių metu nuotoliniu būdu užsienio lituanistinių mokyklų mokytojai tobulinosi įvairių dalykų įgūdžius.

– Kaip sulaukėte pasiūlymo dirbti Australijos universitete?

– Doktorantūros studijų metu pradėjau dirbti Londono ekonomikos ir politikos mokslų mokykloje bei Karalienės Merės (Mary) universitete. Pagrindinis mano mokslinio darbo tikslas visuomet buvo skatinti tarptautiškumo vystymą ir prisidėti prie ekonomikos augimo ugdant verslų universiteto darbuotojų ir studentų mąstymą, plėtojant į verslumą nukreiptas studijų programas ir atliekant mokslinius tyrimus verslo psichologijos srityje. Mano daktaro laipsnio specializacija yra verslo psichologijos srities, analizavau Hubrio sindromo raišką generalinių direktorių kalboje.

Kadangi iki to laiko studijavau ir dirbau Londone beveik aštuonerius metus, darbo pasiūlymas iš Murdocho universiteto Australijoje pasirodė kaip puiki galimybė pratęsti savo karjerą, susipažįstant su nauja švietimo sistema, aplinka bei akademine bendruomene. Čia esu vadybos studijų dėstytoja ir valdybos narė. Dėl savo tyrimų verslo ir lyderystės srityje tapau Australijos vadybos instituto „Aspire Award 2019“ laimėtoja. Taip pat esu organizacijos „The Hubris Hub“, kurios pagrindinis tikslas – padėti kompanijų vadovams vystyti geros lyderystės įgūdžius ir skatinti tarpdisciplininį bendradarbiavimą, įkūrėja. Džiaugiuosi, jog mano moksliniai straipsniai yra skelbiami aukščiausiai reitinguojamuose pasaulio moksliniuose žurnaluose.

– Kuo skiriasi universitetai Australijoje ir Lietuvoje? Ko lietuviai galėtų pasimokyti iš Australijos švietimo?

– Australijos švietimo sistema suteikia studentams be galo daug laisvės. Vienas iš labiausiai mane nustebinusių dalykų – tai, kad moksleivių kelias į universitetus yra labai įvairus. Lietuvoje studijų vietą lemia baigiamųjų egzaminų rezultatai, o Australijoje esti daug galimybių įstoti į universitetą per tarpines programas ar dėl turimos darbo patirties. Studentai taip pat turi daug laisvės pasirinkdami ir lengvai keisdami studijų dalykus, programą bei studijų formą.

Labai populiarios studijos internetu. Daugelis dirbančių studentų renkasi šią mokymosi formą. Didžiosios dalies verslo ir vadybos dalykų paskaitų atsisakoma – reikiama medžiaga pateikiama video arba garso įrašo formatu, o seminarų laikas kaip tik ilgesnis ir naudojamas kertiniams dalykams pabrėžti bei interaktyviam darbui kartu. Manau, jog tokie dalykai kaip interaktyvus mokymosi eigos rengimas, praktinių įgūdžių ugdymas bei atvirkščios pamokos metodikos naudojimas be galo naudingi kiekvienoje švietimo institucijoje.

– Šių metų pradžioje Vakarų Australijoje, Perto mieste, buvo atidaryta pirmoji čia lituanistinė mokykla „Baltų šalelė“. Ką veikiate šioje mokykloje?

– Šiuo metu mokykloje mokosi 29 mokiniai, suskirstyti į 4 mokymo grupes. Pamokos vyksta kartą per savaitę, sekmadieniais. Aš dirbu su suaugusiųjų studentų grupe bei prisidedu prie mokyklos rengimo veiklos.

Lietuvių kalbą pradėjau dėstyti dar gyvendama Londone. Pasaulyje be galo trūksta mokytojų, galinčių dėstyti lietuvių kalbą išeivijos lietuvių vaikams bei užsieniečiams, norintiems išmokti šią gražią kalbą. Nors gyvenu toli nuo Lietuvos, darbas mokykloje man leidžia prisidėti prie Lietuvos gerovės skatinant lietuvių kalbos mokymąsi ir lietuviškų papročių puoselėjimą Vakarų Australijoje. Mane džiugina kiekvienas naujas mano mokinių išmoktas lietuviškas žodis ar suprasta taisyklė. Išmokti kalbą nėra lengva, todėl mano tikslas – padėti visiems, norintiems tai padaryti.

– Kaip manote, kokiais būdais galima išsaugoti lietuvybę gyvenant Australijoje?

– Viskas prasideda nuo idėjos, o rezultatai pasiekiami įdedant daug darbo ir kantrybės. Vienas svarbių žingsnių išsaugant lietuvybę Australijoje yra glaudus ryšių palaikymas su lietuviškąja bendruomene bei įsitraukimas į lituanistinę veiklą. Gyvenant pietiniame pusrutulyje be galo keista rengti Kūčių vakaro susibūrimą, kai už lango – keturiasdešimt laipsnių karščio. Būtent dėl šios priežasties labai svarbu prisijungti prie bendraminčių lietuvių ir įvairių švenčių, jaukumą kurti kartu.

– Rugpjūčio pradžioje Vytauto Didžiojo universitete (VDU) pirmą kartą vyko Lituanistinės studijos nuotoliniu būdu. Ką Jums šios studijos davė?

– Lituanistinės studijos yra puiki galimybė susipažinti su lietuvių kalbos dėstymo naujovėmis. Man asmeniškai ypač naudingos interaktyvios paskaitos, kuriose galima susipažinti su įvairia dėstymo būdais ir mokomaisiais žaidimais. Taip pat be galo vertingos pažintys su kitomis mokytojomis. Džiaugiuosi, jog VDU sujungė lituanistinių mokytojus į vieną bendrą tinklą. Kadangi nedaugelis mokyklų turi suaugusiųjų grupes, dažnai tenka savarankiškai spręsti klausimus dėl dėstymo programos, būdų ir vertinimo sistemos suaugusiems. Šių mokymų metu susipažinau su keliomis mokytojomis, kurios taip pat dirba su vyresniaisiais studentais. Dalijimasis darbo patirtimi yra vienas naudingiausių šio projekto bruožų.

– Vita, ar žadate ateityje grįžti į Lietuvą?

– Esu vilnietė. Visuomet jaučiau stiprų ryšį su Lietuva. Niekuomet neplanavau tokiam ilgam laikui iškeliauti iš gimtosios šalies. Daugelis žmonių renkasi kitas užsienio šalis dėl geresnės gyvenimo kokybės, platesnių karjeros galimybių ar finansinių priežasčių. Mano akstinas kraustymuisi į užsienį buvo naujų žinių ir patirties įgijimas.

Ypač stengiuosi skatinti bendradarbiavimą su Lietuvos universitetais akademinių tyrimų srityje bei pritraukdama išeivijos lietuvius prisidėti prie žinių plėtimo Lietuvoje. Kiekvienoje tarptautinėje konferencijoje stengiuosi surasti lietuvių kilmės tyrėjų, dirbančių tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse, ir kurti bendrus tinklus tyrimams vystyti bei naujiems mokslo projektams rengti.